Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės, Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja),

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Linai Šukytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. patikslintą skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos G. S. teisės gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja ginčija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2016-06-14 sprendimą Nr. (6.5)1-3536 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-04-15 rašto Nr. (10.53)SI-21058“. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (toliau – Klaipėdos skyrius) 2016-04-11 padavė prašymą paskirti jai valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. Klaipėdos skyriaus 2016-04-15 raštu Nr. (10.53)SI-21058 „Dėl prašymo persiuntimo“ pareiškėja informuota, jog jos prašymas persiųstas pagal kompetenciją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (toliau – Užsienio išmokų tarnyba). Nesutikdama su prašymo persiuntimu pareiškėja Klaipėdos skyriaus veiksmus apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kuri ginčijamu 2016-06-14 sprendimu Nr. (6.5)I-3536 konstatavo, jog Klaipėdos skyrius teisėtai ir pagrįstai persiuntė prašymą nagrinėti Užsienio išmokų tarnybai ir nėra pagrindo įpareigoti Klaipėdos skyrių išnagrinėti 2016-04-11 prašymą. Valdyba dalį pareiškėjos reikalavimų, t.y. paskirti jai senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, atsisakė nagrinėti kaip pakartotinį konstatavusi, jog toks pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas Valdybos 2016-03-02 sprendimu Nr. (6.5)I-1255, kurio pareiškėja neginčijo. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog Užsienio išmokų tarnyba 2016-05-31 sprendimu Nr. (10.32)S2-16491 „Dėl G. S. senatvės pensijos“ išnagrinėjo pareiškėjos 2016-04-11 prašymą, persiųstą Klaipėdos skyriaus, ir konstatavo, jog paskirti pareiškėjai senatvės pensiją už stažą, kuris įskaitytas skiriant pensiją Ukrainoje, nėra teisinio pagrindo. Nurodyto Užsienio išmokų tarnybos sprendimo pareiškėja neginčijo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Valdybos aktas sukelia pareiškėjai teisines pasekmes ir gali būti savarankišku skundo objektu net ir atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos skyriaus 2016-04-15 raštas Nr. (10.53)SI-21058 nėra individualus administracinis aktas, o Užsienio išmokų tarnybos 2016-05-31 sprendimo Nr. (10.32)S2-16491 pareiškėja neginčijo. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016-07-21 ir 2016-08-22 nutartimis pareiškėjai išaiškinta jos teisė ginčyti Užsienio išmokų tarnybos sprendimą taip pat Klaipėdos skyriaus ir ginčijamo Valdybos sprendimo teisinė reikšmė, tačiau pareiškėja 2016-09-01 paduotame paaiškinime nurodė, jog skundo pagrindo ir dalyko nekeis, nes ginčija Klaipėdos skyriaus veiksmus t.y. neveikimą, pasireiškusį 2016-04-11 prašymo nenagrinėjimu ir pensijos neskyrimu. Pareiškėja siekia, kad jos 2016-04-11 prašymą išnagrinėtų ir pensiją paskirtų Klaipėdos skyrius. Dėl šios priežasties Valdybos 2016-06-14 sprendimą Nr. (6.5)1-3536 ginčija tik ta apimtimi, kiek juo konstatuota, jog Klaipėdos skyrius pagrįstai nenagrinėjo prašymo. Teismo 2016-09-07 nutartimi, atsižvelgiant į pareiškėjos 2016-09-01 pateiktus paaiškinimus, priimtas pareiškėjos patikslintas skundas, paduotas 2016-08-11, nes tik pareiškėja gali apsispręsti dėl skundo dalyko, pagrindo.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, 2002-09-02 deklaravusi išvykimą į Ukrainą. Nuo 2003-01-20 pareiškėjai, kaip Ukrainos gyventojai, Ukrainoje paskirta ir mokama senatvės pensija už stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992-01-01. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2010-01-26 sprendimu Nr. D-10-684 nuo 2008-12-23 pareiškėjai taip pat paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija už 1,4334 metų stažą, pareiškėjos įgytą Lietuvoje po 1992-01-01. Pareiškėja 2014-06-23 deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir siekia, kad jai būtų mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus argumentuodama, jog Ukrainos mokamos senatvės pensijos dydis yra per mažas jai išgyventi.

Lietuvos Respublikoje valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – Pensijų įstatymas) (nagrinėjamam ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2016-09-30) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – Nuostatai) (redakcija, galiojanti nuo 2014-03-26). Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Nuostatais. Pensijų įstatymo 43 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų (toliau – pensijos) mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Nagrinėjamu atveju aktuali 2001-04-23 Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos (toliau – Sutartis), įsigaliojusi nuo 2002-02-08, bei Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerijos „Dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarkos“ (toliau – Susitarimas). Pagal Pensijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį asmuo įgyja teisę gauti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, kai jis atitinka šias dvi sąlygas: 1) sukanka šio įstatymo nustatytą senatvės pensijų amžių; 2) turi minimalų valstybinio socialinio draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai. Atsižvelgiant į Pensijų įstatymo 21 straipsnio ir 57 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiškėja senatvės pensijos amžiaus sulaukė 2006-08-26 ir nuo šios datos įgijo teisę į senatvės pensiją, kuri pareiškėjai paskirta Užsienio išmokų tarnybos 2010-01-26 sprendimu Nr. D-10-684 nuo 2008-12-23 už 1,4334 metų stažą, įgytą Lietuvoje laikotarpiu nuo 1992 iki 2002 metų. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjos Lietuvoje ir Ukrainoje įgytas socialinio draudimo stažas iki 1992-01-01 sudarė 26,4194 metų, pareiškėja laikotarpiu nuo 2002 iki 2014 metų gyveno Ukrainoje. Pagal Ukrainos teisės aktus senatvės pensijos amžius pareiškėjai sukako 2001-08-26, todėl Ukrainos kompetentinga įstaiga G. S. prašymu 2003-01-20 už stažą, įgytą Ukrainoje ir Lietuvoje iki 1992-01-01, paskyrė jai senatvės pensiją. Pareiškėjai 2014-06-23 deklaravus nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jai ir toliau yra mokama Ukrainoje paskirta senatvės pensija.

Sutarties 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atsitikus draudiminiam įvykiui po šios Sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo stažą, įgytą nuo 1992-01-01 prisiima Šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo stažą, įgytą iki 1992-01-01 buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima Šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Sutarties 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, numatanti, kad jeigu Sutartyje nenurodyta kitaip, tai sutarties šalis negali atsisakyti skirti pensijos ar pašalpos, taip pat žalos atlyginimo, į kurias asmuo įgyja teisę pagal vienos Šalies teisės aktus, o paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad asmuo gyvena kitos sutarties šalies teritorijoje. Sutarties 13 punkto 1 dalyje numatyta, jog nustatant teisę į pensiją, kuri priklauso nuo draudimo (darbo) stažo, vienos Šalies kompetentinga institucija, apskaičiuodama stažą, prireikus atsižvelgia į draudimo laikotarpius, įgytus pagal kitos Šalies teisės aktus, tačiau tik tuo atveju, jeigu šis stažas visiškai arba iš dalies nesutampa pagal laikotarpius. Iš aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog būtent vadovaujantis šiomis nuostatomis pareiškėjai senatvės pensijos ir buvo atitinkamai paskirtos Ukrainoje ir Lietuvos Respublikoje, t. y. už visą stažą, įgytą iki 1992-01-01 buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, pensija nuo 2003-01-20 paskirta valstybėje, kurioje pareiškėja gyveno kreipimosi dėl pensijos momentu (Ukrainoje), už stažą, įgytą po 1992-01-01, pareiškėjai nuo 2008-12-23 senatvės pensija paskirta valstybėje, pagal kurios teisės aktus šis stažas įgytas (Lietuvos Respublikoje). Atsižvelgiant į Sutarties 5 straipsnio 2 dalį Sutarties šalis negali sustabdyti ar nutraukti senatvės pensijos mokėjimo dėl to, kad asmuo persikėlė gyventi į kitos Sutarties šalies teritoriją. Pareiškėjai mokama Ukrainoje paskirta senatvės pensija. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad jai neturi būti taikoma Sutartis ir kad Lietuvos Respublika nepagrįstai savo prievoles pensijinio aprūpinimo srityje pareiškėjos atžvilgiu perkėlė Ukrainai.

Pareiškėjai argumentuojant, jog neskiriant jai valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnis, kuriame įtvirtinta valstybės prievolė skirti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-816/2014). Pareiškėjai nuo 2008-12-23 Lietuvos Respublikoje paskirta senatvės pensija atsižvelgiant į jos turimą stažą, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Konstitucijos 52 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjai sulaukus senatvės pensijos amžiaus, vadovaujantis įstatymais ir tarptautine sutartimi paskirta ir mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija.

Iš patikslinto skundo turinio matyti, jog ginčas kilo dėl to, jog pareiškėjai Ukrainoje paskirtos senatvės pensijos dydžio nepakanka pragyvenimui. Pažymėtina, jog pareiškėja pati kreipėsi į kompetentingą Ukrainos instituciją dėl senatvės pensijos paskyrimo sulaukusi 55 metų amžiaus, t. y. kreipimosi dėl pensijos metu pasinaudojo jai palankesniu Ukrainos teisiniu reguliavimu, nes pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus senatvės pensijos amžius buvo 60 metų. Ne pareiškėjos išvykimas gyventi iš Lietuvos į Ukrainą, o jos pačios apsisprendimas ir pasirinkimas 2003-01-20 įgyvendinti savo teisę gauti senatvės pensiją Ukrainoje, lėmė tai, kad jai senatvės pensiją turi mokėti ir moka Ukraina pagal Sutarties nuostatas. Aplinkybė, kad Ukrainoje paskirtos pensijos dydis neatitinka pareiškėjos lūkesčių, nesudaro pagrindo įpareigoti Klaipėdos skyrių ar Užsienio išmokų tarnybą veikti kitaip nei leidžia Sutartis ir Pensijų įstatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-251/2013).

Pareiškėjai argumentuojant, jog Klaipėdos skyrius neatliko jo kompetencijai Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi priskirtų veiksmų ir nenagrinėjo jos 2016-04-11 prašymo, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju taikytinos ne Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalies nuostatos, bet 43 straipsnio 5 dalies ir Sutarties 27 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog kompetentingos sutarties šalių valdymo institucijos paskiria įgaliotas įstaigas, kurioms pavedama pagal galiojančius teisės aktus ir šią Sutartį skirti ir apskaičiuoti pensijas bei pašalpas, pervesti pinigines lėšas joms mokėti, atlikti tarpusavio atsiskaitymus už išmokėtas sumas. Pagal Sutarties 1 straipsnio 1 dalies 2 punktą kompetentingos valdymo institucijos yra: Lietuvos Respublikoje - Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ukrainoje – Ukrainos darbo ir socialinės politikos ministerija. Šių kompetentingų valdymo institucijų pasirašyto susitarimo dėl Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl socialinės apsaugos įgyvendinimo tvarkos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba yra kompetentinga institucija nagrinėti prašymus, skundus pensijų, žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, taip pat ligos ir motinystės išmokų skyrimo ir mokėjimo klausimais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos nuostatų, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2006-05-25 įsakymu Nr. V-226 (toliau – ir Nuostatai), 9.1 punkte įtvirtintas vienas iš Užsienio išmokų tarnybos uždavinių – įgyvendinti Europos Sąjungos teisės aktus, tarptautines sutartis ir susitarimus su kitų valstybių institucijomis ar tarptautinėmis organizacijomis socialinės apsaugos srityje, Lietuvos Respublikos įstatymus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančius valstybinio socialinio draudimo išmokų migruojantiems asmenims. Nuostatų 10.1 punkte nurodyta, kad Užsienio išmokų tarnyba vykdo kompetentingos įstaigos funkcijas valstybinio socialinio draudimo pensijų klausimais. Viešojo administravimo institucijų kompetencija yra detaliai apibrėžta norminiais teisės aktais ir negali būti keičiama pareiškėjos pasirinkimu. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju būtent Užsienio išmokų tarnyba, o ne Klaipėdos skyrius, buvo kompetentinga nagrinėti pareiškėjos 2016-04-11 prašymą paskirti jai valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją. Minėta, jog pareiškėjos prašymą Užsienio išmokų tarnyba išnagrinėjo ir priėmė 2016-05-31 sprendimą Nr. (10.32)S2-16491 „Dėl G. S. senatvės pensijos“, kurio pareiškėja neginčijo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 8 punkte nustatyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo užregistravimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai, kartu praneša apie tai asmeniui, paaiškina jo prašymo persiuntimo priežastis. Analogiškos taisyklės įtvirtintos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014-09-11 įsakymu Nr. V-555 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2016-07-08) 53 ir 64 punktuose. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog Klaipėdos skyrius, gavęs pareiškėjos 2016-04-11 prašymą ir laikydamasis minėtų reikalavimų ir terminų, persiuntė jį kompetentingai Tarnybai ir 2016-04-15 raštu informavo apie tai pareiškėją detaliai išdėstęs prašymo persiuntimo priežastis, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti Klaipėdos skyriaus neveikimą ir įpareigoti atlikti jį pareiškėjos prašomus veiksmus.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016-06-14 sprendimas Nr. (6.5)1-3536 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016-04-15 rašto Nr. (10.53)SI-21058“ yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo jį panaikinti pareiškėjos patikslinto skundo argumentais. Pareiškėjos 2016-04-11 prašymą dėl senatvės pensijos skyrimo išnagrinėjo kompetentinga institucija – Užsienio išmokų tarnyba, priėmusi 2016-05-31 sprendimą Nr. (10.32)S2-16491 „Dėl G. S. senatvės pensijos“, kuris nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Nėra teisinio pagrindo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių įpareigoti išnagrinėti pareiškėjos 2016-04-11 prašymą ir paskirti jai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Pareiškėjos atstovas pateikė prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei. Vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi šios išlaidos atlyginamos, jeigu sprendimas priimtas proceso šalies, kuriai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, naudai. Pareiškėjos patikslintas skundas atmestas, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 88 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjos G. S. patikslintą skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.