Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-06-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-398-491-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2014-03-13Panevėžio apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-06-02Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-02
Bylos Nr.
1A-398-491-2014
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00392-2013-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Meidus (pirm.), Evaldas Vanagas, Sigito Bagdonavičiaus
Nukentėjusysis
R. Z.
Nuteistasis
S. V.
Advokatai
Rima Keblienė
Baudžiamoji byla Nr. 1A – 398 – 491 / 2014Proceso Nr.1-76-1-00392-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.6.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 2 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,dalyvaujant :prokurorei Sigitai Bieliauskaitei,nukentėjusiajai R. Z.,

nuteistajai S. V.

gynėjai advokatei Rimai Keblienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. V. apeliacinį skundą dėl 2014 m. kovo 13 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. 10 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Nuosprendžiu iš S. V. nukentėjusiajai R. Z. priteista 1200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. V. nuteista už tai, kad 2013-06-24 apie 15.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, ties sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) upės pakrantėje, elgėsi neadekvačiai konfliktiškai ir įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš R. Z., t. y. drausdama skinti liepžiedžius nuo pakrantėje augančios liepos, sudavė kumščiu jai vieną kartą į veidą, stumdama pargriovė nukentėjusiąją ant žolės, o nukentėjusiajai bandant atsikelti – dar kartą stumdydama ją pargriovė ant žolės ir sudavė kumščiu ne mažiau kaip keturis smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešinėje krūtyje, dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą bei savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistoji S. V. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl esminių procesinių teisės normų pažeidimo ir netinkamo BK normų taikymo. Apeliaciniame skunde cituojamos BK 284 str. 1 d. nuostatos, dėstomas šios normos aiškinimas ir įrodymų vertinimas bei tvirtinama, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti sprendžiamas klausimas tik dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 str. 1 d., nes byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jos siekimą tyčia pažeisti viešąją tvarką bei sukelti atitinkamus padarinius. Nuteistoji tvirtina, kad nekilo jokių padarinių, kurių kilimo reikalauja BK 284 str. 1 d., nes konfliktą matė tik pačiame konflikte dalyvavę, o ne pašaliniai asmenys. Tvirtina, kad teismas nuosprendyje vertino tik tuos įrodymus, kurie įrodo jos kaltę, tačiau kita surinktų duomenų dalis liko neįvertinta. Pabrėžia, jog iš nuosprendžio nėra aišku, kokių duomenų teismas nepripažino įrodymais, kodėl teismas neatsižvelgė į 2013-11-07 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis, kurie parodo reikšmingas įvykio aplinkybes, o be to byloje liko nepašalinti prieštaravimai dėl medžio šakų aukščio, po medžiu pasodintų gėlių bei nulaužtų medžio šakų. Kartu pažymi, jog nuo esančios maudyklės per tankią augmeniją įvykio vieta matytis negali, o skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nepagrįstai nevertino liudytojo A. A. parodymų, iš kurių matyti priešingos aplinkybės, nei tvirtina nukentėjusioji. Kartu teismas net nepasisakė, ar šie liudytojo parodymai yra pripažįstami įrodymais bei kodėl jais nesivadovaujama. Teismas taip pat nevertino ir byloje esančių sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ vidaus tvarkos taisyklių, kurios įpareigoja sodininkus rūpintis gamtos apsauga, saugoti ir prižiūrėti bendrojo naudojimo plotuose augančius medžius ir krūmus bei kitą augmeniją. Pažymima, jog teismas nevertino nurodytų duomenų, kad policijos pareigūnai šališkai atliko tyrimą, nors tai patvirtina bylos aplinkybės – šių pareigūnų apklausų rezultatai identiški (dėl ko šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais), pareigūnas nukentėjusiuosius asmenis nustatė vadovaudamasis emocijomis bei nesiaiškino įvykio aplinkybių – net nepriėmė jos pareiškimo dėl jos sužalojimo. Kartu nurodo, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimus, nes liudytojo G. Š., kuris nėra jos pažįstamas, duotų parodymų nepripažino įrodymais, o nukentėjusiosios ir jos šeimos narių parodymų, kurie kardinaliai skyrėsi viso baudžiamojo proceso metu, nevertino kritiškai bei jais neabejojo. Nuteistoji pažymi, kad jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina ir liudytojo G. Š., kuris matė patį įvykį, parodymai. Taip pat mano, kad teismas pažeisdamas BPK reikalavimus pagarsino liudytojų K. K. ir R. K. parodymus, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo aplinkybių, kodėl jai yra nustatyta trigubai daugiau sužalojimų nei nukentėjusiajai, ką patvirtina specialisto išvada. Teisme apklaustas tyrimą atlikęs specialistas paaiškino, kad sužalojimai padaryti rankų nagais bei badant pagaliu, tačiau nuketėjusioji neigė tai dariusi. Iškilus tokiems prieštaravimams, teismas jų nepašalino ir dėl šių aplinkybių ir duomenų išvis nepasisakė savo nuosprendyje. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nebandė pašalinti ir kitų prieštaravimų, kurie atsirado apklausus teisme nukentėjusiąją, jos dukrą ir žentą, juo labiau kad šių liudytojų parodymai skiriasi nuo jų duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, o visi asmenys yra šeimos nariai.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantė iš esmės nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ji padarė nusikaltimą, su pirmos instancijos teismo atliktu bylos įrodymų vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis, kad įrodymų sąvoka, jiems keliami reikalavimai bei jų vertinimo taisyklės yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. Tiesa ir tai, kad įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertina teisėjai (BPK 20 str. 5 d.). Kalbant apie įrodymus neabejotina, kad surašydamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis BPK 305 str. 1 d. 2 p., pagal kurį tokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi būti maksimaliai konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą. Perteklinis įrodymų kiekis daro nuosprendį neaiškų, sukelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo, o atskirais atvejais – ir dėl jo teisėtumo. Taigi, tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Aprašinėti ir vertinti faktinius duomenis, kurių teismas nelaiko esminiais, nėra būtina. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą.

BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Viešoji tvarka – tai moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstos bendrosios viešo elgesio taisyklės, egzistuojančios visuomenėje. Šių taisyklių laikymasis užtikrina visuomenėje normalią gyvenimo eigą, tolerantišką bendravimą, civilizuotus tarp žmonių kylančių konfliktų sprendimo būdus, susilaikymą nuo agresyvumo įgyvendinant savo interesus. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Veikos kvalifikavimą lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors aptariamas BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 str., yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Bylos duomenys rodo (to neginčija ir pati nuteistoji), kad 2013-06-24 apie 15 val. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) upės pakrantėje, netoli nuteistajai sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio sodo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji R. Z. su besilaukiančia dukra K. K. atėjo skinti liepžiedžių ir būtent dėl to tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios kilo konfliktas, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas. Neabejotina, kad įvykio vieta yra viešoji vieta (duomenys neskelbtini) upės pakrantėje, sodo bendrijos bendro naudojimo teritorijoje, netoli kurios yra įrengta maudykla bei į kurią laisvai gali patekti bet koks pašalinis žmogus. Iš nuteistosios ir nukentėjusiosios parodymų seka, kad konfliktas su nukentėjusiąja kilo ne dėl to, kad buvo skinami viešoje vietoje augančios liepos žiedai, o dėl to, kad skindama juos nukentėjusioji laužė liepos šakas bei mindė apie šį medį nuteistosios pasodintas ir prižiūrimas gėles. Nukentėjusioji R. Z. nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad įvykio dieną atėjus su dukra skinti liepžiedžių buvo užpulta ir sumušta S. V., kuri jai sudavė smūgį kumščiu į dešinę veido pusę, trenkė į krūtinės sritį, tąsė ir daužė. Duodama parodymus nukentėjusioji pripažino, jog gindamasi galėjo įdrėksti S. V.. Nukentėjusioji parodė, kad iš karto po įvykio nuėjusi iki „(duomenys neskelbtini)“ sodų kelio iškvietė policijos pareigūnus, kuriems atvažiavus drauge nuėjo iki S. V. namo. Įvykio metu ji liepos šakų nelaužė, nes jas pasiekė nuo žemės, jokio gėlyno prie medžio nebuvo. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys – liudytojų S. K., V. R., K. K., R. K. parodymai, kurie leidžia tvirtinti, kad įvykio dieną S. V. išties vartojo smurtą prieš R. Z. viešoje vietoje. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad konfliktas, kurio metu buvo sumušta nukentėjusioji, įvyko vietoje, kuri yra apie 13 metrų nuo apeliantės sodo sklypo ribos (10 b.l.). Tai reiškia, kad būtent nuteistoji atėjo iki nukentėjusiosios, kuri įvykio metu buvo bendro naudojimo teritorijoje. Skinti liepžiedžius tokioje vietoje nėra uždrausta. Liudytoja K. K. parodė, jog įvykio metu būtent S. V. užpuolė, tąsė ir du kartus pargriovė jos mamą ant žemės. Kartu K. K. nurodė, jog medžio šakos, nuo kurių mama skynė liepžiedžius, buvo pakankamai žemai, jų laužyti ar net stipriau lenkti nereikėjo, o aplink šį medį augo tik žolė, gėlėmis jis apsodintas nebuvo. Liudytojas R. K. baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, jog atvažiavęs prie maudyklos išgirdo triukšmą ir paėjęs pamatė ant žemės gulinčią uošvienę, kuriai atsistoti neleidžia rankomis mosikuojanti S. V.. Pribėgęs padėjo atsikelti uošvienei, o S. V. burnodama, jog paleis šunį, pasišalino. Galima sutikti su apeliante, kad tiek K. K., tiek jos žentas R. K. yra nukentėjusiajai artimi žmonės, tačiau vien ši aplinkybė nėra besąlygiškas pagrindas jų parodymus dėl to atmesti. Iš bylos matyti, jog tiek nukentėjusiosios, tiek K. K. bei R. K. parodymus įvykio vietą, apie apeliantės elgesį po įvykio, iš esmės patvirtino į įvykio vietą iškvieti policijos pareigūnai S. K. ir V. R.. Pagal juos, nuvykę į įvykio vietą jie rado dvi išsigandusias moteris, kurių viena buvo akivaizdžiai nėščia ir stipriai drebėjo. Kita papasakojo, kad buvo užpulta S. V.. Pareigūnai parodė, jog įvykio vietoje jokių nulaužytų medžio šakų bei aplink medį pasodintų bei galimai išmindžiotų gėlių jie nematė. Pareigūnas S. K., kuris ėjo pas S. V. į namus, nurodė, kad tą dieną jis buvo apsirengęs civiliais rūbais, bet ne šortais, kaip kad tvirtino apeliantė. Apeliantė namuose elgėsi iššaukiančiai, šaukė, spiegė, kaltino juos šališkumu, priekaištavo, kad nėra tiriama jos nurodoma versija, todėl jis išsamiau su ja aplinkybių ir nesiaiškino. Vien tik todėl visus pareigūnų veiksmus ar net jų atliktą tyrimą vertinti kaip šališką šiuo atveju kolegija neturi pagrindo.

Tokiu būdu, paminėtų liudytojų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes iš esmės yra nuoseklūs ir sutampa tarpusavyje, tam tikri parodymų netikslumai nėra pagrindas jais netikėti. Be to, byloje esanti 2013-06-25 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei medicinos specialisto N. R. paaiškinimas patvirtina, jog nukentėjusiajai R. Z. įvykio metu buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Taigi, visi pirmiau išdėstyti duomenys sudaro nuoseklią įrodymų visumą, kuri patvirtina, kad būtent nuteistoji S. V. įvykio metu viešoje vietoje R. Z. koliojo ir smurtavo prieš nukentėjusiąją, t.y. sudavė jai kumščiu, stumdė, kelis kartus pargriovė, taip padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Kolegijos vertinimu, tokie S. V. veiksmais visiškai atitinka BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes smurtaudama viešoje vietoje nuteistoji pademonstravo neabejotiną nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Padarius tokią išvadą seka, kad pačios S. V. bei liudytojo R. A. parodymai, jog įvykio metu nuteistoji buvo užpulta R. Z., yra atmetami kaip visiškai nepagrįsti, nes pagal bylos duomenis nukentėjusioji prieš įvykį ar įvykio metu buvo toje pačioje vietoje, kur ir įvyko konfliktas, ir prie apeliantės sodo sklypo nebuvo priartėjusi.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistosios argumentus, jog nebuvo sukelti BK 284 str. 1 d. reikalaujami padariniai. Bylos duomenys patvirtina, kad įvykio metu buvusi kartu nukentėjusiosios dukra K. K. dėl mamos užpuolimo patyrė išgąstį, baimę ir stresą. Tai patvirtino ne tik pati R. K., tačiau ir nukentėjusioji bei po įvykio liudytoją matę policijos pareigūnai. Be to, ši moteris, priešingai nei nurodo apeliantė, nebuvo kilusio konflikto dalyvė, nes jokių veiksmų, tiesiogiai susijusių su kilusiu konfliktu tarp jos motinos ir S. V., neatliko. Taigi jau vien tai, kad įvykio metu buvo K. K., kuri matė prieš jos mamą atliktus smurtinius S. V. veiksmus, leidžia spręsti, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdytos. Be to, pagal R. K. parodymus, jis taip pat matė dalį konflikto, t. y. kaip S. V. mosikuodama rankomis neleidžia atsistoti ant žemės gulinčiai R. Z.. Liudytojas tvirtino, jog nuo maudyklos į įvykio vietą atbėgo išgirdęs žmonos spiegimą. Be to, K. K. parodė, jog išgirdę triukšmą nuo maudyklos atbėjo ir jos sūnus su draugu. S. V., būdama suaugusi ir gyvenimiškos patirties turinti moteris, neabejotinai privalėjo suprasti savo veiksmų neteisėtumą, jų neadekvatų ir įžūlų pobūdį bei pasekmes, t. y. kad ji savo netinkamą elgesį, pasireiškusį smurtiniais veiksmais prieš R. Z., demonstruoja kitų, nukentėjusiajai artimų žmonių akivaizdoje. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo netikėti K. K. nurodyta aplinkybe, jog maudykloje buvę jos sūnus su draugu matė dalį konflikto, kadangi byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių šiuos liudytojos parodymus.

Kolegija nesutinka su apeliante, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimus liudytojo G. Š., kuris nėra jos pažįstamas su apeliante, parodymų nepripažinęs įrodymu bei nevertinęs 2013-11-07 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų duomenų. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog teismas išsamiai išdėstė ir motyvavo, kodėl šio liudytojo parodymus vertina kritiškai. Išties, S. V. šį liudytoją, kaip tiesiogiai mačiusį įvykį, nurodė tik baudžiamąją bylą jau nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kas leidžia pagrįstai abejoti šio liudytojo parodymais ir jo buvimu įvykio vietoje įvykio metu. Be to, liudytojas teigė matęs, kad nukentėjusioji laužo šakas, girdėjo laužomų šakų traškesį, tuo tarpu pati nukentėjusioji ir liudytoja K. K. parodė, kad šakos nebuvo laužomos, nes jas buvo galima lengvai pasiekti ranka. Jau minėta kad ir įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai parodė, jog įvykio vietoje nebuvo nulaužtų šakų, kad šakos buvo pasiekiamos rankomis ir nuo jų buvo galima skinti liepos žiedus. Liudytojas G. Š., tvirtindamas girdėjęs pokalbį tarp moterų, nurodo negirdėjęs jokios kalbos apie šuns paleidimą, nors šią aplinkybę patvirtina ne tik nukentėjusioji, bet ir pati S. V.. Liudytojas teigė, kad įvykio vietoje vaikų nebuvo, nors iš tiesų K. K. sūnus su draugu konfliktui baigiantis buvo atbėgę prie liepos. Šie duomenys ir prieštaravimai sudaro pagrindą pagrįstai suabejoti šio liudytojo parodymais ir juos vertinti kaip siekį S. V. išvengti atsakomybės. Kartu pažymėtina, jog 2013-11-07 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys visiškai nėra konkretūs ir informatyvūs, jie rodo bendrą įvykio detalių vaizdą ir išsamiau praktiškai nieko nepaaiškina. Todėl nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesirėmė šiuo įtariamojo parodymo patikrinimo vietoje protokolu kaip įrodymu.

Apeliantė teisi skunde tvirtindama, jog apylinkės teismas nuosprendyje neįvertino liudytojo R. A. parodymų. Iš bylos matyti, kad šis liudytojas buvo apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tačiau dėl jo parodymų kaip įrodymo teismas nuosprendyje išvis nepasisakė. Tai įrodymų vertinimo, o kartu – ir skundžiamo teismo nuosprendžio, trūkumas. Iš liudytojo parodymų seka, kad galimai po įvykio iš kiemo S. V. grįžo kruvina ir apdraskyta. Jis taip pat nurodė, kad S. V. jam pasakė, jog buvo užpulta liepžiedžius skynusių moterų ir kad atvykęs civiliai apsirengęs asmuo pasakė, jog bus iškelta baudžiamoji byla, jei S. V. neatsiprašys tų moterų. Taigi, R. A. įvykio nematė, jo parodymai iš esmės atitinka S. V. parodymus, kurie paneigti byloje surinktais įrodymais. Įvertinus tai, kad R. A. parodymai atitinka apeliantės versiją, kurią apylinkės teismas nuosprendyje atmetė, o liudytojas yra apeliantės draugas, kolegija šio liudytojo parodymus taip pat atmeta. Akcentuotina, kad iš karto po įvykio nuteistąją namuose matęs ir su ja bendravęs policijos pareigūnas S. K., priešingai nei teigia R. A., nepastebėjo akivaizdžių jos sužalojimų, jų jam nenurodė ir pati apeliantė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog apylinkės teismas nepagrįstai neapklausė K. K. mažamečio sūnaus ir jo draugo. Pažymėtina, jog įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, surinkti įrodymai yra pakankami išvadai, kad S. V. yra kalta pagal BK 284 str. 1 d., todėl toks papildomas įrodymų rinkimas būtų perteklinis ir neduodantis jokių naujų teisiniam situacijos vertinimui reikšmingų duomenų.

Atmetamas ir apeliacinio skundo argumentas, jog nuteistosios atlikti veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 294 str. 1 d. Pagal šią teisės normą baudžiamas tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Kaip jau minėta, bylos duomenys rodo, kad liepa, dėl kurios žiedų skynimo kilo nesutarimas tarp S. V. ir nukentėjusiosios R. Z., auga sodo bendrijos bendro naudojimo teritorijoje, apie 13 metrų atstumu nuo S. V. priklausančio žemės sklypo ribos. Taigi, ši liepa nelaikytina S. V. nuosavybe, todėl ji neturėjo jokio realaus teisinio pagrindo drausti nukentėjusiajai skinti liepžiedžius nuo šio medžio. Atsižvelgiant į tai, S. V. neturėjo jokios ginčijamos ar pripažįstamos, tačiau nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės. Be to, ji savo veiksmais nepadarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, taigi nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad S. V. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 294 str. 1 d. Kartu pažymėtina, jog apeliaciniame skunde nurodomos sodų bendrijos vidaus tvarkos taisyklių nuostatos, kurios įpareigoja sodininkus rūpintis gamtos apsauga bei saugoti ir prižiūrėti bendro naudojimo plotuose augančius medžius, krūmus bei kitą augmeniją, negali pateisinti S. V. neteisėtų veiksmų prieš nukentėjusiąją viešoje vietoje, juolab kad liepžiedžių skynimas nelaužant šakų ar kitaip nepažeidžiant augalo negali būti pripažintas šių taisyklių nesilaikymu.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nėra jokio pagrindo netikėti policijos pareigūnais, kadangi byloje nėra, o pati apeliantė taip pat nėra pateikė, jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių kad policijos pareigūnai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Vien tai, kad jų apklausų rezultatai iš esmės nesiskyrė, neleidžia konstatuoti jų suinteresuotumo. Neabejotinai jie abu buvo įvykio vietoje, pas apeliantę į namus S. K. buvo užėjęs vienas, todėl jų parodymai ir neturėtų esmingai skirtis. Kita vertus, teisme tiek apeliantė, tiek jos gynėjas turėjo galimybę apklausti šiuos liudytojus ir ja pasinaudojo, todėl jų parodymus apeliantė galėjo ne tik perskaityti baudžiamojoje byloje, tačiau juos ir išklausyti bei pateikti savo vertinimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistosios gynėjas buvo nurodęs, kad jam ir jo ginamajai kyla abejonių ir dėl teismo šališkumo. Tačiau, tokius pasisakymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip neapibrėžus, papildomai nurodė, kad yra numatyta nušalinimo teisė bei atmetė bet kokias užuominas apie teismo šališkumą protokole nurodęs, kad tam nėra jokio pagrindo (143 b. l.).

Atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko jo naikinti ar keisti jį skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Argumentų dėl bausmės bei iš apeliantės priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajai skunde nėra, todėl kolegija išsamiau šių klausimų neanalizuoja.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistosios S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Valdas MeidusTeisėjai Evaldas VanagasSigito Bagdonavičiaus