- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-24
- Bylos Nr.
- I1-17835-583/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01357-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Remigijus Arminas
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
2025 m. lapkričio 17 d. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) priteisti 4000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, jog nuo 2022 m. balandžio 4 d. apie vienerius metus buvo kalinamas Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime (toliau – ir Kalėjimas) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nurodo, jog vos tik atvykus į Kalėjimą buvo patalpintas į kamerą Nr. 148, kurioje laikomi nuteistieji, atliekantys izoliacijos nuobaudą. Šioje kameroje iš viso prabuvo 3 – 4 paras, o vėliau 7 kartus šioje ir panašaus tipo kamerose atlikinėjo izoliacijos nuobaudas.
Drausminės kameros neatitinka teisės aktų reikalavimų – jose trūksta gyvenamojo ploto, įrengtas tupimas tualetas, kuris neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl pro kamerą praeinantys Kalėjimo pareigūnai gali netrukdomai stebėti tualetu besinaudojantį nuteistąjį, nėra drabužių pakabos, šiukšliadėžės Pareiškėjas pažymėjo, jog Tarnyba teigia, kad drausminių kamerų plotas siekia nuo 8 kv. m. iki 9,35 kv. m., tačiau ji nepagrįstai nevertina joje esančio inventoriaus užimamo ploto, todėl faktiškai gyvenamasis plotas yra ženkliai mažesnis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas akcentavo, jog kalinimas nurodytomis sąlygomis pažemino jo orumą, savigarbą, pažeidė jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 4000,00 Eur sumai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tarnyba paaiškino, kad vykdant suėmimą, pareiškėjas nuo 2022 m. balandžio 4 d. iki 2023 m. kovo 20 d. buvo laikomas Kalėjime. Tarnyba nagrinėjamu atveju prašė taikyti ieškinio senatį. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundas teisme gautas 2025 m. rugpjūčio 29 d., todėl jis už laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 29 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą.
Tarnyba nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, jog Kalėjime jis buvo kalinamas patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo apgyvendintas uždaro tipo gyvenamosiose patalpose, o teisinis reguliavimas numato, jog pataisos įstaigų uždaro tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas privalo siekti 3,6 kv. m. Akcentuoja, jog ginčo laikotarpiu gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba teigia, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad turi būti atsižvelgiama į gyvenamojoje patalpoje esančio inventoriaus užimama plotą, yra nepagrįsti. Jokie imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nenustato tokios tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.
Nurodo, kad Kalėjime kamerose esantys sanitariniai mazgai yra įrengti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atskiriant juos nuo kameros sienele. Tuo tarpu kameros yra apstatytos visais reikalingais baldais bei inventoriumi, įskaitant ir drabužių pakabas bei šiukšliadėžes. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė konkrečios kameros, kurioje nebuvo drabužių pakabos ir šiukšliadėžės, todėl šie jo skundo argumentai turėtu būti vertintini kritiškai.
Pabrėžė, jog ginčo laikotarpiu, pareiškėjas į Kalėjimo psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti skunde nurodomos aplinkybės, nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo neturtinės žalos atsiradimui.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik deklaratyviai pasisakė apie jo patirtą neturtinę žalą, apie netinkamas kalinimo sąlygas bei Kalėjimo pareigūnų neteisėtus veiksmus, tačiau nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Taip pat byloje nėra duomenų, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad Kalėjimas būtų sąmoningai siekusi sukelti nepatogumus pareiškėjui, todėl skundas turėtų būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti neturtinę žalą, jo teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo pareigūnų veiksmų.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013; LVAT 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priėmimu buvo siekiama garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimiems laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Taigi, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.
Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 4 d. iki 2023 m. kovo 20 d. Pareiškėjo skundas išsiųstas 2025 m. rugpjūčio 29 d., todėl konstatuotina, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 4 d. iki 2022 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas yra praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi dėl atlyginimo žalą, kildinamas iš kalinimo sąlygų, dėl kurių akivaizdumo (privatumo naudojantis tualetu pažeidimo, minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo, inventoriaus kamerose trūkumo ir t.t.) jis iš karto galėjo spręsti, ar jos pažeidžia jo teises ir jam sukelia neigiamų teisinių pasekmių.
Pagal LVAT teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Šioje byloje Kalėjimas teikdamas duomenis apie pareiškėjo laikymą konkrečiose kamerose, tame tarpe ir tose dėl kurių sąlygų atitikties kilo ginčas, nepateikia duomenų apie laikymo jose trukmę ir laikotarpius (b. l. 14-15; 26-27), nurodo tik bendrą trukmę kokiose kamerose buvo laikotarpiu nuo 2022 m. balandžio 4 d. iki 2023 m. kovo 20 d. (b. l. 29). Todėl nėra įmanoma nustatyti ar prašomo taikyti senaties termino laikotarpiu pareiškėjas iš vis buvo apgyvendintas tose kamerose dėl kurių atitikties keliamas ginčas. Atsižvelgus į šią aplinkybę konstatuotina, jog Kalėjimas nepagrindė poreikio nagrinėjamoje byloje taikyti ieškinio senatį ir šis prašymas netenkintinas, kadangi nėra galimybės nustatyti kokios ginčui išspręsti aktualios aplinkybės buvo tuo laikotarpiu, kuriuo prašoma taikyti senatį.
Dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal LVAT teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Vertinant pareiškėjo skundo argumentus konstatuotina, jog jis patirtą neturtinę žalą kildina iš aplinkybių, jog:
1) kamerose vienam nuteistajam tekdavo mažesnis nei teisės aktuose nurodytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas;
2) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais;
3) izoliacinėse kamerose nebuvo viso reikalingo inventoriaus – drabužių pakabų ir šiukšliadėžių.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Tarnybos direktorius 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausios laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 1.2 punkte nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip: 1) 3,1 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę pusiau atviro arba atviro tipo sąlygomis; 2) 3,6 kv. m – asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis; 3) 4,1 kv. m – Kauno kalėjime (veiklos teritorija adresu Technikos g. 12, 51334 Kaunas) laikomiems nepilnamečiams; 4) 7 kv. m – Pravieniškių 2-o kalėjimo atskirajame padalinyje, teikiančiame asmens sveikatos priežiūros paslaugas, (veiklos teritorija adresu Pravieniškių g. 57, 56371 Kaišiadorių r.) (išskyrus asmenims su negalia – 5 kv. m).
Vertinant Kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus 2025 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. SV-19-24023 „Apie suimtojo D. G. laikymo sąlygas“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 26 – 27) turinį matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas: 1) kamera Nr. 148, kurios plotas – 8,62 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta; 2) kamera Nr. 347, kurios plotas – 15,42 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos; 3) kamera Nr.235, kurios plotas – 15,32 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos; 4) kamera Nr. 222, kurios plotas – 20,04 kv. m., įrengtos 5 miegamosios vietos; 5) kamera Nr. 157, kurios plotas – 13,67 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; 6) kamera Nr. 162, kurios plotas – 15,27 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos; 7) kamera Nr. 160, kurios plotas – 13,83 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; 8) kamera Nr. 141, kurios plotas – 14,05 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; 9) kamera Nr. 153, kurios plotas – 12,97 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; 10) kamera Nr. 128, kurios plotas – 10,90 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos; 11) kamera Nr. 146, kurios plotas – 10,90 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos: 12) kamera Nr. 155, kurios plotas – 16,19 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; 13) kamera Nr. 154, kurios plotas – 16,19 kv. m., įrengtos 3 miegamosios vietos; 14) kamera Nr. 149, kurios plotas – 8,43 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta; 15) kamera Nr. 342, kurios plotas – 10,40 kv. m., įrengtos 2 miegamosios vietos; 16) kamera Nr. 346, kurios plotas – 15,94 kv. m., įrengtos 4 miegamosios vietos; 17) kamera Nr. 147, kurios plotas – 8,62 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta; 18) kamera Nr. 150, kurios plotas – 9,03 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta; 19) kamera Nr. 151, kurios plotas – 9,35 kv. m., įrengta 1 miegamoji vieta.
Pareiškėjas skunde laikosi pozicijos, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą reikėtų atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT yra išaiškinęs, jog teisės aktuose nėra nurodyta, jog į gyvenamųjų patalpų ploto apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima patalpoje esantys baldai. Iš bendro ploto išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kai asmuo yra laikomas kameroje, kurioje įrengtas sanitarinis mazgas, tada, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-332-821/2023).
Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog ir esant maksimaliam gyvenamosios patalpos užimtumui, vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto dalis nepažeidė 3,6 kv. m. minimalaus gyvenamojo ploto normos, todėl pareiškėjo skundas šioje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu
Pareiškėjas skunde teigia, kad dėl Kalėjime esančiose drausmės izoliatoriaus kamerose netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų buvo priverstas atlikinėti laisvės atėmimo bausmę orumą žeminančiomis sąlygomis – sanitarinio mazgo teritorija atskirta nuo kameros durų tik skardine danga, todėl pro kamerą einantys Kalėjimo pareigūnai turėjo galimybę netrukdomai stebėti kaip jis naudojasi tualetu.
Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Iš Pažymos matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas drausmės izoliatoriaus kamerose Nr. 147, Nr. 149, Nr. 150 ir Nr. 151. Vertinant teismui pateiktas minėtų kamerų fotonuotraukas (b. l. 50 – 83) nustatyta, jog minėtose kamerose tualetai (tupimi bei sėdimi) yra įrengti šalia kamerų durų. Kamerose yra įrengtos grotos (t. y. norint patekti pas nuteistąjį, reikia atidaryti duris su stebėjimo langeliu ir pora žingsnių toliau esančias grotuotas duris), sanitarinio mazgo pusėje prie grotų yra pritvirtinta plokštė, šiek tiek aukštesnė už unitazą, ji nėra pritvirtinta prie grotuotų durų, sanitarinis mazgas (įskaitant pačius unitazo / klozeto įrenginius) iš dalies patenka į praėjimą į kamerą.
Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT 2025 m. gegužės 28 d. administracinėje byloje Nr. TA-57-502/2025 sprendė klausimą ar Kalėjimo drausmės izoliatoriaus kamerose Nr. 147, Nr. 148 esantys sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. LVAT minėtoje nutartyje (19-20 punktai) konstatavo, jog Kalėjimo drausmės izoliatoriaus kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimas sudaro sąlygas Kalėjimo pareigūnams pro grotuotas duris matyti sanitariniu mazgu besinaudojantį asmenį. LVAT teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos kalinimo sąlygos nebuvo pakankamos pareiškėjo orumui ir privatumui užtikrinti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas minėtose kamerose buvo laikomas vienas, bei į kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę konstatuotas pažeidimas pagal savo pobūdį, intensyvumą ir mastą nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų išgyvenimų, dėl kurių būtų pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalis teigia, kad Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse pateikiamus įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus (ABTĮ 15 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog Kalėjimo drausmės izoliatoriaus kamerose esantys sanitariniai mazgai neatitinka teisės aktų reikalavimų, kadangi jie įrengti taip, jog neužtikrina jais besinaudojančio asmens privatumo, todėl šioje apimtyje pareiškėjo skundas pripažįstamas pagrįstu.
Dėl kamerose esančio inventoriaus
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Norma) 10 punktas teigia, kad kamerų tipo patalpose privalo būti: 1) metalinė lova (1 vnt. 1 asmeniui); 2) stalas (1 vnt.); 3) taburetė, kėdė arba suolai (1 sėdima vieta 1 asmeniui); 4) sanitarinis mazgas, klozetas, praustuvė (1 komplektas); 5) sieninė viršutinių drabužių pakaba (2 kabliukai 1 asmeniui); 6) sieninė lentyna tualeto reikmenims (1 vnt.); 7) šiukšlių dėžė (1 vnt.); 8) valymo inventorius (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės (1 komplektas); 9) elektrinis virdulys (1 vnt.).
Tarnyba atsiliepime pabrėžė, jog Kalėjimo drausmės izoliatoriaus kamerose buvo visas Normos 10 punkte nurodytas inventorius, tame tarpe ir drabužių pakabos bei šiukšliadėžės. Vertinant teismui pateiktas minėtų kamerų fotonuotraukas matyti, kad jose yra visas Normos 10 punkte įvardintas inventorius t. y. sanitariniai mazgai, metalinės lovos, stalai, kėdės, elektriniai virduliai ir t.t., todėl nėra teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, jog Kalėjimas pažeidė Normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą. Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012; kt.).
Teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010; kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Vadovaujantis anksčiau nurodytu konstatuotina, jog pareiškėjo skundas dėl neteisėtų Kalėjimo veiksmų yra pagrįstas toje apimtyje, kurioje pareiškėjas teigė, kad ginčo laikotarpiu Kalėjimas neužtikrino jo privatumo naudojantis drausmės izoliatoriaus kamerose esančiais sanitariniais mazgais.
Teismo vertinimu minėtas pažeidimas nebuvo momentinis ar vienkartinis, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė perteklinius neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, įtampą. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl patirtų neigiamų išgyvenimų patyrė itin didelį psichologinį sukrėtimą. Todėl teismas vertina, kad, neužtikrinus pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, jo neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs.
Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl Kalėjimo padarytų teisės aktų reikalavimų pažeidimų, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei nepakanka teismo sprendimu pripažinti asmens teisės pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).
Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad Kalėjimas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar jam sukelti neigiamų išgyvenimų, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jam priteistina 200,00 Eur neturinės žalos atlyginimo suma. Teismo vertinimu minėta suma yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 200,00 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.