Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, perduodant jį J. R. atsakomybei vieneriems metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. R. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 28 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, buvo konfiskuotas A. R. priklausantis automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. R. 2024 m. spalio 27 d. apie 23.19 val., Švenčionių rajono savivaldybėje, kelio Nr. 102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai 79-ame kilometre, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems, vairavo jam nuosavybes teise priklausantį keleivinį automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jo iškvėptame ore nustatė 1,71 promilių etilo alkoholio koncentraciją. Tokiais savo veiksmais A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Skunde tvirtinama, kad įstatymas, nustatant baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, įpareigoja jį skaičiuoti nuo vidurkio. Jei nustatomos tik asmens atsakomybę lengvinančios aplinkybės, baudžiamasis įstatymas įpareigoja nustatyti trumpesnį baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nei įstatyme nustatytas jo vidurkis.

5. A. R. tikina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioja baudžiamojo įstatymo pakeitimai, kurie lengvina jo teisinę padėtį. Taigi jo padėtis turėtų būti keičiama atsižvelgus į tokius baudžiamojo įstatymo pakeitimus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. R. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju patikrina skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendį tik tiek, kiek to prašoma A. R. apeliaciniame skunde, t. y. dėl nustatyto baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymo termino.

9. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Vertinant, ar nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, ir sprendžiant, koks turi būti nustatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas, būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (jo pobūdį bei laipsnį), kaltininko asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise ir kitas reikšmingas aplinkybes. Čia pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, susijęs su baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, taikymu nėra pasikeitęs, todėl tvirtinti, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai kaip nors lengvina A. R. teisinę padėtį, nėra pagrindo.

10. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad A. R. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo neblaivumas aiškiai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo iškvėptame ore buvo nustatyta 1,71 promilės etilo alkoholio koncentracija (t. 1, b. l. 24). A. R. apsvaigimas nuo alkoholio keturis kartus viršijo didžiausią leistiną apsvaigimo ribą, kai asmuo dar turi teisę vairuoti transporto priemonę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, jog A. R. neblaivumo (girtumo) laipsnis buvo lengvas. Toks pirmosios instancijos teismo vertinimas nėra pagrįstas jokiomis galiojančiomis teisės normomis ar teismų praktika, jis neatitinka ir anksčiau galiojusių teisės aktų nuostatų (pavyzdžiui, Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatų, pagal kurias teisės pažeidėjo girtumas (paminėtų teisės aktų galiojimo metu) būtų vertinamas kaip vidutinis). A. R. vairavo automobilį krašto kelyje, kuriame vidutinis metinis paros eismo intensyvumas yra vienas iš didžiausių (viešai skelbiami AB „Via Lietuva“ duomenys), transporto priemonė buvo vairuojama tamsiu paros metu, kai matomumas yra blogesnis, ir transporto priemonės vairuotojo atidumas, kurį neblaivumas mažina, turi būti didesnis. Apeliantas, būdamas neblaivus, vyko iš (duomenys neskelbtini) kaimo iki savo gyvenamosios vietos (t. 1, b. l. 127), kuri nuo (duomenys neskelbtini) kaimo yra nutolusi apytiksliai 30 kilometrų atstumu ir buvo sustabdytas likus nedideliam atstumui iki kelionės tikslo, t. y. automobilis, būnant neblaiviam, buvo vairuojamas reikšmingą atstumą bei laiko tarpą. Be to, iš neblaivumo nustatymo akto matyti, kad A. R. judesiai buvo nekoordinuoti, jis negalėjo eiti tiesia linija – pėda po pėdos (t. 1, b. l. 26). Pavojingi A. R. veiksmai buvo išaiškinti bei užkardyti tik neabejingam ir pilietiškam asmeniui pastebėjus tokius veiksmus ir apie juos pranešus Bendrajam pagalbos centrui telefonu (t. 1, b. l. 64). Taigi apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad teisės pažeidėjas savo veiksmais kėlė realų pavojų eismo saugumui, savo paties, kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui.

11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad A. R., sėsdamas už vairo neblaivus, ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Faktą, kad A. R. aiškiai suvokė, jog jo būsena yra tokia, kai vairuoti transporto priemonės negalima, patvirtina baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo PSS-20241027-231853UTC+0200 turinys. Iš šio vaizdo įrašo matyti, kad po to, kai policijos pareigūnai informavo A. R. apie jo sustabdymo priežastį ir nurodė, jog bus tikrinamas jo neblaivumas, šis informavo, jog pats yra pareigūnas, ne kartą kartojo, kad tuo atveju, jeigu bus tikrinamas neblaivumas, jis „pripūs“ („100 procentų pripūsiu“), neteks darbo. Apeliacinės instancijos teismas pastebi ir tai, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu A. R. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį (teistumas išnykęs), t. y. dėl jo padaryto KET pažeidimo įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata, sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata ir kurio metu žuvo žmogus. Taigi apeliantas, be jokios abejonės, pagal savo gyvenimišką patirtį, be to, būdamas pareigūnu (nusikaltimo padarymo metu dirbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), turėjo suvokti ir suvokė pareigos laikytis KET reikalavimų svarbą ir dėl tokių reikalavimų nesilaikymo galinčias kilti pasekmes, tačiau, kaip jau minėta, jis sąmoningai pasirinko priešingą teisei elgesio variantą. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad A. R. yra baustas administracine tvarka už KET taisyklių pažeidimą (maksimalų leistiną greitį yra viršijęs 36 km/h (t. 1, b. l. 184)).

12. BK 68 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas asmeniui gali uždrausti naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. A. R. skundžiamu nuosprendžiu naudotis teise vairuoti transporto priemones buvo uždrausta dvejus metus, t. y. buvo nustatytas žymiai trumpesnis draudimo naudotis specialia teise terminas nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino vidurkis. Dar labiau mažinti draudimo naudotis specialia teise termino, įvertinus kaltininką tiek teigiamai (aptarti skundžiame nuosprendyje), tiek neigiamai charakterizuojančius bei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų.

13. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju apeliantui nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo reikalavimų ir nevaržo jo teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai. Dar labiau švelninti apelianto teisinę padėtį įvertinus tai, kad yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nėra pagrindo, tuo labiau, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas šiuo atveju atitinka minimalaus šios baudžiamojo poveikio priemonės termino ir baudžiamajame įstatyme numatytą šios priemonės minimalaus ir maksimalaus termino vidurkio aritmetinį vidurkį, t. y. ((1+5)/2+1)/2=2. Nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas nėra artimesnis nei minimaliam įstatyme nustatytam terminui, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nei šios priemonės taikymo termino vidurkiui, kaip nurodoma apeliaciniame skunde.

14. Apibendrindamas visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. R. baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, t. y. draudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, terminą nustatė dvejiems metams. Esant aptartoms aplinkybėms, tenkinti A. R. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens, A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.