Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2013-01-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1-56-92/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-01-09Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2013-12-30Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-01-09
Bylos Nr.
1-56-92/2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-9-00172-2009-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Jūratė Damanskienė
Nukentėjusysis
R. D.
Kaltinamasis
R. K.
Advokatai
Nerijus Katilius
Baudžiamoji byla Nr. 1-56-92/2013Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00172-2009-2Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.8.1.1.; 1.2.14.6.2.; 2.3.6.4.5.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Damanskienė,sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei,dalyvaujant prokurorui Kęstučiui Karalkevičiui,gynėjui advokatui Girdučiui Vainiui,nukentėjusiajam R. D., jo įgaliotam atstovui advokatui Nerijui Katiliui,

teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, individualios įmonės savininkas, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 str. 2 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. turėdamas 2009-08-10 Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patvirtintą R. D. įgaliojimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkti R. D. vardu nuosavybės teise, už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje; sudaryti preliminariąsias sutartis (susitarimus) dėl turto pirkimo, pirkimo-pardavimo sutartis ir priėmimo-perdavimo aktus notarų biure, sumokėti pinigus, įteisinti nuosavybę Valstybės įmonės registrų centre ir gauti nuosavybę liudijančius dokumentus; šiuo tikslu atstovauti jam notarų biure, Gyventojų registro tarnyboje, Valstybės įmonės Registrų centre bei kitose reikiamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, pateikti ir gauti reikalingus dokumentus, pažymas ir pažymėjimus, rašyti jo vardu pareiškimus, prašymus, sutikimus, atlikti reikiamus mokėjimus, už jį pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, ir šio įgaliojimo pagrindu turėdamas nupirkti R. D. vardu G. V. bei D. V. nuosavybės teise priklausantį 0,5 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Švenčionių r., (duomenys neskelbtini), ir jame esančius pastatus: pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tam tikslui gavęs pinigines lėšas: 2009-08-12 R. D. sužadėtinės K. M. banko pavedimu pervestus Ra. K. 100 000 Lt; 2009-08-21 V. D. perduotus jam 28 000 USD (68 003,60 Lt); 2009-08-30 J. K. perduotus jam 25 000 USD (60 545 Lt), iš viso 228 548,60 Lt, minėtą žemės sklypą su pastatais 2009-09-04 pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nupirko ne R. D., o savo dukters I. K. vardu, tačiau pinigų, gautų minėto turto įgijimui pagal įgaliojimą, R. D. negrąžino, tokiu būdu tyčia pasisavino jam patikėtas R. D. pinigines lėšas – 228 548,60 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Šiais veiksmais R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d.

Teismo posėdyje R. K. kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad su R. D. susipažino maždaug prieš 15 metų. Kai R. D. išvyko gyventi į JAV, surašė jam notariškai patvirtintą įgaliojimą pirkti jo vardu nekilnojamąjį turtą, sudaryti sutartis ir t.t. Turėdamas įgaliojimą jis tvarkė R. D. butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, pasirašinėjo sutartis su butą aptarnaujančiomis įstaigomis, mokėjo už butą pirmuosius įnašus, su R. D. bendraudavo telefonu bei susitikdavo, kai šis grįždavo į Lietuvą. Jis maždaug 2001 metais R. D. buvo paskolinęs apie 150 000 litų. Dalį šios sumos R. D. grąžino, kitą dalį – 100 000 Lt į jo žmonos K. sąskaitą Snoro banke 2009-08-12 pervedė R. D. draugė K. M.. 2009 metais tarpininkas G. jam pasiūlė įsigyti sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone. Į šią sodybą jis buvo atkreipęs dėmesį ir anksčiau interneto svetainėje. Su sodybos savininkais V. sutarė pirkti minėtą sodybą už 120 000 Lt. Kartu su V. ir tarpininku G. lankėsi notarų biure, V. sumokėjo kaip avansą 20 000 Lt. Bankinį pavedimą 100 000 Lt sumai atliko banko Snoras skyriuje Algirdo gatvėje, po to į notarų biurą atsivežė dukrą I. K., nes buvo nusprendęs sodybą įgyti jos vardu. Pasirašant sodybos pirkimo-pardavimo sutartį notarų biure buvo V., tarpininkai G., D., notarė. Notarės kabinete pinigų nemokėjo, už notarės paslaugas sumokėjo jis pats. Pinigų J. K. ar B. K. jam neperdavė, šių asmenų nepažįsta. R. D. jam nepasakojo, kad ruošiasi pirkti sodybą Lietuvoje. Kadangi R. D. jam buvo skolingas už baldų projektavimą, parketlentes ir kitas išlaidas įrengiant butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kuris 2010-12-14 priėmė sprendimą ir priteisė jo naudai iš R. D. 79 073,76 Lt bei 3 672 Lt bylinėjimosi išlaidų. 2010-12-17 jis, turėdamas dukros įgaliojimą, už 120 000 Lt pardavė R. D. sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

R. K. kaltę įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, rašytiniai bylos įrodymai.

Nukentėjusysis R. D. parodė, kad 1999 metais išvyko gyventi į JAV, su R. K. pažįstamas daug metų, juo pasitikėjo, jokių įsiskolinimų R. K. neturėjo. Lietuvoje norėjo įsigyti sodybą ir 2009 metų vasarą pažįstamas D. P. pasiūlė sodybą Švenčionių rajone, kurią nuvykęs apžiūrėjo ir nutarė pirkti, tuo klausimu kalbėjosi su savininku D. V., pastarasis pasiūlė sudaryti preliminarią sutartį. Sutarė sodybos kainą – 240 000 Lt, bei sumokėjo D. V. užstatą – 20 000 Lt. Kadangi tuo metu D. V. buvusi žmona buvo išvykusi į Indiją, o be jos tvarkyti dokumentų negalėjo, tai jis išvykdamas į JAV nutarė pirkimo-pardavimo įforminimą pavesti R. K.. Šis sutiko, todėl nuvykęs į notarų biurą surašė įgaliojimą, vėliau prie savo namų (duomenys neskelbtini) gatvėje susitiko su D. P., G. Vi., viską aptarė bei informavo juos apie tai, jog jį atstovaus R. K.. Po to išvyko į JAV. Sužadėtinė K. M. norėjo prisidėti prie sodybos pirkimo, todėl sutarė, jog ji banko pavedimu perves Ra. K. 100 000 litų, R. K. prašymu įvardins tai kaip skolą, o likusius pinigus būdamas JAV jis perduos per pažįstamus atvežti į Lietuvą. JAV lankėsi brolio žmona, jis sutarė, kad ji parveš R. K. 38 000 JAV dolerių, dar 25 000 JAV dolerių sutiko parvežti J. ir B. K.. Jiems perdavė pinigus, R. K. telefono numerį, telefonu bendravo su R. K. ir šis informavo, jog gavo pinigus iš jo brolio žmonos, o vėliau, kad su J. K. susitiko Šiauliuose ir paėmė pinigus. Jam žinoma, kad pas notarą įforminti sodybos (duomenys neskelbtini) kaime pirkimo-pardavimo sutartį nuvyko V., R. K., D. P., G. Vi.. Paaiškėjo, kad trūksta duomenų dėl jo ištuokos, nes priešingu atveju įgytas turtas priklausytų ir jo buvusiai žmonai. Tada R. K. telefonu pasiūlė sodybą nupirkti savo dukros vardu, o jam grįžus į Lietuvą perrašyti jo vardu. Jis sutiko, nes pasitikėjo R. K.. Po kurio laiko skambino R. K., teiravosi apie sodybos pirkimą ir R. K. pareiškė, jog sodybą perrašys jam tik tuo atveju, jei sumokės 100 000 Lt, priešingu atveju sodybos neatiduos. Tada jis kreipėsi dėl bylos R. K. iškėlimo, byla buvo iškelta, po to nutraukta, tuomet R. K. pareikalavo jau 120 000 Lt. 2010 m. gruodžio 17 d. sodybą jis iš R. K. nupirko už 120 000 Lt.

Liudytoja D. Š. (Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė) parodė, kad 2009 metais notarų biure lankėsi R. D., sudarė įgaliojimą R. K., kad šis galėtų jo vardu pirkti nekilnojamąjį turtą, sudarinėti sandorius, įteisinti nuosavybę. Pirmoji sodybos (duomenys neskelbtini) kaime pirkimo-pardavimo sutartis buvo paruošta pagal įgaliojimą, kad sodybą perka R. D., jį atstovauja R. K.. Prieš tvirtinant sutartį, patikrinus duomenis gyventojų registre, nustatyta, jog R. D. yra santuokoje, tokiu atveju jis nuosavybę būtų įgijęs kartu su sutuoktine. Kadangi R. D. gyveno JAV, tai nebuvo įmanoma skubiai gauti reikalingų dokumentų. Tada R. K. susisiekė su R. D. ir jie nutarė sodybą pirkti R. K. dukros vardu.

Liudytoja V. K. parodė, kad dirba Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure administratore. R. K., ketindamas pirkti R. D. vardu sodybą Švenčionių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, jai pateikė 2009-08-10 dienos įgaliojimą, išduotą jam R. D.. Sodybos dokumentus, kiek pamena, jai pateikė tarpininkas D., buvęs kartu su abiem pardavėjais V.. Kada tiksliai buvo paduoti dokumentai sandoriui ruošti, ji tiksliai neatsimena, tačiau tiksliai atsimena, kad sodybą R. K. ketino pirkti pagal įgaliojimą R. D. vardu. Sekretorė buvo paruošusi visus sandorio dokumentus būtent R. D. vardu, tačiau iškilus keblumų dėl R. D. šeimyninės padėties, sandorio pasirašymo data buvo perkelta. Pats R. K. pasakė, kad R. D. JAV yra išsituokęs, tačiau sekretorei patikrinus Gyventojų registro duomenis paaiškėjo, kad ištuoka neregistruota Lietuvoje. Dėl šios situacijos R. K. skambino R. D. į Ameriką rūpinosi, kaip kuo greičiau galima būtų atsiųsti faksą tiesiai į notarų biurą. Tai užtruko apie porą valandų, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad atsiųstas dokumentas anglų kalba notarei netinka. 2009-09-04, paaiškėjus, kad notarė tikrai negali forminti sandorio R. D. vardu, kaip jai atrodo, ekspromtu atsirado variantas sodybą pirkti R. K. dukros vardu. Liudytojos nuomone, R. K. yra nesąžiningas žmogus, sumanęs pasipelnyti draugo lėšomis. Sekretorei paruoštuose minėtos sodybos pirkimo-pardavimo dokumentuose teko keisti R. D. pavardę į I. K. pavardę. Kas vyko notarės kabinete, ji nematė. Tačiau išbėgus R. K. iš notarės kabineto, ji užėjo pasiteirauti dėl kitų klientų ir sužinojo, kad R. K. pritrūko pinigų, tačiau kiek – nežino.

Liudytoja In. K.-Kv. parodė, kad 2009-09-03 kartu su savo kliente G. V. nuvyko i notarų biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur G. V. ir jos vyras ketino pasirašyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k.v., Švenčionių r., (duomenys neskelbtini) k., ir jame esančių pastatų pirkimo-pardavimo sutartį. Jos G. V. paprašė dalyvauti sutarties pasirašyme. Kiek pamena, G. V. užsiminė, kad jų sodybą per įgaliotą asmenį perka Amerikos lietuvis. Notarų biure be minėtų asmenų buvo D. V. bei įgaliotas asmuo. Įgaliotasis asmuo su G. V. ir jos vyru dėl sodybos kainos jos akivaizdoje nekalbėjo. Įgaliotasis asmuo jokių pinigų nei G. V., nei jos buvusiam vyrui notarų biure 2009-09-03 jos akivaizdoje nemokėjo. Dėl kažkokių nesklandumų sutarties pasirašyti nepavyko ir sutarties pasirašymo data buvo nukelta į rugsėjo 4 dieną. 2009-09-04 po pietų su savo kliente, jos buvęs vyras, tarpininkai, įgaliotasis asmuo ir šio asmens dukra susitiko minėtame notarų biure. G. V. su vyru pasirašė minėtos sodybos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią sodybą pardavė I. K.. Notarų biure įgaliotasis asmuo jiems sumokėjo likusią sutartą pagal preliminarią sutartį pinigų dalį grynais JAV doleriais, kada, kiek ir kokiu būdu buvo sumokėta dalis pinigų nežino. Pinigus notarės kabinete perskaičiavo V., įgaliotas asmuo ir ji, bet sumos dabar nepamena. Kiek pamena, kažkiek pinigų pritrūko, tačiau, išėjęs iš notarės kabineto, įgaliotas asmuo juos netrukus atnešė. Pinigų sumų neatsimena ir nesistengė įsiminti, kadangi ji dalyvavo visai kitu tikslu ir tiesiog atstovavo G. V. interesus dėl jos asmeninių priežasčių.

Liudytojas V. V. parodė, kad maždaug 2009-09-02 jam paskambino pažįstama jogos mokytoja G. V. ir paprašė pagalbos: ji sakė, kad su buvusiu vyru D. V. nori parduoti jiems priklausančią sodybą, esančią Švenčionių r., ir joje esančius pastatus, tačiau bijo, kad vyras jos su vaikais neapgautų ir pinigai būtų paskirstyti teisingai, mat po skyrybų jis turėjo skolų. Ji kreipėsi todėl, kad jis verslininkas ir turėjo patirties verslo reikaluose, sandorių sudaryme. Jis pakvietė ir savo pažįstamą advokatę In. K.-Kv., kad ji, kaip teisininkė, peržiūrėtų sutarties dokumentus. 2009-09-03 jis su advokate ir G. V. nuvyko į notarų biurą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ten buvo pirkėjo įgaliotas asmuo, tarpininkas, G. V. buvęs vyras. Įgaliotasis asmuo sakė, kad jis perka sodybą draugo, kuris gyvena JAV, prašymu, kad pats tokios sodybos net nepirktų, nes ten įsimetęs pelėsis, kad sodybos kaina per didelė. Jis matė, kaip įgaliotas asmuo notarei padavė įgaliojimą bei dokumentus su apostile. Tačiau notarei peržiūrėjus dokumentus iškilo kažkokios problemos, dėl kurių sutarties pasirašymo laikas buvo perkeltas į rugsėjo 4 dieną, įgaliotasis asmuo jokių pinigų nei G. V., nei jos buvusiam vyrui notarų biure 2009-09-03 nemokėjo. 2009 m. rugsėjo 4 dienos ryte jam paskambino G. V. ir paprašė sudalyvauti susitikime su sodybos pirkėju. Jie susitiko kavinėje „Geltonasis submarinas“, esančioje prie Seimo. Kavinėje taip pat buvo įgaliotas asmuo, G. V. buvęs vyras ir įgaliotojo asmens patarėjas teisiniais klausimais. Įgaliotas asmuo su savo patarėju spaudė pardavėjus nuleisti kainą, nes neva sodyba gali būti pastatyta su netinkamu leidimu, iš ko neva ateityje galėtų kilti didelių problemų. Atsisakius nuleisti kainą, įgaliotas asmuo pasakė, kad dar turi pasidomėti, ar tinkamai buvo įformintas leidimas sodybos statybai.

Liudytojas D. P. parodė, kad jį su R. D., gyvenančiu JAV, supažindino G. Vi. ir informavo, kad R. D. ieško įsigyti sklypo ar sodybos Lietuvoje. 2009 rugpjūčio mėn. jis G. Vi. pasakė, kad jo pažįstamas D. V. parduoda savo sodybą. Jis kartu su G. Vi. ir R. D. buvo nuvykę į sodybą, priklausančią D. V. ir G. V., R. D. sodyba patiko, todėl nusprendė pirkti. Turto pirkimo-pardavimo sutarties nedelsiant nebuvo įmanoma sudaryti dėl G. V. išvykos į užsienį. 2009 m. rugpjūčio mėnesį jis paruošė Preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo-pardavimo, o 2009 m. rugpjūčio 12 d. R. D. sudarė su D. V. Preliminariąją sutartį dėl Turto pirkimo-pardavimo, vadovaujantis kuria pastarasis asmuo įsipareigojo sudaryti su R. D. notarinę turto pirkimo-pardavimo sutartį ir jos pagrindu parduoti jam turtą iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Sutartį pasirašė pas G. V. namuose, dalyvavo D. V., R. D. ir jis. R. D. patikrino visus nuosavybės dokumentus, susijusius su sodyba. Turtas pagal sutartį turėjo būti parduotas tik R. D.. Pasirašius šią sutartį, R. D. grynais pinigais D. V. sumokėjo 20 000 Lt Snoro banke, Algirdo g., Vilniuje. Kadangi R. D. dažnai būna išvykęs iš Lietuvos, tam, kad būtų sudaryta notarinė turto pirkimo-pardavimo sutartis, R. D. parašė įgaliojimą R. K., suteikiantį teisę jo vardu nupirkti aukščiau nurodytąjį nekilnojamąjį turtą. Prieš išvažiuodamas į Ameriką R. D. jį supažindino su R. K., kuris ir buvo įgaliotas R. D. vardu nupirkti sodybą. Su D. V. buvo susitarta, jog turtas parduodamas už 240 000 Lt. Jis su G. V. užsakė notaro laiką. Visus dokumentus į notaro biurą pristatė jis. 2009 rugsėjo 3 d. visi susirinko notaro biure Vilniuje, (duomenys neskelbtini). R. K. nekalbėjo, kad nori pirkti sodybą sau. Pradėjus forminti sandorį, notarė D. Š. pareiškė, kad reikalingas R. D. žmonos sutikimas dėl šios sodybos pirkimo. Jis G. Vi. paskambino telefonu ir pasakė, kad reikalingi R. D. ištuokos dokumentai. R. D. faksu iš Amerikos atsiuntė ištuokos dokumentus anglų kalba, bet notarei netiko, nes nebuvo oficialaus vertimo į lietuvių kalbą. Tada R. K. paskambino R. D. ir paaiškino, kodėl negalima įforminti sandorio ir pasiūlė forminti nuosavybę jo dukros vardu iki jis atvažiuos į Lietuvą. Sandorio pasirašymo laikas buvo perkeltas kitai dienai. 2009 m. rugsėjo 4 d. 9 val. buvo paskirtas laikas pas notarą, tačiau visi vėlavo, jis paskambino D. V., kuris pasakė, kad apie 8.30 val. paskambino R. K. ir paprašė susitikti kavinėje. Kavinėje R. K. ir nepažįstamas vyras pradėjo aiškinti, kad sodyba neteisėtai pastatyta, reikalavo sumažinti pardavimo kainą, tačiau pardavėjai nesutiko. Pas notarą visi atvažiavo apie 9.30 val. Jį R. K. pakvietė į mašiną ir pradėjo sakyti, kad sodyba neteisėtai pastatyta, kaina per didelė. Jis paskambino G. Vi. ir pasakė, kad R. K. atsisako pirkti turtą. Vėliau R. D. paskambino R. K. ir pasakė, kad formintų laikinai dukros vardu tą sodybą. R. K. pasakė notarei, kad su dukra I. bus 15 val. Tą pačią dieną apie 15 val. visi susirinko, t.y. pardavėjai D. V. ir G. V., G. Vi., R. K., I. K. ir jis. R. K. pareiškė, kad dalį pinigų pervedė per banką, o kitus perduos grynais pardavėjams sutarties pasirašymo metu prie notarės. Skaičiuojant pinigus, pardavėjai pastebėjo, kad 1000 dolerių trūksta, tada R. K. pareiškė, kad R. D. perdavė mažai pinigų arba juos paėmė pardavėjai. R. D. buvo minėjęs, kad R. K. buvo perdavęs daugiau pinigų negu numatyta sutartyje. Vėliau R. K. nuėjo į mašiną ir atnešė trūkstamą dalį pinigų. Sandoris buvo įformintas I. K. vardu. 2009 m. rugsėjo mėn. R. D. paskambino G. Vi. ir pareiškė, kad R. K. atsisako perrašyti jam turtą ir reikalauja pinigų – 100 000 Lt.

Liudytojas G. Vi. parodė, kad pažinojo R. D. ir D. P.. Gyvendamas JAV R. D. buvo prašęs paieškoti nekilnojamojo turto Lietuvoje, nutarė įsigyti sodybą. Tuo metu D. P. kaip tik turėjo pasiūlymą, kuris R. D. sudomino, t.y. sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone, kurią pardavinėjo V.. Apžiūrėti sodybos važiavo visi trys – R. D., D. P. ir jis. R. D. sodyba patiko. Vėliau susitikus su D. V. buvo aptarta pardavimo kaina, kitos sąlygos, bet R. D. turėjo išvykti į JAV, todėl nusprendė įgalioti savo draugą R. K. nupirkti jo pasirinktą sodybą, suorganizavo susitikimą prie savo namų (duomenys neskelbtini) gatvėj. Šiame susitikime R. D. jį ir D. P. supažindino su R. K. bei pasakė apie įgaliojimą bei kad pastarajam bus perduoti pinigai sodybos įsigijimui. D. P. paruošė preliminarią sutartį, kurią R. D. nuvežė D. V., sumokėjo jam avansą. Pasirašant preliminarią sutartį pats nedalyvavo, bet apie tai žinojo iš R. D. ir D. P.. 2009-09-03 buvo sutarta pas notarę įforminti sandorį, bet paaiškėjo, kad R. D. vardu nekilnojamojo turto forminti negalima, nes gyventojų registro tarnybos išrašas rodė, kad jo santuoka Lietuvoje nėra nutraukta. Ieškant sprendimo būdo, R. K. pasiūlė forminti nekilnojamąjį turtą jo dukters I. K. vardu. R. D. sutiko, nes R. K. ir taip buvo įgaliotas forminti sandorį jo vardu, be to, R. D. planavo atskristi iš JAV ir persirašyti dokumentus savo vardu greičiau nei per kelias savaites, kol bus baigti tvarkyti skyrybų dokumentai. Sandoris buvo perkeltas kitai dienai. Kitą dieną R. K. matė pas notarą po pietų apie 15 val., nors kiek jam žinoma, notaro laikas buvo užsakytas anksti ryte, tačiau sutartu laiku R. K. su dukra I. K. neatvyko, o atvažiavo gerokai pavėlavęs, t.y. apie 10 val. Tuo metu D. P. paskambino jam, bei pranešė, kad R. K. neatvyko, bei paprašė paskambinti į JAV R. D. bei išsiaiškinti, kodėl viskas taip nesklandžiai vyksta. Taip pat D. P. pasakė, kad R. K. anksti ryte buvo susitikęs su sodybos šeimininkais bei bandė nusiderėti žemesnę sodybos kainą, akcentavo, kad sodybos dokumentai nėra teisiškai tvarkingi. Jis paskambino R. D., paaiškino susidariusią situaciją, kuris iš karto paskambino R. K. bei paprašė nedaryti kvailysčių ir kuo greičiau suforminti sandorį, nes pardavėjai jau buvo pradėję abejoti, ar įgaliotas asmuo tinkamai atlieka įgaliotojo pareigas. Sandoris buvo pradėtas forminti, tačiau laukiant kontoros laukiamajame, jis pamatė, kaip R. K. išbėgo iš notaro kabineto į lauką ir pradėjo šaukti, kad trūksta pinigų, kuriuos R. D. buvo jam davęs, teigė, kad trūksta apie 1000 dolerių. Jis pasiūlė paskambinti R. D. tiesiai į JAV, R. K. nenorėjo daryti. Paskambino jis pats, R. D. dar kartą patikino, kad pinigų buvo perduota užtektinai. Girdėjo, kad R. D. skambino ir kalbėjo su R. K. bei liepė pabaigti viską kaip pridera ir kaip buvo sutarta. Tada R. K. iš automobilio Audi A6 parsinešė pilną saują dolerių, juos laikė sugniaužęs kumštyje ir viešai demonstravo, po to nuėjo į notarės kabinetą ir galutinai sumokėjo. Daugiau R. K. nebematė. Kažkur po savaites laiko R. D. jam pranešė, kad R. K. nebesiteikia perrašyti jam jo sodybos, kurią nupirkti buvo jį įgaliojęs. Be to, pasakė, kad R. K. už sodybos perrašymą reikalauja 120 000 Lt.

Liudytojas D. V. parodė, kad 2009 metais buvo kalbėjęs su nekilnojamojo turto agentais D. P. ir G. Vi., kad už 250 000 Lt parduos jam ir buvusiai žmonai priklausančią sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone. Susitikęs su G. Vi. aptarė galutinę kainą – 240 000 Lt, pastarasis sakė, jog yra pirkėjas. Po kurio laiko jis, D. P. ir pirkėjas R. D. susitiko Vilniuje, Snoro banke Algirdo gatvėje ir R. D. jam kaip užstatą sumokėjo 20 000 Lt. Tai įformino preliminaria sutartimi. R. D. minėjo, kad išvyksta į užsienį, todėl įforminant pirkimą, jį atstovaus įgaliotas asmuo. 2009-09-03 Žvėryno rajone esančioje kontoroje susitiko jis, buvusi žmona G., jos advokatė, notarė, D. P. bei kaltinamasis R. K.. Jau anksčiau buvo aptarę, kad įforminant sutartį sodybos kainą nurodys perpus mažesnę – 120 000 Lt, kad sumažintų privalomus sumokėti mokesčius. Notarė, pradėjusi tvarkyti pirkimo-pardavimo dokumentus, pasakė, kad norint įforminti sutartį, reikalinga R. D. žmona arba reikalingas jos įgaliojimas. Sandoris tą dieną neįvyko. Tada, išėjus į lauką priėjo D. P., telefonu paskambino G. Vi., kuris susisiekė su pirkėju R. D. ir jie, dalyvaujant R. K., sutarė, kad pirkimo sutartį įformins R. K. dukros vardu. Buvo susitarta kitą dieną susitikti pas notarą. Tačiau 2009-09-04 telefonu jo buvusiai žmonai paskambino R. K., kuris pasiūlė prieš vykstant pas notarą susitikti be tarpininkų. Jis, jo buvusi žmona ir jos advokatė kavinėje susitiko su R. K., kuris atvyko su nepažįstamu vyriškiu. Susitikimo metu jie bandė įvairiais būdais sumažinti parduodamos sodybos kainą. Tačiau jis to daryti nesutiko, tuo susitikimas ir baigėsi. Tą pačią dieną jis su G. V. ir jos advokate minėtoje notarų kontoroje susitiko su D. P., R. K., jo dukra. Notarės kabinete sudarant sutartį buvo notarė, jis, G. V., jos advokatė, R. K. ir jo dukra. Sudarant sutartį visų dalyvavusių akivaizdoje R. K. sumokėjo JAV doleriais pagal tos dienos kursą 120 000 litų, iš tos sumos 40 000 litų teko jam, o 80 000 litų G. V., doleriai buvo supakuoti bankinėse banderolėse. Kiek tiksliai buvo sumokėta JAV doleriais nurodyti negali, nes buvo skaičiuojama pagal tos dienos dolerio ir lito kursą. Koks tą dieną buvo tikslus valiutų santykis, neprisimena. Likusią sumą – 100 000 litų pervedė į jo bei buvusios žmonos sąskaitą. Į jo sąskaitą pervedė 20 000 litų, o į G. V. sąskaitą – 80 000 litų Pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta jo, G. V. bei R. K. dukros vardu ir pasirašyta. Vėliau jis ir buvusi žmona sumokėjo VMI mokesčius, t.y. 15 % nuo visos už sodybą gautos sumos – 240 000 Lt.

Liudytoja G. V. parodė, kad po skyrybų su D. V. nusprendė parduoti jiems priklausančią sodybą Švenčionių rajone. Jai keliaujant po Indiją paskambino D. V. ir pranešė, kad atsirado pirkėjas, kuris gyvena JAV bei prašė greičiau grįžti į Lietuvą, sakė, kad pirkėją surado pažįstamas D. P. ir kad jis jau gavo užstatą – 20 000 Lt. 2009-09-03 su savo advokate In. K. ji nuvyko į notarų kontorą (duomenys neskelbtini) gatvėje, ten jau buvo D. V., R. D. įgaliotas asmuo, D. P., G. Vi.. Tą dieną dėl kažkokių nesklandumų sutartis nebuvo pasirašyta, data buvo nukelta į rugsėjo 4 d. 2009-09-04 ryte buvęs vyras paskambino ir pasakė, kad R. D. įgaliotas asmuo nori su jais susitikti prieš sutarties pasirašymą. Jie susitiko kavinėje, R. D. įgaliotas asmuo darė spaudimą, kad sumažintų sodybos kainą, bet D. V. nesutiko, pasakė, jog kaina suderinta su R. D.. Tą pačią dieną po pietų ji su advokate, D. P., buvusiu vyru, įgaliotu asmeniu ir I. K. susitiko notarų biure bei pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią sodybą nusipirko I. K.. Prieš pasirašant sutartį, ji su vyru pasakė įgaliotam asmeniui savo sąskaitų numerius, kur R. D. įgaliotas asmuo jai pervedė 79 000 Lt, D. V. – 21 000 Lt. Likusią pinigų dalį R. D. atstovas sumokėjo JAV doleriais notarų biure.

Liudytojas J. K. parodė, kad su žmona 2009 m. rugpjūčio mėnesį lankėsi JAV, ten susipažino su R. D. ir K. M.. Pastarieji prašė parvežti į Lietuvą 25 000 JAV dolerių, sakė juos paims R. D. draugas R. K., davė jo telefono numerį. Pinigai buvo sudėti į du vokus, R. D. sakė, jog viename voke 15 000 dolerių, kitame – 10 000 dolerių. Grįžus per Rygą į Šiaulius, paskambino vyriškis, prisistatė esąs nuo R. D. ir pasakė, kad laukia siuntinuko, susitarė susitikti Šiauliuose Tilžės gatvėje esančioje degalinėje. Jis iš karto su draugais, kurie jį parvežė iš Rygos, nuvyko į sutartą vietą, ten jau laukė R. K.. Pastarasis buvo atvykęs mikroautobusu, jam ir perdavė abu vokus, pasakė sumą. Maždaug po 2 mėnesių buvo sutikęs Lietuvoje R. D., šis sakė, kad tas R. K. nupirko sodybą savo dukters vardu ir klausė, ar jis galės paliudyti, jog pinigus atvežęs iš JAV perdavė R. K..

Liudytoja B. K. parodė, jog lankantis Amerikoje susipažino su K. M. bei jos vyru R. D.. Pastaroji papasakojo, kad Lietuvoje žada pirkti sodybą ir paprašė ją su vyru parvežti į Lietuvą grynuosius pinigus. Prieš išskrendant į namus susitiko su R. D. ir šis jos vyrui perdavė du vokus su pinigais, sakė, kad viename yra 15 000 JAV dolerių, kitame – 10 000 JAV dolerių. R. D. su jos vyru sutarė, kad pinigus šis perduos Lietuvoje kažkokiam jo nurodytam asmeniui. Grįžus į Šiaulius, vyrui paskambino kažkoks asmuo, prisistatęs nuo R. D., ir kad laukia siuntinuko, tada vyras iš karto išvažiavo atiduoti pinigų, grįžo po valandos, sakė, jog pinigus atidavė.

Liudytoja K. M. parodė, kad su R. D. gyvena JAV, todėl kai kuriuos R. D. finansinius reikalus Lietuvoje tvarkė jo draugas R. K.. Vasaras jie leisdavo Lietuvoje, todėl nusprendė įsigyti sodybą. Agentas pasiūlė vyrui žemės sklypą su pastatais Švenčionių rajone, jam objektas patiko, todėl sumokėjo užstatą – 20 000 Lt, surašė įgaliojimą R. K., pats grįžo į JAV, per žmones vykstančius į Lietuvą buvo perduoti pinigai įteikti R. K. apmokėti už sodybą. Ji pavedimu pervedė Ra. K. 100 000 Lt, R. D. brolio žmona R. K. iš JAV parvežė 28 000 JAV dolerių, J. K. – 25 000 JAV dolerių. Po to, kai sodyba buvo nupirkta paskambino R. K., pasakė, jog sodybą įgijo savo dukros vardu bei reikalavo 120 000 litų, jeigu jie nori atgauti sodybą.

Liudytoja V. D. parodė, kad 2009 m. liepos mėnesį buvo nuvykusi į JAV pas savo vyrą, nukentėjusiojo brolį, rugpjūčio mėnesį grįžtant į Lietuvą R. D. paprašė atvežti pinigus ir perduoti draugui R. K. pirkti sodybą. Pinigai su violetinėmis banderolėmis buvo sudėti į tris vokus, iš viso 28 000 JAV dolerių. Grįžus į Lietuvą, paskambino R. K., atvažiavo prie jos namų (duomenys neskelbtini) gatvėje Vilniuje ir paėmė R. D. perduotus pinigus. R. D. jai buvo sakęs, kad nori įsigyti žemės sklypą ir sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone.

Liudytojos I. K. ir Ra. K. teisme parodymų nedavė. Ikiteisminio tyrimo metu jos parodė, kad R. K. su jomis dėl sodybos pirkimo (duomenys neskelbtini) kaime nesitarė. Ra. K. apie sodybą sužinojo iš savo dukters po to kai notarų biure buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Iš kokių pinigų buvo vykdomas pirkimas jos nežino. (t. 3 b.l. 117, 119)

Iš bylos rašytinių duomenų seka, kad 2010-10-05 buvo išsiųstas raštas Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriuo VMI buvo informuota apie tai, kad D. ir G. V. sodybą pardavė už 240 000 litų, tačiau pirkimo-pardavimo sutartyje nurodė 120 000 litų. Nustatyta, kad 2011-01-12 VMI Pirmame patikrinimų skyriuje pradėtas mokestinis patikrinimas. Vyresnioji specialistė I. Z. informavo, kad 2011-07-21 atlikti D. V. ir G. V. mokestiniai patikrinimai. D. V. pagal patikrinimo aktą apskaičiuotos papildomos įmokos (minėti aktai sprendimais nepatvirtinti) (t. 2 b.l. 148).

2011-01-27 Vilniaus apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo išsiųstas raštas ištirti įtariamojo R. K. galimybes įsigyti 240 000 litų vertės turtą. 2011-07-19 VMI informavo, kad atliktas R. K. mokestinis patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad minėtas asmuo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) k., Švenčionių r., pirkimui, būtų galėjęs panaudoti 43 263 Lt (tik) asmeninių lėšų. Pagal pateiktus mokesčių mokėtojo bankų sąskaitų išrašus nustatyta, kad aukščiau minėto turto įsigijimui buvo panaudoti bankiniu pavedimu gauti 100 000 Lt iš K. M. bei kitos grynaisiais gautos piniginės lėšos, perduotos fizinių asmenų R. D. prašymu. Atlikto mokestinio tyrimo rezultatai nepatvirtina fakto, kad už minėtą nekilnojamąjį turtą buvo atsiskaityta R. K. lėšomis. (t. 2 b.l. 67-147)

Iš banko Snoras sąskaitos išrašo matyti, kad K. M. 2009-08-12 į Ra. K. sąskaitą pervedė 100 000 Lt, 2009-09-02 ši suma pervesta R. K. (t. 2 b.l. 73).

Iš byloje esančios nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarytos 2009-09-04 seka, jog I. K. už 120 000 Lt iš G. V. ir D. V. įgijo žemės sklypą ir statinius Švenčionių rajone (duomenys neskelbtini) kaime ir kad 100 000 Lt pardavėjams buvo sumokėta sutarties pasirašymo ir patvirtinimo dieną (t. 3 b.l. 20-24, 39-43).

Tą pačią dieną I. K. įgaliojo savo tėvą R. K. tvarkyti visus klausimus, susijusius su šiuo objektu (t. 3 b.l. 143-145).

Iš 2009-08-12 preliminarios sutarties matyti, jog pardavėjai G. V. ir D. V. su pirkėju R. D. susitarė, kad pastarasis iki 2009-09-30 įgis iš jų žemės sklypą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini) kaime. Turto pirkimo-pardavimo kaina 240 000 Lt. Pasirašydamas sutartį R. D. sumoka 20 000 Lt. (t. 3 b.l. 25-28)

Byloje esantis 2009-08-10 notarės patvirtintas įgaliojimas, iš kurio matyti, kad R. D. 2 metų laikotarpiui įgaliojo R. K. jo vardu Lietuvos Respublikoje pirkti nekilnojamąjį turtą, sudaryti preliminarias sutartis, įmokėti pinigus, įteisinti nuosavybę ir kt. (t. 3 b.l. 38).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-12-14 sprendimu R. K. naudai iš R. D. priteista 79 073,76 Lt atlyginti R. K. išlaidas, kurias jis patyrė 2005-12-28 – 2007-04-28 laikotarpyje įrenginėdamas R. D. butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 3 b.l. 139-141). 2010-12-16 R. D. priteistą sumą sumokėjo R. K. (t. 3 b.l. 142).

Iš 2010-12-17 pirkimo-pardavimo sutarties seka, kad I. K., atstovaujama R. K., už 120 000 Lt pardavė žemės sklypą su statiniais (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone R. D. (t. 3 b.l. 146-154).

Teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus vadovaujantis BPK 20 str. taisyklėmis, daro sekančias išvadas.

Kaltinamojo R. K. parodymai vertinami kritiškai kaip siekimas išvengti atsakomybės. Iš liudytojų D. V., G. V., D. P., G. Vi., V. V. parodymų matyti, kad nukentėjusysis R. D. 2009 metų vasarą nusprendė įsigyti sodybą Lietuvoje. G. Vi. bei D. P. pasiūlymu apžiūrėjo sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone, susitiko su D. V., aptarė pardavimo sąlygas, pasirašė preliminarią sutartį, sumokėjo D. V. avansą. Jokių duomenų, kad R. K. žadėjo pirkti sodybą, byloje nėra. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina R. D. parodymus, kad turėdamas išvykti į JAV ir dėl to negalėjęs pats dalyvauti tvirtinant pirkimo-pardavimo sandorį, įgaliojo tai padaryti savo draugą R. K., kuriuo besąlygiškai pasitikėjo ir apie tai kalbėjo visiems su tuo sandoriu vienaip ar kitaip susijusiems asmenims. R. D. parodymus taip pat patvirtina liudytojos D. Š. bei V. K., kuriomis teismas netikėti neturi pagrindo. Būtent iš jų parodymų seka, kad R. K. turėjo įgyti sodybą (duomenys neskelbtini) kaime pagal R. D., gyvenančio JAV, įgaliojimą, tačiau 2009-09-03 to padaryti nepavyko vien dėl to, kad gyventojų registre nebuvo duomenų apie R. D. ištuoką. Liudytojai patvirtino, kad apie šią aplinkybę telefonu informuotas R. D. sutiko su R. K. pasiūlymu, jog laikinai sandoris būtų įformintas pastarojo dukters vardu. Ankstesni sodybos savininkai D. V. ir G. V. paaiškino, jog buvo sumanę sutartyje nurodyti mažesnę sandorio kainą – 120 000 Lt, vietoje 240 000 Lt – siekdami sumažinti privalomus sumokėti mokesčius, tačiau vėliau jie šią aplinkybę pripažino ir Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo nuslėptą mokesčių sumą. Teismas neturi pagrindo kritiškai vertinti ir liudytojų V. D., J. K. ir B. K. parodymų apie tai, kad jiems grįžtant į Lietuvą iš JAV R. D. perdavė pinigus sodybos pirkimui, sakė, jog reikalus Lietuvoje tvarko artimas draugas. Teismas tiki ir nukentėjusiojo R. D. parodymais apie tai, kad besąlygiškai pasitikėdamas R. K., pastarajam perdavinėjo pinigus nereikalaudamas iš R. K. jokių tai patvirtinančių raštelių, o 2010-12-17 nupirko iš kaltinamojo (duomenys neskelbtini) kaime esančią sodybą tikėdamasis objektyvaus sprendimo byloje bei norėdamas išsaugoti nekilnojamąjį turtą, kurį praktiškai jau buvo įsigijęs anksčiau.

Teismo nuomone, R. K. kaltė įrodyta aukščiau išdėstytais ir aptartais įrodymais. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t.y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Turto nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-733/2007). Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. K. veiksmuose yra visi (tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji) jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai. R. D. patikėjo kaltinamajam pinigus (240 000 Lt), jis dėl šių pinigų turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus – už nurodytą sumą įgyti sodybą (duomenys neskelbtini) kaime Švenčionių rajone R. D. vardu. Tačiau R. K. už nukentėjusiojo pinigus minėtą sodybą nupirko savo dukros I. K. vardu bei atsisakė vėliau ją perrašyti R. D.. Šie R. K. veiksmai patvirtina jo tiesioginę tyčią neteisėtai, neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą, jis numatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusysis neteks jam priklausančio didelės vertės turto ir to norėjo. Taigi, R. K. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 str. 2 d.

Skiriant R. K. bausmę teismas vadovaujasi BK 41 str., 54 str. 2 d. nuostatomis, atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltininko asmenybę, kitas reikšmingas aplinkybes. R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis įvykdė sunkų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, turi šeimą. BK 183 str. 2 d. sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Skiriant bausmę R. K. atžvilgiu taikyti BK 62 str. ar 54 str. 3 d. sąlygų nėra. Kaip žinoma, sutinkamai su teismų praktika, bausmės švelninimas BK 54 str. 3 d. pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Vien tik įstatymo sankcijos griežtumas nėra pagrindas daryti tokią išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2008, 2K-189/2008 ir kt.). Taigi, R. K. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Tačiau sprendžiant bausmės dydžio klausimą teismas laiko tikslinga atsižvelgti į jau minėtą aplinkybę, kad R. K. neteistas, į jo amžių bei tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip trys metai, per tą laiką jis daugiau nusikalstamų veikų nepadarė. Teismo nuomone, bausmės tikslai R. K. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam bausmę savo dydžiu mažesnę nei BK 183 str. 2 d. sankcijos vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 303 str. 2 d.,

nusprendžia:

pripažinti R. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 str. 2 d., ir nubausti jį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Jūratė Damanskienė