Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2013-12-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-324/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-01-09Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2013-12-30Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-12-30
Bylos Nr.
1A-324/2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-9-00172-2009-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Elena Vainienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.), Linas Žukauskas
Nuteistasis
R. K.
Nukentėjusysis
R. D.
Advokatai
Nerijus Katilius
Kategorijos
  • 1.2.14.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-324/2013Proceso Nr. 1-10-9-00172-2009-2Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.6.2. (N) (S)
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gruodžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),teisėjų Elenos Vainienės, Lino Žukausko,sekretoriaujant Laurai Gruodienei,dalyvaujant prokurorams Kęstučiui Karalkevičiui, Aušrai Baliekaitei,gynėjui Vainiui Girdučiui,nuteistajam R. K.,nukentėjusiojo R. D. atstovui advokatui Nerijui Katiliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už didelės vertės svetimo turto pasisavinimą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. K. turėdamas 2009-08-10 Vilniaus miesto 6-ame notarų biure, esančiame Vilniuje, Sėlių g. 64, patvirtintą R. D. įgaliojimą, notarinio registro Nr. 1-8677, pirkti R. D. vardu nuosavybės teise, už kainą ir sąlygomis savo nuožiūra nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje; sudaryti preliminariąsias sutartis (susitarimus) dėl turto pirkimo, pirkimo-pardavimo sutartis ir priėmimo-perdavimo aktus notarų biure, sumokėti pinigus, įteisinti nuosavybę Valstybės įmonės registrų centre ir gauti nuosavybę liudijančius dokumentus; šiuo tikslu atstovauti jam notarų biure, Gyventojų registro tarnyboje, Valstybės įmonės Registrų centre bei kitose reikiamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, pateikti ir gauti reikalingus dokumentus, pažymas ir pažymėjimus, rašyti jo vardu pareiškimus, prašymus, sutikimus, atlikti reikiamus mokėjimus, už jį pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, ir šio įgaliojimo pagrindu turėdamas nupirkti R. D. vardu G. V. bei D. V. nuosavybės teise priklausantį 0,5 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir jame esančius pastatus: pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-ūkinį pastatą, unikalus Nr. 4400-0938-2489, pastatą-klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tam tikslui gavęs pinigines lėšas: 2009-08-12 R. D. sužadėtinės K. M. banko pavedimu pervestus R. K. 100 000 Lt; 2009-08-21 V. D. perduotus jam 28 000 USD (68 003,60 Lt); 2009-08-30 J. K. perduotus jam 25 000 USD (60 545 Lt), iš viso 228 548,60 Lt, minėtą žemės sklypą su pastatais 2009-09-04 pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. 1-9971, nupirko ne R. D., o savo dukters I. K. vardu, tačiau pinigų, gautų minėto turto įgijimui pagal įgaliojimą, R. D. negrąžino, tokiu būdu tyčia pasisavino jam patikėtas R. D. pinigines lėšas – 228 548,60 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jis iš esmės yra grindžiamas tik nukentėjusiajam palankiais liudytojų parodymais, kurie prieštarauja vieni kitiems. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima vienareikšmiškai teigti, kad jis (R. K.) yra kaltas padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, tinkamai ir išsamiai neištyrė, ar tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, nors ankstesnis ikiteisminis tyrimas buvo konstatavęs civilinių teisinių santykių požymius. Taigi teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo bylos ir priėmė neteisingą nuosprendį. Teismas, spręsdamas, ar asmuo padarė konkrečiame BK straipsnyje numatytą veiką, privalo vienareikšmiškai nustatyti, ar asmens veikoje yra visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai — tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji. Asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn tik už kaltai padarytas nusikalstamas veikas. Asmuo negali būti persekiojamas ar traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tai ko jis nepadarė, arba už tai ką jis gali padaryti ateityje. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė, kraštutinė priemonė sprendžiant ginčus dėl teisės, todėl pirmiausia turi būti pasinaudota civilinėmis teisinėmis priemonėmis ginant galimai pažeistus interesus. Iš viso bylos medžiagos ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų yra akivaizdu, kad tarp jo (R. K.) ir nukentėjusiojo R. D. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie turėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, jog vykstant civilinei apyvartai, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, asmenys privalo rūpintis savo teisėmis ir teisėtais interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo padarinius. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių pasekmių, prieš atlikdamas veiksmą, susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Išnagrinėjus šią bylą yra akivaizdu, kad R. D. veikė savo laisva valia ir tokiu būdu prisiėmė ir galimus neigiamus tokių savo veiksmo padarinius. Nuteistasis R. K. baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiamas tik už kaltai padarytas veikas, bet ne už civilinius teisinius santykius kurie buvo susiklostę tarp nuteistojo R. K. ir nukentėjusio R. D.. BK 183 straipsnio prasme pasisavinimu laikomi veiksmai, kuriais asmuo, kurio žinioje yra turtas, neteisėtai ir neatlygintinai paverčia tą turtą savo turtu. Kokį ir kokios vertės turtą jis (R. K.) pavertė savu, R. D. teisminio nagrinėjimo metu įvardinti negalėjo. Baudžiamajai atsakomybei atsirasti turėjo būti nustatyti padariniai, t. y., R. D. padaryta žala, todėl net jeigu ir galima tikėti visomis nukentėjusiojo R. D. nurodytomis aplinkybėmis, tai jo veiksmuose nėra veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės Jorūnės Žeberskienės 2010 m. lapkričio 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, labai aiškiai suformulavo nuostatą, kad tarp jo ir R. D. yra susiklostę civiliniai teisimai santykiai, kadangi R. D. laisva valia prisiėmė visus galimus neigiamus tarpusavio civilinių teisinių santykių padarinius.

Vilniaus apygardos prokuroras A. K. 2011 m. sausio 10 d. nutarime atnaujinti ikiteisminį tyrimą iš esmė nurodė tik vieną motyvą, dėl ko atnaujina ikiteisminį tyrimą t.y., kad jo parodymai esmingai prieštarauja ikiteisminio tyrimo aplinkybėms ir papildomo tyrimo metu tirtinos R. K. galimybės įsigyti už nekilnojamą 240 000 Lt vertės turtą. Tačiau prokuroras, atnaujindamas ikiteisminį tyrimą, nenurodė esminio dalyko, kad nutarimo priėmimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą metu, t. y. 2010 m. gruodžio 17 d., R. D. gera valia ir savo noru buvo sudaręs su juo (nuteistuoju) sodybos (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią nukentėjusysis iš jo minėtą sodybą nusipirko už 120 000 Lt. Nuo to momento, kai R. D. iš jo nusipirko sodybą bei savo vardu ją įsiregistravo nekilnojamo turto kadastre iki ikiteisminio tyrimo atnaujinimo buvo praėję 24 dienos. Tačiau nei prokuroras, atnaujinęs ikiteisminį tyrimą, nei teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, šios aplinkybės netyrė ir tinkamai neįvertino. Teismui net nekilo klausimas, ar R. D. sąmoningai nenuslėpė nuo prokuroro to fakto, kad ikiteisminio tyrimo atnaujinimo metu jis jau buvo iš jo nusipirkęs paminėtą sodybą. Kadangi jis nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, visiškai neaišku, kokios vertės ir dydžio turtą jis pasisavino iš R. D. (įvertinant tą aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) esanti sodyba, kurią R. D. už 120 000 Lt iš jo nusipirko 2010 m gruodžio 17 d., šiuo metu yra R. D. nuosavybė).

Net jeigu ir kritiškai nevertintume liudytojų parodymų, kad už sodybą jis pardavėjams V. sumokėjo 240 000 Lt, taip ir lieka neaišku, kokį didelės vertės turtą jis pasisavino iš R. D., jeigu jo menamai perduoti pinigai, skirti sodybai pirkti, visi buvo sumokėti sodybos pardavėjui. Visiškai suprantama, kodėl R. D. šioje byloje nereiškia civilinio ieškinio, kadangi negali įvardinti, kas iš jo yra pasisavinta. R. D. ir teisminio nagrinėjimo metu negalėjo įvardinti, kokios vertės ir kokį turtą jis (R. K.) iš jo pasisavino.

Teismas netinkamai įvertino ir tą aplinkybę, kad R. D. 2009 m. rugpjūčio 10 d. buvo išdavęs generalinį įgaliojimą, suteikiantį jam (nuteistajam) teisę veikti nukentėjusiojo vardu. Minėtame įgaliojime nebuvo konkrečios pareigos nupirkti R. D. sodybą (duomenys neskelbtini). Visus veiksmus pagal minėtą įgaliojimą jis turėjo teisę atlikti savo nuožiūra. Prie sodybos ((duomenys neskelbtini), registro Nr. 1-9971) 2009 m. rugsėjo 4 d. pirkimo-pardavimo dokumentų nėra pridėtas 2009 m. rugpjūčio 10 d. R. D. jam išduotas įgaliojimas. Todėl teismas, vertindamas šią aplinkybę, rėmėsi prielaida, kad minėtą žemės sklypą su pastatais 2009 m. rugsėjo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jis nupirko ne R. D., o savo dukters I. K. vardu, tačiau pinigų, gautų minėto turto įgijimui pagal įgaliojimą, R. D. negrąžino ir tokiu būdu tyčia pasisavino jam patikėtas R. D. pinigines lėšas. Tačiau, teismas nieko nepasisakė, kad pats R. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, jog 2009 m. rugpjūčio 10 d. įgaliojimas buvo išduotas siekiant tvarkyti jo asmenine nuosavybe priklausantį butą esantį Jonažolių g., Vilniuje. Nukentėjusysis teisme patvirtino, kad įgaliojimą davė gera valia ir niekieno neverčiamas, jo išsilavinimas leido suvokti duodamų įgalinimų esmę ir prasmę, todėl teigti, kad jis (R. K.) atliko kokius nors neteisėtus veiksmus R. D. atžvilgiu, nėra pagrindo.

Teismas neatsižvelgė į tai, kad R. D. pagrindinis motyvas kreipiantis į teisėsaugos institucijas, buvo savitas kerštas dėl jo (R. K.) reikalavimo grąžinti pasiskolintus pinigus, kadangi tarpusavio pokalbiuose užsiminiau jog būtų grąžinti ne tik anksčiau pasiskolinti pinigai, bet ir asmeninės lėšos, panaudotos R. D. buto remontui (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Apeliantas teigia, kad jo veiksmuose nėra jokios tyčios, o visi veiksmai tarp šalių vertintini tik kaip civiliniai teisiniai santykiai. R. D. parodymuose yra esminių prieštaravimų, jie neatitinka nustatytų bylos aplinkybių. Tačiau teismas to nevertino arba įvertino jas šališkai, tik iš nukentėjusiojo pozicijos.

Jis R. D. 2001 m. rugsėjo mėnesį suteikė 150 000 Lt paskolą. Šią aplinkybę patvirtina 2005 m. gegužės 3 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai jo pateikta vienkartinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija FR 0593. Šis dokumentas akivaizdžiai patvirtina, kad R. D. buvo jam skolingas. Tačiau nukentėjusysis nurodė, kad jam nebuvo skolingas, bet jokio įrodymo paneigiančio jo pateiktus įrodymus teismui nepateikė. Tokius R. D. parodymus paneigia Vilniaus 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimas, kuriuo iš R. D. jam priteista 79 073,76 Lt. Pažymėtina tai, kad R. D. į prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą kreipėsi 2009 m. spalio 1 d., apklaustas tyrėjos 2009 m. spalio 9 d. ir 2010 m. birželio 1 d. jis irgi nurodė, kad jokių skolų jam (R. K.) neturi ir neturėjo. Tačiau tokie nukentėjusiojo R. D. teiginiai yra paneigti tiek jau paminėta jo 2005 m. gegužės 3 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikta vienkartine gyventojo (šeimos) turto deklaracija, tiek minėtu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. įsiteisėjusiu sprendimu.

Kaltinamajame akte nurodyta, kad „buvo kreiptasi į VMI dėl R. K. galimybės įsigyti 240 000 Lt vertės turtą ir 2011 m. liepos 19 d. gautas atsakymas, kad R. K. būtų galėjęs panaudoti nekilnojamam turtui pirkti (duomenys neskelbtini) 43 263 Lt. Atliktas mokestinis tyrimas nepatvirtina fakto, kad už minėtą turtą buvo atsiskaityta R. K. lėšomis“. Darydamas išvadas dėl jo kaltės teismas priėmė tokią prokuroro poziciją ir vertino tik kaltinimui palankius įrodymus, o jo paties parodymus ir pateiktus įrodymus, paneigiančius kaltinimą, atmetė.

Teismui apeliantas pateikė 2011 m. gruodžio 21 d. pranešimą Nr. (4.65)-89-1366 apie atliktą mokestinį tyrimą, kuris nustatė, kad pagal 2009-09-04 pirkimo-pardavimo sutartį nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui R. K. galėjo panaudoti 155985 Lt. Tai patvirtina, kad jis turėjo galimybę 2009-09-04 pirkimo-pardavimo sutarties p.2.1. nurodytą pirkimo kainą, t.y. 120 000 Lt. Šiuo atveju reikėtų atsižvelgti, kad mokestinis tyrimas buvo atliktas 2011-12-21 t.y., vėliau negu 2011-07-09 mokestinis tyrimas, todėl neabejotina, kad paskutinio mokestinio rezultatai yra tikslesni ir paneigiantys pirmiau vykusių patikrinimų rezultatus. Jeigu pirmos instancijos teismas mano, kad 2011-07-19 mokestinio patikrinimo duomenys yra teisingesni, negu 2011-12-21 patikrinimo, tuomet reikia vertinti ir valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 23 d. mokestinį tyrimą Nr. (4.65)-89-814, kurio metu nustatyta, kad įvertinus turimą informaciją, trūkumų ir prieštaravimų nenustatyta.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visų mokestinių patikrinimų metu buvo vertinamos tik R. K. pajamos, tačiau nevertinamos jo sutuoktinės R. K. pajamos, kurių buvo iš esmės daugiau, negu R. K.. Tai siejama su jos paveldėtu ir parduotu turtu, todėl versija, kad K. šeima negalėjo įsigyti sodybos (duomenys neskelbtini), nes nedisponavo tokiomis piniginėmis lėšomis, yra paneigta byloje esančiais minėtų VMI atliktų mokestinių patikrinimų rezultatais. Visuose mokestinio patikrinimo aktuose vertinamos tik R. K. turėtos pajamos, tačiau niekas nesidomėjo ir nevertino, iš kur K. M. ir R. D. disponavo tokiomis lėšomis, kad galėjo pirkti didelės vertės turtą, o ypač atsižvelgiant į K. M. amžių.

Pažymėtina, kad K. M. banko pavedimu pervesti pinigai - 100 000 Lt, buvo paties R. D. dar nuo 2001 m. jam (nuteistajam) buvusios skolos grąžinimas. Tą patvirtina ir bankinio pavedimo paskirties nurodymas „skolos grąžinimas“. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių būtent tokią bankinio pavedimo paskirtį, todėl teiginiai, kad pervesti pinigai buvo skirti sklypui pirkti, privalėjo būti vertinami kritiškai. Tokią mokėjimo paskirtį nurodė pats nukentėjusysis ir logiškai nepaaiškinama, kokiu tikslu ji buvo nurodoma kitokia nei reali. Visa tai leidžia pagrįstai abejoti nukentėjusiojo parodymais ir tikslais, o tai teismas privalėjo vertinti apelianto naudai.

Nors nukentėjusysis R. D. savo parodymus grindžia preliminaria sutartimi, kurioje nurodyta kaina 240 000 Lt, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad apie šią sutartį jis (R. K.) būtų žinojęs. Niekas iš byloje dalyvavusių liudytojų tokios aplinkybės nepatvirtino. Pinigų perdavime pagal preliminarią sutartį dalyvavo D. V., D. P. ir G. V.. Jis (R. K.) nedalyvavo nei pasirašant sutartį, nei pagal ją perduodant pinigus V. Liudytojas D. P., paaiškino aplinkybes kuriomis jis (R. K.) tariamai buvo supažindintas su preliminarios sutarties sąlygomis. P. nurodė, kad „prieš išvažiuodamas į Ameriką (datos neprisimena) R. D. supažindino jį su R. K., kuris buvo įgaliotas nupirkti sodybą“, tačiau niekur nenurodė, kad R. D. perdavė K. preliminarią sutartį ir supažindino su apmokėjimo sąlygomis. Tuo tarpu R. D. nurodė, kad po preliminarios sutarties pasirašymo, prie savo namų Jonažolių gatvėje jis susitiko su K. paaiškino atsiskaitymo būdus ir perdavė preliminarios sutarties originalą.

Pardavimo tarpininkų D. P. ir G. V. parodymai iš esmės suponuoti į asmeninę naudą, kadangi pinigus turėjo galimybę paimti tiek iš pirkėjo R. K., tiek iš sodybos pardavėjo D. V., todėl jų pozicija šioje byloje yra aiški, t. y. siekis apginti savo turtinius interesus ir nuslėpti realiai gautus pinigus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme minėti liudytojai patvirtino, kad nematė kokia pinigų suma buvo sumokėta sudarant pirkimo pardavimo sutartį 2009 m. rugsėjo 4 d., kadangi nebuvo notarės kabinete, kai buvo atsikaitoma su pardavėjais V. Visi parodymai remiasi tam tikrais galimo mokėjimo epizodais. Apeliantas neneigia, kad sumokėjo notarinius mokesčius ir 20 000 Lt grynais pinigais notariato patalpose, o tai sutampa su minėtų liudytojų parodymais, kad notarinėje kontoroje buvo mokami pinigai. Tokį faktą patvirtina ir nekilnojamo turto 2009 m. rugsėjo 4 d. pirkimo pardavimo sutartis, kurios 6 p., numato, kad sutarties išlaidos apmokamos lygiomis dalimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad niekas iš liudytojų nenurodė, kur ir kaip pardavėjai V. mokėjo notarines išlaidas. Netikėti sutarties 2 punkte nurodyta pardavimo kaina pagrindo nėra, nes ši sutartis nenuginčyta. Sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad pasirašant ir patvirtinant notariškai šią sutartį, šalys patvirtino, jog tinkamai atsiskaityta už turtą ir jokių pretenzijų šalys viena kitai neturi. Sutarties 6.5 punkte nurodyta, kad Šalys pareiškė, jog pirkimo-pardavimo sutartis yra sudaryta sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais ir visos šios sutarties aplinkybės sudarymo šalims žinomos.

Tai, kad pardavėjai V. ir liudytojai D. P. ir G. V. sako netiesą, patvirtina dar vienas įrodymas – Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijos 2009 m. rugsėjo 2 d. atsakymas Nr. 2-410 G. V., kuriame nurodyta, kad Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija atsisako pirmumo teise pirkti iš G. V. ir D. V. už 120 000 Lt žemės ūkio paskirties žemę su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini). Šios faktinės aplinkybės nebuvo tirtos, o jos akivaizdžiai patvirtina jo (R. K.) nurodomas aplinkybes.

Aplinkybė, kad jis (R. K.) derėjosi su V. dėl kainos 2010 m. rugsėjo 4 d. ir bandė ją sumažinti, nekelia abejonių. Tačiau V. niekada nenurodė iki kokios sumos buvo norima sumažinti kainą ir dėl kokio dydžio kainos deramasi.

Nors sodybos pardavėjai V. praėjus beveik dviem metams nuo sandorio sudarymo ir pakeitė savo nuomonę dėl pardavimo kainos, tačiau taip ir liko neišsiaiškinta, kokių motyvų vedami jie tą padarė. Teismas nesiaiškino, ar tokie liudytojų V. teiginiai yra teisingi, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog liudytojai V. 2009 - 2010 m. disponuotų 240 000 Lt suma.

Taip pat teismas nepasisakė, kuo remdamasis konstatavo, kad jam nukentėjusysis per trečiuosius asmenis tariamai perdavė dar 53 000 USD. Kaltinimas nepateikė jokių duomenų, kad nukentėjusysis apskritai galėjo disponuoti tokiomis sumomis ir kad būtent tokia suma buvo perduota jam nukentėjusiojo vardu įgyti nekilnojamąjį turtą. Pinigines lėšas iš nukentėjusiojo į Lietuvą tariamai gabenę liudytojai, J. ir B. K. teisme parodė, kad patys nematė, ką nukentėjusysis jiems perdavė parvežti į Lietuvą, jiems buvo perduoti du vokai, bet jų turinys jiems buvo nežinomas. Todėl teismas negalėjo remtis vien tik nukentėjusiojo parodymais apie pinigų perdavimą. Be to, pagal įstatymus kiekvienas į Lietuvos Respubliką iš trečiosios šalies atvykstantis asmuo, ar išvykstantis iš Lietuvos Respublikos ir gabenantis ne mažesnę kaip 10 000 eurų grynųjų pinigų sumą (arba ją atitinkančią sumą kita valiuta), privalo ją deklaruoti muitinėje, per kurią jis atvyksta į Lietuvos Respubliką. Grynuosius pinigus turi deklaruoti juos gabenantis asmuo nepriklausomai nuo to, kas yra grynųjų pinigų savininkas ir kodėl asmuo juos gabena. Šiuo atveju minėti liudytojai tikina, kad parvežė iš JAV 15 000 USD dolerių, kas viršija nurodytą 10 000 EUR sumą, todėl privalėjo įvežamus grynuosius pinigus deklaruoti, tačiau tokios informacijos byloje nėra. Abejotina, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai sąmoningai būtų rizikavę pažeisti ES nustatytus grynųjų pinigų deklaravimo nuostatas, už kurių pažeidimus gresia sankcijos. Todėl galima todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad J. ir B. K. jokių piniginių lėšų apeliantui neperdavė. Dėl grynųjų pinigų nedeklaravimo šiuo atveju nebuvo pradėtas joks tyrimas, liudytojai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, todėl tikėtina, kad nurodyta pinigų suma nebuvo įvežta į Lietuvą, kitu atveju šie liudytojai padarė nusikalstamą veiką ir turi būti patraukti atsakomybėn.

Analogiškai privalėjo būti vertinami ir liudytojos V. D. parodymai, kadangi ši liudytoja taip pat nedeklaravo, kaip ji teigia 28 000 USD grynųjų pinigų, įvežamų į Lietuvos Respubliką. Liudytoja V. D. teigė, kad 2009 m. rugpjūčio 27 d. grynais Vilniuje perdavė jam (R. K.) 28000 dolerių. Ši liudytoja tvirtino, kad gavo užklijuotą voką iš R. D. JAV, pinigų nei matė, nei skaičiavo, o rėmėsi tik R. D. žodžiais. Perduodama jam pinigus irgi voko neatplėšė ir pinigų neskaičiavo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja K. M. ir nukentėjusysis R. D. teisme nurodė skirtingas susipažinimo ir pinigų perdavimo JAV aplinkybes, negu jas nurodė liudytojai J. K. ir B. K.. B. K. nurodė, kad nematė kaip R. D. perdavė pinigus J. K., nes buvo kitame kambaryje, jai buvo perduoti tik užklijuoti vokai, ant vokų nebuvo jokių užrašų, buvo pasitikėta tik R. D. pasakymu, kad vokuose yra pinigai. Liudytojas J. K. nurodė, kad gavo pinigus iš R. D. dviejuose užklijuotose vokuose, tačiau paimdamas vokus pasitikėjo tik R. D. pasakymu, kad juose yra nurodytos pinigų sumos, vokų atplėšęs nebuvo, pinigų nematė ir jų neskaičiavo. Perduodamas iš R. D. JAV gautus vokus Lietuvoje asmeniui, su kuriuo susitiko degalinėje Šiauliuose, jų taip pat neatplėšė ir nepatikrino, kas juose yra. Teisme J. K. nurodė, kad vokus turėjo perduoti R. D. draugui iš Joniškio. Tiek R. D., tiek K. M. yra kilę iš Joniškio, todėl labai tikėtina, kad minėtus vokus J. K. ir atidavė kam nors iš jų draugų. Dar viena aplinkybė, neabejotinai patvirtinanti, kad minėti vokai nebuvo jam (R. K.) perduoti, yra tai, kad J. K. teisme jo (R. K.), kaip to asmens, kuriam perdavė iš R. D. JAV gautus vokus, neatpažino.

Neteisėtai pasisavindamas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę, kaltininkas padaro žalos turto ar turtinės teisės savininkui. Žala lygi pasisavinto turto ar turtinės teisės vertei. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad žala atsirastų dėl neteisėto pasisavinimo, o ne dėl kitų veiksnių. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti realią žalą, kurią apeliantas savo tariamai neteisėtais veiksmais padarė nukentėjusiajam. Remiantis pateiktomis aplinkybėmis akivaizdu, kad jis (R. K.) nepasisavino jokio nukentėjusiojo turto, todėl pastarajam nebuvo padaryta jokios žalos.

Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji. Todėl baigtumo momentas yra siejamas su padarinių atsiradimu. Svetimo turto pasisavinimo atveju nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Svetimos turtinės teisės neteisėto pasisavinimo atveju nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas gauna dokumentą, patvirtinantį turtinių teisių perėjimą jam. Šiuo atveju skundžiamame nuosprendyje nėra nurodyta, kokius padarinius jo veiksmai sukėlė, kadangi nukentėjusiojo ketintas įsigyti žemės sklypas jam ir priklauso, piniginės lėšos pasisavintos nebuvo, todėl objektyviai galima spręsti, kad jo veiksmai nesukėlė jokių neigiamų padarinių.

Turto pasisavinimas padaromas tiesiogine tyčia. Todėl darydamas ją asmuo turi suvokti, kad neteisėtai pasisavindamas svetimą turtą ar turtinę teisę daro žalą teisėtam savininkui ir nori pasisavinti svetimą turtą ar turtinę teisę. Nagrinėjamu atveju jis neturėjo tyčios apgauti R. D. ir pasisavinti jo turtą, todėl jo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika.

Atkreiptinas dėmesys, kad logiškai nepaaiškinami ir su vidutiniškai protingo asmens kriterijais prasilenkiantys paties nukentėjusiojo veiksmai, kuriais šis tariamai iš jį apgavusio ir jo turto pasisavinusio asmens įsigyja minėtą sklypą, kadangi akivaizdu, jog asmuo, manantis, kad kitas asmuo pasisavino jo turtą ir elgėsi neteisėtai, su tokiu asmeniu niekada nesudarys jokių sandorių.

Visi skunde nurodyti argumentai patvirtina, kad pirmos instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis prielaidomis bei prieštaringais nukentėjusiojo ir jo pusės liudytojų parodymais. Teismas nepasisakė dėl netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo, be to, tinkamai nemotyvavo, kodėl atmeta ir nevertina apelianto teismui pateiktų pakartotinio Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo rezultatų, pateiktų deklaracijų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis R. D. jam yra skolingas; neišreikalavo iš liudytojų pinigų įvežimo į Lietuvos Respubliką deklaracijų; netinkamai įvertino 2009 m. rugpjūčio 21 d. bankinį pavedimą, kuriuo jam iš K. M. sąskaitos sumokėta paskola už R. D.; visiškai nepasisakė dėl aplinkybės, kad nukentėjusysis R. D., tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo teisėtas (duomenys neskelbtini) esančios sodybos savininku; netyrė paminėtos sodybos 2010 m. gruodžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Todėl esant nepaneigtiems prieštaravimas tarp jo, nukentėjusiojo R. D. bei liudytojų parodymų, visos abejonės turėjo būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

Šalies argumentai

Nuteistasis skundu prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir todėl nepagrįstai kriminalizavo iš civilinio delikto kylančius teisinius santykius. Tuo buvo pažeistas proporcingumo principas, t. y. reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti.

Teismų praktikoje sukčiavimo ir turto pasisavinimo bei iššvaistymo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą (šiuo aspektu sukčiavimo, pasisavinimo ir iššvaistymo kvalifikavimui aktualūs argumentai yra identiški arba labai artimi ir panašūs), kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-78/2012, 2K-106-2013, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K- 293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).

Taigi, eilėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008). Kartais turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atstatymą.

Tęsiant apie civilinio delikto atribojimą nuo baudžiamosios atsakomybės pažymėtina, jog vien tik iš sutarties kylančių pareigų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas savaime nereiškia, kad yra padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo požymių. Tokią situaciją gali nulemti ir objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios, priežastys. Sprendžiant, ar asmens veika, nevykdant arba netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina nusikaltimu, svarbu atsižvelgti ir į tai, kokius ketinimus turėjo asmuo, sudarydamas tokias sutartis. Šiame kontekste pažymėtina, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ne kartą yra konstatavęs, kad, nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje. Todėl ir teismų praktikoje ne kartą pabrėžta tai, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

Pažymint, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus, šie paminėtieji precedentinę reikšmę turintys ir nagrinėjamai situacijai aktualūs išaiškinimai priminti ir naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-251/2013, 2K-7-9/2013.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad tarp R. K. ir R. D. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Tai iš esmės pripažino ir pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuodamas, kad R. K. veikė pagal R. D. 2009 08 10 išduotą įgaliojimą Nr. 1-8677 ir žodinį šių asmenų susitarimą G. V. ir D. V. priklausantį nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini), nupirkti I. K. vardu. Nors įgaliojimas yra ne civilinė sutartis, o vienašalis sandoris, tačiau paminėtos sąlygos, skiriančios baudžiamąją atsakomybę nuo civilinės, ir šiuo atveju turi realiai egzistuoti.

R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tvirtino, kad su R. D. nebuvo susitarimo pirkti sodybą I. K. vardu. Šį nekilnojamąjį turtą jis dukters vardu įgijo savo lėšomis.

Kolegija daro išvadą, kad R. K. parodymai apie tai, kad tarp jo ir R. D. nebuvo susitarimo pirkti sodybą I. K. vardu yra paneigti nukentėjusiojo R. D. ir nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų D. Š., V. K., o taip pat D. P., G. V., D. V., G. V. parodymais, iš kurių seka, kad, nesant galimybės iš JAV greitai gauti R. D. ištuoką patvirtinančių dokumentų, R. D. ir R. K. telefonu susitarė, jog sodyba bus perkama I. K. vardu, o R. D. grįžus į Lietuvą, perrašyta pastarojo vardu.

Iš 2010 m. gruodžio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad I. K., atstovaujama R. K., nuosprendyje nurodytą nekilnojamą turtą už 120 000 litų pardavė R. D. (3 t., 146-156 b. l.). Tokiu būdu aptarti bylos duomenys patvirtina, kad visi R. D. įgaliojimu ir atskiru žodiniu susitarimu aptarti R. D. ir R. K. tarpusavio įsipareigojimai yra realiai įvykdyti.

Pagal BK 183 straipsnį, atsako tas, kas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą, turtinę teisę, neteisėtai paverčia savo turtu ar perleidžia tretiesiems asmenims. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar nutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006, 2K-574/2010, 2K-526/2010).

Pirmosios instancijos teismas visai nevertino, nepasisakė kokiu momentu jo nuomone civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius ir kuo pasireiškė R. K., kaip vienos iš teisinio santykio šalies, pareigų nevykdymas, kuris esmingai apsunkino kreditoriaus (R. D.) galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Kolegijos nuomone, skundžiamame nuosprendyje paminėtos civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimui reikšmingos aplinkybės nenurodytos dėl paprastos priežasties – veikos nusikalstamumą apibūdinančių išskirtinių aplinkybių šioje byloje nėra.

Pažymėtina ir tai, kad R. K. pareikštas kaltinimas ir nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Šiuose procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad R. K. sodybą ,,nupirko ne R. D., o savo dukters I. K. vardu, tačiau pinigų, gautų minėto turto įgijimui pagal įgaliojimą, R. D. negrąžino, tokiu būdu pasisavino R. D. jam patikėtas pinigines lėšas – 228 548,60 Lt. Taigi, šiuo atveju nėra aišku ar R. K. tariamai pasisavino jam patikėtus pinigus ar nekilnojamą turtą, ar tik negražino jam patikėtus pinigus arba turtą. Tačiau visais atvejais nurodyti R. K. veiksmai, kurie kyla iš civilinių teisinių santykių – R. D. išduoto įgaliojimo ir žodinio susitarimo negali būti kriminalizuojami, juo labiau, kad visus šios sandorio ir žodinio susitarimo pagrindu prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir nekilnojamojo turto perleidimų R. D., R. K. įvykdė. Tai iš esmės patvirtina ir R. D. pozicija nereikšti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje.

Neapsiribojant vien tik civilinio delikto ir nusikaltimo atskyrimo teisiniais argumentais, šioje byloje aktualu ir tai, kad turto pasisavinimas yra išimtinai tyčinis nusikaltimas. Tokioms veikoms kvalifikuoti nepakanka turto užvaldymo ar perleidimo tretiesiems asmenims fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad turtas įgyjamas neteisėtai ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Įstatymas reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Šiuo atveju, norint R. K. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškiai nustatyta, kad jau 2009 m. rugsėjo 4 d., t. y. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu R. K. turėjo tikslą pasisavinti R. D. jam patikėtus pinigus ar nekilnojamą turtą, nupirktą už šiuos pinigus, ar neperduoti jo nukentėjusiajam. Toks R. K. tyčios turinys bylos duomenimis nenustatytas. Priešingai, byloje nustatyta (V. K., D. Š. parodymai), kad iš pradžių sodybos pirkimą pardavimą buvo nutarta įforminti R. D. vardu ir tuo tikslu jau buvo paruoštas pirkimo-pardavimo sutarties projektas. Tik po to, negavus R. D. ištuoką patvirtinančių dokumentų, abipusiu R. K. ir R. D. sutarimu, sodyba buvo nupirkta I. K. vardu. Tokie objektyvūs bylos duomenys paneigia išankstinės tyčios pasisavinti kaltininkui patikėtą turtą buvimą.

Aptariamo tyčios kryptingumo nepatvirtina ir R. D. parodymai, kad R. K. atsisakė perrašyti jam (R. D.) I. K. vardu įgytą sodybą ir tai padarė tik po to, kai R. D. sumokėjo nuteistajam 120 000 Lt. Šiuo aspektu pažymėtina, kad turto negrąžinimas, neatliekant jokių papildomų veiksmų, apsunkinančių sandorio fakto, tarpusavio įsipareigojimų įrodinėjimą civilinėmis teisinėmis priemonėmis ar su sandoriu susijusių asmenų nustatymą nesudaro turto pasisavinimo objektyviosios pusės požymių ir nesuponuoja išvados apie tyčios pasisavinti kaltininkui patikėtą turtą buvimą.

Be to, byloje yra nustatyta, kad dar iki sodybos pirkimo pardavimo sutarties sudarymo tarp R. D. ir R. K. buvo susiklostę įvairaus pobūdžio civiliniai teisiniai santykiai.

Nors R. D. neigia, kad kada nors buvo skolingas R. K., tačiau šią aplinkybę patvirtina 2010 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas (3 t. 139-141 b. l.), pakvitavimas (3 t. 142 b. l.) ir iš dalies R. K. ir jo šeimos pajamų mokesčio deklaracijos (1 t. 88-101 b. l.).

Visos šios aplinkybės rodo, kad R. K., daugiau nei metus laiko nevykdydamas susitarimo sąlygos parduoti (I. K. vardu) įgytą turtą R. D., tokiu būdu bandė spręsti savo ir R. D. turtinius ginčus, o ne siekė pasisavinti jam patikėtą turtą.

Tokią išvadą patvirtina rašytiniai bylos įrodymai ir juose užfiksuotų reikšmingų bylai įvykių seka.

Iš byloje esančio jau paminėto Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas 2010 m. gruodžio 14 d. Po dviejų dienų, t. y. 2010 m. gruodžio 16 d. R. D. gera valia įvykdė šį teismo sprendimą ir sumokėjo R. K. 79 037,76 litų. Sekančią dieną, t. y. 2010 m. gruodžio 17 d. R. K., atstovaujama R. K., pardavė R. D. kaltinime nurodytą nekilnojamąjį turtą. Taigi, visos šios aplinkybės liudija ne apie baudžiamųjų, o apie civilinių teisinių santykių egzistavimą, su kuriais susiję ginčai ir pretenzijos išspręsti taikant CK ir CPK normas.

Apeliaciniame skunde yra išdėstyti ir kiti argumentai, kuriais grindžiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis (nekilnojamojo turto Ožinių kaime, Švenčionių rajone, pirkimo kaina, jo galimybės savo lėšomis įsigyti šį nekilnojamąjį turtą, mokestinių patikrinimo išvadų vertinimas, K. M. bankinio pavedimo paskirtis, preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties, liudytojų D. P., G. V., nukentėjusiojo R. D. parodymų bei galimybės įvežti į Lietuvos Respubliką 53 000 JAV vertinimas).

Kolegija pažymi, kad nustačius, jog tarp R. K. ir R. D. buvo susiklostę išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, į šiuos skundo argumentus atsakyti nebėra prasmės, nes jie neturi jokios reikšmės sprendžiant R. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Kolegija pažymi tik tai, kad nuosekliais V. D., J. K., B. K., K. M. parodymais neginčijamai nustatyta, jog sodyba buvo pirkta už R. D. pinigus. Paminėtos išvados apelianto teiginiai apie tariamą 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1899/2005 pažeidimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad V. D., J. K. ir B. K. į Lietuvą atvyko iš Europos Sąjungos šalies, nes tiesioginio skrydžio į Lietuvą iš JAV nėra. Lietuvos Respublikoje grynųjų pinigų, įvežamų iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, muitinė kontrolė buvo pradėta vykdyti tik nuo 2011 m. liepos 1 d. (5 t. 44 b. l.). Todėl galimas pinigų nedeklaravimas kitoje Europos Sąjungos valstybėje, paties pinigų įvežimo fakto nepaneigia ir nepatvirtina. Tai pasakytina ir apie R. K. galimybę kaltinime nurodytą turtą įgyti savo lėšomis.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis G. V. bei D. V. parodymais ir VMI duomenimis, teisingai nustatė sodybos kainą. Kolegija su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais (dėl realios turto kainos) sutinka ir todėl plačiau šios aplinkybės neaptarinėja.

Apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad apeliantas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kolegija daro išvadą, kad R. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymių. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendį, kuriuo R. K. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Kolegijos pirmininkas Valdimaras BavėjanasTeisėjai Elena VainienėLinas Žukauskas