Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-444-459/2015

Teisėja Genovaitė Vaizgelienė (Proceso Nr. 2-06-3-04763-2014-8)

2015 m. balandžio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Rimvidos Zubernienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-11-19 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Minibank“ ieškinį atsakovei L. K. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d..

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė 2013-01-23 kreipėsi į UAB „Minibank“, prašydama suteikti 3000,00 Lt kreditą 24 mėn. laikotarpiui, sutiko su Vartojimo kredito sutarties sąlygomis. Šalys elektroniniu būdu sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė UAB „Minibank“ suteikė atsakovei 3000,00 Lt kreditą 24 mėn. laikotarpiui ir 2013-01-23 mokėjimo pavedimu pervedė kredito sumą į atsakovės nurodytą banko sąskaitą, o atsakovė įsipareigojo kredito sumą (3000,00 Lt) bei palūkanas (1967,04 Lt) periodinėmis įmokomis grąžinti iki 2015-01-24 (b.l. 29-44). Atsakovė sumokėjo tik pirmas devynias įmokas, tai sudaro 1862,64 Lt sumą. Atsakovei nustojus mokėti įmokas, ieškovė, vadovaudamasi Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punktu, apskaičiavo 527,46 Lt nuostolių ir kreipėsi į teismą, prašydama priteisti 3104,40 Lt skolos, 527,46 Lt nuostolių, 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas 2014-11-19 sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovei iš atsakovės 3104,40 Lt skolos, 191,15 Lt nuostolių, 5 proc. palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 3295,55 Lt sumos, bei 1090,18 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo įvertinti, ar teismo apskaičiuota palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų suma nepažeidė jos, kaip vartotojos, teisių.

Atsakovė prašo teismo įvertinti, ar nebuvo pažeistas Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas. Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, t.y. nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Nors atsakovės apeliacinio skundo reikalavimas suformuluotas neaiškiai, teismas, įvertinęs atsakovės gynybos poziciją, išreikštą tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde, daro išvadą, jog atsakovė ginčija teismo sprendimu priteistų palūkanų dydį, mano, jog jis yra neproporcingas ir nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą.

Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas jau įvertino atsakomybės už sutarties neįvykdymą mastą, padaręs išvadą, jog ieškovės prašomų priteisti nuostolių dydis neatitinka Vartojimo kredito įstatymo nuostatų ir mažindamas kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų) tarifą iki 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną, taigi priteisdamas ieškovei ne 527,46 Lt, o 191,15 Lt nuostolių. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisinga, pagrįsta, atitinka Vartojimo kredito įstatyme numatytas vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties ribas. Kadangi teismas ieškovei iš atsakovės priteisė įstatyme numatytą, atskirai neįrodinėtiną nuostolių sumą, todėl nėra pagrindo papildomai mažinti priteistinų nuostolių dydį.

Pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 3104,40 Lt skolos: 881,70 Lt šios sumos sudaro palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją. Iš šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties matyti, jog šalys buvo sutarusios dėl 54 procentų bendros vartojimo kainos, bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė – 69,59 procentus. Atsakovė nurodo, kad ji yra vartotoja, jai buvo pateiktos standartinės sąlygos, kurių ji negalėjo įtakoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Ieškovė teigia, kad jos padėtis nėra dominuojanti: Lietuvos banko internetiniame puslapyje yra viešai skelbiama informacija apie įstaigas, teikiančias vartojimo kreditus, kurių 2014-09-08 duomenimis yra apie 146. Ieškovės veikla yra teikti kreditus bei gauti už suteiktus kreditus atlyginimą, t. y. palūkanas, tokio pobūdžio paslaugas teikiančių juridinių asmenų yra daug, jų sąrašas skelbiamas viešojoje erdvėje, taigi atsakovė turėjo galimybę rinktis vartojimo kredito įstaigą. Darytina išvada, jog atsakovei nebuvo priverstinai primestos sąlygos, kuriomis ieškovė suteikė atsakovei vartojimo kreditą, atsakovė sutartį pasirašė laisva valia, suprasdama sutarties sąlygų esmę. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 straipsnyje nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma) (toliau – mokėjimo palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Kreditoriaus nuostoliai – tai negautos pajamos, t. y. negautos pelno (mokėjimo) palūkanos, kurias jis būtų gavęs, jeigu prievolė būtų buvusi įvykdyta laiku. Šiuo atveju šalių pasirašytoje vartojimo kredito sutartyje buvo nustatyta, kad kredito palūkanų norma yra 54 procentai, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma yra 69,59 procentai. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė nei 200 procentų (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Šalių sutartyje numatyta vartojimo kredito kaina neviršijo 200 procentų, todėl pripažintina protinga, pagrįsta ir atitinkančia sąžiningos verslo praktikos reikalavimus, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl sutartyje numatyto dydžio pelno palūkanų priteisimo.

Atsakovė taip pat ginčija priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį. Teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 1090,18 Lt bylinėjimosi išlaidų: 109,00 Lt žyminio mokesčio ir 1089,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Nurodytas sumas ieškovė pagrindė rašytiniais į bylą pateiktais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas priteisė, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, parengtus procesinius dokumentus bei atsižvelgęs į tai, kad išlaidos yra žymiai mažesnės nei Lietuvos advokatūros 2004-03-26 nutarimu ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtinti rekomenduojami maksimalūs užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą civilinėse bylose dydžiai. Atsakovė nenurodo jokių argumentų, susijusių su priteistinų išlaidų dydžiu, prašo įvertinti, ar priteisiant bylinėjimosi išlaidas, nebuvo pažeistos jos, kaip vartotojos, teisės. Kolegija pažymi, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas yra procesinio pobūdžio ir sprendžiamas Civilinio proceso kodekso numatyta tvarka. Pagal bendrą taisyklę, numatytą Civilinio proceso kodekso 93 straipsnyje, teismas, tenkindamas ieškinį, priteisia šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi ieškovė pagrindė turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas, tenkindamas dalį, t. y. 91 procentą ieškinio reikalavimų, ieškovei iš atsakovės priteisė 91 procentą ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Ši teismo sprendimo dalis yra visiškai teisėta, pagrįsta ir atitinkanti Civilinio proceso kodekso reikalavimus. Atsakovės reikalavimas įvertinti bylinėjimosi išlaidų dydį sąžiningumo aspektu yra nepagrįstas, nes, kaip jau minėta, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas yra procesinio pobūdžio, sprendžiamas pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, atsižvelgiant į bylos baigtį, ir atsakovės, kaip vartotojos, teisių pažeidimas, sprendžiant šį klausimą, nevertintinas.

Ieškovė teigia, jog atsakovė, pateikdama apeliacinį skundą, praleido jo pateikimo terminą, kuris nebuvo atnaujintas, todėl skundas neturėjo būti priimtas. Iš byloje esančio voko matyti, jog skundas paštui buvo pateiktas 2014-12-23 (b. l. 145, 146), paskutinė termino apeliaciniam skundui paduoti diena buvo 2014-12-20. Civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo pateikimo teismui. Šiuo atveju apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė 2014-12-30 rezoliucija, kuria skundą priėmė. Kadangi terminas skundui paduoti praleistas labai nežymiai, o pirmosios instancijos teismas negrąžino skundo jį padavusiam asmeniui, kaip numatyta CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punkte, bet jį priėmė, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas rezoliucija išsprendė termino atnaujinimo klausimą. Atsisakymas priimti skundą ir jį nagrinėti tokiais formaliais pagrindas, kaip nežymus termino praleidimas, neatitiktų teisingumo, protingumo principų ir nepagrįstai apribotų šalies teisę į apeliacinį procesą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl 2014-11-19 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, ieškovei iš atsakovės priteistina 140,18 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b. l. 152-155) (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93, 98 str.). Nurodytos išlaidos racionalios, pagrįstos, nėra neprotingai didelės, be to, neviršija Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą numatyto maksimalaus dydžio.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „Minibank“ iš atsakovės L. K. priteisti 140,18 Eur (484,01 Lt) teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.