Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-18 nuosprendžio, kuriuo G. V.-K. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, bei, vadovaujantis BK 40 straipsniu, ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją laiduotojos Alinos Vaitkienės atsakomybei be užstato, nustatant dvejų metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 67 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktais, 68, 71 straipsniais, G. V.-K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) vieneriems metams 6 mėnesiams ir 30 MGL dydžio (1 500 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sąskaitą (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas.

G. V.-K. paskirta kardomoji priemonė – dokumento paėmimas palikta galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus – dokumentas, t. y. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini) perduotinas saugoti VĮ „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistos G. V.-K. kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Prokuroro nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė G. V.-K. atžvilgiu netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų ir nekonfiskavo automobilio Land Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) arba jo vertę atitinkančios pinigų sumos.Pirmosios instancijos teismas automobilį Land Rover pripažino nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymo priemone, tačiau, įvertinęs tai, kad G. V.-K. ankščiau nebuvo teista ar bausta už vairavimą esant neblaiviai, minėta transporto priemonė priklauso V. K., jis apie daromą nusikaltimą nežinojo, automobilis yra reikalingas atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. darbinei veiklai bei šeimos poreikiams tenkinti, automobilio nekonfiskavo. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą apeliacinį skundą, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-18 nuosprendis dalyje, kuria G. V.-K. atžvilgiu nuspręsta netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų, nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 281 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio pakeitimų įstatymų projektų aiškinamuoju raštu nustatyta, kad nuo 2017-01-01 įsigaliojusiais BK 281 straipsnio pakeitimais, kuriais už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, nustatyta baudžiamoji atsakomybė, siekiama didinti eismo saugumą, taip pat užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams, ypač eismo įvykiams, kuriuose žūsta ar sužalojami žmonės. Šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo, kolegijos įsitikinimu, nėra įmanomas. Tokia situacija ne tik, kad formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, tame tarpe ir turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo, pobūdžio.Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų ir turto konfiskavimas, gali būti skiriamos pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais. Tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikaltimo padarymo įrankiais ir priemonėmis pripažįstami daiktai (turtas), kuriais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jo padarymą. Pagal šio straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad G. V.-K. 2018-01-11 apie 19.27 val. vairavo nuosavybės teise jos sutuoktiniui priklausantį automobilį Land Rover būdama neblaivi (2,59 prom. etilo alkoholio). Pažymėtina, kad G. V.-K. nustatytas girtumas buvo žymiai didesnis, nei baudžiamajame įstatyme (BK 281 straipsnyje) numatytos atsakomybės kilimo minimali neblaivumo riba (1,5 promilės) ir net daugiau nei šešis kartus viršijo Kelių eismo taisyklėse įtvirtintus vairuotojų blaivumui keliamus reikalavimus (0,4 prom). Taigi G. V.-K. savo atiįstatymiškais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį darydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir todėl automobilis laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu G. V.-K. aiškino, kad ji faktiškai valdo automobilį: naudoja transporto priemonę darbui ir šeimos poreikiams, t. y. veža vaikus į ugdymo įstaigas ir būrelius, tačiau objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad minėtos transporto priemonės savininkas yra V. K., kuris transporto priemonę įsigijo 2014-07-03 (b. l. 7). G. V.-K. patvirtino, jog automobilį V. K. įgijo iki santuokos sudarymo. Santuoka sudaryta 2014-07-18 (b. l. 71). Apeliacinės instancijos teisme G. V.-K. nurodė, jog ji su savo sutuoktiniu dabartiniu metu gyvena skyriumi ir būtent jis naudojasi automobiliu, kuris reikalingas vaikų pristatymui į ugdymo, sveikatos ir kitas įstaigas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybinę sutartį, kuria būtų išsprendę automobilio „Land Rover“ bendrąja jungtine nuosavybe pripažinimo klausimą. Taip pat transporto priemonė nebuvo pripažinta bendrąja jungtine nuosavybe ir teismo sprendimu. Be to, byloje nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad V. K. būtų žinoma apie G. V.-K. daromą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu G. V.-K. pažymėjo, jog, netekus teisės vairuoti, automobiliu naudosis ir vaikus į ugdymo įstaigas, būrelius ir užsiėmimus veš vyras ir tokiu būdu jie pasidalins vaikų priežiūra (b. l. 71). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog konfiskuoti V. K. priklausantį ir šeimos poreikių tenkinimui naudojamą automobilį nėra tikslinga, bet yra pagrindas iš G. V.-K. konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. VšĮ „Emprekis“ duomenys patvirtina, kad vidutinė automobilio „Land Rover“ Range Rover Sport SE kaina yra 40 090 Eur (b. l. 9). Abejoti šių transporto priemonės vertę patvirtinančių duomenų teisingumu nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, G. V.-K. neteista, iki 2018-01-11 nebausta administracine tvarka. Vis dėlto, G. V.-K. nusikalto, veikdama tiesiogine tyčia. Ji, vairuodama transporto priemonę būdama neblaivi, kai jai nustatytas sunkus girtumo laipsnis, neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei savo pačios sveikatai ar net gyvybei. Kolegijos nuomone, būdama išsilavinusi G. V.-K. būdama neblaivi ir sėsdama už vairo suprato galimas savo veiksmų pasekmes bei galimas rizikas netekti vairuojamo automobilio ar jo vertės dydžio turto. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo prokuroras, G. V.-K., būdama atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (atkreiptinas dėmesys – be užstato), pastaroji nepatyrė jokių padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, t. y. jai nebuvo paskirta bausmė, neatsirado teistumas. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas G. V.-K. paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones: atėmimą teisės vairuoti transporto priemonę vieneriems metams 6 mėnesiams ir 30 MGL dydžio (1 500 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sudarančią tik nedidelę dalį automobilio, kurį neblaivi vairavo G. V.-K., vertės. Teismas teigiami vertina tą aplinkybę, jog G. V.-K. net neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui dar iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme – 2018 06 06 sumokėjo jai paskirtą įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, vienok, kolegijos nuomone, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės šioje konkrečioje situacijoje nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasant nuo panašaus pobūdžio veikų darymo. Taigi minėtos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas, įvertinus ir pirmosios instancijos teismo paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, nagrinėjamu atveju yra ne tik tikslingas, bet ir proporcingas padarytam nusikaltimui. Apeliacinės instancijos teisme, gynėjas nurodė, jog prokuroras savo apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje nurodė tik reikalavimą - konfiskuoti automobilį, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išplėtė skundo ribas iškeldamas papildomus automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo klausimus. Kolegija atmeta gynėjo argumentus ir atkreipia dėmesį, jog skunde automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo klausimas yra keliamas, o apeliacinės instancijos teismas negali apsiriboti tik rezoliucinėje dalyje nurodytais prašymais ir privalo įvertinti visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus. Posėdžio metu prokuroro išdėstytas alternatyvus prašymas teismui neradus galimybės konfiskuoti transporto priemonę, konfiskuoti šios transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą, kolegijos vertinimu nelaikytinas apeliacinio skundo ribų viršijimu

ir BPK 313 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-18 nuosprendžio dalis, kuria iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą G. V.-K. nebuvo konfiskuota automobilio Land Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti piniginė suma, yra neteisėta bei nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nagrinėjamu atveju automobilio Land Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės išieškojimas valstybės naudai iš nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistos G. V.-K. yra proporcinga ir teisinga baudžiamojo poveikio priemonė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-04-18 nuosprendžio dalį, kuria iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. nekonfiskuota automobilio Land Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti pinigų suma, pakeisti:

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės G. V.-K. konfiskuoti automobilio Land Rover, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 40 090 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.