Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų kalinimo sąlygų policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams reglamentuoti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Pagal šiame straipsnyje įtvirtintas nuostatas, viešosios civilinės atsakomybės specifika, jog civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015), galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Tačiau valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas G. G. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.

Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte buvo nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas nustatytas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodytų teisės normų taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pagal kurią, policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui, išskaičiavus iš bendro gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo plotą, turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).

Bylos duomenimis, G. G. Utenos AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 2017 m. kovo 16 d. - 2017 m. birželio 16 d. laikotarpiu (b. l. 8). Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, kamerų plotą, bendrą jose buvusių asmenų skaičių Utenos AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Pažymoje apie paskirstymą į kameras (b. l. 7-10, 31-34). Be to, Utenos AVPK pateikė fotonuotraukas, kuriose užfiksuotas kameros Nr. 7, vienos iš kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimas (b. l.38-39). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kitos Utenos AVPK areštinės kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos analogiškai; kamerose esantys sanitariniai mazgais užima 1,02-1,04 kv. m plotą (b. l. 9-10). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Utenos AVPK pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas.

Atsižvelgus į nurodytus duomenis, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: 2017 m. kovo 16 d. ir 2017 m. kovo 17 d. - kameroje Nr. 10 (kameros plotas - 18,49 kv. m) kartu su vienu asmeniu; 2017 m. balandžio 3 d. nuo 12.00 val. iki 13.32 val. - kameroje Nr. 3 (kameros plotas - 17,08 kv. m) su vienu asmeniu, po to buvo perkeltas į kamerą Nr. 7 (kameros plotas - 17,85) ir joje buvo iki 2017 m. balandžio 5 d. su vienu asmeniu; nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. - kameroje Nr. 7 kartu su vienu asmeniu; 2017 m. gegužės 2 d., nuo 11.57 val. iki 12.39 val. - kameroje Nr. 2 (kameros plotas - 16,81 kv. m) kartu su dviem asmenimis, po to perkeltas į kamerą Nr. 9 ( kameros plotas - 17,56 kv. m), kurioje kartu su vienu asmeniu buvo iki 2017 m. gegužės 5 d.; nuo 2017 m. birželio 5 d. iki 2017 m. birželio 9 d. - kameroje Nr. 3 kartu su dviem asmenimis; nuo 2017 m. birželio 12 d. iki 2017 m. birželio 16 d. - kameroje Nr. 3 kartu su dviem asmenimis.

Teismas, įvertinęs nustatytus duomenis, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 18 parų kamerose Nr. 2, 3, 7, 9, 10 ir šiais laikotarpiais pareiškėjui tekdavo nuo 5,25 kv. m iki 8,72 kv. m kameros ploto (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą). Taigi, pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam policijos areštinės kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto, nebuvo pažeista.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, jog pareiškėjo skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmetamas.

Be to, pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nurodė Utenos AVPK areštinės kamerose netinkamai įrengtus sanitarinius mazgus bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.

2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 6 punktas numatė, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Iki 2015 m lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Pagal šiuos reikalavimus, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Higienos normoje 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nenustatyta.

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara, į sanitarinius mazgus tiekiamas šaltas vanduo, juose įrengta šalinimo sistema, kamerose praustuvai įrengti atskirai, bei pripažino, kad areštinės kamerų sanitariniuose mazguose sėdimi klozetai neįrengti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginio, kad jam neturtinę žalą sukėlė tai, jog Utenos AVPK areštinės kamerose sanitariniuose mazguose nėra įrengtų sėdimų klozetų, teismas atsižvelgia į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas Higienos normos 37:2009 6 ir 20 punktus bei Areštinių veiklos taisyklių 6 punktą, yra nurodęs, kad nesėdimo tualeto įrengimas areštinėje neatitinka teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia kalinamo asmens teises (2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017, 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2254-520/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-954-442/2018).

Be to, sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, kad naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais neužtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo, yra konkrečiai nurodęs, jog Utenos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kai jie nuo gyvenamosios paskirties kameros ploto atskirti tik 125 cm aukščio sienele, pažeidžia kalinamo asmens teisę į privatumą (2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016). Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus paaiškinimus ir duomenis apie šios policijos įstaigos areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą.

Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė tinkamai ir privačiai naudotis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais buvo pažeista.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad jis neturėjo galimybės tinkamai pasivaikščioti areštinės kiemeliuose, nes jie yra labai mažo ploto. Įvertinus G. G. skunde pateiktus paaiškinimus, daroma išvada, kad pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu teisė pasivaikščioti gryname ore jam buvo suteikiama, tačiau vertino, kad šia teise neturėjo galimybės tinkamai pasinaudoti.

2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 7.10 punkte buvo įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taisyklių 54 punktas nustatė, kad policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Iš esmės tapačios nuostatos įtvirtintos ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių VIII skyriuje. Šių taisyklių 38 punktas nustato, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentavo Higienos normos 37:2009 17.3. punktas, kuriame buvo nustatyta, kad areštinės teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Higienos norma 134:2015 pasivaikščiojimo kiemelio įrengimui reikalavimų nebenustato. Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas pasivaikščiojimo kiemelio dydžio ir (ar) vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje nenustatė.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie pareiškėjo pasivaikščiojimų organizavimą netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose vertinami kaip nepagrįsti.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tokia nuostata reiškia, kad teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą, o pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgus į tai, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl netinkamų laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus, išsamių paaiškinimų, kokiais konkrečiais subjektyviais požymiais pasireiškė jo patirta neturtinė žala, nepateikė. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (teisės pasinaudoti privačiai ir tinkamai įrengtu tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padarytas ilgalaikis žalingas poveikis pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai), pažeidimo bendrą trukmę (pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta neilgą laikotarpį, iš viso 18 dienų), pažeidimo pobūdį ir intensyvumą (teisės pažeidimas trukdavo nuo dviejų iki penkių dienų, į areštinę pareiškėjas buvo pristatomas kartą arba du kartus per mėnesį).

Įvertinęs byloje nustatytus pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus Utenos AVPK areštinėje, teismas sprendžia, kad šie pažeidimai galėjo sukelti nepatogumų pareiškėjui, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir papildomą diskomfortą. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisiama piniginių lėšų suma. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisminę praktiką analogiškose bylose, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėjo prašoma priteisti 6 000 Eur suma neatitinka jo realiai patirtų neigiamų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismas, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad G. G. patirtai neturtinei žalai atlyginti priteistina 50,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo G. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, G. G. 50,00 (penkiasdešimt eurų 00 euro centų) neturtinei žalai, patirtai 2017 m. kovo 16 d. - 2017 m. birželio 16 d. laikotarpiu, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.