Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Pocienės, Jurgitos Mačionytės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal P. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo P. Z. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį – 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri remiantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę – 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Iš P. Z. ir V. D. solidariai civilinio ieškovo UAB „F“ (duomenys neskelbtini), naudai priteista 904,47 eurų bei civilinio ieškovo AB „L“ (duomenys neskelbtini), naudai priteista 1223,53 eurų nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir V. D., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

P. Z. nuteistas už tai, kad jis ir V. D. veikdami kartu, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, 2016 m. lapkričio 8 d., apie 04.25 val., atėjo prie UAB „F“ (duomenys neskelbtini), pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur V. D. stovėjo ir stebėjo aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromai nusikalstamai veikai, o P. Z. išlaužė UAB „F“ (duomenys neskelbtini), įėjimo durų spyną, tokiu būdu įsibrovė į pastato vidų ir iš UAB „F“ (duomenys neskelbtini), prekybos salės pagrobė UAB „F“ (duomenys neskelbtini), priklausančią benzininę betono pjaustyklę „Stihl TS410“, kurios vertė 929 Eur, ir benzininę betono pjaustyklę „Stihl TS700“, kurios vertė 1379 Eur, po ko V. D. kartu su P. Z. pasišalino iš įvykio vietos. Tokiais veiksmais P. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

P. Z. apeliaciniu skundu nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas 2017 m. vasario 10 d. nuosprendį, kuriuo jam buvo paskirta 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, nevisiškai atsižvelgė į jo dviejų labai rimtų ligų sunkumą ir paskyrė jam per griežtą bausmę.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje P. Z. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, o P. Z. paskirta bausmė - teisinga ir ne per griežta. Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamos P. Z. padarytų veikų faktinės aplinkybės, jų kvalifikavimas, turtinės žalos atlyginimo ir (ar) atlygintinos žalos dydžio klausimas, nuteistasis nesutinka tik su jam paskirta bausme. Taigi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik šioje apimtyje.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K - 388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Apeliantas savo veiksmais padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą. Jo nusikalstamų veiksmų tikslas – turtinė nauda. Veika padaryta tiesiogine tyčia. Vilniaus miesto apylinkės teismas P. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad šis pripažino savo kaltę dėl nusikaltimų padarymo ir dėl to nuoširdžiai gailisi. P. Z. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas laikė tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupėje bei tai, kad P. Z. šį nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas P. Z. laisvės atėmimo bausmę, tinkamai įvertino ir pastarojo asmenybę, iš kurios ypatumų akivaizdu, jog kita bausmės rūšimi nei laisvės atėmimas BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Pažymėtina, kad aptariamą nusikaltimą P. Z. padarė tuo metu, kai teistumas dėl ankstesnių nusikalstamų veikų nebuvo išnykęs ar panaikintas. Tai rodo, jog ankstesnės bausmės, taip pat ir laisvės atėmimas nuteistajam nepadarė teigiamos įtakos. Iš bylos matyti, kad P. Z. teistas net 12 kartų, iš jų net 8 kartus už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, taip pat 4 kartus už nusikalstamas veikas, kurios susijusios su disponavimu narkotinėmis ir (ar) psichotropinėmis medžiagomis (t. 1, b. l. 147-165). Šios aplinkybės rodo tipinį P. Z. elgesio modelį darant nusikalstamas veikas. Ankstesnės asmeniui taikytos teisinio poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė jo elgesio teigiama linkme, asmuo nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai ir neteisėtai. Tokioje situacijoje, akivaizdu, kad švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės skyrimas nebūtų pakankama bei efektyvi baudžiamosios atsakomybės taikymo forma ir bausmės tikslai nebūtų pasiekti.

Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje skyrė pakankamai švelnią bausmę. Už P. Z. inkriminuotą BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą kaip viena iš bausmės rūšių numatytas laisvės atėmimas iki 6 metų. Laisvės atėmimo bausmės vidurkis už šį nusikaltimą yra 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nepaisydamas to, kad šioje byloje nustatytos net dvi P. Z. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad jis nekart teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, skyrė ženkliai mažesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmę – 1 (vienerių) metų ir 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimą. Turint omenyje nuteistojo asmenybę ir ankstesnius teistumus, aiškią įstatymo leidėjo poziciją, jog bausmė esant nusikaltimų recidyvui, turi griežtėti, P. Z. paskirtos bausmės nėra pagrindo laikyti per griežta.

Pirmos instancijos teismas, skirtingai nei nurodo apeliantas, įvertino P. Z. sirgimą ŽIV ir sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad dėl šios ligos P. Z. galėtų būti per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę ar egzistuotų pagrindas pastarąjį atleisti nuo bausmės atlikimo BK 76 straipsnio pagrindu. Teismas su tuo visiškai sutinka ir pastebi, jog esant ypatingos aplinkybėms įstatymų leidėjas numato galimybę atidėti įsiteisėjusiojo nuosprendžio vykdymą (Lietuvos Respublikos baudžiamo proceso kodekso 338 straipsnis). Taigi, įstatymas numato galimybę užtikrinti reikiamą gydymą ir atidėti bausmės vykdymą, jei to negalima padaryti vykdant nuosprendį. Dėl priklausomybės narkotikams pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje atskirai nepasisakė, tačiau tiek pats apeliantas, tiek prokuroras apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad P. Z. esant suimtam, nesant galimybės įsigyti narkotikų pastarasis atitolo nuo jų vartojimo. Dėl šių priežasčių negalima daryti išvados, kad dėl priklausomybės P. Z. yra sunkiau atlikti jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, P. Z. argumentas, jog skundžiamą nuosprendį pradėjus vykdyti jis bus perkeltas į pataisos namus, kur vėl egzistuos galimybė gauti narkotikų, šioje situacijoje nesudaro pagrindo švelninti P. Z. paskirtą bausmę, o įpareigoja pataisos įstaigas užtikrinti tokį bausmės vykdymą ir įstaigos rėžimą, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančiam asmeniui nebūtų prieinamos narkotinės ir (ar) psichotropinės medžiagos.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendis, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. Z. apeliacinį skundą atmesti.