- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-21
- Bylos Nr.
- II-108-1123/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00310-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti
- Teisėjas
- Aušra Ragelienė (pirm.)
- Nukentėjusysis
- M. Ž.
- Institucija
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-asis veiklos skyrius
- Advokatai
- Vitalijus Vitkovskis, Dainius Židanavičius
dalyvaujant skundą padavusiam asmeniui D. Ž., jos atstovui advokatui Vitalijui Vitkovskiui, nukentėjusiajam M. Ž., jo atstovui advokatui Dainiui Židanavičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi D. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus Vyriausiojo tyrėjo 2020 m. sausio 14 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 12-ANR_N-96-2020 (toliau – ir skundžiamas nutarimas),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus Vyresnysis tyrėjas M. R. 2020 m. sausio 14 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 12-ANR_P-65-2020 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnio 1 dalį ir 72 straipsnio 1 dalį dėl to, kad D. Ž., 2020 m. sausio 5 d., 18.48 val., jai valdant, naudojant ir disponuojant bendrosios dalinės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), kartu su sutuoktiniu M. Ž., nesutarus su pastaruoju savavališkai apribojo patekimą į vieną iš trijų kambarių, tai yra įstatė į kambario duris spyną ir jį užrakino. Užrakintame kambaryje liko abiejų sutuoktinių (duomenys neskelbtini) mažamečių vaikų žaislai, lova, kompiuteris. Savavališkai apribojusi teisę naudotis užrakintu kambariu, D. Ž. savo veiksmais pažeidė vaiko teises į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. 2020 m. sausio 14 d. administracini nusižengimo protokolo pagrindu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus Vyriausiasis tyrėjas L. M. 2020 m. sausio 14 d., dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą, priėmė skundžiamą nutarimą, kuriuo D. Ž. pripažinta kalta padariusi administracinius nusižengimus, numatytus ANK 518 straipsnio 1 dalyje ir 72 straipsnio 1 dalyje. Nutarimu D. Ž. už ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 16 eurų bauda, už ANK 72 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirtas įspėjimas, vadovaujantis ANK 38 straipsniu, paskirta galutinė nuobauda – 16 eurų dydžio bauda.
Nesutikdama su minėtu nutarimu, D. Ž. (toliau – ir pareiškėja) teismui pateikė skundą, kuriame nurodė, kad skundžiamą nutarimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu, kadangi pareigūnai ne tik, kad neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, bet jų visai nerinko, išsamiai nesiaiškino faktinių aplinkybių ir neteisingai kvalifikavo jos veiksmus. Skundžiamame nutarime nurodoma, jog ji pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnio 1 dalį bei Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio nuostatas. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Pareiškėja nurodo, kad iki šios dienos dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos nei M. Ž., nei pareiškėja į teismą civiline tvarka nesikreipė. Todėl kilus ginčui toks nesutarimas turi būti sprendžiamas civilinės teisės ir proceso normomis. Pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į LAT praktiką, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios ar administracinės teisės normos (LAT nutartis Nr. 2K-P-451/2011), nagrinėjamu atveju, esant civiliniams santykiams, pirmiausiai ginčas turėjo būti sprendžiamas civilinės teisės normomis, o ne taikant administracinę teisę. Pareiškėja pažymi, kad ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Šiame bute turi teisę gyventi tiek ji, tiek ir jos sutuoktinis M. Ž.. Su M. Ž. yra konfliktiniai santykiai, šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama jų santuokos nutraukimo byla, kurioje sprendžiami taip pat ir turto padalinimo bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo klausimai. Su M. Ž. jie kartu negyvena ir dėl jo nuolat naudojamo psichologinio smurto pareiškėjos atžvilgiu, 2020 m. sausio 5 d., jai ir M. Ž. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ji į vieno kambario duris įstatė spyną, kad atvykusi galėtų netrukdomai bendrauti su vaikais bei pabūti atskirai nuo M. Ž. nebijodama jo. Tačiau M. Ž., nors prieš tai buvo įspėtas, jog kambarys bus užrakintas, išlaužė duris ir sugadino spyną bei nepagrįstai ir melagingai pranešė policijai apie neva jos padarytus nusižengimus. Pareiškėjos nuomone, skundžiamame nutarime iš esmės padaryta nepagrįsta išvada, jog jos veiksmai buvo nukreipti į įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymą, vykdant teisę naudotis savo turtu. Be to, administracinio nusižengimo protokole ir nutarime jai suformuluotas kaltinimas nėra konkretus, nedetalizuojama, kokiais konkrečiais veiksmais kiekvieną iš įvardintų dviejų nusižengimų ji padarė ir kokių konkrečių įrodymų pagrindu konstatuotas kiekvienas iš šių nusižengimų. Nors jai inkriminuotas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio pažeidimas, kuriame nurodoma, kad vaiko teisę į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai, tačiau tyrimo metu nebuvo nustatinėjama ir aiškinamasi, kaip ir kokiu būdu buvo pažeista vaikų teisė į gyvenamąjį būstą 3 kambarių bute, užrakinus vieną iš jų. Teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatyta vaikų gyvenamoji vieta su M. Ž. ar su ja, nėra. Vaikų teisė į gyvenamąjį būstą yra užtikrinta tiek M. Ž., tiek ir jos gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjos nuomone, aukščiau nurodytos aplinkybes nepatvirtina jos kaltės padarant jai inkriminuojamus administracinius nusižengimus, todėl ji prašo teismo panaikinti skundžiamą nutarimą bei administracinio nusižengimo teiseną jos atžvilgiu nutraukti.
Skundžiamą nutarimą priėmusi institucija atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu D. Ž. atstovas advokatas V. Vitkovskis nurodė, kad skunde nurodyti faktai yra tikri ir jie palaiko savo prašymą, kadangi akivaizdžiai matosi, kad tarp sutuoktinių yra konfliktinė situacija, yra pradėtas ištuokos procesas, gyventi taikiai sutuoktiniai šiuo laiku galimybės neturėjo. Butas (duomenys neskelbtini) gatvėje yra bendras ir šiuo atveju D. Ž. nepažeidė jokių įstatymų normų, ji veikė savo iniciatyva ir galimybėmis. Teiginiai apie tai, kad vaikams nebuvo galima užeiti į savo kambarį ir paimti savo asmeninius daiktus yra niekuo nepagrįsti, todėl mano, kad skundžiamas nutarimas yra tikrai nepagrįstas jokiais faktiniais įrodymais, kurie parodytų, kad D. Ž. veikė tyčia, norėdama pakenkti savo sutuoktiniui ir kažkaip apriboti savo vaikų teises. Administracinio nusižengimo protokolas yra surašytas formaliai, jame nesimato visos fabulos, kuri yra įvykio aprašyme, praktika rodo, kad reaguodami į tokius įvykius, policijos pareigūnai savo veiksmus atlieka formaliai. Susipažinęs su bylos medžiaga, jis nepastebėjo, kad būtų atlikti išsamūs tyrimai pagal reikalavimus. D. Ž. pripažįsta, kad užrakino kambarį, tačiau protokole neteisingai inkriminuojamas savavaldžiavimas. Jis mano, kad šiuo atveju savavaldžiavimo požymių nėra, tai yra civiliniai santykiai, kurie nukreipti į savo saugumo užtikrinimą. Jie grindžia tuo, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad buvo pašaliniai asmenys. Mano, kad D. Ž. turėjo teisę atlikti tokius veiksmus, kadangi tarp sutuoktinių buvo konfliktas. Siekdama išvengti pasikėsinimų į sveikatą, D. Ž. buvo priversta užsidaryti kambaryje, nes ji bijojo savo vyro, taip pat ir dėl tos priežasties, kad kambaryje buvo jos daiktai ir ji nenorėjo, kad sutuoktinis juos imtų. Akivaizdu, kad tame kambaryje buvo vaiko žaislai, lova, kiti daiktai, bet vaikai bet kuriuo metu galėjo pasiimti tuos daiktus, kai mama grįžta iš darbų. Savo veiksmų D. Ž. neginčija. Tačiau tarp vaikų daiktų buvo ir jos daiktai, jie gyvena šeimoje ir viskas tuo metu buvo bendra, bet kadangi situacija buvo konfliktinė ir turtas nebuvo padalintas, D. Ž., norėdama apsaugoti save ir savo asmeninius daiktus, priėmė tokį sprendimą. Jie neginčija D. Ž. veiksmų, tik jų teisinį vertinimą. D. Ž. realiai tikėjosi, suprato, kad ji nepažeidinėjo jokių teisės normų, elgėsi užtikrindama savo buvimą toje pačioje patalpoje, kaip jos sutuoktinis. Kambaryje buvo seifas, tai yra bendra nuosavybė, tame seife buvo jos asmeniniai daiktai. Kita vertus, kai yra konfliktinė situacija, šiuo atveju sprendimas buvo priimtas dėl saugumo. Mano, kad tai nėra administracinis nusižengimas.
Teismo posėdžio metu pareiškėja D. Ž. nurodė, kad ji mano, jog nurodyto pažeidimo nepadarė. Ji nesijaučia saugiai būdama prie M. Ž. dėl to, kad jautė nuolatinį psichologinį spaudimą iš jo pusės, ir jos veiksmai buvo vienintelis būdas jai pabūti ramiai. Bet tą pačią dieną, kai buvo įstatyta spyna, M. Ž. nesusisiekė su ja, kad paklaustų, ar ji jam duos raktą, kodėl užrakino, nes jie yra šnekėję, ji prašė jo atlaisvinti tą kambarį, kad nebūtų tokių situacijų. Vietoje to jis priėmė sprendimą išsikviesti policiją, išlaužti duris. Ji mano, kad ji turėjo teisę pasielgti kaip pasielgė, bendroje erdvėje žmogus turi turėti ir savo asmeninę erdvę, vis vien yra asmeniniai daiktai, kurių ji negalėjo ten ramiai palikti. Vaikai turi ne vieną lovą ir iš vaiko nebuvo atimta lova, kad jis neturėtų kur miegoti. Jai jos teisės nebuvo išaiškintos atvykus į policijos komisariatą, jie pasakė, kad ji yra kalta, kad ji užrakino duris, nurodė jai straipsnius ir pasakė, kad jei ji prisipažins, tai bus lengvinanti aplinkybė. Apklausos metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas, ji sulaukė tik kaltinimų, nesigilinant į jokias aplinkybes, ji jautė stresą ir bijojo, todėl priėmė sprendimą prisipažinti, kad palengvintų savo situaciją. Jos nuomonė apie įvykį pasikeitė, kai pakalbėjo su advokatu ir jis jai paaiškino. Jos skyrybų procesas vis dar vyksta, skyrybos inicijuotos M. Ž.. Minėtame bute ji jau negyvena, nuo 2019 m. spalio 1 d. gyvena kitur, tačiau turi ten vykti, kad galėtų pamatyti vaikus, tai reiškia, kad ji turi būti vienu metu vienoje patalpoje, M. Ž. jai neleidžia normaliai bendrauti su vaikais. Kambarys, į kurį buvo įdėta spyna, yra sūnaus, nes po jos išsikraustymo buvo padarytos pertvarkos, iki tol vaikai negyveno tame kambaryje. Ji žinojo, kad tas kambarys yra sūnaus. Konkretūs daiktai, kurie buvo užrakinti sūnaus kambaryje, yra seifas, kuriame yra tiek jos, tiek vaikų dokumentai. Dabar tiksliai neišvardins daiktų. Ji pripažįsta tą faktą, kad užrakino kambarį, bet nepripažįsta, kad pažeidė teises. Ji mano, kad gali disponuoti savo turtu, turi turėti savo erdvę, kurioje galėtų saugiai elgtis ir, esant aptartoms aplinkybėms, bent ten bendrauti su vaikais. Įvykio metu liudytojų bute nebuvo, kas dalyvavo tolimesniame procese, ji nematė.
Teismo posėdžio metu nukentėjusiojo M. Ž. atstovas advokatas D. Židanavičius parodė, kad jų pozicija yra tokia, kad užrakintame kambaryje vienareikšmiškai gyveno tik D. Ž. ir M. Ž. sūnus D. ir ten buvo tik jo daiktai. Užrakindama šį kambarį, D. Ž. apribojo vaiko patekimą į tą kambarį ir naudojimąsi tais daiktais, kurie buvo užrakinti. Dalis vaiko daiktų buvo iškraustyti iš to kambario, o dalis palikta. Tuo kambariu naudojosi tik sūnus, teigti, kad ten buvo asmeninių D. Ž. daiktų nėra pagrindo. Taip pat nori atkreipti teismo dėmesį, kad net pačiame skunde D. Ž. nemini aplinkybių, kad Policijos komisariate jai buvo neišaiškintos teisės, jos atžvilgiu naudojamas psichologinis spaudimas. Byla turi būti nagrinėjama pagal skundo ribas, o minėtų aplinkybių skunde nėra.
BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuota, kad 2020 m. sausio 5 d., 18.48 val. gautas pranešimas, kad pranešėjas Ž., grįžęs namo adresu (duomenys neskelbtini), rado atrakintas duris, apverstus namus, ant vienų durų uždėta spyna, galimai kažkas pavogta (b. l. 7).
2020 m. sausio 5 d. M. Ž. pareiškime nurodyta, kad 2020 m. sausio 5 d., apie 14.00 val. jis išvyko su vaikais į kaimą. Apie 18.30, grįžus į namus adresu (duomenys neskelbtini), jis rado iš gyvenamo buto vietos kambario išneštus daiktus bei į kambario duris įstatytą spyną. Kambaryje, iš kurio buvo išnešta daugybė daiktų, gyvena jo mažametis sūnus D.. Butas adresu (duomenys neskelbtini), priklauso bendra jungtine nuosavybe jam ir jo žmonai D. Ž.. Šiuo metu tarp jų vyksta teisminis skyrybų procesas, turtas dar nėra padalintas. Tokiu savo elgesiu žmona apribojo savo mažamečių vaikų teisę į gyvenamą vietą. Šį faktą (patekimo į butą nežinomiems asmenims, jam su vaikais nesant namuose, gali paliudyti A. Š.. Šiuo metu nurodyti, ar dingę kažkokie daiktai iš namų, jis negali (b. l. 8).
2020 m. sausio 10 d. raštu dėl duomenų pateikimo M. Ž. nurodė, kad šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama jo ir D. Ž. civilinė byla dėl santuokos nutraukimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų klausimų. Jam ir D. Ž. bendrosios nuosavybės teise (po ½ dalį) priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini). D. Ž. nuo 2019 m. spalio 1 d. galutinai išsikėlė iš minėto buto. Jų nepilnamečiai vaikai G. Ž. ir D. Ž. gyvena kartu su ieškovu bute, adresu (duomenys neskelbtini). 2020 m. sausio 5 d., apie 18.30 val., po išvykos su vaikais grįžus į namus (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad jiems nebūnant namuose, juose kažkas buvo – iš sūnaus gyvenamo kambario į svetainę buvo išnešti sūnaus kambaryje buvę visi sūnaus ir jo drabužiai. Sugadinus duris, sūnaus kambario duryse buvo įmontuota rakinama spyna, kambarys buvo užrakintas. Tiek vaikai, tiek jis dėl šio įvykio patyrė emocinį šoką. Mažametis sūnus D. Ž. negalėjo patekti į savo kambarį, kuriame buvo visi jo žaislai, asmeninis kompiuteris bei miegamoji lova. Teko kviesti policiją ir atidaryti sūnaus kambario duris, kad įsitikintų, jog vaiko kambaryje nėra likusių pašalinių žmonių, nėra dingę likę asmeniniai daiktai ir kitos vertybės. Kadangi įėjimo į butą durų spyna buvo nepažeista, o buto raktus be jo su dukra turi tik D. Ž., jie įtaria, jog tiek asmeniniai daiktai, tiek spynos įstatymas į sūnaus kambario duris buvo atliktas pašalinių nepageidaujamų asmenų, kuriuos galėjo nepranešusi įleisti tik D. Ž.. Šiais savanaudiškais veiksmais, galimai siekdama asmeninių tikslų ir naudos, D. Ž. apribojo jo ir vaikų teises naudotis gyvenamo būsto patalpomis, naudotis užrakintame kambaryje likusiais vaikų žaislais, asmeniniu kompiuteriu, kitais asmeniniais daiktais, apribojo vaiko teisę naktį miegoti savo kambaryje, savo lovoje, bei sukėlė tiek vaikų, tiek jo išgąstį dėl pašalinių asmenų patekimo į butą ir savavaliavimo su bute esančiais asmeniniais daiktais (b. l. 10).
Žemesnės instancijos teismas
M. Ž. į bylą pateikė 2020 m. sausio 5 d. užfiksuotas nuotraukas, kuriose matyti buto kambario durys su ant jų uždėta ir vėliau nuimta spyna bei kitas buto kambarys su netvarkingai sukrautais įvairiais daiktais (b. l. 11-15).
2020 m. sausio 14 d. D. Ž. pranešime nurodyta, kad šiuo metu vyksta jos civilinė byla dėl skyrybų proceso su vyru. Ji gyvena nuomojamame kotedže, vyras liko gyventi bendrąja nuosavybės teise priklausančiame bute. Vaikų gyvenamosios vietos klausimas nėra išspręstas, tačiau daugiau laiko jie praleidžia su vyru. Ji prisideda prie sūnaus mokesčių už darželį ar būrelį, taip pat perka drabužius ir kitus vaikui reikalingus daiktus. Po to, kai spalio gale vyras nupirko dukrai šunį, ji nustojo gyventi pas ją, tik epizodiškai apsilanko, tačiau ji ir toliau perka vaikui drabužius, skatina bendravimą. Kadangi bendrame bute negyvena, o paskolą turi ir toliau mokėti, vyrui pasiūlė išsipirkti jos dalį, parduoti butą, grąžinti paskolą. Vyro prašė priimti sprendimą daug kartų. Gruodžio paskutinėmis dienomis dar kartą paprašė atlaisvinti vaiko kambarį, tačiau vyras atsisakė ir ji, pasitarusi su savo advokatu, įspėjo vyrą, kad užrakins vieną kambarį. Taip ir buvo padaryta sausio 5 d., kuomet namuose nebuvo nei vyro, o juolab vaikų (ji stengėsi jų netraumuoti tokiu vaizdu). Po spynos įstatymo vyras nei skambino, nei rašė sms, tiesiog išlaužė spyną ir parašė pareiškimą. Po kambario uždarymo liko stacionarus kompiuteris, didžioji dalis vaikų žaislų ir viena vaikiška lova, kiti daiktai (vyro drabužiai, batai ir kiti jo daiktai buvę spintoje, bei sūnaus drabužiai), buvo išnešti į svetainę. Butas, kuris priklauso jai su vyru, yra trijų kambarių. Dėl nesutarimo su vyru dėl buto patalpų naudojimo civilinio proceso tvarka į teismą nebuvo kreiptasi, atidalinti nusprendė savo valia, pasitarusi su savo advokatu. Vaikų teisės buvo sąlyginai apribotos, tačiau vyras nesiėmė jokių veiksmų, kad taikiai būtų išspręsta situacija, neniokojant bendro turto ir netraumuojant vaikų, išlaužiant durų spyną. Ji yra supažindinta su ANK 518 straipsniu, 72 straipsniu, su pažeidimu sutinka (b. l. 17).
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašė apie butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), užfiksuota, kad butas nuosavybės teise priklauso M. Ž. ir D. Ž. (po ½ dalį) (b. l. 18).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta pilnai ir sprendimas priimtas remiantis byloje ištirtais įrodymais. Be to, nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos visos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe. Administracinio nusižengimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad skundo pareiškėjos D. Ž. veiksmuose pagrįstai konstatuota administracinių nusižengimų, numatytų ANK 518 straipsnio 1 dalyje ir 72 straipsnio 1 dalyje, sudėtis, o nuobauda paskirta nepažeidžiant jos skyrimo taisyklių.
Pareiškėja D. Ž. tiek savo skunde, tiek duodama parodymus teismo posėdžio metu, neginčijo to, kad padarė skundžiamame nutarime konstatuotus veiksmus, o būtent to, kad ji 2020 m. sausio 5 d. 18.48 val., jai valdant, naudojant ir disponuojant bendrosios dalinės nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini), kartu su sutuoktiniu M. Ž., nesutarus su pastaruoju, savavališkai apribojo patekimą į vieną iš trijų kambarių, tai yra įstatė į kambario duris spyną ir jį užrakino, kai užrakintame kambaryje liko abiejų sutuoktinių (duomenys neskelbtini) mažamečių vaikų žaislai, lova, kompiuteris. Pastarosios faktinės aplinkybės yra nustatytos byloje esančių įrodymų pagrindu, jų buvimą pripažįsta ir pareiškėja, todėl teismas plačiau dėl nusižengimo padarymo aplinkybių šioje nutartyje nepasisako. Tačiau D. Ž. nesutinka su jos veiksmų teisiniu vertinimu kaip administraciniu nusižengimu, numatytu ANK 518 straipsnio 1 dalyje ir 72 straipsnio 1 dalyje, todėl teismas skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina skundo ribose.
ANK 518 straipsnis nustato atsakomybę už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Šis straipsnis yra blanketinė teisės norma, t.y. teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kitame ar kituose teisės aktuose. Minėtame straipsnyje įtvirtintas nusižengimas gali pasireikšti įvairiais būdais, įvairių kitų teisės aktų pažeidimais. Pagal teismų praktiką, už savavaldžiavimą asmuo atsako tuo atveju jei, vykdydamas savo tikras ar tariamas teises, ginčijamas kito asmens, nesilaiko įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytos tvarkos ir tai padaro tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-30-696/2015). Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas įstatymų reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi, savavaldžiavimas pasireiškia aktyviais veiksmais – savavališku, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu.
Skundžiamu nutarimu D. Ž. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji, bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu M. Ž. valdydama, naudodama ir disponuodama butu, esančiu (duomenys neskelbtini), nesutarus su pastaruoju, 2020 m. sausio 5 d. savavališkai apribojo patekimą į vieną iš trijų buto kambarių, t.y. įstatė į kambario duris spyną ir jį užrakino. Kadangi D. Ž. ir M. Ž. pastarasis butas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį (tai matyti ir iš byloje esančio nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 18)), jį valdyti, juo naudotis ir disponuoti privaloma laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų atitinkamiems veiksmams. Nagrinėjamu atveju aktuali CK 4.75 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kol ginčas bus išspręstas, teismas ginčo objektui gali skirti administratorių. Skunde, kalbėdama apie šią normą, D. Ž. nurodo, kad iki skundo surašymo dienos dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos nei ji, nei M. Ž. civiline tvarka į teismą nesikreipė. Todėl, pareiškėjos nuomone, remiantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, kilus ginčui toks nesutarimas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai inkriminuojamo ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo esmė būtent ir yra tyčinis savo teisės, dėl kurios kilo ginčas su kitu asmeniu, vykdymas nesilaikant įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad tarp D. Ž. ir M. Ž. kilo nesutarimų dėl naudojimosi jiems bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančiu butu, tačiau D. Ž., kaip pati nurodo skunde, nepavykus su sutuoktiniu susitarti geranoriškai, nesikreipė į teismą civilinio proceso tvarka, kaip tai numatyta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje, todėl sutuoktinių nesutarimas nebuvo išspręstas teisiškai civilinio proceso tvarka. Vietoje to, D. Ž., sąmoningai ignoruodama aukščiau aptartus teisės reikalavimus, tyčia, savavališkai įstatė į vieno iš trijų buto kambarių duris spyną ir ją užrakino, tokiu būdu apribodama sutuoktinio ir buto bendrasavininkio M. Ž. galimybę patekti į šį buto kambarį, nors M. Ž. sutikimo tokiam veiksmui nebuvo davęs. Teismo vertinimu, tokie D. Ž. veiksmai atitinka ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį. D. Ž. pastarųjų veiksmų atlikimo motyvai, kuriuos pareiškėja nurodė teismo posėdyje, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi jie neatleidžia pareiškėjos nuo pareigos savo teises vykdyti laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, bei nepažeidžiant kitų asmenų teisių. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad skundžiamu nutarimu D. Ž. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal ANK 518 straipsnį kaip savavaldžiavimas.
Taip pat skundžiamu nutarimu D. Ž. patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 72 straipsnio 1 dalį. ANK 72 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už neteisėtą trukdymą vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokią vaiko teises pažeidžiančią veiką. Ši norma taip pat yra blanketinė – pastarasis administracinis nusižengimas pasireiškia vaiko teisių, nustatytų kituose teisės aktuose, pažeidimu. Nagrinėjamu atveju skundžiamame nutarime D. Ž. inkriminuojamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio pažeidimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad D. Ž. užrakintame kambaryje liko abiejų sutuoktinių (duomenys neskelbtini) mažamečių vaikų žaislai, lova, kompiuteris, tokiu būdu, savavališkai apribojusi teisę naudotis užrakintu kambariu, D. Ž. savo veiksmais pažeidė vaiko teises į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Nei skunde, nei duodama parodymus teisme, D. Ž. neneigė aplinkybės, kad jos užrakintame kambaryje liko jos vaikų daiktai. Priešingai, pareiškėja nurodė, kad prieš užrakinant kambarį, jai buvo žinoma, kad minėtas kambarys yra paskirtas jos mažamečiui sūnui D. Ž. (pati pareiškėja tuo metu bute jau negyveno), taip pat patvirtino aplinkybę, kad užrakinus minėtą kambarį jame liko sūnaus lova, taip pat seifas, kuriame buvo, be kita ko, ir jos vaikų dokumentai. Nors visų kambaryje likusių daiktų teismo posėdžio metu pareiškėja išvardinti negalėjo, tačiau byloje esančiame jos pranešime nurodyta, kad po kambario uždarymo jame liko stacionarus kompiuteris, didžioji dalis vaikų žaislų ir viena vaikiška lova (b. l. 17), t.y. būtent tie daiktai, kurie yra nurodyti skundžiamame nutarime. Tokiu būdu dėl pareiškėjos veiksmų jos ir M. Ž. vaikui D. Ž. buvo apribota galimybė naudotis savo daiktais bei miegoti savoje lovoje. Nors pareiškėjos atstovas advokatas teismo posėdžio metu nurodė, kad teiginiai apie tai, kad vaikams nebuvo galima užeiti į savo kambarį ir paimti savo asmeninius daiktus yra niekuo nepagrįsti, tačiau teismas tokią poziciją atmeta kaip nepagrįstą, kadangi iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog 2020 m. sausio 5 d., apie 18.30 val., M. Ž. grįžus namo su vaikais į aptariamą butą ir radus minėtas užrakintas duris, D. Ž. namie nebuvo (b. l. 10), todėl nei M. Ž., nei vaikai į užrakintą kambarį patekti ir paimti ar pasinaudoti jame likusiais daiktais negalėjo. Byloje esančiame D. Ž. 2020 m. sausio 14 d. pranešime pareiškėja taip pat nurodo, kad ji aptariamus veiksmus atliko tuo metu, kai namuose nebuvo nei vyro, nei vaikų, kurių ji stengėsi netraumuoti tokiu vaizdu (b. l. 17). Tačiau teismas vertina, kad aptariamais veiksmais apribojusi vaiko galimybę namų aplinkoje naudotis daiktais, kurie jam yra įprasti (lova, žaislais ir kt.), pareiškėja pažeidė vaiko teises į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, tokiu būdu jos veiksmai skundžiamame nutarime buvo pagrįstai kvalifikuoti ir pagal ANK 72 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas vertina, kad skundžiamu nutarimu D. Ž. administracinėn atsakomybėn yra patraukta pagrįstai, nutarime išdėstytos faktinės aplinkybės yra įrodytos byloje surinktais įrodymais, be to, jų neginčija ir pati pareiškėja, o D. Ž. administraciniai nusižengimai skundžiamame nutarime kvalifikuoti teisingai. Administracinės nuobaudos D. Ž. taip pat yra paskirtos nepažeidžiant jų skyrimo taisyklių. Skiriant nuobaudas atsižvelgta į nustatytą vieną D. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ir jai paskirtos minimalios ANK 518 straipsnyje ir 72 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos – atitinkamai 16 Eur bauda ir įspėjimas, kurios tarpusavyje subendrintos vadovaujantis ANK 38 straipsniu ir paskirta galutinė nuobauda – 16 Eur bauda. Atkreiptinas dėmesys, kad skundžiamu nutarimu, skiriant administracinę nuobaudą, kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė buvo pripažinta tai, kad D. Ž. prisipažino padariusi administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi, kadangi iš tyrimo metu gautų pareiškėjos paaiškinimų matėsi, kad ji savo kaltės neneigė. Nors teismo posėdžio metu D. Ž. nurodė, kad šią poziciją pakeitė ir savo kaltės dėl administracinių nusižengimų padarymo nepripažįsta, tačiau, vadovaujantis ANK 642 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas šiuo atveju negali pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties, kadangi dėl to nėra paduota nukentėjusiojo skundo, tokiu būdu teismas į aptartą aplinkybę neatsižvelgia ir skundžiamo nutarimo šioje dalyje nekeičia.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus Vyriausiojo tyrėjo 2020 m. sausio 14 d. nutarimas Nr. 12-ANR_N-96-2020 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o pareiškėjos D. Ž. skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636 straipsniu, 646 straipsniu,
nutaria:
pareiškėjos D. Ž. skundo dėl Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus Vyriausiojo tyrėjo 2020 m. sausio 14 d. nutarimo Nr. 12-ANR_N-96-2020 netenkinti ir nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.