Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje dėl atsakovės O. K. apeliacinio skundo dėl 2015-05-18 teismo sprendimo priėmimo klausimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Įstatymų normos neriboja asmenų teisės ginti galimai pažeistų materialiųjų subjektinių teisių įstatymuose numatytais būdais (CK 1.138 str.). Dar daugiau, įstatymai iš esmės nenustato draudimų asmenims pasirinkti tokius įstatymuose įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus, kurie jiems atrodo priimtini ir tinkami. Gindami galimai pažeistas civilines teises įstatymuose numatytais būdais, asmenys privalo vykdyti vienintelį reikalavimą – elgtis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti subjektine teise (CK 1.137 str.). Asmuo, pasirinkęs galimai pažeistos subjektinės teisės teisminį gynimo būdą, privalo laikytis proceso įstatyme nustatytų reikalavimų.

Teisė į teisminę gynybą ir teisingą procesą teisėje pripažįstama prigimtine teise, kuri įtvirtinta ne tik aukščiausią galią turinčiuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose dokumentuose (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str.). Net ir ši teisė, būdama visų materialiųjų subjektinių teisių garantas, nėra absoliuti. Jos įgyvendinimo tvarką bei sąlygas nustato nacionaliniai įstatymai. Teisė į teisminę gynybą nereiškia, kad teismas privalo priimti ir nagrinėti bet kurį suinteresuoto asmens pareikštą reikalavimą. Teismas yra nepriklausomas ir nešališkas, įstatymų nustatyta tvarka sprendžia ginčus tarp šalių ir neformuluoja reikalavimų už ieškovą (pareiškėją). Suinteresuotas asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, turi pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitiktų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio (skundo) priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (skundą). Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio antrojoje dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (skundą). Nesant pagrindo atsisakyti priimti ieškinį (skundą), teismas patikrina, ar nėra ieškinio (skundo) formos ir turinio trūkumų, o juos nustatęs, numato terminą trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.). Tik tuomet, jeigu suinteresuoto asmens pateiktas ieškinys (skundas) neturi formos ir turinio trūkumų, teismas priima jį nagrinėti (CPK 137 str. 1 d.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-18 sprendimo. Teikdama apeliacinį skundą, jo neapmokėjo žyminiu mokesčiu. Apeliantė savo skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad jau vieną kartą buvo atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl ir teikiant šį skundą, jai nereikia mokėti žyminio mokesčio. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pateiktais argumentais, kuriais apeliantė grindžia savo teisę nemokėti žyminio mokesčio už teikiamo apeliacinio skundo nagrinėjimą. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 80 str. 4 d. numato, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Šiuo gi atveju, ieškinys buvo pareikštas dėl 579,88 eurų skolos už šildymą, 762,03 eurų skolos už nuomą. Dėl šios sumos apeliantė teikia savo apeliacinį skundą, tad nuo šios sumos ji turi mokėti žyminį mokestį, t.y. 40,26 eurų. Aplinkybė, kad apeliantė anksčiau yra teikusi apeliacinį skundą ir buvo atleista nuo tuo metu teikto skundo apmokėjimo žyminiu mokesčiu neturi visiškai jokios įtakos sprendžiant naujai teikiamo apeliacinio skundo apmokėjimo žyminio mokesčio klausimą apeliantės naujai inicijuotoje apeliacijos procedūroje, todėl ir apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad atleidimą nuo žyminio mokesčio reglamentuoja CPK 83 str., tačiau, byloje nėra duomenų, kad apeliantė teikdama apeliacinį skundą pasinaudojo šia įstatymo suteikiama galimybe.

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.

Susiklosčius išvardintai situacijai darytina išvada, jog apeliantės skundas dėl nustatyto termino trūkumams pašalinti, primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, yra nepagrįstas; konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines normas, susijusias su žyminio mokesčio instituto taikymu. Pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, nustatant naują terminą trūkumams pašalinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti naują terminą trūkumams pašalinti, t.y. 40,26 eurų žyminiam mokesčiui sumokėti – iki 2015 m. spalio 10 dienos.