Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Alės Bukavinienės, Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria buvo patvirtintas papildomas kreditoriaus K. J. finansinis reikalavimas, atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ bankroto byloje. Trečiasis asmuo (kreditorius) K. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančios įmonės kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo.

Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovui UAB „Stiprybė“ bei nustatė 45 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos laikotarpį, per kurį kreditoriai gali pareikšti savo finansinius reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės administratoriui. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 25 d. priėmė nutartį, kuria Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartį paliko nepakeistą.

Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi pagal atsakovo B UAB „Stiprybė“ administratoriaus prašymą patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 3 005 131,03 Lt sumai, įskaitant ir kreditoriaus K. J. finansinį reikalavimą, kurį sudarė 4 926,56 Lt darbo užmokesčio ir 1 775 549,88 Lt skolos.

Kauno apygardos teisme gavus trečiųjų asmenų (kreditorių) UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Patikima linija“ atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. nutarties dalies, kuria patvirtintas kreditoriaus K. J. 1 775 549,88 Lt finansinis reikalavimas, Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. nutartimi pats panaikino minėtą 2011m. vasario 18 d. nutarties dalį ir klausimą dėl kreditoriaus K. J. 1 775 549,88 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo išskyrė į atskirą bylą (Nr. B2-2518-260/2011).

Atsakovo B UAB „Stiprybė“ bankroto administratorius UAB „Renavita“ pateikė prašymą patvirtinti kreditoriaus K. J. 1 775 549,88 Lt dydžio finansinį reikalavimą, nes ši suma atsispindi atsakovo avansinės apyskaitos dokumentuose ir buhalterinių sąskaitų apyvartos žiniaraštyje. Pagal turimus atsakovo finansinius duomenis kreditorius K. J. už atsakovo skolas tiekėjams sumokėjo 2 235 549,88 Lt, o atsakovas kreditoriui grąžino iš šios sumos tik 460 000 Lt. Aplinkybė, kad atsakovo buhalterijoje nėra tiekėjų kasos dokumentų, įrodančių apie atsakovo atsiskaitymą su tiekėjais, patvirtina faktą, kad atsakovo buhalterinė apskaita buvo vedama netvarkingai, tačiau tai nepaneigia fakto, kad atsakovas liko skolingas kreditoriui (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-597/2009). Teismo posėdžio metu bankroto administratoriaus atstovė pripažino, jog atsakovas kreditoriui K. J. yra skolingas 1 722 204,13 Lt, nes tik tokiai sumai įmonėje rasta Italijos įmonių išrašytų atsakovui sąskaitų-faktūrų už pirktus automobilius, kurias apmokėjo K. J..

Kreditorius K. J. paaiškino, kad jis pasiskolintomis lėšomis 2007-2009 metais yra sumokėjęs už automobilius, kuriuos UAB „Stiprybė“ pirko iš 4 Italijos įmonių, dėl ko UAB „Stiprybė“ liko jam skolinga 1 775 549,88 Lt. Kreditorius pateikė Italijos įmonių patvirtinimus, jog jis Italijos įmonėms yra apmokėjęs sąskaitas, išrašytas UAB „Stiprybė“. Kreditorius taip pat paaiškino, kad pinigus atsakovo skoloms padengti gavo laikotarpyje nuo 2007 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. paėmęs 666 200 EUR paskolą iš SE RAINABAW LOGISTIC LIMITED. Atgavęs iš atsakovo 460 000 Lt, 2011 m. rugsėjo pabaigoje Italijoje Luccos mieste grąžino paskolos davėjui dalį skolos – 174 000 EUR bei susitarė, kad teismui patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą, pastarasis jį perleis paskolos davėjui.

Kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ prašė netvirtinti kreditoriaus K. J. 1 775 549,88 Lt finansinio reikalavimo, nes jis kelia daug abejonių bei yra nepagrįstas mokėjimo dokumentais ir šio kreditoriaus ir UAB „Stiprybė“ susitarimu apie tai, kad kreditorius sumokės už įmonę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus K. J. 1 722 204,13 Lt finansinį reikalavimą. Teismas iš bankroto administratoriaus pateiktų atsakovo finansinių dokumentų nustatė, kad laikotarpyje nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Stiprybė“ nupirko iš Italijos įmonių automobilių: iš CFL S.r.l. už 453 900 EUR (1 567 225,92 Lt), iš Autorighi S.r.l. už 34 800 EUR (120 157,44 Lt), iš Autoligure S.r.l. už 85 250 EUR (294 351,20 Lt) ir iš Auto 2000 S.r.l. už 58 060 EUR (200 469,57 Lt), iš viso už 2 182 204,13 Lt. Iš kreditoriaus K. J. pateiktų rašto, pareiškimo ir 2 patvirtinimų teismas nustatė, kad jis sumokėjo už UAB „Stiprybė“ pirktus automobilius Italijos įmonėms: CFL S.r.l. 453 900 EUR, Autorighi S.r.l. 37 300 EUR, Autoligure S.r.l. 94 400 EUR ir Auto 2000 S.r.l. 61 860 EUR. Iš Kauno apskrities VMI 2011 m. liepos 8 d. Operatyvaus patikrinimo ataskaitoje pateiktos sandorių su K. J. analizės teismas nustatė, kad atsakovo 2010 m. birželio mėnesio avansinėje apyskaitoje pateikti duomenys apie atsiskaitymus su Italijos įmonėmis 2 235 549,88 Lt sumai: su Autorighi S.R.L. – 325 944,32 Lt; su CFL S.R.L. – 213 590,21 Lt; su Auto 2000 S.R.L. – 1 567 225,92 Lt; su Autoligure S.R.L. – 128 789,44 Lt. Teismas, remdamasis bankroto administratoriaus pateiktais duomenimis, pripažino, kad UAB „Stiprybė“ buvo skolinga 4 Italijos įmonėms 2 182 204,13 Lt, iš šios sumos buvo sumokėta 460 000 Lt K. J. išduotu avansu. Likusią 1 722 204,13 Lt sumą ( 2 182 204,13 – 460 000 = 1 722 204,13 Lt) už UAB „Stiprybė“ sumokėjo K. J.. Iš K. J. pateiktų rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad jis sumokėjo Italijos įmonėmis už UAB „Stiprybė“ skolas iš viso 2 235 549,88 Lt. Kadangi UAB „Stiprybė“ neprieštaravo, kad K. J. sumokėtų jos skolas, K. J., sumokėjęs 1 775 549,88 Lt iš savo asmeninių lėšų, turi teisę reikalauti sumokėtų sumų iš UAB „Stiprybė“. Teismas sprendė, kad atsakovo skola kreditoriui sudaro tik 1 722 204,13 Lt, nes tik ši suma yra pagrindžiama atsakovo pirkimo dokumentais. Teismas pažymėjo, kad apie kreditoriaus finansinį reikalavimą sprendė iš byloje esančių įrodymų viseto. Be to, byloje dalyvaujantys asmenys neįrodinėjo, kad automobilių pirkimo sandoriai nebuvo sudaryti. Tuo tarpu kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ atstovas nepateikė įrodymų, jog UAB „Stiprybė“ pati atsiskaitė su automobilių pardavėjais, o kreditorius K. J. tam neturėjo lėšų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį ir atsisakyti patvirtinti kreditoriaus K. J. papildomą finansinį reikalavimą. Ieškovas atskirąjį skundą grindžia šiais motyvais:

teismas, pripažindamas kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumą, nepagrįstai rėmėsi tuo, kad administratorius jo neginčija, nes administratoriaus pozicija teismo nesaisto. Teismas turi būti aktyvus ir įvertinti visas reikšmingas aplinkybes bei rinkti įrodymus, nagrinėjant klausimus bankroto bylose. Be to, aplinkybė, kad administratorius, patikrinęs atsakovo pirminius finansinius dokumentus, vėliau tikslino kreditoriaus finansinį reikalavimą, patvirtina, kad administratorius sutiko su kreditoriaus finansiniu reikalavimu, iš pradžių net nepatikrinęs atsakovo finansinių dokumentų. Kadangi šis administratorius neveikia visų kreditorių naudai, atsakovo 2011 m. liepos 25 d. kreditorių susirinkimo metu kreditoriai išreiškė nepasitikėjimą administratoriumi ir nusprendė jį pakeisti;kreditorius savo finansinį reikalavimą iš esmės grindė 4 Italijos įmonių išduotais raštais apie atsiskaitymą, tačiau iš šių rašto neįmanoma nustatyti kada ir kokios skolos atsirado bei atitinkamai neįmanoma padaryti išvados, kad K. J. faktiškai šias skolas sumokėjo. Šią aplinkybę patvirtina ir Kauno apskrities VMI 2011 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje konstatuota, kad negalima nustatyti, ar K. J. atsiskaitė su 4 tiekėjais, nes nėra pirminių dokumentų. Šia pažyma teismas turėjo vadovautis, nes ji laikytina oficialiu rašytiniu dokumentu, turinčiu didesnę įrodomąją galią;paties kreditoriaus paaiškinimuose bei tiekėjų raštuose nurodyta, kad kreditorius su jais atsiskaitė 2007 – 2009 m., tačiau atsakovo avansinėje apyskaitoje nurodyta, kad atsakovas su tiekėjais atsiskaitė 2010 m. birželio mėnesį, nepaisant to, kad atsakovui bankroto byla buvo iškelta 2010 m. liepos 29 d. Be to, kreditorius yra atsakovo vadovo P. J. ir akcininkės A. M. sūnus. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas turėjo užtikrinti, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas būtų patvirtintas tik esant neginčijamiems įrodymams. Tuo tarpu teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad tiekėjų raštuose pateikta informacija neatitinka tikrovės. Kreditorius nepateikė paskolos raštelių bei įrodymų apie pinigų gavimo faktą iš SE RAINBOW LOGISTICS LIMITED, todėl kreditoriaus nurodyti paskolos santykiai laikytini fiktyviais, iš ko seka, kad jis neturėjo lėšų, kuriomis galėjo padengti atsakovo skolas tiekėjams.

Atsakovas B UAB „Stiprybė“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Renavita“, pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodo, kad iš byloje esančių įrodymų labiau tikėtina, kad pinigus Italijos įmonėms už atsakovo skolas sumokėjo kreditorius K. J.. Be to, finansinio reikalavimo klausimas byloje nekėlė abejonių, buvo sprendžiama tik ar šio finansinio reikalavimo savininkas yra kreditorius K. J..

Kreditorius K. J. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodo, kad pateikė visus turimus įrodymus šiuo klausimu. Be to, jam kaip fiziniam asmeniui yra taikomi žemesni rūpestingumo standartai nei juridiniam asmeniui, pateikiant pirminius finansinius dokumentus. Kauno apskrities VMI 2011 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje nustatyti duomenys apie galutinius K. J. atsiskaitymus bei paties kreditoriaus pateikti duomenys apie įmokas, atsiskaitant su tiekėjais idealiai sutampa, tik ataskaitoje yra supainioti Italijos įmonių Autorighi S.R.L. ir Autoligure S.R.L. pavadinimai bei Auto 2000 S.R.L. ir CFL S.R.L. pavadinimai. Kreditoriaus sąžiningumas preziumuojamas. Be to, jo kaip sūnaus motyvas buvo išgelbėti tėvų įmonę.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Civiliniame, administraciniame ir baudžiamajame procese egzistuoja skirtingos įrodinėjimo taisyklės bei taikomas skirtingas įrodytinumo laipsnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/08 yra konstatavęs, kad: „civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo“. Taigi, teismas, nagrinėdamas civilinėje byloje kilusį ginčą, vienos iš šalių nurodytą faktą laiko įrodytu ne tik tuomet, kai dėl jo egzistavimo nekyla jokių abejonių, bet ir tuomet, jeigu byloje esančių įrodymų visetas leidžia labiau tikėti tą faktą buvus.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiagoje esančioje Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. liepos 8 d. operatyvaus patikrinimo ataskaitoje Nr. AU17-82 konstatuota, jog: „-Autorighi S.R.L. deklaravo 2008 m. patiekusi prekių bendrovei „Stiprybė“ už 12 700 EUR (43 850 Lt), 2007 m. ir 2009 m. nedeklaravo, o UAB „Stiprybė“ rodo, kad 2007 m. įsigijo prekių už 14 800 EUR, 2008 m. už 12 700 EUR, 2009 m. už 34 800 EUR, iš viso už 34 800 EUR (120 157 Lt). Skirtumas 22 100 EUR (76 306 Lt).

- CFL SRL deklaravo 2007 m. patiekusi prekių bendrovei „Stiprybė“ už 63 300 EUR (218 562 Lt), 2008 m. ir 2009 m. nedeklaravo, o UAB „Stiprybė“ rodo, kad 2007 m. įsigijo prekių už 137 100 EUR, 2008 m. už 248 700 EUR, 2009 m. už 68 500 EUR iš viso už 453 900 EUR (1 567 225 Lt). Skirtumas 390 600 EUR (1 348 663 Lt).

- Auto 2000 SRL nedeklaravo prekių tiekimo bendrovei „Stiprybė“, o UAB „Stiprybė“ rodo, kad 2007 m. įsigijo prekių už 46 600 EUR, 2008 m. 5 500 EUR, 2009 m. 5 960 EUR. Skirtumas 58 060 EUR (200 469 Lt).

- Autoligure SRL deklaravo 2007 m. patiekusi prekių bendrovei „Stiprybė“ už 26 850 EUR, UAB „Stiprybė“ rodo tą pačią sumą. 2008 m. Autoligure SRL deklaravo 50 400 EUR, 2009 m. 25 150 EUR. Viso: 102 400 EUR (355 566 Lt). UAB „Stiprybė“ 2008 m. 40 100 EUR, 2009 m. 26 300 EUR. UAB „Stprybė“ parodo 9 150 EUR (31 593 Lt) mažiau“ (b.l. 5-11, t. 3).

Be to, iš į bylą pateiktų atsakovo B UAB „Stiprybė“ buhalterinės apskaitos dokumentų nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2007 m. iki 2009 m. užsienio įmonės CFL S.r.l., Autorighi S.r.l., Autoligure S.r.l. ir Auto 2000 S.r.l. išrašė atsakovui B UAB „Stiprybė“ sąskaitų už parduotus automobilius iš viso 2 182 204,13 Lt sumai (b.l. 37-151, t. 1; b.l. 5- 192, t. 2).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ataskaitoje esančius aukščiau minėtus bei atsakovui B UAB „Stiprybė“ užsienio tiekėjų išrašytų sąskaitų duomenis, nustatė, kad atsakovas ir 4 užsienio įmonės deklaravo skirtingus kiekius tarpusavyje vykdytų automobilių pirkimo-pardavimo sandorių, tai yra:

2007 m.2008 m.2009 m.VisoSkirtumasAutorighi S.r.l./ UAB „Stiprybė“0/14 800 EUR12 700 EUR/12 700 EUR0/7 300 EUR12 700 EUR/34 800 EUR22 100 EURCFL S.r.l./ UAB „Stiprybė“63 300 EUR/137 100 EUR0/248 700 EUR0/68 500 EUR63 300 EUR/453 900 EUR390 600 EURAuto 2000 S.r.l./ UAB „Stiprybė“0/46 600 EUR0/5 500 EUR0/5 960 EUR0/58 060 EUR58 060 EURAutoligure S.r.l./ UAB „Stiprybė“26 850 EUR/26 850 EUR50 400 EUR/40 100 EUR25 150 EUR/26 300 EUR102 400 EUR/93 250 EUR- 9 150 EURVisų 4 įmonių/UAB „Stiprybė“178 400 EUR/640 010 EUR461 610 EUR

Lygiai tokius pačius finansinių duomenų neatitikimus nurodė ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011 m. lapkričio 17 d. Kauno apygardos teismui pateikto informacinio rašto 6 priede (b.l. 114, t. 3). Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau lentelėje pateiktų apskaičiavimų duomenis, konstatuoja, kad atsakovo B UAB „Stiprybė“ buhalterinėje apskaitoje buvo užregistruotos sąskaitos, kuriose atsispindėjo, jog atsakovas laikotarpyje nuo 2007 m. iki 2009 m. iš aukščiau minėtų užsienio įmonių įsigijo automobilių už 640 010 EUR (2 209 826,50 Lt). Tuo tarpu tiekėjai savo buhalterinėje apskaitoje užfiksavo, kad jie laikotarpyje nuo 2007 m. iki 2009 m. pardavė atsakovui automobilių už 178 400 EUR (603 549,44 Lt), tai yra už 461 610 EUR (1 593 847 Lt) mažesnę sumą nei nurodo atsakovas. Be to, byloje esančios užsienio tiekėjų išrašytos sąskaitos nepasirašytos nei pardavėjo, nei pirkėjo. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių automobilių gabenimo, perdavimo, gavimo faktą bei užsienio tiekėjų buhalterinių dokumentų, patvirtinančių pinigų iš atsakovo už parduotus automobilius gavimo ir apskaitymo faktą. Vienintelis įrodymas, kad automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai už 640 010 EUR (2 209 826,50 Lt) sumą iš tikrųjų įvyko yra kreditoriaus K. J. paaiškinimai bei užsienio tiekėjų rašytiniai patvirtinimai iš pradžių abstraktūs, o vėliau konkretūs, jog kreditorius K. J. su jais atsiskaitė už UAB „Stiprybė“ išrašytas sąskaitas laikotarpyje nuo 2007 m. iki 2009 m. (b.l. 27-28, 33-34, 40-41, 64-65, 91-103 t. 3).

Teisėjų kolegija taip pat įvertinusi byloje esančius įrodymus apie kreditoriaus K. J. gautas paskolas iš užsienio juridinio asmens SE RAINBOW LOGISTICS LIMITED, daro išvadą, kad paskolos sutarčių sudarymo faktą patvirtinta tik kreditoriaus K. J. paaiškinimai ir užsienio juridinio asmens SE RAINBOW LOGISTICS LIMITED rašytiniai patvirtinimai apie tai, kad jis laikotarpyje nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d. suteikė kreditoriui K. J. 666 200 EUR paskolą (b.l. 23-26, t. 3). Be to, faktą, kad 2010 m. birželio mėnesį kreditoriui K. J. iš atsakovo B UAB „Stiprybė“ kasos išduoti 460 000 Lt, kurie buvo apskaityti kaip avansas, grąžinti užsienio juridiniam asmeniui SE RAINBOW LOGISTICS LIMITED kaip dalis paskolos, taip pat patvirtinta tik paties kreditoriaus K. J. paaiškinimai.

Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-619/2005, 2005 m. birželio 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-341/2005, 2003 m. birželio 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-667/2003). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-47/2006).

Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-418/2008, 2008 m. birželio 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-337/2008). Taigi, bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-28/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos faktinę situaciją, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apie automobilių pirkimo-pardavimo, paskolos ir subrogacijos/skolos perkėlimo sutarčių sudarymo faktus, taip pat apie šių sutarčių įvykdymo/dalinio įvykdymo faktus sprendė tik iš šių sutarčių šalių valią sudaryti tokias sutartis atspindinčių įrodymų bei sutarčių šalių patvirtinimų apie sutarčių sudarymą/įvykdymą. Tuo tarpu byloje nesant jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad pastarieji sandoriai iš tikrųjų buvo sudaryti ir įvykdyti (tai yra nesant jokių automobilių gabenimo, perdavimo, perleidimo tretiesiems asmenims, pinigų paėmimo, pinigų perdavimo, susitarimų dėl trečiojo asmens skolos dengimo ir t.t.), pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų tokiems įrodymams gauti savo iniciatyva, nors įstatymo leidėjas tokią teisę bankroto bylą (kuri susijusi su viešuoju interesu) nagrinėjančiam teismui suteikia (CPK 179 str. 2 d.). Be to, atsižvelgiant į aukščiau pateiktus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kokiais požymiais remiantis galima daryti išvadą apie sudarytą tariamą sandorį, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų pobūdį bei skundžiama nutartimi sukeliamas teisines pasekmes, turėjo teisę ir pareigą ex officio vertinti aplinkybes dėl automobilių pirkimo-pardavimo, paskolos ir subrogacijos/skolos perkėlimo sandorių tariamumo (CK 1.78 str. 5 d., 1.86 str.), nepaisant to, kad kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ ar atsakovo B UAB „Stiprybė“ bankroto administratorius tokio reikalavimo nepareiškė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas ne tik nesprendė dėl sandorių tariamumo, bet ir vertindamas byloje esančių įrodymų įrodytinumo laipsnį, netinkamai pritaikė aukščiau nutartyje minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotą tikimybių pusiausvyros principą, dėl ko byloje esančius įrodymus, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl sandorių sudarymo/įvykdymo realumo, laikė įrodymais, leidžiančiais labiau tikėti, jog pastarieji sandoriai yra įvykdyti/iš dalies įvykdyti (CPK 176 str., 178 str. ). Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ atskirajame skunde nurodė pagrįstus argumentus apie tai, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus, renkant įrodymus, netinkamai juos ištyrė bei įvertino (CPK 12 ir 178 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutarties, nustatė, kad skundžiama nutartimi buvo neteisingai pritaikytos teisės normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, tyrimą ir vertinimą bei teismo vaidmenį įrodinėjimo procese (CPK 176 str., 179 str., 183 str., 185 str.). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą tenkina iš dalies - Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikina bei atsižvelgusi į tai, kad ne visos sandorių, dėl kurių tariamumo turi spręsti teismas ex officio, šalys yra įtrauktos byloje dalyvaujančiais asmenimis (CPK 329 str. 2 d. 2 p.), daro išvadą, kad nėra galimybės kreditoriaus K. J. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimo išspręsti apeliacinės instancijos teisme. Todėl šis klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 338 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus K. J. 1 722 204,13 Lt finansinio reikalavimo tvirtinimo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stiprybė“ bankroto byloje klausimą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.