Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-05-09 · Byla Nr. Ik-1392-365/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1392-365/2010Sprendimas · 2011-05-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2011-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-63-225-11Nutartis · 2011-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-05-09
Bylos Nr.
Ik-1392-365/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00563-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Vyriausiosios, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
Kategorijos
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-789/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00563-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.7; 19 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. V.,

atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovams Evelinai Matulaitienei ir Tomui Čaplinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. ir atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. V. skundu (b.l. 3–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. KS -9 (toliau – ir Sprendimas).

Nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. posėdyje buvo balsuojama dėl jo, A. V., atleidimo iš mero pareigų ir jis dalyvavo balsuojant. Komisija 2010 m. sausio 22 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino, kad jis, dalyvaudamas balsavimo dėl jo atleidimo iš pareigų procedūroje, nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte numatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė šio Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Be to, Komisija Sprendimo 2 dalyje konstatavo, kad jis, nedeklaruodamas galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, galėjusio kilti ir kilusio jam dalyvaujant klausimų, susijusių su jo asmens vertinimu, sprendimo procedūrose, pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Remdamasis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2 ir 4 dalių, 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigė, jog gaunamas teisėtas atlygis už valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens atliekamas tarnybines pareigas Įstatymo prasme negali būti vertinamas kaip privatus interesas. Pažymėjo, jog tokią poziciją patvirtina ir Įstatymo 6 straipsnis, reglamentuojantis privačių interesų deklaracijos turinį, nes darbo užmokestis, tarnybinė alga, pareiginis atlyginimas ir kiti panašūs objektai nėra nurodyti tokio straipsnio 1 dalyje. Padarė išvadą, jog interesų konflikto apskritai nebuvo ir negalėjo būti, nes neegzistavo toks privatus pareiškėjo interesas, kokį Sprendime įvardino Komisija. Teigė, jog, aiškinant priešingai, susidarytų kurioziška situacija, kai savivaldybės tarybos nariai, rinkdami merą bei balsuodami už save, nusišalinti neprivalo, o sprendžiant klausimus dėl mero atleidimo iš einamų pareigų, asmuo jau nebeturi teisės balsuoti už save arba balsavimo metu susilaikyti. Atsižvelgė į Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnį ir nurodė, kad pateikė Komisijai savo privačių interesų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos jo pareigos bei darbovietė. Pažymėjo, kad pareiga deklaruoti privačius interesus atsiranda ir tada, kai paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, tada deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsiant po šių aplinkybių paaiškėjimo. Teigė, jog naujomis aplinkybėmis turi būti laikomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos privačių interesų deklaracijoje ir atsirado po jos pateikimo kompetentingai institucijai arba atsirado po deklaracijos patvirtinimo pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A556- 296/2008, A556-312/2008), privačių interesų nurodymas deklaracijoje ir valstybinės tarnybos metu su tais interesais kylantys įvairaus pobūdžio klausimai bei jų atžvilgiu priimami sprendimai paprastai neturėtų būti pripažįstami naujais privačiais interesais ir neturėtų būti deklaruojami. Pabrėžė, jog, pateikęs savo privačių interesų deklaraciją su konkrečiai nurodytomis užimamomis pareigomis, jis nagrinėjamu atveju nebeprivalėjo jos tikslinti, kadangi neatsirado jokios naujos aplinkybės, susijusios su duomenimis, nurodytais privačių interesų deklaracijoje.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą (b.l. 25–27) prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad vertindamas Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) nuostatas pagrįstai padarė išvadas, kad pareiškėjas, kaip mero pareigas einantis asmuo, turi privatų turtinį (gauna atlyginimą) ir neturtinį (nori išsaugoti savo socialinį statusą visuomenėje) suinteresuotumą toliau eiti mero pareigas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dalyvavo priimant sprendimą dėl savo paties atleidimo iš einamų pareigų, daliai tarybos narių jam pareiškus nepasitikėjimą. Pabrėžė, jog tokia situacija atitinka Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą interesų konflikto apibrėžimą. Įstatymas nereglamentuoja visuomeninių santykių, susijusių su atstovaujamųjų vietos valdžios institucijų sudarymu ar jų vadovų rinkimu ar skyrimu, todėl Komisija nesikiša į politikos formavimo procesą savivaldybėse. Tačiau, kai asmuo jau yra paskirtas į atitinkamas mero ar mero pavaduotojo pareigas ir savivaldybės taryboje yra svarstomas klausimas dėl nepasitikėjimo juo (neigiamai įvertinama veikla), asmuo privalo nusišalinti nuo balsavimo, kadangi šiuo atveju yra svarstomas klausimas dėl jo asmens vertinimo, dėl galimo atleidimo iš pareigų. Teigė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo balsavimas negali būti pateisinamas noru išreikšti savo politinę valią ar įgyvendinti savo, kaip politiko, teises – nagrinėjamu atveju jam šių klausimų svarstymas yra tik jo privatus interesas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje taip pat yra nustatyta, kad tarybos narys privalo nusišalinti, kai sprendžiami su juo ar jo šeimos nariais ir artimaisiais giminaičiais susiję turtiniai ar finansiniai klausimai arba kai jo dalyvavimas balsuojant galėtų sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Tokio įstatymo 23 straipsnio 4 punkte taip pat nustatyta, kad tarybos narys privalo nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Įstatymui. Pabrėžė, jog Įstatymo nuostatos jokiu būdu nedraudžia valstybės politikui atstovauti rinkėjų, reikšti savo politinę valią ar įgyvendinti teises, tačiau įpareigoja tai daryti vengiant viešųjų ir privačių interesų konflikto. Pažymėjo, kad Įstatymo dalykas, o kartu ir Komisijos nagrinėjimo dalykas yra valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų elgesys. Vietos savivaldos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios mero pavaduotojo atleidimo iš pareigų procesą, nėra aplinkybė, šalinanti atsakomybę. Be to, Įstatymas įpareigoja deklaruoti ne tik duomenis apie privačius interesus (ką pareiškėjas buvo padaręs), bet ir galimo interesų konflikto situaciją, į kurią pareiškėjas pateko, kai taryboje buvo svarstomas klausimas dėl jo atstatydinimo iš pareigų. Nepasitikėjimas meru A. Vyšniausku buvo pareikštas 2009 m. rugsėjo 10 d., o savivaldybės tarybos posėdis dėl šio klausimo vyko 2009 m. rugsėjo 23 d., todėl pareiškėjas turėjo galimybę ir pareigą Įstatymo nustatyta tvarka minėtas aplinkybes deklaruoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu (b.l. 71–74) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino Komisijos Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, o skundo dalį dėl Sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad pareiškėjas A. V. – Elektrėnų miesto meras – dalyvavo 2009 m. rugsėjo 30 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje, svarstant klausimą dėl jo atleidimo iš pareigų ir balsavo priimant sprendimą. Atsižvelgdamas į Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatas, pažymėjo, jog pareiškėjas, vykdantis mero pareigas, turėjo privatų turtinį (mokamas darbo užmokestis) ir neturtinį (siekį išsaugoti reputaciją, gerą vardą visuomenėje) suinteresuotumą likti mero pareigose, pareiškėjas dalyvavo priimant sprendimą dėl savo paties atleidimo iš einamų pareigų, daliai tarybos narių jam pareiškus nepasitikėjimą. Papildomai remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalimi, 23 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, jog valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti interesų konflikto ir turi elgtis taip, kad visuomenėje net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo nusišalinti nuo balsavimo, nes buvo svarstomas klausimas dėl jo asmens vertinimo, dėl galimo jo atleidimo iš pareigų (Įstatymo 11 str. 2 d.), todėl Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimas inkriminuotas pagrįstai ir šioje dalyje skundas netenkintinas. Remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 7 straipsniu, pažymėjo, kad nepasitikėjimas meru buvo pareikštas 2009 m. rugsėjo 10 d., o balsavimas vyko 2009 m. rugsėjo 30 d., todėl pareiškėjas turėjo laiko deklaruoti galimą interesų konflikto situaciją ir Įstatymo 7 straipsnio pažeidimas inkriminuotas pagrįstai. Nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis reglamentuoja asmens elgesį, esant aplinkybėms, kurios sukelia interesų konfliktą, o tokio straipsnio 2 dalis reglamentuoja tokio interesų konflikto išvengimo būdą ir tvarką. Nevykdant pirmosios dalies nuostatų, nesilaikoma ir 2 dalyje nustatytos tvarkos. Pažymėjo, jog, teismo nuomone, 2 dalies nuostatų pažeidimas galimas tik tuo atveju, kai asmuo vykdo 1 dalies nustatytus draudimus, bet daro tai netinkamai. Kadangi pareiškėjas nevykdė 1 dalies draudimų, 2 dalies pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje tenkintinas. Pabrėžė, jog teisminio nagrinėjimo metu ištirtas Elektrėnų savivaldybės tarybos posėdžio protokolas ir nustatyta, kad posėdis, kai buvo balsuojama dėl A. V. atleidimo iš mero pareigų, vyko 2009 m. rugsėjo 30 d., o ne 2009 m. rugsėjo 23 d., kaip nurodyta Sprendime. Tokią aplinkybę patvirtino tiek rašytiniai įrodymai, tiek teisminio nagrinėjimo metu dalyvavę asmenys. Todėl teismas Sprendime nurodytą neteisingą datą vertino kaip techninę klaidą ir padarė išvadą, jog Komisijos 2010 m. sausio 22 d. Sprendimas priimtas dėl A. V. veiksmų 2010 m. sausio 30 d. posėdyje.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 78–80), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atmesti pareiškėjo skundo dalį, kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – patenkinti tokią pareiškėjo skundo dalį ir panaikinti Komisijos Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatos. Apeliacinis skundas iš dalies pagrįstas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikti tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai pritaikė Įstatymo nuostatas, nevertino jų šioje byloje susiklosčiusios situacijos atžvilgiu individualiai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą, prieštaraujantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 daliai.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turėjo privatų turtinį ir neturtinį suinteresuotumą likti mero pareigose. Teigia, jog tokia išvada kyla iš kelių įstatymų nuostatų kolizijos. Remiantis tokiu teismo teiginiu, sektų išvada, kad tokį suinteresuotumą turi ir į mero pareigas renkami savivaldybės nariai, tačiau jie nusišalinti tokiais atvejais neprivalo. Tokiu atveju egzistuoja įstatymo kolizija, o teismas turėtų vadovautis bendraisiais teisingumo bei protingumo principais ir koliziją išspręsti pareiškėjo naudai.

3. Pirmosios instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad Įstatymas yra bendrasis Vietos savivaldos įstatymo atžvilgiu. Pareiškėjas, dalyvaudamas Elektrėnų savivaldybės tarybos posėdyje ir spręsdamas jo darbotvarkėje numatytus klausimus, vykdė jam Vietos savivaldos įstatymu pavestas mero funkcijas. Vietos savivaldos įstatyme nurodyta, kad sprendimas dėl mero atstatydinimo priimamas visų tarybos narių balsų dauguma, šis įstatymas nedraudžia merui dalyvauti tarybos posėdyje, kuriame svarstomas klausimas dėl jo atleidimo iš pareigų. Savivaldybės tarybos darbo reglamente taip pat numatyta, kad savivaldybės tarybos posėdžiams pirmininkauja meras, o kai jo nėra mero pavaduotojas. Be to, pareiškėjas, būdamas Elektrėnų savivaldybės meru, pagal Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnį ir Savivaldybės tarybos veiklos reglamente įtvirtintą tarybos posėdžio tvarką, privalėjo dalyvauti savivaldybės tarybos posėdyje ir turėjo teisę išsakyti savo nuomonę dėl svarstomo sprendimo.

4. Nesutinka su teismo išvada, jog šiuo atveju atsirado naujos aplinkybės, kurios turėjo būti pagrindu deklaruoti privačius interesus. Teigia, jog pareiškėjas, pateikęs savo privačių interesų deklaraciją su konkrečiai nurodytomis užimamomis pareigomis, šiuo atveju nebeprivalėjo jos tikslinti, kadangi neatsirado jokios naujos aplinkybės, susijusios su duomenimis, nurodytais privačių interesų deklaracijoje.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 86–87), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Sprendimo dalis dėl pareiškėjo pripažinimo pažeidusiu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Papildomai pažymi, jog Sprendime Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios reglamentuoja konflikto išvengimo būdą bei tvarką, kuria pareiškėjas nepasinaudojo, nurodymas nėra perteklinis ar pažeidžiantis teisės normų konkurencijos taisykles. Teigia, jog teisės aktai nereglamentuoja Komisijos sprendimų turinio tiek, kiek Administracinių bylų teisenos įstatymas reglamentuoja administracinių teismų sprendimų turinį. Komisija savo sprendimų rezoliucinėje dalyje nurodo ne tik kokių straipsnių draudimai, bet ir kokiais veiksmais, buvo pažeisti. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A502-1148/2009, A143-873/2009, A442-5/2008, A14-844/2007, A2-245/2007), teigia, jog minėta Komisijos Sprendimo dalis panaikinta nepagrįstai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b.l. 90–91) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b.l. 102–104) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Sprendimo dalis dėl pareiškėjo pripažinimo pažeidusiu Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo apeliacinis skundas bei skundas pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjo A. V. apeliacinis skundas tenkintinas.

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. KS-9, kuriuo konstatuota, jog Elektrėnų savivaldybės meras pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, nes dalyvavo balsavimo dėl klausimo, susijusio su jo asmens vertinimu, procedūroje, nevykdė nustatytos prievolės vengti interesų konflikto, taip pat nedeklaravo galimo viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, galėjusio kilti ir kilusio jam dalyvaujant klausimų, susijusių su jo asmens vertinimu, sprendimo procedūrose. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu Komisijos Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, panaikino. Pareiškėjas iš esmės ginčija faktinių bylos aplinkybių teisinį vertinimą ir prašo panaikinti Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad jis pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Komisijos Sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas, panaikinimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje spręs klausimą dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjas nepapildė privačių interesų deklaracijos, nevykdė prievolė vengti interesų konflikto ir nenusišalino nuo klausimų, susijusių su jo asmens vertinimu, sprendimo procedūrų bei tokiu būdu pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) valstybės teritorijos administraciniams vienetams yra laiduojama savivaldos teisė (Konstitucijos 119 str.). Konstitucijos 120 straipsnyje numatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog Vietos savivaldos organizavimo ir veiklos pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. <...> Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir valstybės interesų derinimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas). Skirstant valstybės teritoriją į administracinius vienetus siekiama sukurti reikiamas prielaidas optimaliai organizuoti valdymą, geriau aptarnauti gyventojus ir tenkinti jų administracinius poreikius (Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimas).

Europos vietos savivaldos chartijos (Lietuvos Respublikos ratifikuota 1999 m. gegužės 25 d. įstatymu Nr. VIII‑1197) 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vietinės valdžios organai savarankiškai nustato savo vidinę administracinę struktūrą, atitinkančią vietinių gyventojų poreikius ir užtikrinančią veiksmingą valdymą. Savivaldybė yra įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 1 d.)

Savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, yra savivaldybės taryba (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 1 p.). Pažymėtina, jog savivaldybės taryba yra savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, susidedanti iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų – savivaldybės tarybos narių, savo įgaliojimus įgyvendinanti kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose, kuriems klausimai rengiami savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų jų posėdžiuose, savivaldybės tarybos narių frakcijų ir grupių jų pasitarimuose, tarybos narių, savivaldybės kontrolieriaus, savivaldybės mero ir savivaldybės administracijos direktoriaus (Vietos savivaldos įstatymo 11, 12 str.). Savivaldybės taryba svarstomais klausimais priima sprendimus, kurie priimami posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma (Vietos savivaldos įstatymo 12, 13 str.).

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnį savivaldybės narys privalo dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose (1 p.), būti vieno (be Kontrolės komiteto) komiteto nariu (2 p.), dalyvauti komiteto, kurio narys jis yra, posėdžiuose (3 p.), nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui ( 4 p.), nuolat bendrauti su rinkėjais ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams reglamento nustatyta tvarka (5 p.). Tarybos narį persekioti už balsavimą ar pareikštą nuomonę savivaldybės tarybos ar jos komitetų posėdžiuose draudžiama (Vietos savivaldos įstatymo 22 str.). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Vietos savivaldos įstatyme yra įtvirtintos išimtys, kada tarybos nario dalyvavimo savivaldybės tarybos posėdžiuose teisė yra ribojama, t. y. tarybos narys privalo nusišalinti, kai sprendžiami su juo ar jo šeimos nariais ir artimaisiais giminaičiais susiję turtiniai ar finansiniai klausimai arba kai jo dalyvavimas balsuojant galėtų sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą (13 str. 10 d.). Pabrėžtina, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario), asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas (Įstatymo 2 straipsnio 2, 4 dalys). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. Nusišalinimas inter alia apima ir susilaikymą nuo balsavimo. Nusišalinimo tikslas yra išvengti situacijos, kada suinteresuoto asmens dalyvavimas sprendžiant tam tikrą klausimą galėtų padaryti įtaką teisingo sprendimo priėmimui.

Viena iš pagrindinių savivaldybės tarybos nario teisių yra teisė rinkti ir būti išrinktam į pareigas savivaldybės institucijose (Vietos savivaldos įstatymo 24 str. 1 p.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mero rinkimai, jo atleidimas iš pareigų prieš terminą yra išimtinė savivaldybės kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 2 p.). Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų savivaldybės tarybos narių dauguma. Renkant merą teisę dalyvauti turi visi savivaldybės tarybos nariai, t. y. įstatyme nėra numatyta, jog savivaldybės tarybos nariai, kurių kandidatūros į merus yra keliamos, turi nusišalinti ar susilaikyti nuo balsavimo. Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad meras, mero pavaduotojas netenka savo įgaliojimų prieš terminą, jeigu ne mažiau kaip 1/3 visų savivaldybės tarybos narių pareiškia nepasitikėjimą jais, savivaldybės taryba priima sprendimą atleisti merą, mero pavaduotoją ir už tokį sprendimą balsavo ne mažiau kaip 1/2 visų savivaldybės tarybos narių. Pabrėžtina, kad politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų nepasibaigus jo paskyrimo laikui iš esmės lemia politinė atitinkamų politikų valia, t. y. nagrinėjamu atveju - savivaldybės tarybos narių valia. Teisėjų kolegija vertina, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta mero atleidimo procedūra dėl pareikšto nepasitikėjimo taip pat, kaip ir renkant merą, numato visų savivaldybės tarybos narių dalyvavimą balsuojant dėl pareikšto nepasitikėjimo meru ar mero pavaduotoju, t. y. teisės aktų nėra numatyta, kad savivaldybės tarybos nario teisė balsuojant dėl nepasitikėjimo meru, įskaitant ir tarybos narį, kuris tuo meru eina mero pareigas, gali būti ribojama.

Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnyje yra įtvirtinti mero įgaliojimai: meras planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus (2 d. 1 p.); reglamente nustatyta tvarka atstovauja pats arba įgalioja kitus asmenis atstovauti savivaldybei teisme, bendradarbiaujant su kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis (2 d. 2 p.); kontroliuoja ir prižiūri savivaldybės viešojo administravimo institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų veiklą, kaip jie įgyvendina įstatymus, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimus (2 d. 11 p.) ir kt. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad meras yra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, kuris yra atsakingas ne tik už sklandų savivaldybės tarybos darbo organizavimą, jis taip pat atstovauja jį palaikančių tarybos narių bendriems politiniams interesams bei siekia patenkinti jį išrinkusių asmenų lūkesčius.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Elektrėnų savivaldybės meru, dalyvavo 2009 m. rugsėjo 30 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas jo atleidimas iš pareigų, ir balsavo priimant sprendimą. Komisija ir pirmosios instancijos teismas tokius pareiškėjo veiksmus traktavo kaip pareigos vengti interesų konflikto nevykdymą (Įstatymo 3 str. 2 p.), dėl to, kad jis, dirbdamas valstybės tarnyboje dalyvavo svarstant ir priimant sprendimą, sukeliantį interesų konfliktą (Įstatymo 11 str. 1 d), taip pat dėl to, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nepapildė deklaracijos (Įstatymo 7 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savivaldybės tarybos narys, kuris yra išrenkamas meru, nepraranda savivaldybės tarybos nario įgaliojimų, jis taip pat turi laikytis pareigos dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose (Vietos savivaldos įstatymo 23 str. 1 p.), inter alia jiems pirmininkauti (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 1 p.). Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje priimant sprendimą atleisti merą yra numatytas visų savivaldybės tarybos narių dalyvavimas. Teisėjų kolegija vertina, jog, priešingai nei teigia Komisija, Vietos savivaldos įstatyme nėra numatyta išimčių, vadovaujantis kuriomis, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, savivaldybės tarybos nario teisė dalyvauti renkant merą galėtų būti ribojama.

Pareiškėjo dalyvavimas mero atleidimo procedūroje dėl jo, kaip savivaldybės tarybos nario, pareigų vykdymo, nevertintinas kaip vien tik jo privatus interesas. Būtina pažymėti, kad mero pozicija yra siejama ne tik su jo paties, bet su jį palaikančių (valdančiųjų) tarybos narių bendrais politiniais interesais. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai pirmosios instancijos teismo ir Komisijos įsitikinimui, pareiškėjo, ėjusio mero pareigas, dalyvavimas ir balsavimas sprendžiant klausimą dėl mero atleidimo ir jo suinteresuotumas nesuponuoja pareigos nusišalinti nuo tokios procedūros. Pareiškėjo turtinis ir neturtinis interesai nėra laikytini pagrindiniais veiksniais, lemiančiais siekį užimti mero postą ar jį išlaikyti. Didesnis mero suinteresuotumas yra vadovauti savivaldybei, įgyvendinti kitus Vietos savivaldos įstatyme numatytus mero įgaliojimus. Mero rinkimai ir atleidimas iš pareigų yra politikos formavimo procesas savivaldybėje, o asmens, einančio mero pareigas, kaip savivaldybės tarybos nario, dalyvavimas sprendžiant klausimą dėl mero atleidimo vertintinas kaip savivaldybės tarybos nario teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas bei politinės valdžios siekis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008 akcentavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyta nusišalinimo pareiga, o ne susilaikymas nuo balsavimo. Dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą laikomas Įstatymo reikalavimų pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar asmuo susilaikė nuo balsavimo, ar ne. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reikštų, kad mero nusišalinimas sprendžiant klausimą dėl jo atleidimo apimtų ir jo nedalyvavimą tarybos posėdyje, kas taip pat galimai suponuotų papildomą jo, kaip savivaldybės tarybos nario teisių suvaržymą.

Įvertinusi išdėstytą teisinį reglamentavimą ir atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad Komisijos argumentas, jog kai asmuo jau yra paskirtas į atitinkamas mero ar mero pavaduotojo pareigas ir savivaldybės tarybos posėdyje yra svarstomas klausimas dėl nepasitikėjimo juo (neigiamai įvertinama veikla), asmuo privalo nusišalinti nuo balsavimo, yra nepagrįstas. Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjo, kaip savivaldybės tarybos nario, ėjusio mero pareigas, dalyvavimą sprendžiant klausimą dėl mero atleidimo nepagrįstai traktavo kaip lėmusį Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą. Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju privataus pareiškėjo intereso nebuvo, darytina išvada, jog pagrindo vykdyti Įstatyme numatytą pareigą ir papildyti deklaraciją taip pat nebuvo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. KS-9 panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas