Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-12-09 · Administracinė byla Nr. P-63-225-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1392-365/2010Sprendimas · 2011-05-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaSprendimas · 2011-05-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-63-225-11Nutartis · 2011-12-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-09
Bylos Nr.
P-63-225-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00563-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P63 – 225/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00563-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. KS-9 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. posėdyje buvo balsuojama dėl jo atleidimo iš mero pareigų ir jis dalyvavo balsuojant. Komisija 2010 m. sausio 22 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino, kad jis, dalyvaudamas balsavimo dėl jo paties atleidimo iš pareigų procedūroje, nevykdė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte numatytos prievolės vengti interesų konflikto ir tokiais veiksmais pažeidė šio Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Be to, Komisija Sprendimo 2 dalyje konstatavo, kad jis, nedeklaruodamas galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto, galėjusio kilti ir kilusio jam dalyvaujant klausimų, susijusių su jo asmens vertinimu, sprendimo procedūrose, pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Remdamasis Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 2 ir 4 dalių, 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teigė, jog gaunamas teisėtas atlygis už valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens atliekamas tarnybines pareigas Įstatymo prasme negali būti vertinamas kaip privatus interesas. Pažymėjo, jog tokią poziciją patvirtina ir Įstatymo 6 straipsnis, reglamentuojantis privačių interesų deklaracijos turinį, nes darbo užmokestis, tarnybinė alga, pareiginis atlyginimas ir kiti panašūs objektai nėra nurodyti tokio straipsnio 1 dalyje. Padarė išvadą, jog interesų konflikto apskritai nebuvo ir negalėjo būti, nes neegzistavo toks privatus pareiškėjo interesas, kokį Sprendime įvardino Komisija. Teigė, jog, aiškinant priešingai, susidarytų kurioziška situacija, kai savivaldybės tarybos nariai, rinkdami merą bei balsuodami už save, nusišalinti neprivalo, o sprendžiant klausimus dėl mero atleidimo iš einamų pareigų, asmuo jau nebeturi teisės balsuoti už save arba balsavimo metu susilaikyti. Atsižvelgė į Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnį ir nurodė, kad pateikė Komisijai savo privačių interesų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytos jo pareigos bei darbovietė. Pažymėjo, kad pareiga deklaruoti privačius interesus atsiranda ir tada, kai paaiškėja naujos aplinkybės, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, tada deklaruojantis asmuo privalo deklaraciją papildyti nedelsiant po šių aplinkybių paaiškėjimo. Teigė, jog naujomis aplinkybėmis turi būti laikomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos privačių interesų deklaracijoje ir atsirado po jos pateikimo kompetentingai institucijai arba atsirado po deklaracijos patvirtinimo pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A556-296/2008, Nr. A556-312/2008), privačių interesų nurodymas deklaracijoje ir valstybinės tarnybos metu su tais interesais kylantys įvairaus pobūdžio klausimai bei jų atžvilgiu priimami sprendimai paprastai neturėtų būti pripažįstami naujais privačiais interesais ir neturėtų būti deklaruojami. Pabrėžė, jog, pateikęs savo privačių interesų deklaraciją su konkrečiai nurodytomis užimamomis pareigomis, jis nagrinėjamu atveju nebeprivalėjo jos tikslinti, kadangi neatsirado jokios naujos aplinkybės, susijusios su duomenimis, nurodytais privačių interesų deklaracijoje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino Komisijos Sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, o skundo dalį dėl Sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad pažeistos Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas – Elektrėnų miesto meras – dalyvavo 2009 m. rugsėjo 30 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje, svarstant klausimą dėl jo atleidimo iš pareigų ir balsavo priimant sprendimą. Atsižvelgdamas į Įstatymo 2 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatas, pažymėjo, jog pareiškėjas, vykdantis mero pareigas, turėjo privatų turtinį (mokamas darbo užmokestis) ir neturtinį (siekį išsaugoti reputaciją, gerą vardą visuomenėje) suinteresuotumą likti mero pareigose, pareiškėjas dalyvavo priimant sprendimą dėl savo paties atleidimo iš einamų pareigų, daliai tarybos narių jam pareiškus nepasitikėjimą. Papildomai remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalimi, 23 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, jog valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti interesų konflikto ir turi elgtis taip, kad visuomenėje net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo nusišalinti nuo balsavimo, nes buvo svarstomas klausimas dėl jo asmens vertinimo, dėl galimo jo atleidimo iš pareigų (Įstatymo 11 str. 2 d.), todėl Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimas inkriminuotas pagrįstai ir šioje dalyje skundas netenkintinas. Remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 7 straipsniu, pažymėjo, kad nepasitikėjimas meru buvo pareikštas 2009 m. rugsėjo 10 d., o balsavimas vyko 2009 m. rugsėjo 30 d., todėl pareiškėjas turėjo laiko deklaruoti galimą interesų konflikto situaciją ir Įstatymo 7 straipsnio pažeidimas inkriminuotas pagrįstai. Nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis reglamentuoja asmens elgesį, esant aplinkybėms, kurios sukelia interesų konfliktą, o tokio straipsnio 2 dalis reglamentuoja tokio interesų konflikto išvengimo būdą ir tvarką. Nevykdant pirmosios dalies nuostatų, nesilaikoma ir 2 dalyje nustatytos tvarkos. Pažymėjo, jog, teismo nuomone, 2 dalies nuostatų pažeidimas galimas tik tuo atveju, kai asmuo vykdo 1 dalies nustatytus draudimus, bet daro tai netinkamai. Kadangi pareiškėjas nevykdė 1 dalies draudimų, 2 dalies pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje tenkintinas. Pabrėžė, jog teisminio nagrinėjimo metu ištirtas Elektrėnų savivaldybės tarybos posėdžio protokolas ir nustatyta, kad posėdis, kai buvo balsuojama dėl pareiškėjo atleidimo iš mero pareigų, vyko 2009 m. rugsėjo 30 d., o ne 2009 m. rugsėjo 23 d., kaip nurodyta Sprendime. Tokią aplinkybę patvirtino tiek rašytiniai įrodymai, tiek teisminio nagrinėjimo metu dalyvavę asmenys. Todėl teismas Sprendime nurodytą neteisingą datą vertino kaip techninę klaidą ir padarė išvadą, jog Komisijos 2010 m. sausio 22 d. Sprendimas priimtas dėl pareiškėjo veiksmų 2010 m. sausio 30 d. posėdyje.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino, atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, pareiškėjo skundą tenkino, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. KS-9 panaikino.

Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. KS-9, kuriuo konstatuota, jog Elektrėnų savivaldybės meras pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus, nes dalyvavo balsavimo dėl klausimo, susijusio su jo asmens vertinimu, procedūroje, nevykdė nustatytos prievolės vengti interesų konflikto, taip pat nedeklaravo galimo viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto, galėjusio kilti ir kilusio jam dalyvaujant klausimų, susijusių su jo asmens vertinimu, sprendimo procedūrose. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 119 ir 120 straipsniais, Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimu, Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimu, Europos vietos savivaldos chartijos (Lietuvos Respublikos ratifikuota 1999 m. gegužės 25 d. įstatymu Nr. VIII-1197) 6 straipsnio 1 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 11, 12, 13 straipsniais, 22, 23 straipsniu, 13 straipsnio 10 dalimi, Įstatymo 2 straipsnio 2, 3, 4 dalimis, Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 19 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Teismas vertino, kad Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta mero atleidimo procedūra dėl pareikšto nepasitikėjimo taip pat, kaip ir renkant merą, numato visų savivaldybės tarybos narių dalyvavimą balsuojant dėl pareikšto nepasitikėjimo meru ar mero pavaduotoju, t. y. teisės aktų nėra numatyta, kad savivaldybės tarybos nario teisė balsuojant dėl nepasitikėjimo meru, įskaitant ir tarybos narį, kuris tuo meru eina mero pareigas, gali būti ribojama. Teismas taip pat vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, 11 punktu ir pažymėjo, kad meras yra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, kuris yra atsakingas ne tik už sklandų savivaldybės tarybos darbo organizavimą, jis taip pat atstovauja jį palaikančių tarybos narių bendriems politiniams interesams bei siekia patenkinti jį išrinkusių asmenų lūkesčius. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Elektrėnų savivaldybės meru, dalyvavo 2009 m. rugsėjo 30 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas jo atleidimas iš pareigų, ir balsavo priimant sprendimą. Komisija ir pirmosios instancijos teismas tokius pareiškėjo veiksmus traktavo kaip pareigos vengti interesų konflikto nevykdymą (Įstatymo 3 str. 2 p.), dėl to, kad jis, dirbdamas valstybės tarnyboje, dalyvavo svarstant ir priimant sprendimą, sukeliantį interesų konfliktą (Įstatymo 11 str. 1 d), taip pat dėl to, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, nepapildė deklaracijos (Įstatymo 7 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad savivaldybės tarybos narys, kuris yra išrenkamas meru, nepraranda savivaldybės tarybos nario įgaliojimų, jis taip pat turi laikytis pareigos dalyvauti savivaldybės tarybos posėdžiuose (Vietos savivaldos įstatymo 23 str. 1 p.), inter alia jiems pirmininkauti (Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 1 p.). Vietos savivaldos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje priimant sprendimą atleisti merą yra numatytas visų savivaldybės tarybos narių dalyvavimas. Todėl teismas vertino, jog, priešingai nei teigia Komisija, Vietos savivaldos įstatyme nėra numatyta išimčių, vadovaujantis kuriomis, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, savivaldybės tarybos nario teisė dalyvauti renkant merą galėtų būti ribojama. Teismas pareiškėjo dalyvavimo mero atleidimo procedūroje dėl jo, kaip savivaldybės tarybos nario, pareigų vykdymo, nevertino kaip vien tik jo privataus intereso. Teismas pažymėjo, kad mero pozicija yra siejama ne tik su jo paties, bet su jį palaikančių (valdančiųjų) tarybos narių bendrais politiniais interesais. Teismo vertinimu, priešingai pirmosios instancijos teismo ir Komisijos įsitikinimui, pareiškėjo, ėjusio mero pareigas, dalyvavimas ir balsavimas sprendžiant klausimą dėl mero atleidimo ir jo suinteresuotumas nesuponuoja pareigos nusišalinti nuo tokios procedūros. Teismo nuomone, pareiškėjo turtinis ir neturtinis interesai nėra laikytini pagrindiniais veiksniais, lemiančiais siekį užimti mero postą ar jį išlaikyti. Didesnis mero suinteresuotumas yra vadovauti savivaldybei, įgyvendinti kitus Vietos savivaldos įstatyme numatytus mero įgaliojimus. Mero rinkimai ir atleidimas iš pareigų yra politikos formavimo procesas savivaldybėje, o asmens, einančio mero pareigas, kaip savivaldybės tarybos nario, dalyvavimas sprendžiant klausimą dėl mero atleidimo vertintinas kaip savivaldybės tarybos nario teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas bei politinės valdžios siekis. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1945/2008 akcentavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyta nusišalinimo pareiga, o ne susilaikymas nuo balsavimo. Dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą laikomas Įstatymo reikalavimų pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar asmuo susilaikė nuo balsavimo, ar ne. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reikštų, kad mero nusišalinimas sprendžiant klausimą dėl jo atleidimo apimtų ir jo nedalyvavimą tarybos posėdyje, kas taip pat galimai suponuotų papildomą jo, kaip savivaldybės tarybos nario teisių suvaržymą. Įvertinęs išdėstytą teisinį reglamentavimą ir atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, teismas vertino, jog pareiškėjas nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas taip pat vertino, kad Komisijos argumentas, jog kai asmuo jau yra paskirtas į atitinkamas mero ar mero pavaduotojo pareigas ir savivaldybės tarybos posėdyje yra svarstomas klausimas dėl nepasitikėjimo juo (neigiamai įvertinama veikla), asmuo privalo nusišalinti nuo balsavimo, yra nepagrįstas. Tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas pareiškėjo, kaip savivaldybės tarybos nario, ėjusio mero pareigas, dalyvavimą sprendžiant klausimą dėl mero atleidimo nepagrįstai traktavo kaip lėmusį Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimų pažeidimą. Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju privataus pareiškėjo intereso nebuvo, teismas padarė išvadą, jog pagrindo vykdyti Įstatyme numatytą pareigą ir papildyti deklaraciją taip pat nebuvo.

IV.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2011 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-789/2011. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo sprendime liko nepaneigta tai, kad pareiškėjas buvo šališkas, spręsdamas klausimą dėl jo kelerių metų tarnybinės veiklos vertinimo ir tolesnės galimybės eiti Elektrėnų savivaldybės mero pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad viešasis interesas valstybės valdymo tarnybos santykiuose yra dominuojantis privačių interesų atžvilgiu (1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Tai reiškia, kad valstybinėje tarnyboje privaloma vengti viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaromos prielaidos tokiems konfliktams kilti (2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Būtent taip Įstatymo nuostatas aiškina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A4-844/07) ir 2008 m. balandžio 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A442-805/08) šis teismas yra konstatavęs, kad Įstatymo nuostatos yra visiškai formalaus pobūdžio. Todėl Įstatymo pažeidimui konstatuoti pakanka vien fakto, kad valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, būdamas šališku, nenusišalino ir dalyvavo sprendžiant jam asmeniškai rūpimą klausimą.

2. Asmeninės naudos, kurią galėjo (ar ne) gauti valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo veikdamas interesų konflikto situacijoje, t. y. būdamas šališku, klausimas nėra Įstatymo nuostatomis reguliuojamų teisinių santykių dalykas. Būtent tokias Įstatymo nuostatomis leistinas ribas teismas šioje byloje ir peržengia, sprendimą grįsdamas subjektyviais pasvarstymais, kokio pobūdžio interesas – nesavanaudiškas rūpestis vietos bendruomenės gerove ar savo paties karjeros Elektrėnų mero pareigose galimybėmis, pareiškėjui galėjo būti dominuojantis.

3. Teismas, Įstatymui priešpastatydamas Vietos savivaldos įstatyme nurodytas tarybos nario funkcijas ir jas suabsoliutindamas, paneigia šių valstybės politikų pareigą savo veikloje vengti interesų konflikto. Toks teismo aiškinimas prieštarauja kitose šio teismo bylose priimtiems sprendimams, anot kurių: 1) Įstatymo nuostatos nedraudžia valstybės politikui atstovauti rinkėjams, tačiau įpareigoja tai daryti vengiant viešųjų ir privačių interesų konflikto (2002 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 321-9-02); 2) Įstatyme nustatyti reikalavimai, apribojimai ir draudimai kaip tik ir taikomi asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje ir atliekantiems tarnybines funkcijas, priskirtinas jų kompetencijai (2007 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2 - 245/2007).

4. Teismo sprendime visiškai neįvertinta tai, kad Įstatymas inter alia gina visuomenės viešąjį interesą, kurį apibrėžia, kaip jos suinteresuotumą iš valdžios atstovų tikėtis tik nešališkų, t. y. interesų konfliktų nepaveiktų, sprendimų (2 str. 3 d.). Todėl Įstatymo nuostatos kalba ne tik apie galimybę paveikti sprendimus (11 str. 1 d., 13 str. 1 d.), bet ir apie pasitikėjimą, –valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims tenkančią tiesioginę pareigą elgtis nepriekaištingai – neleisti visuomenei net suabejoti tuo, kad jų tarnybinėje veikloje yra galimas interesų konfliktas (3 str. 2 p.). Vertinant ginčijamą situaciją, konkrečiai šiuo aspektu yra visiškai nesvarbu, koks buvo paties pareiškėjo psichinis santykis tarnybinio klausimo, kurio procedūrose jis dalyvavo, atžvilgiu ir kaip už patį pareiškėją šį jo vidinį santykį išaiškino teismas.

5. Komisija negali sutikti su teismo sprendimo logika, kuria remiantis interesų konfliktas siejamas ne su pareiškėjo asmeniu, bet tik su Vietos savivaldos įstatymo nuostatose formalizuotomis jo einamomis savivaldybės tarybos nario ir mero pareigomis. Iš Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateikto interesų konflikto apibrėžimo ir kitų šio įstatymo nuostatų akivaizdžiai matyti, kad tokio konflikto adresatas yra tik asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, kuriam jo turimi privatūs interesai tarnybos klausimus trukdo spręsti objektyviai ir nešališkai.

6. Aiškindamas Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintą nusišalinimo institutą, teismas daro grubią klaidą, sprendime konstatuodamas, kad: „nusišalinimas inter alia apima ir susilaikymą nuo balsavimo“. Iš minėtojo Įstatymo straipsnio akivaizdžiai matyti, kad nusišalinimas yra fizinis nedalyvavimas klausimų, keliančių interesų konfliktą, procedūrose. Tai yra besąlyginė prievolė asmeniui, kuriam toks interesų konfliktas kyla. Tenkinti pareikštą nusišalinimą ar jo nepriimti, sprendžia Įstatymo 11 straipsnio 2-3 ir 5 dalyse nurodyti asmenys nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartyje išaiškinta, kad: „Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra numatyta nusišalinimo pareiga, o ne susilaikymas nuo balsavimo. Dalyvavimas posėdyje svarstant klausimą ir nepranešimas kitiems šiame svarstyme dalyvavusiems asmenims apie esamą interesų konfliktą laikomas Įstatymo reikalavimų pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar asmuo susilaikė nuo balsavimo, ar ne“ (administracinė byla Nr. A756‑1945/2008).

7. Komisijai nesuprantamas teismo sprendimo argumentas, anot kurio „nusišalinimo tikslas yra išvengti situacijos, kada suinteresuoto asmens dalyvavimas sprendžiant tam tikrą klausimą galėtų padaryti įtaką teisingo sprendimo priėmimui“. Būtent taip, kaip jas supranta Komisija ir priešingai, nei pateikta teismo sprendime, Įstatymo nuostatas aiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2009 m. liepos 21d. nutartyje atmetęs Įstatymo reikalavimus pažeidusio asmens argumentą, kad sprendimas, kurį priimant dalyvavo ir jis, iš esmės buvo teisingas ir pagrįstas. Šioje nutartyje teismas išaiškino, kad vertinimo dalykas yra tik tai, ar asmuo tinkamai vykdė Įstatymo reikalavimus ir nusišalino esant interesų konflikto situacijai (administracinė byla Nr. A14 - 873/2009).

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismo sprendime klaidingai nurodoma, kad meras yra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Iš Valstybės politikų kodekso (2 str. 1 d.) ir Valstybės tarnybos (2 str. 11 d.) įstatymo matyti, kad savivaldybės mero pareigas einantys asmenys yra valstybės politikai. Jiems Valstybės tarnybos įstatymas nėra taikomas, o tarnybinė veika reglamentuojama kitaip nei pasitikėjimo valstybės tarnautojų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Teisės normų aiškinimu pateiktu vienoje administracinėje byloje privalu vadovautis kitoje administracinėje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma identiškomis faktinėmis aplinkybėmis. Vienodai būtina spręsti tik tas bylas, kurių faktinės aplinkybės sutampa (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63 – 52/2009). Taigi atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai.

Tačiau įvertinus atsakovo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis matyti, kad nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A14-844/07, administracinės bylos Nr. A442-705/2008 (atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta Nr. A442-805/2008), administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. 321-9-02, administracinės bylos Nr. A2-245/2007, administracinės bylos Nr. A756‑1945/2008, administracinės bylos Nr. A143‑873/2009 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, nėra identiškos. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo konstatuota, jog pareiškėjas – Elektrėnų savivaldybės meras – nepapildė privačių interesų deklaracijos, nevykdė prievolės vengti interesų konflikto ir nenusišalino nuo klausimų, susijusių su jo asmens vertinimu, sprendimo procedūrų bei tokiu būdu pažeidė Įstatymo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo. Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas teismas taikė ir aiškino atsižvelgdamas į Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias mero statusą, jo įgaliojimus, išrinkimo bei atleidimo ypatumus.

Atsakovo nurodytose ir pacituotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse yra pateikti bendro pobūdžio išaiškinimai, tačiau šią bylą nagrinėjusio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nėra pateikta kokių nors teisės aiškinimų, kurie prieštarautų teisės normų aiškinimui, pateiktam prašyme atnaujinti procesą nurodytose nutartyse (atkreiptinas dėmesys, jog bylą nagrinėjęs teismas rėmėsi administracinėje byloje Nr. A756‑1945/2008 pateiktu išaiškinimu, tačiau jį vertino nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste).

Iš atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl faktinių aplinkybių, tačiau tai nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-789/2011 pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas