Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. B. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo

E. B. pripažinti kalta, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirtos bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 3 (tris) mėnesius atlyginti priteistą neturtinę žalą A. G. ir uždraudžiant bendrauti su A. G.;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirtas laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per 3 (tris) mėnesius atlyginti priteistą neturtinę žalą A. G. ir uždraudžiant bendrauti su A. G..

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista A. G. iš E. B. 300 (trys šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nebendrauti bei neieškoti ryšių su V. A. ir A. G., pradėjus vykdyti paskirtą bausmę panaikintinas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. B. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2019 m. liepos 22 d. apie 10.30 val., aikštelėje (adresu: duomenys neskelbtini) A. G. sėdint automobilyje „BMW“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pro atidarytas keleivio pusės dureles, tyčia vieną kartą delnu sudavė per nukentėjusiosios A. G. laikomą mobilaus ryšio telefoną, kuris atsitrenkė į A. G. viršutinę lūpą, A. G. išlipus iš automobilio, abejomis rankomis stvėrė nukentėjusiajai už veido ir nagais perrėžė skruostus, padarydama jai odos nubrozdinimus dešiniame žande ir kairiame skruoste bei kraujosruvą viršutinėje lūpoje, taip sukėlė nukentėjusiajai A. G. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, E. B. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tyčia keletą kartų užlipo savo sutuoktiniui V. A. ant dešinės pėdos pirštų bei kojos keliu vieną kartą spyrė jam į tarpukojį, taip smurtaudama sukėlė savo šeimos nariui nukentėjusiajam V. A. fizinį skausmą.

4.2. Nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos išvados ir motyvai, todėl BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyti reikalavimai nepažeisti, skunde nurodyta kasacinio teismo praktika su pirmos instancijos teismo išnagrinėta baudžiamąja byla nesusijusi, o nurodoma kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-689/2018 yra pagrindžianti pirmosios instancijos teismo išvadas.

4.7. Atsiliepimuose atkreipiamas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pateikta nuteistosios įvykių versija buvo patikrinta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, jokių neištirtų aplinkybių neliko, taigi jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistosios naudai, byloje nėra.

4.8. Nurodoma, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl teismo šališkumo visiškai nepagrįsti. Vien ta aplinkybė, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas įrodymus vertino bei jų pagrindu konstatavo nuteistajam nepriimtinas išvadas, nesuteikia pagrindo teigti, jog tokie teismo veiksmai pasižymėjo šališkumu.

4.9. Baudžiamajame procese teikiamas civilinis ieškinys nėra asmens suinteresuotumas bylos baigtimi, o savo konstitucinės teisės realizavimas ir naudojimasis įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl nepagrįstas skundo, kad A. G. suinteresuota bylos baigtimi.

4.10. Teigiama, jog V. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, buvo įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, o teisminio nagrinėjimo metu parodymus davė prisiekęs teismui. V. A. parodymai yra nuoseklūs, patvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad V. A. gali duoti teisybės neatitinkančius parodymus dėl asmeninės naudos ir keršto, yra niekuo nepagrįsti subjektyvūs išvedžiojimai.

4.11. Priešingai, nei nurodoma skunde, V. A. nėra teistas ir jo atžvilgiu neatliekami jokie ikiteisminiai tyrimai dėl smurto vartojimo ar dėl žinomai melagingų parodymų davimo. Nors skyrybų procesas tarp V. A. ir E. B. tęsiasi ilgai, tačiau tai nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje reikšmės neturi, todėl skundo argumentas dėl konfliktiškų santykių turėtų būti atmestas.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. B. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pažeidžiant nešališkumo ir rungimosi principus, teisinio pagrindo nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K- 187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats apeliantas jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu.

8. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tiek nuteistoji, tiek visi galimi liudytojai, nukentėjusieji, visų apklaustų asmenų parodymai skundžiamame nuosprendyje aprašyti, pateiktas jų vertinimas, siejant su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Nuosprendyje taip pat aprašyti ir išanalizuoti ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisme ištirti duomenys, pateikiant visų šių duomenų vertinimą. Nors gynėjas teismo šališkumo įrodymu laiko aplinkybę, jog nesiimta apklausti į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tokio prašymo bylos nagrinėjimo metu niekas iš proceso dalyvių, tame tarpe ir nuteistosios gynėjas nereiškė, o, kaip skunde nurodo pats gynėjas, pareigūnai į įvykio vietą atvyko po įvykio, todėl akivaizdu, kad nuteistosios ir kitų asmenų veiksmų jie nematė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Nagrinėjamu atveju jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, nenustatyta, tuo tarpu teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistosios ar jos gynėjo norų, negali būti laikomas teismo šališkumu.

9. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji bei jo gynėjas, manydami, jog pirmosios instancijos teismo teisėja yra šališka, galėjo naudotis BPK nustatytu nušalinimo institutu pirmosios instancijos teisme, tačiau nei vienas iš jų nušalinimo teisėjai nereiškė. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad nuteistosios deklaratyvūs argumentai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti.

10. Nenustačius aplinkybių, jog skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas, dėl ko būtų pagrindas nuosprendį naikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, toliau sprendžiamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas dėl nuteistajai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

11. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi patikrinti teismo įvertintų įrodymų patikimumą, jų leistinumą ir gali pritarti padarytam įrodymų vertinimui, arba jus vertinti iš naujo ir, remiantis įrodymų visuma pritarti pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms arba padaryti kitokias. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi vieningos pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006).

Dėl veikos numatytos, BK 140 straipsnio 1 dalyje

12. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

13. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė E. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl E. B. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

14. E. B. kaltę dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajai A. G., neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos ištyręs teisiamajame posėdyje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino nukentėjusiųjų A. G., V. A. bei liudytojų L. G. ir E. R. parodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, su tokiais skundo argumentais nesutinka.

15. Bylos medžiaga nustatyta, jog 2019 m. liepos 22 d., pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota A. G. paaiškinimai apie įvykį. Šiame protokole nukentėjusioji nurodė, jog E. B. su V. A. konfliktavo dėl vaiko, E. nuolat filmavo. Ji, t. y. A. G., taip pat pradėjo filmuoti, tuomet E. B. priėjusi trenkė per A. G. telefoną ir sužalojo jai lūpą. Tada abidvi susikabino ir E. B. drėskė A. G. per veidą (1 t., 1-2 b. l.). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu A. G. nurodė, jog privažiavusi E. B. pradėjo kalbėti su V. A. apie jų bendrą vaiką, tuo metu E. B. viską filmavo savo mobiliuoju telefonu. Filmuoti pradėjo ir ji, t. y. A. G., sėdėdama ant priekinės automobilio sėdynės, o E. B. priėjusi dešinės rankos delnu trenkė į telefoną, kuris išslydęs trenkėsi į viršutinės lūpos dešinę pusę. A. G. staigiai stojosi iš automobilio, tuo pačiu metu E. B. abejomis rankomis stvėrė už veido ir nagais vertikalia kryptimi žemyn perbrėžė skruostus (1 t., 38-39 b. l.). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu A. G. nurodė analogiškas aplinkybes, teigdama, jog filmavo laikydama telefoną prieš save, kai E. B. priėjusi trenkė į telefoną, o jis pataikė į viršutinę lūpą, dėl ko A. G. iš karto stojosi iš mašinos, o E. B. abiem rankomis čiupo nagais už veido ir tuo metu pametė savo telefoną (1 t., 129-130 b. l.).

16. Įvertinus aptartus duomenis, kolegija sprendžia, jog A. G. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios yra nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaraujantys, be to juos patvirtina kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai.

17. L. G. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jos seseriai A. G. pradėjus filmuoti E. B., pastaroji priėjo prie A. ir ranka trenkė iš priekio A. laikomu telefonu. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu L. G. nurodė, jog E. priėjo prie A. ją filmuodama, ranka stūmė A. mobilaus ryšio telefoną, o šis atsitrenkė į A. veidą, tuomet E. nagais kabinosi į A. veidą, jos susigrūmė ir tuo metu iš E. B. rankų iškrito jos telefonas (1 t., 59 b. l.). Liudytojas E. R. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog matė, kaip E. B. suerzino tai, jog A. ją pradėjo filmuoti ir tuomet E. trenkė per A. laikomą telefoną ir puolė ją nagais. Telefonas atsitrenkė A. į lūpą, matė ją prakirstą. Merginas išskyrė V. A.. Visiškai analogiškai E. R. įvykio aplinkybes nurodė apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 63 b. l.). V. A. teisiamojo posėdžio metu taip pat nurodė matęs, kaip E. B. sudavė filmuojančiai A. per telefoną, kuris atsitrenkė į A. lūpą. Šias aplinkybes jis matė sėdėdamas automobilyje, kas vyko toliau – nematė, kadangi tuo metu išlipinėjo iš automobilio ir jį apeidinėjo (1 t., 127-128 b. l.). Tokias pat aplinkybes V. A. nurodė ir iš karto po įvykio, t. y. 2019 m. liepos 22 d. rašytame protokole-pareiškime, nurodydamas, kad jo sutuoktinė (E. B.) sudavė A. per veidą (1 t., 46 b. l.) ir liudytojo apklausos metu patikslindamas, kad E. B. sudavė A. per jos laikytą telefoną, nuo ko jis atsitrenkė į A. veidą (1 t., 49-50 b. l.).

18. Taigi, apklausus nukentėjusiuosius ir liudytojus pirmosios instancijos teisme, jokių esminių prieštaravimų su ikiteisminio tyrimo bei teisme duotais parodymais nenustatyta, todėl kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šiuos parodymus laikė patikimais įrodymais ir jais rėmėsi priimdamas nuosprendį.

19. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus apie E. B. veiksmus A. G. atžvilgiu, patvirtina teismui pateikti vaizdo įrašai. Nuteistosios pateiktame vaizdo įraše aiškiai matyti, jog tuo metu, kai A. G. sėdėdama automobilio priekinėje keleivio sėdynėje filmuoja, jos laikomas telefonas staigiu judesiu stumiamas link jos veido, laikomas rankose atsitrenkia į A. G. veidą ir, iškritęs iš rankų, nukrenta ant žemės. A. G. pateiktame vaizdo įraše matyti, kaip E. B. eina link filmuojančio ją asmens, tiesia dešinę ranką delnu link kameros ir statmenai laikydama delną stumia telefoną tiesiai, t. y. telefoną stumia į filmuojantį asmenį. Taigi minėti vaido įrašai paneigia E. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, jog ji tik norėjo atstumti A. telefoną, nes abiejuose įrašuose aiškiai matyti, jog telefonas stumiamas ne į kurią nors pusę, o tiesiai. Akivaizdu, jog tiek nukentėjusioji A. G., tiek kiti byloje apklausti liudytojai, duodami parodymus negalėjo žinoti, jog E. B. pateiks vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti pačios nuteistosios veiksmai, tačiau minėtų asmenų parodymai visiškai atitinka įraše užfiksuotas aplinkybes.

20. Tai, jog nukentėjusiosios sužalojimas lūpoje, kuris vėliau užfiksuotas teismo specialisto išvadoje ir nukentėjusiosios darytose nuotraukose, buvo padarytas būtent telefono atsitrenkimo į nukentėjusiosios veidą metu, patvirtina A. G. reakcija iš karto po smūgio stojantis nuo automobilio sėdynės ir į nuteistąją kreipiantis (vartojami necenzūriniai žodžiai). Nors nuteistoji teigia, jog nukentėjusiąją ji galėjo apdraskyti gindamasi nuo jos veiksmų po to kai išmušė jai iš rankų telefoną, tačiau akivaizdu tai, jog iš E. B. pateikto vaizdo įrašo matyti, jog po to, kai A. G. buvo išmuštas telefonas, nutrūko ir E. B. atliekamas filmavimas. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, jog po to, kai iš nukentėjusiosios rankų buvo išmuštas jos laikomas telefonas, nuteistoji iš karto griebė nukentėjusiąją abiem rankomis už veido taip apdraskydama skruostus. Nors šios aplinkybės apeliaciniame skunde neigiamos, nurodant, jog nuteistoji negalėjo apdraskyti skruostų, kadangi laikė rankose savo telefoną, tačiau akivaizdu, jog E. B. telefonas tuo metu jau buvo iškritęs (nes nutrūkęs filmavimas), todėl abi nuteistosios rankos buvo laisvos.

21. Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina (1 t., 21-25 b. l.), kad iš karto po įvykio ant nukentėjusiosios veido buvo matomi sužalojimai, kadangi dalis pateiktų nuotraukų, kaip matyti iš nukentėjusiosios drabužiu, vietovės ir joje esančių automobilių, yra darytos įvykio vietoje. Nukentėjusiosios sužalojimus patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota (1 t., 34 b. l.), kad A. G. padaryti sužalojimai: odos nubrozdinimai dešiniame žande ir kairiame skruoste bei kraujosruva viršutinėje lūpoje. Sužalojimai nėra būdingi savęs sužalojimui, jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodomu laiku (t. y., 2019 m. liepos 22 d.), kraujosruva viršutinėje lūpoje padaryta kietu buku daiktu, kuo galėjo būti mobilaus ryšio telefono aparatas, o odos nubrozdinimai veide kietais bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti rankų nagai. Taigi, šie duomenys visiškai patvirtina nukentėjusiosios parodymus dėl prieš ją panaudoto fizinio smurto pobūdžio lokalizacijos.

22. Sutiktina su apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybe, jog tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo V. A. vyksta skyrybų procesas, dėl ko jų tarpusavio santykiai yra įtempti ir konfliktiški, tačiau nagrinėjamoje situacijoje šios aplinkybės neturi lemiamos reikšmės. Kaip jau buvo minėta, kolegija neturi pagrindo netikėti nukentėjusiųjų V. A. ir A. G. parodymais, kadangi juos visiškai patvirtina pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti vaizdo įrašai, o taip pat ir liudytojų parodymai, kurie yra nuoseklūs ir kurie neprieštarauja nei A. G. parodymams, nei vaizdo įrašuose užfiksuotoms aplinkybėms. Šiame kontekste pažymėtina tai, jog apeliacinio skundo argumentas, jog vaizdo įrašuose nei trenkimo į telefono aparatą, nei šio atsitrenkimo į A. G. lūpą epizodai nėra užfiksuoti – visiškai nepagrįstas, kadangi, priešingai nei teigiama skunde, E. B. pateiktame vaizdo įraše aiškiai matyti A. G. telefono pastūmimas link nukentėjusiosios veido, o A. G. dar įvykio vietoje darytose nuotraukose, aiškiai matyti sužalojimai jos veide. Taigi, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir vaizdo įrašas vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklų ir logišką įvykių sekos vaizdą, kuris leidžia spręsti, jog E. B. veiksmai suduodant į prie pat veido laikomą telefoną ir apdraskant nukentėjusiosios veidą buvo tyčiniai.

23. Nors skunde akcentuojama, kad E. B. sužalojimus A. G. galėjo padaryti gindamasi nuo jos puolimo, tačiau aukštesniajam teismui nekyla abejonių tuo, jog jokių veiksmų, dėl kurių E. B. būtų tekę gintis nuo realaus kėsinimosi, nukentėjusioji neatliko. Pažymėtina, jog konfliktas tarp E. B. ir A. G. kilo būtent dėl pačios E. B. veiksmų – ji pradėjo filmuoti nukentėjusiąją, kuri tik vedžiojo šunį. Nors iš tiesų, įraše girdisi nepagarbūs žodžiai, sakomi E. B. atžvilgiu, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šiuos žodžius sako ne A. G.. Akivaizdu, jog A. G. pradėjus filmuoti E. B., šie veiksmai nebuvo nei agresyvūs, nei keliantys pavojų E. B., kuri susidariusioje situacijoje galėjo iš įvykio vietos paprasčiausiai pasišalinti. Iš E. B. daryto vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog šis įrašas nutrūksta, t. y. telefonas nukrenta, iš karto po to, kai A. G. tik stojasi nuo automobilio sėdynės ir eina link nuteistosios. Šios aplinkybės paneigia skundo argumentą, jog nuteistoji negalėjo abiem rankomis drėksti per nukentėjusiosios veidą, nes laikė telefoną ir patvirtina liudytojų parodymus, jog iš karto po sudavimo į telefoną E. B. griebė A. G. už veido. E. B. gynėjo pateiktas išrašas iš gydymo įstaigos taip pat nepatvirtina, jog E. B. diagnozuotus plaštakų ir dilbio sužalojimus padarė A. G., kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti vėliau, t. y. tuo metu, kai E. B. laikė V. A.. Visi šie aptarti duomenys leidžia pagrįstai abejoti skundo argumentais, kad tyčios sužaloti nukentėjusiąją E. B. neturėjo, o tik gynėsi nuo jos. Suduodama į telefoną, laikomą priešais veidą nedideliu atstumu, nuteistoji neabejotinai suvokė, kad tokiu būdu ji gali sužaloti nukentėjusiąją telefonui atsitrenkiant į jos veidą.

24. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį E. B. atžvilgiu.

Dėl veikos numatytos, BK 140 straipsnio 2 dalyje

25. E. B. buvo kaltinama ir nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2019 m. liepos 22 d. apie 10 val. 30 min. aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia keletą kartų užlipo savo sutuoktiniui V. A. ant dešinės pėdos pirštų bei kojos keliu vieną kartą spyrė jam į tarpukojį, taip smurtaudama sukėlė savo šeimos nariui nukentėjusiajam V. A. fizinį skausmą.

26. E. B. teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino, nurodė, jog savo sutuoktiniui V. A. įspirti į tarpukojį mindyti kojas galėjo netyčia, kai muistėsi, būdama jo laikoma ir norėdama išsilaisvinti.

27. V. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog po to, kai E. B. puolė A. G., jis paėmė E. už rankų ir ją laikė. Kai laikė, E. galėjo besimuistydama jam užlipti ant kojos, tačiau, kuomet ją paleido, ji apsisukusi jam spyrė į tarpukojį ir tai nebuvo atsitiktinis spyrimas. Po tokių E. veiksmų patyrė fizinį skausmą, jo kojos vidurinio piršto nagas buvo pamėlęs, tačiau į medikus nesikreipė.

28. Nukentėjusioji A. G. apklausta pirmosios instancijos teisme dėl E. B. veiksmų V. A. atžvilgiu parodė, jog po to, kai E. B. pavartojo smurtą prieš A. G., V. A., išlipęs iš automobilio, ją laikė. V. laikoma E. B. trypė V. ant kojų, įspyrė, tempė jam šortus žemyn. Po įvykio V. sakė jai, kad juto smūgį į tarpukojį, rodė pamėlusį kojos pirštą.

29. L. G. pirmosios instancijos teisme parodė, jog po E. B. pavartoto smurto prieš A. G., jos abi susikibo ir V. A. atplėšė vieną nuo kitos ir E. laikė. Kuomet paleisdavo, ji puldavo tai jos sesę (A. G.), tai V., todėl ji iškvietė policiją. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog matė, kaip V. pribėgo prie moterų, E. atplėšė nuo A., bandė ją išlaikyti savo glėbyje. E. priešinosi, muistėsi, stengėsi išsivaduoti, stipriai lipo jam ant pėdų, matė, kaip šiek tiek išsivadavusi, koja įspyrė vieną kartą V. į tarpukojį. Kai tik ji išsprūsdavo iš V. glėbio, iš karto bėgdavo link jų automobilio, V. vis ją pagaudavo. Kai L. G. iškvietė policiją, E. apsiramino, V. ją paleido (1 t., b. l. 59–61).

30. Liudytojas E. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog po E. B. pavartoto smurto prieš A. G. jos abi susigrūmė, V., išlipęs iš automobilio, jas išskyrė ir laikė E. B. kol atvyko policijos pareigūnai. Ji plūdosi, spyrė V. į tarpukojį, tai negalėjo įvykti netyčia.

32. 2019 m. liepos 26 d. savanoriško daiktų, dokumento pateikimo protokolo matyti, jog A. G. pateikė vaizdo įrašą (1 t., 16-17 b. l.).

33. Daiktų apžiūros nurodyta, jog minėtame vaizdo įraše ,,20190722_104215.mp4“, matyti, kad filmuojamas vyriškis, šviesiais, trumpai kirptais plaukais, apsirengęs marškinėliais be rankovių, pilkšvai melsvos spalvos, apsiavęs ryškiai mėlynos spalvos šortais, su guminėmis šlepetėmis. Jis ranka laiko tamsiaplaukę moterį už kairės rankos. Abu grumiasi, laikoma moteris nori išsilaisvinti iš vyriškio (...) Iš vyriškio rankų išsivadavusi moteris, dešinės kojos keliu vieną kartą spiria vyriškiui į tarpukojį, vyriškis šiek tiek atsitraukia. Ar moteris pataiko, ar ne, vaizdo įraše nematyti. Moteris apsisuka ir eina nuo vyriškio link filmuojančios moters. Vyriškis sugriebia ją už abiejų rankų ties alkūnėmis, laiko, moteris stengiasi ištrūkti (...). Filmuojama moteris ranka siekia paimti mobilaus ryšio telefoną iš ją laikiusio vyriškio. Šis jai telefono neatiduoda, slepia už nugaros. Moteris eina aplink, bando paimti telefoną. Filmuojanti moteris sako: ,,Nesveika kažkokia, ji apsiniuchinus turbūt“. Vyriškis neatiduoda telefono, eina nuo moters. Ji pastveria vyriškį už kairės šortų klešnės ir laiko, vyriškis eina, moteris – paskui jį. (...) Filmuojama moteris laiko vyriškį už dešinės šortų klešnės, stengiasi iš jo rankos paimti mobilų telefoną. Vyriškis kaire ranka laiko moterį už dešinės rankos riešo. Taip susikibę jie vaikšto, moteris vis bando paimti mobilų telefoną, laiko vyriškį už dešinės šortų klešnės. Vyras dešine ranka krūtinės srityje stumia moterį nuo savęs. Moteris trukteli vyro šortus žemyn. (...) Vyriškis pasitaiso šortus, moteris įsikibusi į šortus pradeda eiti, vyriškis stipriai trukteli ją už rankos atgal. Matyti, kaip vyriškis kažkokiam asmeniui, kurio filmavimo prietaisas nefiksuoja, paduoda mobilaus ryšio telefoną. Tada moteris eina iki pilkos spalvos automobilio, pro galines keleivio pusės dureles lenkiasi į automobilio vidų. Vyriškis ją laiko, neleidžia. Už kadro vyriškas balsas sako: ,,Šeimyninis barnis“. Filmuojamas vyriškis sugriebia moterį už dešinės rankos ties alkūne, užlaužia ranką ir stumia moterį nuo savęs. Moteris vis eina prie vyriškio ir prie automobilio. Vyriškis jos neleidžia, stumia nuo automobilio. Vyksta žodinis konfliktas (...) (1 t., 19–26 b. l.).

34. Taigi, nuteistosios, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais bei vaizdo įrašo apžiūros protokolu, neginčijamai nustatyta, jog tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu E. B. buvo laikoma V. A., ji siekė išsivaduoti, todėl visaip muistėsi, trypė, kilnojo kelius. Nors vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodyta, jog nematyti, kaip nuteistoji įspiria V. A. į tarpukojį, tačiau, peržiūrėjusi minėtą vaizdo įrašą, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog vaizdo įraše matyti, kaip kaltinamoji, išsivadavusi iš nukentėjusiojo rankų, dešinės kojos keliu vieną kartą spiria nukentėjusiajam į tarpukojį. Tačiau, kolegija nepritaria, jog E. B. dėl šių veiksmų pripažinta kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

35. Neteisėtas fizinis poveikis žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

36. Nagrinėjamoje situacijoje, nustatyta, kad E. B. dėl pavartoto smurto prieš A. G. laikė V. A.. Iš pradžių E. B. buvo laikoma dėl to, jog vėl nepultų A. G., tačiau po to, kai buvo laukiama iškviestos policijos, nuteistoji buvo laikoma dėl to, kad ji nemėgintų pasiimti savo telefono, kurį turėjo V. A. ir nepasišalintų iš įvykio vietos iki atvyks policija. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, nors ir akivaizdžiai matyti, kad E. B., bandydama išsivaduoti iš V. A. trypė kojomis, tačiau akivaizdu ir tai, jog tuo metu V. A. jai buvo už nugaros ir tokioje situacijoje ji negalėjo matyti, ar užmina nukentėjusiajam ant kojos, ar ne. Taip pat vaizdo įrašas patvirtina, jog atsisukusi E. B. keliu įspyrė į V. A. tarpukojį, tačiau tiek galimo užmynimo ant V. A. kojos atveju, tiek spyrio atveju, vaizdo įraše nesimato jokia V. A. reakcija. Tiek vienu, tiek kitu atveju nukentėjusysis visiškai nesureaguoja nei veido išraiška, nei kokiais nors žodžiais ar kūno judesiais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio apklausiamas V. A. tik apibūdino E. B. veiksmus jo atžvilgiu, tačiau nenurodė, jog dėl šių veiksmų jis būtų pajutęs fizinį skausmą (1 t., 47-48 b. l.). Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, kolegija sprendžia, jog duomenų, kad dėl E. B. veiksmų V. A. būtų pajutęs fizinį skausmą – nėra, kūno sužalojimas jam nekonstatuotas, todėl E. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintina nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl bausmės ir civilinių ieškinių

37. Nors apeliaciniame skunde nekeliamas bausmės ir civilinio ieškinio klausimas, tačiau jame ginčijant nuteistosios kaltę, teisėjų kolegija pasisako ir dėl jų.

38. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę E. B. vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvuotai parinko bausmės rūšį. Nustatydamas bausmės dydį, teismas, įvertinęs tai, jog nėra nuteistosios atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, paskyrė šiek tiek mažesnę nei laivės apribojimo bausmės vidurkis bausmę.

39. Nors skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai E. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino aplinkybės, jog veika padaryta dėl provokuojančio nukentėjusiojo asmens elgesio, tačiau su šiuo skundo argumentu kolegija nesutinka. Kaip matyti iš bylos duomenų, E. B. pati privažiavo prie V. A. automobilio, pirma pradėjo filmuoti A. G., kuri jokių veiksmų nuteistosios atžvilgiu neatliko. Iš tiesų, vaizdo įraše girdėti E. B. galimai įžeidžiantys ir nepagarbūs žodžiai, tačiau akivaizdu ir tai, jog juos sako ne nukentėjusioji A. G., bet kartu su ja buvę asmenys. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo spręsti, jog E. B. nusikalstamiems veiksmams atlikti provokavo A. G..

40. Tačiau, paskirdamas įpareigojimą atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, teismas pažeidė BK 48 straipsnio nuostatas. BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatyta, jog teismas gali įpareigoti nuteistąjį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu. Taigi, BK 48 straipsnis tiesiogiai nenumato įpareigojimo atlyginti neturtinę žalą. Nors šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog teismas vietoj 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, tačiau toks teismo sprendimas turi būti motyvuotas, kas skundžiamu nuosprendžiu nepadaryta – jame visiškai nepasisakyta dėl taikomų teismų įpareigojimų bei draudimų. Dėl to, nuosprendis šioje dalyje keičiamas ir įpareigojimas per tris mėnesius atlyginti priteistą neturtinę žalą A. G. – naikinamas.

41. Priteisdamas A. G. padarytą neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, baudžiamojo proceso bei civilinės teisės normų reikalavimų nepažeidė, o dalinai tenkindamas nukentėjusiosios A. G. ieškinį dėl patirtos neturtinės žalos, nenukrypo nuo teismų praktikos, formuojamos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

42. Nukentėjusiojo V. A. atstovas advokatas E. S. teismui pateikė 2020 m. kovo 10 d. prašymą dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų ir 2020 m. kovo 9 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 022/20 iš viso 200 Eur bei 2020 m. kovo 10 d. pinigų priėmimo kvitą (1 t., 192-194 b. l.). Prašyme nurodoma, jog išlaidų pagrindas, 2020 m. kovo 10 d. atsiliepimas į 2020 m. vasario 20 d. apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

43. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog priteisti nukentėjusiajam jo turėtas išlaidas pagrindo nėra, kadangi E. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo V. A.) išteisinama nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios E. B. gynėjo advokato Mariaus Kuzminovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalį, kuria E. B. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

E. B. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 4 d. nuosprendžio dalį, kuria E. B. subendrintos bausmės, skirtos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį.

Panaikinti E. B. skirtą įpareigojimą per 3 (tris) mėnesius atlyginti priteistą neturtinę žalą A. G..

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeista.

V. A. turėtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.