Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-703/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-28
Bylos Nr.: 2A-703/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Vytas Milius
Atsakovas: akcinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“
Ieškovas: valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
50.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-703/2012Procesinio sprendimo kategorijos 35.3.6; 36.1; 42.8; 50.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-950-370/2011 pagal ieškovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ dėl nuomos mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuompinigių dydžio už 2009 ir 2010 metų laikotarpį pagal šalių sudarytas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartis 2002-12-09 Nr. 20-68/2002ž-111 ir 2002-12-09 Nr. 20-69/2002ž-112 ir jas pakeitusias sutartis atitinkamai 2010-08-10 Nr. 20-48/2010ž ir 2010-08-31 Nr. 20-71/2010ž.

Šalies argumentai

Ieškovas ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 770 566,53 Lt uosto žemės nuomos mokesčio už 2009 ir 2010 metus, 230 396,74 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad su atsakovu 2002-12-09 sudarė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartis: Nr. 20-68/2002Ž-111 dėl 445 757 kv. m uosto žemės sklypo ir Nr. 20-69/2002Ž-112 dėl 205 483 kv. m uosto žemės sklypų nuomos. Sutarčių 36 punktu nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį lygiomis dalimis kas ketvirtį, bet ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 10 dienos. Sutarčių 39 punktas suteikia teisę nuomotojui keisti nuompinigių dydį kiekvieniems ateinantiems metams atitinkamai perskaičiuojant nuomos koeficientus, jeigu nuomotojas pagerino išnuomoto žemės sklypo uosto infrastruktūrą. Sutarčių 42.2 punktas nurodo, kad nuompinigių dydis apskaičiuojamas vadovaujantis Susisiekimo ministro patvirtinta uosto žemės nuomos užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Sutarčių 44 punkte nustatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą mokėti dieną (įskaitant atvejį, kai nuomininkas atsisako ar vengia pakeisti sutartį). Delspinigių dydis nustatytas Susisiekimo ministro 2008-05-13 įsakymu Nr. 3-167 patvirtintoje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutarties formoje.

Pažymėjo, kad 2002-12-09 sutartis Nr. 20-68/2002Ž-111 buvo pakeista 2003-09-02 sutartimi Nr. 20-52/2003ž. Uosto kapitono 2003-12-29 įsakymu Nr. UK-8 prie atsakovo nuomojamo žemės sklypo krantinių Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9 buvo nustatytos naujos didesnės maksimalios leistinos laivų grimzlės, tai turėjo tiesioginės įtakos nuompinigių padidėjimui. Ieškovas parengė ir 2004-12-29 pateikė atsakovui pasirašyti uosto žemės nuomos sutarties Nr. 20-68/2002Ž-111 pakeitimo sutartį, kurią atsakovas atsisakė pasirašyti. 2003-11-05 buvo patvirtinti nauji krantinių Nr. 145, Nr. 146, Nr. 147, esančių prie atsakovui pagal Nr. 20-69/2002Ž-112 sutartį išnuomoto žemės sklypo, techniniai pasai, dėl to buvo nustatyti nauji šių krantinių ilgiai. Nauji šių krantinių ilgiai buvo nustatyti Uosto kapitono 2002-12-31 įsakymu Nr. UK-7 „Dėl leistinos laivų grimzlės (esant nuliniam vandens lygiui) Klaipėdos uoste“. Tokie patys krantinių ilgiai buvo nustatyti ir vėlesniuose Uosto kapitono įsakymuose. Vadovaudamasis šia aplinkybe ieškovas 2006-10-20 parengė ir pateikė atsakovui sutarties Nr. 20-69/2002Ž-112 pakeitimo sutartį Nr. 20-369/2006Ž, kurią atsakovas atsisakė pasirašyti. Dėl žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo už 2004–2008 metų laikotarpį pagal minėtas sutartis ieškovas kreipėsi į teismą, nagrinėjama atskira civilinė byla.

Atsiliepimas

Atsiliepimu atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsakovo skaičiavimais už 2009–2010 metų laikotarpį atsakovas privalėjo sumokėti 869 799,69 Lt mažiau uosto žemės nuomos mokesčio nei apskaičiavo ieškovas, ir netgi 55 995,09 Lt yra permokėjęs. Atsakovo nuomone, apskaičiuodamas nuompinigių dydį ieškovas neteisingai taikė nuompinigių apskaičiavimo tvarką trimis aspektais:

1) apskaičiuojant nuompinigių dydį į apskaičiavimo formulę turi įtraukiamas ne krantinės ilgis švartavimui ar darbinis ilgis, kuris nustatomas Uosto kapitono įsakymu, o krantinės ilgis iš techninio paso (krantinės Nr. 146–147);

2) ieškovas nepagrįstai krantines skaidė į dalis pagal leistiną maksimalią laivų grimzlę kiekvienai daliai suteikdamas skirtingą subklasę, nuo kurios priklauso žemės nuomos mokesčio dydis (krantinės Nr. 7–9, 13, 15). Atsakovo nuomone, krantinė negali būti dalijama į dalis, o visai krantinei turi būti suteikiama viena subklasė pagal taikomą mažiausią krantinei leistiną laivų grimzlę;

3) apskaičiuojant nuompinigių dydį ginčo laikotarpiu turėjo būti skaičiuojamas sumažintas lengvatinis koeficientas dėl sumažintos leistinos apkrovos į krantinę (krantinės Nr. 7–9).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino ir iš atsakovo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ ieškovui VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai priteisė 770 566,53 Lt nuompinigių, 230 396,74 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (1 000 963,27 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2010-10-12 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13 124,92 Lt atstovavimo išlaidų ir 14 010 Lt žyminio mokesčio išlaidų.

Teismas sutiko su ieškovo argumentais dėl krantinių ilgio sąvokos. Konstatavo, kad nuomos mokesčio dydžiui įtaką darančio vidutinio uosto žemės sklypo nuomos koeficiento apskaičiavimas atsakovo nurodytu būdu, t. y. taikant krantinės ilgį iš techninio paso, prieštarautų žemės nuomos mokesčio esmei. Nurodė, kad Uosto kapitono įsakymuose nustatytas krantinės ilgis švartavimui ar darbinis krantinės ilgis apima tik tą krantinės dalį, kuri yra tinkama įstatyme nustatytoms funkcijoms vykdyti: laivams švartuoti ir krauti, keleiviams įlaipinti ar išlaipinti (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 str. 10 d.). Bendras krantinės ilgis, be paminėtų, apima ir tas krantinės dalis, kurių tiesiogiai laivų švartavimo ar krovos funkcijoms panaudoti nėra galimybių. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2007-07-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-241/2007 tarp tų pačių šalių išaiškino, kad apskaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį turi būti vertinama reali uosto infrastruktūra, realios naudojimosi uosto žeme ir krantinėmis sąlygos. Pažymėjo, kad atsakovui vieninteliam iš uosto žemės nuomininkų naudinga skaičiuoti žemės mokestį pagal techniniame pase nustatytą krantinių ilgį dėl kelių aplinkybių: atsakovas naudojasi 15 krantinių, kurių leistinos maksimalios laivų grimzlės yra labai skirtingos (nuo 6,5 iki 12,5 m), tik keleto atsakovo naudojamų krantinių ilgiai pagal techninius pasus yra didesni nei Uosto kapitono rodomi krantinių darbiniai ilgiai, pastarųjų krantinių leistina maksimali laivų grimzlė yra palyginti maža, t. y. krantinėse su mažesne grimzle yra daugiau ilgio, kuris nėra panaudojamas laivų švartavimui, o krantinių su didele maksimalia grimzle tiek darbinis, tiek bendras darbinis ilgis sutampa, todėl Tvarkos 5.3 punkto nustatytu būdu apskaičiuojant vidutinį uosto žemės sklypo nuomos koeficientą naudojant didesnį, nei ieškovo apskaičiavime, krantinių su nedidele leistina grimzle ilgį, sumažėja vidutinis uosto žemės nuomos koeficientas, kuris atitinkamai sumažina vieno kvadratinio metro uosto žemės nuomos mokesčio dydį (Tvarkos 3 p.) ir metinį nuomos mokestį (Tvarkos 2 p.). Tuo tarpu kitiems uosto žemės nuomininkams, kurie naudojasi viena krantine ar keliomis krantinėmis, kurių maksimalios leistinos laivų grimzlės nesiskiria ar nėra kitų anksčiau nurodytų atsakovui palankių aplinkybių, uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas pagal techniniame pase nurodytą visą, o ne naudingą krantinės ilgį, būtų nepalankus, neprotingas ir nesąžiningas. Atkreipė dėmesį, kad Susisiekimo ministro 2007-12-29 įsakymu Nr. 3-426 buvo patvirtintos naujos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo ir uosto žemės nuomos mokesčio dydžių taisyklės, kurios buvo žymiai detalesnės nei 1997 metų, jose krantinės ilgio sąvoka nuomos mokesčio skaičiavimuose buvo pakeista krantinės darbinio (švartavimo) ilgio sąvoka (Taisyklių 2 p.), taip pat ir analogišku 1997 metų Tvarkos 5.3 punkto atveju, t. y. kai krantinės, kurios ribojasi su uosto žemės nuomininko nuomojamu sklypu, pagal grimzlę yra skirtingos kategorijos (Taisyklių 7 p.). Nurodė, kad nors šios taisyklės taip ir neįsigaliojo, jose nustatyta nuomos mokesčio apskaičiavimo metodika atskleidžia teisės akto leidėjo ketinimus, t. y. kad apskaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį būtų vertinamas ne formalus krantinės ilgis pagal techninį pasą, o tas, kurį nuomininkas gali realiai panaudoti. Pripažino, kad Susisiekimo ministro 2010-11-15 įsakymu Nr. 3-671 patvirtintose naujose Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo taisyklėse krantinės darbinio (švartavimo) ilgio sąvoka išliko, į nuomos mokesčio apskaičiavimą įeina mokesčio už konkrečios grimzlės 1 m darbinio (švartavimo) ilgio eksploatuojamą krantinę ar jos dalį dydis. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad apskaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį turi būti taikomas darbinis krantinių ilgis, kuris apibrėžia realias naudojimosi krantinėmis galimybes.

Teismas sutiko su ieškovo argumentais dėl Tvarkos 5.3 punkto aiškinimo, t. y. kad minėtas punktas nedraudžia vienos krantinės dalims nustatyti skirtingas subklases pagal maksimalią leistiną grimzlę. Nurodė, kad subklasės nustatymas visai krantinei pagal mažiausią leistiną grimzlę neatsižvelgiant į krantinės dalių faktinio panaudojimo didesnės grimzlės laivams galimybę būtų neprotinga ir nesąžininga nuomininko atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad iš ieškovo pateiktos suvestinės matyti, kad atsakovas prie krantinių švartavo didesnės grimzlės laivus nei leistina grimzlė subklasės, kuri, jo manymu, turėtų būti nustatyta visai krantinei. Atsakovas šios ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės neginčijo. Vertino, jog atsakovo nurodoma aplinkybė, kad anksčiau nebuvo atsižvelgiama į faktinę krantinių dalių panaudojimo galimybę ir nebuvo nustatomos atskiros subklasės krantinių dalims, yra teisiškai nereikšminga ir neturi įtakos ieškovo reikalavimų pagrįstumui. Atsakovo argumentą, kad laivo švartavimas per 2 krantines užkerta galimybę išnaudoti likusių abiejų krantinių dalių, nes laivas užima dvi krantines, teismo nuomone, yra nelogiškas, nes nesant fizinio krantinių atskyrimo, nėra skirtumo, kur laivas švartuojamas – formaliose vienos krantinės ribose ar per dviejų krantinių ribą, švartavimo galimybė priklauso tik nuo krantinėje ar viena po kitos einančiose skirtingų krantinių dalyse nustatytos leistinos maksimalios grimzlės ir vienodos grimzlės nepertraukiamos atkarpos ilgio. Pažymėjo, kad formalių krantinės ribų (nurodytų techniniame pase) nustatymo nelemia tik tam tikros grimzlės vieno laivo švartavimo galimybė, nes prie tos pačios krantinės gali būti švartuojami keli skirtingų grimzlių laivai, jei atskirų krantinės dalių subklasė ir ilgis suteikia tokią galimybę. Atsakovo argumentą, kad krantinė yra nedalomas hidrotechninis įrenginys ta prasme, kad atskiroms jos dalims negali būti nustatoma skirtingos subklasės, teismo manymu, paneigia šiuo metu galiojančios Susisiekimo ministro 2010-11-15 įsakymu Nr. 3-671 patvirtintos naujos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo taisyklės, kuriose apskaičiuojant uosto žemės nuomos mokesčio dydį įvertinama laivų grimzlė ne vien visoje krantinėje, o ir jos dalyje, taisyklių 9 punkte nustatyta, kad leistina laivų grimzlė prie krantinės ar jos dalies (esant nuliniam vandens lygiui) ir krantinių ar jų dalių darbinis (švartavimo) ilgis tvirtinami uosto kapitono įsakymu. Likusiose krantinių dalyse, t. y. su kita subklase, gali būti švartuojami tai subklasei atitinkamos grimzlės laivai. Pažymėjo, kad atsakovas neįrodinėjo, kad skirtingos subklasės nustatytos per trumpoms krantinių dalių atkarpoms, kuriose nėra galimybės švartuoti nustatytą grimzlę atitinkančios klasės laivų. Be to, ir ginčo metu galiojusios Tvarkos 5.2.2 punkte nustatyta, kad subklasės nustatomos pagal Uosto kapitono įsakymu patvirtintas leistinas maksimalias laivų grimzles. Uosto kapitonas kontroliuoja uosto akvatorijos gylį, laivų grimzlę, uosto krantinių būklę, kapitono sprendimai jo kompetencijai priklausančiais klausimais yra privalomi ir turi būti vykdomi nedelsiant, jo sprendimai ir veiksmai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (Saugios laivybos įstatymo 7 str. 4 d., 8 str. 3 d. 3–5 p.). Konstatavo, kad ieškovas, apskaičiuodamas nuomos mokestį. neturi teisės netaikyti Uosto kapitono nustatytos leistinos maksimalios grimzlės ir jos pagrindu nustatytos krantinės ar krantinės dalies subklasės, o atsakovas Uosto kapitono įsakymų įstatymo nustatyta tvarka neskundė.

Teismas sutiko su ieškovo argumentais dėl lengvatinio koeficiento dėl sumažintų maksimalių leistinų apkrovų krantinėse Nr. 7, 8 ir 9. Nurodė, kad Tvarkos 6.1 punkte nustatyta, kad uosto žemės nuomos lengvatinis koeficientas taikomas tuomet, kai nuomojamame uosto žemės sklype nuomininkui ribojama veiklos galimybė; uosto žemės nuomos lengvatinis koeficientas taikomas įvertinus veiklos apribojimą, jeigu nuomojamame uosto žemės sklype vykdomi statinių griovimo, statybos arba rekonstravimo darbai (6.1.1 p.) ar yra nuo nuomininko nepriklausančios priežastys (6.1.2 p.), viena iš kurių – uosto infrastruktūros būklė, neleidžiančios efektyviai naudoti nuomojamą uosto žemę. Tvarkos 7 punkte nustatyta, kad uosto žemės nuomos lengvatinis koeficientas apskaičiuojamas įvertinant infrastruktūros santykio koeficientus bei naudingumo koeficientus žemei, krantinėms ir geležinkelių keliams. Tvarkos 7.1.2 punkte nustatyta, kad krantinių, kurių naudojimo galimybės ribotos dėl pablogėjusios techninės būklės, naudingumo koeficientas krantinei nustatomas pagal laikančiosios galios liekamąjį procentinį dydį. Pažymėjo, kad atsakovas atsikirsdamas į ieškovo ieškinį remiasi leistinų apkrovų sumažėjimo aplinkybe, t. y. ne tvarkoje nustatytu kriterijumi. Nurodė, kad Tvarkos 7.1 punkte nustatyta naudingumo koeficientų nustatymo tvarka, kurios atsakovas nesilaikė, nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad ši tvarka buvo aptarta sudarytose sutartyse, ji atsakovui buvo žinoma ir jis ne kartą ja pasinaudojo. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2005-01-13 raštu Nr. 03300-2047 dėl krantinių Nr. 7, 8, 9 leistinų apkrovų kreipėsi į ieškovą tik paaiškinimų dėl apkrovų neatitikties projektinėms. Ieškovui neatsakius į paklausimą, atsakovas užėmė pasyvią poziciją lengvatinio koeficiento nustatymo klausimu ir nesilaikė sutartyje ir Tvarkos 7.1 punkte nustatytos ginčų sprendimų tvarkos – nesikreipė į teismą, o pats įvertino sumažėjusias apkrovas krantinių Nr. 7, 8, 9 dangoms ir pokraniniams keliams, t. y. iš esmės nustatė net kelis lengvatinio koeficiento apskaičiavimui reikšmingus dydžius bei savavališkai sumažino ieškovui mokėtiną žemės nuomos mokestį. Teismo nuomone, Tvarkos 7.1.2 punkte numatytam laikančiosios galios liekamajam procentiniam dydžiui turi įtakos leistinų apkrovų krantinėms sumažėjimas, tačiau šioje byloje atsakovas minėtu pagrindu ieškovui priešinių reikalavimų nereiškė, laikančiosios galios liekamojo procentinio dydžio vertės, naudingumo koeficientų dydžio bei lengvatinio koeficiento dydžio ir taikymo pagrindo skaičiuojant uosto žemės mokestį neįrodė.

Teismas ieškovo reikalavimą priteisti sutartines netesybas vertino kaip pagrįstą. Nurodė, jog aplinkybė, kad šalių ginčas dėl nuomos mokesčio dydžio sprendžiamas teisme, neatleidžia atsakovo nuo nuomos sutartyje nustatytų netesybų (delspinigių) mokėjimo pareigos, jeigu teismas nustato, jog atsakovas apskaičiavo ir sumokėjo mažesnį, negu turėjo sumokėti, nuomos mokestį. Pažymėjo, kad netesybų (delspinigių) dydis buvo nustatytas šalių susitarimu, todėl atmetė atsakovo argumentą, kad netesybų priteisimo pagrindu ieškovas nurodo vien Teisingumo ministro įsakymu (1999-03-02 Nr. 70) patvirtintą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemė nuomos tipinės sutarties formą. Taip pat taip pat teismas atmetė atsakovo argumentą, kad nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės. Nurodė, kad atsakovas yra patyręs rinkos dalyvis, byloje nagrinėjamu atveju jis esant ginčui dėl nuompinigių sąmoningai nemokėjo nustatyto dydžio nuompinigių, nors sutartyse buvo numatyta jo pareiga mokėti nuomininko apskaičiuotą nuomos mokestį netgi tuo atveju, kai nuomininkas atsisako ar vengia pakeisti žemės nuomos sutartį, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas įvertino prievolės nevykdymo pasekmes ir sąmoningai prisiėmė sutartinės civilinės atsakomybės pasekmių riziką (CK 6.256 str. 4 d., 6.258 str. 4 d.). Atkreipė dėmesį, kad tokio pat dydžio sutartinės netesybos nustatytos ir su kitais uosto žemės nuomininkais. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo ieškovo reikalaujamų netesybų pripažinti aiškiai ar neprotingai per didelėmis. Atmetė atsakovo atsikirtimus, kad atsakovui teikiamos kreditinės sąskaitos, t. y. atsakovo sumokėtos nuompinigių sumos ankstesniais laikotarpiais panaikina ieškovo teisę reikalauti delspinigių. Nurodė, kad nuomos mokesčio permokos susidarė dėl to, kad Susisiekimo ministras nukėlė naujos uosto žemės mokesčio apskaičiavimo tvarkos įsigaliojimą, ieškovė permokų į netesybas neįskaitė, delspinigius skaičiavo pagal jau patikslintas sąskaitas ir tik už paskutinius šešis mėnesius, atsakovas apskaičiuotų sumų neginčijo, šioje byloje ieškovui reikalavimų dėl palūkanų priteisimo už permokėtų sumų naudojimą nepareiškė. Taip pat teismas atmetė atsakovo atsikirtimus dėl ieškovo reikalaujamų procesinių palūkanų. Konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai sutapatina įstatymo nustatytas procesines palūkanas su sutartinėmis netesybomis. Išaiškino, kad, jeigu šalių sutartimi nenumatyta mokėti netesybų iki visiško prievolės įvykdymo, o kreditorius dėl praleisto prievolės įvykdymo kreipiasi į teismą prašydamas priteisti pagrindinę skolą ir procesines palūkanas pagal CK 6.37 str. 2 dalį, tai nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai yra padengiami procesinių palūkanų skaičiavimu ir priteisimu, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai) nepriteisiami.

Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai į ieškovo ieškinį dėl nuompinigių priteisimo atsikerta aplinkybėmis, kad ieškovas neteisėtai padidino nuomos mokestį nesant tam sutartyse nustatytų pagrindų (nuomotojui pagerinus išnuomoto uosto žemės sklypo uosto infrastruktūrą ar nuomininkui pakeitus su uosto reikmėmis susijusios veiklos pobūdį), kad ieškovas savo paaiškinimuose valstybės auditui pripažino, jog uosto žemės sklypo infrastruktūra nebuvo pagerinta, o šioje byloje savo poziciją pakeitė, kad atlikus uosto rekonstrukcijos darbus nebuvo pasiekti siekti projektiniai krantinių rodikliai ir tuo neva buvo pažeisti atsakovo teisėti lūkesčiai. Nurodė, kad šalių sudarytų sutarčių pakeitimuose nėra nurodyta, kad nuomos sutartys pakeistos ir nuomos kaina padidėjo atsiradus sutarčių 39.1 ir 39.2 punktuose nustatytiems pagrindams. Nustatė, jog sutarčių pakeitimo priežastimis buvo aplinkybės, kad buvo patvirtinti nauji krantinių, esančių prie atsakovui išnuomoto žemės sklypo, techniniai pasai, nustatyti nauji krantinių ilgiai, o nuomos mokestis atsakovui padidėjo tik dėl skirtingų subklasių krantinių dalims nustatymo atsižvelgus į audito išvadas, t. y. krantinėms suteikiant ne vieną bendrą subklasę, kaip buvo anksčiau, o kelias subklases pagal leistiną maksimalią grimzlę krantinės dalims. Aplinkybė, kad ieškovas auditui nurodė prieštaravimus, teismo nuomone, neturi įtakos ieškovo pozicijai šioje byloje ir ieškinio pagrįstumui. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas auditui nurodė krantinių naudojimo apribojimus būtent dėl rekonstrukcijos metu nepasiektų projektinių gylių prie krantinių. Pažymėjo, kad ši (gylio) aplinkybė jau buvo įvertinta apskaičiuojant nuomos mokestį ne pagal siektus projektinius, o pagal faktinius išgilinimus, nustatant atitinkamas subklases, todėl vertino, jog atsakovas negali ta pačia aplinkybe remtis įrodinėdamas uosto žemės infrastruktūros pablogėjimą kaip pagrindo padidinti nuomos mokestį nebuvimą, juo labiau, kad nuomos sutarties kaina padidėjo dėl techninių perskaičiavimų, o ne uosto žemės infrastruktūros pagerinimo pagrindu. Konstatavo, kad Uosto kapitono pastabos dėl krantinių Nr. 7–9 naudojimo priklausomai nuo laivo užapvalinimo spindulio ar posvyrio kampo nereiškia, kad kitos krantinės apskritai gali būti naudojamos be jokių techninių apribojimų ir kad minėtos kapitono pastabos laikytinos šalių sudarytų nuomos sutarčių sąlygų pakeitimu. Atmetė atsakovo argumentus dėl jo teisėtų lūkesčių pažeidimo rekonstrukcijos metu nepasiekus planuotų krantinių išgilinimo rodiklių. Nurodė, kad šalys sudarė nuomos sutartis dėl uosto žemės sklypų, kokie jie buvo sutarties pasirašymo metu, sutartyse nenumatyti jokie įsipareigojimai atlikti krantinių rekonstrukcijos darbus ir pasiekti tam tikrus krantinių išgilinimo dydžius, t. y. rekonstrukcijos metu siektini krantinių rodikliai nebuvo nuomos sutarčių būtinosiomis sąlygomis, todėl aplinkybė, kad jie nebuvo pasiekti, teismo vertinimu, negali pažeisti atsakovo teisėtų lūkesčių, nes nuomos mokestis apskaičiuotas ne pagal siektus rekonstrukcijos rodiklius, o pagal jos faktinį rezultatą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas be teisinio pagrindo, t. y. Susisiekimo ministro 2007-12-29 įsakymu Nr.3-426 patvirtintos naujos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo ir uosto žemės nuomos mokesčio dydžių taisyklės dar nebuvo įsigaliojusios, o Susisiekimo ministro 2010-11-15 įsakymu Nr. 3-671 patvirtintos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo taisyklės negaliojo ginčo laikotarpiu, sutiko su ieškovo uosto žemės nuomos skaičiavimais, kuriuose naudojamas jokiu teisės aktu neapibrėžtas dydis (švartavimo/darbinis krantinės ilgis), nesant šio dydžio nustatymo metodikos. Atkreipė dėmesį, kad iki 2003 m. abi ginčo šalys vienodai suprato krantinių ilgio sąvoką, o teismo argumentai, kad atsakovui yra vieninteliam naudinga skaičiuoti uosto žemės nuomos mokestį pagal techniniame pase nustatytą krantinių ilgį, yra nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas naudoja visą krantinės ilgį, kas paneigia teismo išvadas dėl galimybės naudoti krantines per visą ilgį nebuvimą.

2. Apskaičiavimo tvarkos 5.3 punkte yra pasakyta, jog subklasė nustatoma krantinei, (ne jos daliai); tame pačiame punkte, kur nurodyta vidutinio uosto žemės sklypo nuomos koeficiento apskaičiavimo formulė bei jos dėmenų paaiškinimai, yra aiškiai pasakyta, jog formulės dėmuo yra krantinių (daugiskaita), atitinkančių skirtingas subklases, ilgiai, t.y. ne krantinės dalys ir šių dalių ilgiai, o konkrečios vienos krantinės ilgis. Esant šiam pakankamai aiškiam teisiniam reguliavimui, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog minėtos Apskaičiavimo tvarkos nuostatos „...nedraudžia dalinti vienos krantinės į skirtingas subklases.“. Be to, Apskaičiavimo tvarka galioja nuo 1997 m. ir ankstesniais laikotarpiais taikant minėtą tvarką 5.3 p. nebuvo aiškinamas kitaip. Pažymėtina, kad krantinės dalijimas yra susijęs su matavimais, kuriuos gali atlikti kompetentingi asmenys, o Uosto kapitonui nėra suteikta tokia teisė ar įgalinimai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad teismas nepagrįstai nelogiškais laikė atsakovo argumentus apie laivo švartavimą per 2 krantines argumentuodamas tuo, kad, nesant fizinio krantinių atskyrimo, nėra skirtumo, kur laivas švartuojamas. Teismas padarė neteisingas išvadas, nes visos krantinės yra atskirtos viena nuo kitos. Atsižvelgiant į tai, kad krantinių dalys, kurioms ieškovas taiko skirtingas subklases, nėra fiziškai atskirtos, darytina išvada, jog krantinės dalies fizinių parametrų naudojimas ieškovo atliktuose skaičiavimuose yra nepagrįstas ir neteisėtas. Svarbu ir tai, kad teismas, kaip ir pasisakydamas dėl krantinių ilgio sąvokos, taip ir pasisakydamas dėl krantinės dalių bei subklasių taikymo, rėmėsi negaliojančiais teisės aktais.

3. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog „...ginčo metu galiojusios Apskaičiavimo tvarkos 5.2.2 punkte nustatyta, kad subklasė nustatoma pagal Uosto kapitono įsakymu patvirtintas leistinas maksimalias laivų grimzles.“. Pažymėtina, jog Uosto kapitono įsakymais nėra nustatomas krantinių ar jų dalių subklasės. Uosto kapitonas nustato tik maksimalią leistiną grimzlę prie krantinės ar jos dalies. Subklasę nustato ne Uosto kapitonas, o ieškovas. Teismas skundžiamame sprendime, nurodė, jog ieškovas apskaičiuodamas nuomos mokestį neturi teisės netaikyti Uosto kapitono nustatytos leistinos maksimalios grimzlės ir jos pagrindu nustatytos krantinės ar krantinės dalies subklasės. Nesutiktina su šia teismo išvada, nes subklasė nustatoma krantinei, krantinė gali turėti tik vieną subklasę ir ją nustato ne Uosto kapitonas, o ieškovas. Ieškovas nustatydamas subklasę krantinės daliai pažeidė Apskaičiavimo tvarką. Uosto kapitono įsakymuose yra nurodytos faktinės aplinkybės, kurios yra reikšmingos saugios laivybos užtikrinimui Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Šios faktinės aplinkybės atsakovas neginčija, nes tai susiję tik su laivybos priežiūra ir tvarkos palaikymų uoste. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo šių Uosto kapitono įsakymų ginčyti sprendžiant ginčą dėl uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo, t.y. ginčą, kuris nesusijęs su Uosto kapitono kompetencija bei funkcijomis.

4. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimus ir nurodė, jog atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo ieškinį, remiasi leistinų apkrovų sumažėjimo aplinkybe, t.y. ne tvarkoje nustatytu kriterijumi. Apskaičiavimo tvarkos 7.1.2 punkte nustatyta, kad krantinių, kurių naudojimo galimybės ribotos dėl pablogėjusios techninės būklės, naudingumo koeficientas nustatomas pagal laikančiosios galios liekamąjį procentinį dydį. Teismas sprendė, jog leistinų apkrovų sumažėjimas ir laikančioji galia yra skirtingos kategorijos, tačiau pripažino, jog laikančiosios galios liekamajam procentiniam dydžiui turi įtakos leistinų apkrovų krantinėms sumažėjimas. Esant šiai teismo išvadai, vienareikšmiškai konstatuotina, jog teismo sprendimas tenkinant ieškinį yra neteisėtas, nes: 1. Sutarčių 35 punkte pasakyta, jog: „Uosto žemės nuomos mokesčio užmokestis gali būti mažinamas, jeigu dėl aplinkybių, už kurias Nuomininkas neatsako, sutarties sudarymo metu buvusios žemės naudojimo sąlygos pablogėjo arba buvo papildomai apribotos, sudarant šios sutarties pakeitimo sutartį.“. Ši Sutarčių nuostata, taikytina kartu su Sutarčių 42.2 p. ir Apskaičiavimo tvarkos 1 p., 7.1 p. ir 7.1.2 punktais, numatančiais naudingumo koeficiento krantinėms taikymą; 2. Pareiga, atlikti uosto žemės nuomos mokesčio skaičiavimą, yra nustatyta ieškovui. Atitinkamai darytina išvada, jog ieškovas privalėjo apskaičiuoti uosto žemės nuomos mokestį atsakovui, įvertinant naudingumo bei lengvatinį koeficientą. Teismui pripažinus aplinkybę, jog leistinų apkrovų sumažėjimas turi įtakos laikančiosios galios liekamajam procentiniam dydžiui, privalėjo būti konstatuota, jog ieškovo skaičiavimai yra neteisingi, pažeidžia Apskaičiavimo tvarkos ir Sutarčių nuostatas, taip pat tinkamai nevykdyta teisės aktais nustatyta pareiga apskaičiuoti nuomos mokestį.

5. Teismas nurodė, jog atsakovas nesilaikė Apskaičiavimo tvarkos 7.1 punkte nustatytos naudingumo koeficiento nustatymo tvarkos. Taip pat nurodė, jog ieškovui neatsakius į paklausimą, atsakovas užėmė pasyvią poziciją. Teismo argumentas dėl atsakovo pozicijos pasyvumo yra nepagrįstas, nes šalims, o taip pat teismui buvo žinoma, jog nuo 2006 metų Klaipėdos apygardos teisme tarp šalių vyksta ginčas tuo pačiu pagrindu, tik dėl skirtingų laikotarpių. Atsakovas ginčą sprendžia teisme, aktyviai gina savo pažeistas teises, byla tęsiasi daugiau nei penketą metų, todėl teismo išvados apie atsakovo pasyvumą yra visiškai nepagrįstos. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovas priešinių reikalavimų byloje nereiškė, laikančiosios galios liekamojo procentinio dydžio vertės, naudingumo koeficientų dydžio bei lengvatinio koeficiento dydžio ir taikymo pagrindo skaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį neįrodė. Šios išvados nepagristos, nes atsakovas teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį bei atsiliepimą į pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų papildymo. Prie pastarojo procesinio dokumento buvo pateikti palyginamieji atsakovo atlikti skaičiavimai, kuriuose nurodyti naudingumo bei lengvatinio koeficientų dydžiai. Teismo posėdžio metu buvo atsakyta į teismo bei ieškovo atstovų klausimus kaip buvo apskaičiuoti minėti koeficientai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, laikytina, jog teismo išvados apie neįrodytas aplinkybes yra nepagrįstos ir neteisėtos bei vertintinos kaip neatitinkančios faktinės bylos medžiagos.

6. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimus dėl netesybų bei procesinių palūkanų. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas yra patyręs rinkos dalyvis, byloje nagrinėjamu atveju jis esant ginčui dėl nuompinigių sąmoningai nemokėjo nustatyto dydžio nuompinigių, nors sutartyse buvo numatyta jo pareiga mokėti nuomininko apskaičiuotą nuomos mokestį, netgi tuo atveju kai nuomininkas atsisako ar vengia pakeisti žemės nuomos sutartį (sutarčių 33 p.). Pažymėtina, jog teismas nustatė nuomos mokesčio nemokėjimo priežastį (esant ginčui), tačiau aplinkybės nevertino kartu su CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, mažinant netesybų dydį. Atsakovas mokėjo uosto žemės nuomos mokestį kiekvieną ketvirtį, nebuvo mokama tik ta dalis nuompinigių, dėl kurių vyko ginčas dėl Apskaičiavimo tvarkos taikymo bei aiškinimo. Teismo minimas Sutarčių 33 punktas atsirado tik 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. sutarčių redakcijose, be to, šiose sutartyse esant pastabai, apie tarp šalių vykstantį ginčą teisme. Be to, teismas sutiko su ieškovo skaičiavimų neteisingumu pasisakydamas, jog laikančiosios galios liekamajam procentiniam dydžiui turi įtakos leistinų apkrovų krantinėms sumažėjimas, tuo pačiu iš esmės konstatuodamas nuompinigių skaičiavimo neteisingumą. Ieškovas tais pačiais argumentais ginčijo valstybės audito išvadas, kas vėl gi turėjo būti vertintina kaip konkreti bylos aplinkybė, turinti įtakos netesybų dydžiui. Taip pat teismo visiškai nebuvo įvertinta, jog atsakovui buvo teikiamos kreditinės sąskaitos mažinančios sumokėtą sumą už ankstesnius laikotarpius, kad dėl to buvo susidariusios nuomos mokesčio permokos. Teisinas apsiribojo pasisakymu, jog atsakovas šioje byloje, ieškovui reikalavimų dėl palūkanų priteisimo už permokėtų sumų naudojimą nepareiškė. Manytina, tai turėjo būti įvertinta kaip konkrečios bylos aplinkybės, sudarančios pagrindą netesyboms sumažinti, tuo užtikrinant sutarties šalių interesų pusiausvyrą.

7. Teismas skundžiame sprendime kitus atsakovo atsikirtimus atmetė:

a. Dėl neteisėtai padidinto nuomos mokesčio. Teismas nustatė, jog sutarčių pakeitimo priežastimi buvo aplinkybės, kad buvo patvirtinti nauji krantinių, esančių prie atsakovui išnuomoto žemės sklypo, techniniai pasai, nustatyti nauji krantinių ilgiai, o nuomos mokestis atsakovui padidėjo tik dėl skirtingų subklasių krantinių dalims nustatymo, atsižvelgus į audito išvadas. Atkreipi]tinas dėmesys į tai, jog nebuvo patvirtinti jokie nauji krantinių pasai, nebuvo nustatyti nauji krantiniu ilgiai, t.y. realiai ir objektyviai fiziniai krantinių duomenys nepasikeitė. Pasikeitė tik Apskaičiavimo tvarkos nuostatų interpretavimas, kas ir nulėmė nuomos mokesčio padidėjimą. Tokiu būdu yra akivaizdu, jog nesant realaus infrastruktūros pagerinimo fakto, buvo paprasčiausiai skaičiuojamas uosto žemės nuomos mokestis naujai interpretuojant Apskaičiavimo tvarkos nuostatas. Kaip teisingai pastebėjo teismas, vieninteliu pagrindu padidinti uosto žemės nuomos mokestį atsakovui, buvo valstybės audito išvados. Tai niekaip nesusiję su realiais pasikeitimais ir/arba infrastruktūros pagerėjimu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nuomos mokestis atsakovui buvo padidintas: 1) nesant realiam infrastruktūros pagerinimui ir/ar 2) nesant pasikeitusių faktinių aplinkybių įtakojančių uosto žemės nuomos kainą. Ieškovas savo paaiškinimuose valstybės auditui pripažino, kad uosto žemės sklypo infrastruktūra nebuvo pagerinta, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino. Visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kur teigiama: „Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė auditui nurodė krantinių naudojimo apribojimus būtent dėl rekonstrukcijos metu nepasiektų projektinių gylių prie krantinių.“. Pažymėtina, jog į bylą pateiktame Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės 2006-06-04 rašte Nr. S-(20-1.11)-1316 dėl Uosto žemės nuomos mokesčio nėra kalbama apie projektinių gylių nepasiekiamumą, kaip kad nurodo teismas.

b. Dėl nepasiektų projektinių krantinių rodiklių. Visiškai nepagrįstais laikytini teismo argumentai, kur kalbama apie gylio aplinkybės įvertinimą ne pagal siektus projektinius, o pagal faktinius išgilinimus ir dėl to teigiant, kad atsakovas negali ta pačia aplinkybe remtis įrodinėdamas uosto žemės infrastruktūros pablogėjimą. Pažymėtina, kad atsakovas iš esmės nesiekė įrodyti uosto infrastruktūros pablogėjimą dėl gylio, būtent ieškovas siekdamas padidinti uosto žemės nuomos mokestį, sutinkamai su Sutarčių 39.1 punktu privalo įrodyti infrastruktūros pagerinimą, atsakovas įrodinėjo, jog infrastruktūra ne tik kad nepagerėjo, bet pablogėjo dėl sumažėjusių leistinų maksimalių apkrovų krantinėse po rekonstrukcijos, taip pat įrodinėjo krantinių naudojimo apribojimus, kas beje yra patvirtinama Uosto kapitono įsakymuose esančia pastaba (dėl atmušų naudojimo, kas patvirtina, jog nustatyta grimzlė yra ne prie krantinės o, 2-5 metrai nuo jos, reikalavimai laivo žiaunos užapvalinimo spinduliui ir pasvyrimo kampui). Šiuo akivaizdžiai nustatytas sąlyginis krantinių Nr. 7, 8, 9 panaudojimas. Be to, skundžiamame sprendime teismas iš esmės sutiko, kad nuomos sutarties kaina padidėjo dėl techninių perskaičiavimų, o ne dėl uosto žemės infrastruktūros pagerinimo. Tuo teismas nedviprasmiškai padarė išvadą, jog nebuvo uosto žemės nuomos mokesčio padidinimo pagrindo, įtvirtinto sutartyse. Padarius šias išvadas ieškinys turėjo būti atmestas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

c. Dėl Uosto kapitono įsakymuose esančios pastabos, nustatančios sąlyginę galimybę naudoti kantrines Nr. 7, 8, 9. Teismas pasisakė, jog tai nereiškia, kad kitos krantinės apskritai gali būti naudojamos be jokių techninių apribojimų ir kad minėtos pastabos laikytinos šalių sudarytų nuomos sutarčių sąlygų pakeitimu. Šie teiginiai negali būti laikomi teisinu argumentu. Palyginimas atliekamas su „kitomis“ krantinėmis, nenurodant, kokios tai krantinės, kokių apribojimų jos turi ir kaip tie apribojimai atsispindi nuompinigių dydžiui. Tai, kad kitos krantinės neturi naudojimo apribojimų, yra matyti iš tų pačių Uosto kapitono įsakymų, o esminiai naudojimo apribojimai liečiantys šį ginčą yra taikomi atsakovo naudojamoms krantinėms Nr. 7. 8, 9.Teismo argumentai, jog Uosto kapitono pastabos nėra šalių sudarytų nuomos sutarčių sąlygų pakeitimu, taip pat nepagrįsti. Pažymėtina, jog nuomos sutartyse nėra numatyta, kad atsakovui yra išnuomotos riboto (sąlyginio) panaudojimo krantinės, t.y. krantinės, prie kurių laivai gali būti švartuojami 2-5 metrų atstumu nuo jos; kad bus taikomi apribojimai laivo žiaunos užapvalinimo spinduliui ir pasvyrimo kampui. Be to, šie apribojimai buvo nustatyti jau po to, kai buvo pasirašytos nuomos sutartys, t.y. sutarčių sudarymo metu šių apribojimų nebuvo.

d. Dėl siektinų krantinių rodiklių. Teismas nustatė, jog tai nebuvo nuomos sutarčių būtinosiomis sąlygomis, todėl negali pažeisti atsakovės teisėtų lūkesčių. 2001 m. spalio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr.1196 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo. Programos 266 punkte buvo nustatytas įsipareigojimas akvatoriją prie 5, 6, 7, 8 ir 9 krantinių pagilinti iki 14 metrų. Šis Vyriausybės programos punktas nebuvo įgyvendintas: krantinės neišgilintos per visą jų ilgį, o dalyje išgilintos vos iki 12,5 m, be to, po gilinimo darbų (rekonstrukcijos), daugiau nei 2 kartus buvo sumažintos leistinos apkrovos krantinėse. Atsakovas sudaręs ilgalaikę nuomos sutartį pagrįstai tikėjosi infrastruktūros pagerinimo. Už minėtų Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimą buvo atsakingas ieškovas. Tuo pagrindu galima konstatuoti, jog Nuomininkas iš sutarties negavo to, ko tikėjosi, o tai laikytina teisėtų lūkesčių principo pažeidimu. Teismo išvada, jog nuomos mokestis apskaičiuotas ne pagal siektus rekonstrukcijos rodiklius, o pagal jos faktinį rezultatą yra neteisinga. Faktinis rezultatas iš esmės nepasikeitė, kaip jau buvo minėta: Teismas pripažino, jog nuomos sutarties kaina padidėjo dėl techninių perskaičiavimų, o ne infrastruktūros pagerinimo pagrindu, todėl konstatuotina, jog ieškovas paprasčiausiai naujai interpretavo nuo 1997 metų galiojančią Apskaičiavimo tvarką ir ginčo laikotarpiui (2009-2010 m.) padidino uosto žemės nuomos mokestį atsakovui be teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

Ieškovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Įstatyme nustatyta, kad uostas ir uosto žemė priklauso valstybei, mokėtinas uosto žemės nuomos mokestis nustatomas ne šalių susitarimu, o teisės aktų nustatyta tvarka (CK 6.552 str. 2 d.). Pažymėtina, kad CK 6.157 str. 1 d. numatyta, jog šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs teisės aktus, reglamentuojančius jūrų uosto žemės mokesčio nustatymą, ir šalių sudarytų sutarčių atitinkamus punktus ginčijamais klausimais, padarė pagrįstą išvadą, kad sutarties punktai dėl nuomos mokesčio dydžio atitinka teisės aktų nustatytą šių santykių reguliavimą.

Byloje tarp šalių nagrinėjamas ginčas yra dėl nuompinigių dydžio už 2009 ir 2010 metų laikotarpį pagal šalių sudarytas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto nuomos sutartis: 2002 m. gruodžio 9 d. Nr. 20-68/2002 Ž-111 ir 2002 m. gruodžio 9 d. Nr. 20-69/2002 Ž-112 bei jas pakeitusias sutartis atitinkamai 2010 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 20-48/2010 Ž ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 20-71/2010 Ž.

Kaip ir pirmosios instancijos teisme apeliantas kelia tris pagrindines problemas, kurios turi lemiamos reikšmės apskaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį.

Visų pirma, apelianto nuomone, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija neteisingai taikė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 ,,Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatų įgyvendinimo“. Apeliantas mano, kad apskaičiuojant nuompinigių dydį į apskaičiavimo formulę turi būti įtraukiamas ne krantinės ilgis laivo švartavimui ar darbinis ilgis, kuris nustatomas uosto kapitono įsakymu, o krantinės ilgis iš techninio paso (krantinės Nr. 146-147). Apskaičiuojant vidutinį uosto žemės sklypo nuomos koeficientą – k(s), turi būti naudojamas ne uosto kapitono įsakymuose nustatytas krantinės ilgis švartavimui arba nuo 2005 m. pabaigos nustatomas darbinis krantinės ilgis, o krantinės ilgis nurodytas jos techniniame pase.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl krantinės, kaip hidrotechninio įrenginio, vertinimo.

Krantinės bendras fizinis (faktinis) ilgis skiriasi nuo uosto kapitono įsakymuose vartojamo krantinės ilgio, kuris apima tik tą krantinės dalį, kuri yra tinkama įstatyme nustatytoms krantinės funkcijoms vykdyti: laivams švartuoti ir krauti, keleiviams įlaipinti ar išlaipinti, kaip tai yra reglamentuota Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 2 str. 10 d. Tačiau bendras krantinės ilgis apima ne tik prieš tai minėtas krantinės atkarpas, naudojamas įstatyme numatytoms krantinės funkcijoms vykdyti, tačiau ir kitas krantinės dalis, kurios užtikrina krantinės tvirtumą, patikimumą ir pan., nors tiesiogiai laivų švartavimo ar krovos funkcijų neatlieka. Šiuo požiūriu krantinės ilgis visais atvejais bus didesnis arba lygus krantinės švartavimo ar darbiniam ilgiui, kadangi negali būti tokio darbinio krantinės ilgio, kuris nepatektų į bendrą krantinės ilgį. Kartu gali būti tokių krantinės atkarpų, kurios nepatenka į darbinį krantinės ilgį ir prie kurių laivai negali būti švartuojami, tačiau jos įskaičiuojamos į bendrą krantinės ilgį.

Kaip minėta, apeliantas nurodo, kad uosto žemė yra nuomojama palei visą krantinės ilgį ir visas krantinių ilgis yra naudojamas pagal paskirtį, todėl nėra pagrindo išskirti kaip nenaudingą jos ilgio dalį. Tačiau pagal susiklosčiusią praktiką darbinis krantinės ilgis ar krantinės ilgis švartavimui yra įtrauktas į formulę uosto žemės nuomos mokesčiui apskaičiuoti, siekiant, kad uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimui (jo dydžiui) turėtų įtakos krantinių charakteristikos, lemiančios galimybę švartuoti laivus ir vykdyti krovos darbus. Pagal savo savybes fiziškai krantinė yra vertikali, o ne horizontali plokštuma. Krantinės, kaip hidrotechninio įrenginio, funkcinį naudingumą lemia krantinės vertikalios plokštumos charakteristikos – gyliai, ilgis prie jūros linijos.

Šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Tvarkos nuostatos turi būti vienodai taikomos visiems uosto žemės naudotojams, apskaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį turi būti taikomi vienodos rūšies dydžiai. Pagal nustatytas formules kuo didesnis krantinės ilgis, tuo labiau jis lemia uosto žemės nuomos koeficientą ir atitinkamai uosto žemės nuomos mokestį. Skaičiuojant pagal atsakovo siūlomą tvarką jis vienintelis atsiduria geresnėje padėtyje, nes atsakovas naudojasi 15 krantinių, kurių leistinos maksimalios laivų grimzlės skiriasi nuo 6,5 iki 12,5 m., tik keleto atsakovo naudojamų krantinių ilgiai pagal techninius pasus yra didesni nei uosto kapitono nurodomi krantinių darbiniai ilgiai. Be to, prie tokių krantinių leistina maksimali laivų grimzlė yra palyginti maža, t. y. krantinėse su mažesne grimzle yra daugiau ilgio, kuris realiai nenaudojamas laivų švartavimui.

Taip pat pagal Tvarkos 5.3 p., apskaičiuojant vidutinį uosto žemės sklypo nuomos koeficientą, naudojamas didesnis nei ieškovo apskaičiavime krantinių su nedidele leistina grimzle ilgis sumažina krantinių naudingumo vidurkį ir atitinkamai sumažina vidutinį uosto žemės sklypo nuomos koeficientą.

Atvirkščiai negu apeliantui kitiems uosto žemės nuomininkams, kurie naudojasi viena krantine ar keliomis krantinėmis, tačiau jų maksimalios leistinos laivų grimzlės nesiskiria ar nėra kitų anksčiau nurodytų atsakovui palankių aplinkybių, uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas atsakovo nurodytu būdu būtų nepalankus, nes būtų apskaičiuojamas didesnis uosto žemės nuomos mokestis.

Pirmosios instancijos teismo nurodytuose teisės aktuose nustatyta uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo formulė patvirtina išvadą, kad kuo didesnis krantinės ilgio dydis bus įtraukiamas į formulę, tuo bus apskaičiuojamas didesnis uosto žemės nuomos mokestis. Ši bendra taisyklė negalioja tais atvejais, kai atskirų krantinių ilgiai yra naudojami krantinės grimzlės ir ilgio vidurkiui apskaičiuoti, tokiu atveju didesnis krantinės su mažesne grimzle ilgis labiau sumažina grimzlės vidurkį ir tokiu būdu mažina uosto žemės nuomos mokestį. Nurodytos Tvarkos 5.2.2 p. nustatytos ir kitos naudojamos krantinės charakteristikos – leistinos maksimalios laivų grimzlės sąvoka, kuri apibrėžia atstumą nuo vandens paviršiaus iki jūros dugno prie krantinės, o leistina maksimali laivų grimzlė apibrėžia tą krantinės gylio dalį, kuri gali būti naudojama laivams švartuoti, tai yra tiesioginėms krantinės funkcijoms. Atsižvelgiant į tai, kad nustatant krantinės gylį, yra naudojamas dydis, tiesiogiai susijęs su krantinės funkcija – laivų švartavimu, tai ir nustatant horizontalius krantinės matmenis (krantinės ilgį), turi būti naudojamas tik tas krantinės ilgis, kuris yra tinkamas krantinės funkcijoms vykdyti – laivams švartuoti, ir kuris, kaip ir leistina maksimali laivų grimzlė, yra nustatomas uosto kapitono įsakymu. Dėl išvardintų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apskaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį, turi būti taikomas darbinis krantinių ilgis, kuris nustato realias naudojimosi krantinėmis galimybes.

Atsakovas AB ,,Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ nurodo, kad ieškovas nepagrįstai krantines skaidė į dalis pagal leistiną maksimalią laivų grimzlę kiekvienai daliai suteikdamas skirtingą subklasę, nuo kurios priklauso žemės nuomos mokesčio dydis (krantinės Nr. 7-9, Nr. 13, Nr. 15). Apelianto nuomone, krantinė negali būti dalijama į dalis, o visai krantinei turi būti suteikiama viena subklasė pagal taikomą mažiausią krantinės leistiną laivų grimzlę. Pagrįsdamas savo argumentus dėl krantinių skaidymo į subklases apeliantas remiasi Tvarkos 5.3 p., kuris nustato, kad jei prie sklypo yra krantinės, atitinkančios skirtingas subklases, apskaičiuojant žemės nuomos mokesčio dydį vietoje uosto žemės nuomos koeficiento taikomas vidutinis uosto žemės sklypo nuomos koeficientas, kuris apskaičiuojamas pagal nustatytą formulę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas prieštarauja susiformavusiai praktikai. Nagrinėjamu atveju savo argumentus dėl uosto žemės sklypo nuomos mokesčio apskaičiavimo atsakovas grindžia teiginiu, kad prie ginčo krantinių Nr. 7, 8, 9 negali būti ir nėra švartuojami laivai su didesne nei minimali uosto kapitono įsakymuose nurodyta laivų grimzle, t. y. prie krantinės Nr. 7 – ne didesnė nei 10,6 m., prie krantinės Nr. 8 – ne didesnė nei 10,6 m., prie krantinės Nr. 9 – ne didesnė nei 8,3 m. Iš byloje pateiktų krantinių grimzlių schemos matyti, kad per ginčo laikotarpį dalis Nr. 7 krantinės ir dalis Nr. 8 krantinės sudarė vientisą 278 m ilgio ruožą, kuriame maksimali leistina grimzlė- 12 m; be to, dalis Nr. 8 ir dalis Nr. 9 krantinės sudaro vientisą 128 m ilgio ruožą, kuriame maksimali leistina grimzlė sudaro 10,6 m., be to, šalia šio ruožo neribotu atstumu gali būti naudojama Nr. 8 krantinės dalis, kurioje maksimali leistina grimzlė dar didesnė – 12 m. Ieškovas pateikė suvestinę, iš kurios matyti, kad prie atsakovo krantinių švartavosi ir didesnės grimzlės laivai nei yra leistina grimzlė subklasei, kuri, apelianto manymu, turėtų būti nustatyta visai krantinei (b.l.17-18,T.2). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovo nurodyti argumentai neatitinka duomenų apie faktinį krantinių panaudojimą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi 2007 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu patvirtinta uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo ir 2010 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu patvirtinta Uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkomis, kurios ginčo laikotarpiu nebuvo įsigaliojusiosios ir kurios ginčo santykiams negaliojo. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kad minėtais teisės aktais teismas remiasi ne kaip teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, o tik kaip papildomais netiesioginiais įrodymais, iš kurių galima spręsti apie tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, reglamentuojant ginčo santykius. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vėliau patvirtintose uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkose kai kurie uosto žemės nuomos apskaičiavimo klausimai yra reglamentuojami žymiai aiškiau ir detaliau.

Apeliantas taip pat abejoja dėl uosto kapitono priimamų įsakymų įtakos uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimui. Visgi pagal Tvarkos 5.2.2. p. nuostatą krantinės (jos dalies) subklasė yra nustatoma pagal uosto kapitono įsakymu patvirtintas leistinas maksimalias laivų grimzles. Teismas pagrįstai pažymėjo uosto kapitono įgalinimus, kad jis kontroliuoja uosto akvatorijos gylį, laivų grimzlę, uosto krantinių būklę, kapitono sprendimai jo kompetencijai priklausančiais klausimais yra privalomi ir turi būti vykdomi nedelsiant, priimti sprendimai ir veiksmai gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Saugios laivybos įstatymo 7 str. 4 d., 8 str. 3 d. 3-5 p.). Pažymėtina, kad atsakovas šių uosto kapitono įsakymų turinio neginčijo.

Apeliantas mano, kad apskaičiuojant nuompinigių dydį ginčo laikotarpiu turėjo būti skaičiuojamas sumažintas lengvatinis koeficientas dėl sumažintos leistinos apkrovos į krantinę Nr.7-9.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas ginčus dėl uosto žemės mokesčio dydžio yra pažymėjęs, kad uosto žemės nuomos kainos dydį lemia nuomojamame žemės sklype sukurta infrastruktūra, nustatanti galimybę mažinti ją tik esant objektyvioms priežastims taikyti lengvatinį ar naudingumo koeficientą. Tai reiškia, kad nuomojamo žemės sklypo kaina nustatoma pagal sklype sukurtą infrastruktūrą nepriklausomai nuo to, ar nuomininkas ją naudoja savo veiklai plėtoti ir kokia apimtimi. Kaina gali būti mažinama tik tuo atveju, jeigu nuomininkas ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių negali sukurtos infrastruktūros naudoti savo vykdomai veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2010).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą nustatė, kad apskaičiuodamas naudingumo koeficientą krantinėms Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9 (1k) atsakovas remiasi maksimalių leistinų apkrovų rodikliu. Minėtos tvarkos 7.1.2 p. nustato, kad naudingumo koeficientas nurodytai krantinei nustatomas pagal laikančiosios galios liekamąjį procentinį dydį. Maksimali leistina apkrova ir laikančioji galia yra skirtingos sąvokos, apibrėžiančios skirtingus dydžius, kurių negalima sutapatinti.

Teisėjų kolegija sutinka su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos nuomone, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas maksimalių leistinų apkrovų ir laikančiosios galios sumažėjimo neįrodė.

Atsakovas nurodo dabartines maksimalias leistinas apkrovas (ne laikančiąją galią), tačiau lieka neaišku, kokių duomenų pagrindu turi būti nustatytas leistinų apkrovų sumažėjimas. Lyginant šiuos dydžius su projektiniais, aptartais uosto kapitono įsakymais yra įvertinta, kad projektiniai reikalavimai neįvykdyti ir vietoje projekte 14 metrų grimzlės per ginčo laikotarpį prie šių krantinių nustatyta nuo 8,3 iki 12,5 metrų leistina maksimali laivų grimzlė. Todėl atsakovo nurodyta pablogėjusi krantinių techninė būklė buvo įvertinta, nustatant leistiną maksimalią laivų grimzlę prie krantinių (mažesnę nei projektinė) ir skaičiuojant uosto žemės nuomos mokestį pagal faktines leistinas maksimalias laivų grimzles, uosto žemės nuomos mokestis yra sumažintas, lyginant su tuo, koks turėtų būti mokamas, jei krantinės atitiktų projektinius parametrus, t. y. 14 metrų leistiną maksimalią laivų grimzlę. Dėl šios priežasties nėra pagrindo dar kartą taikyti jau ieškovo įvertintas aplinkybes.

Akivaizdu, kad nėra realaus pagrindo dabartines maksimalias leistinas apkrovas lyginti su buvusiomis iki krantinių rekonstrukcijos. Rekonstrukcijos metu buvo sukurtos visai kitų charakteristikų ir funkcinių savybių krantinės, su kuriomis atsakovas sutiko.

Pažymėtina ir tai, kad vertinant naudingumo koeficiento krantinės taikymo galimybes Tvarkos 7.1.2 p. nustato būtiną tokio koeficiento taikymo sąlygą, kad krantinės naudojimo galimybės turi būti ribotos dėl pablogėjusios krantinės būklės. Kaip nustatyta byloje, tokio ribojimo naudotis krantinėmis Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9 atsakovas neįrodinėjo.

Apeliantas pažymi, kad nebuvo pagrindo didinti uosto žemės nuomos mokesčio dydžio, nes nebuvo pasiekti krantinių projektiniai rodikliai ir nebuvo pagerinta uosto žemės sklypo infrastruktūra. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuomos sutartyse nenumatyti jokie įsipareigojimai dėl krantinių rekonstrukcijos darbų, t. y. pasiekti tam tikrus krantinių išgilimo dydžius, nuomos mokestis apskaičiuotas ne pagal siektus rekonstrukcijos rodiklius, o pagal jos faktinį rezultatą.

Nagrinėjamoje byloje ieškinys yra grindžiamas imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad Jūrų uosto žemės mokesčio dydis, apskaičiavimo tvarka ir uosto žemės nuomos koeficientas yra nustatyti įstatymo, poįstatyminių teisės aktų ir negali būti nustatomi šalių susitarimu (CK 6.552 str. 2 d., Uosto įstatymo 23 str. 2 d., Tvarkos 2 p.). Uosto žemės nuomos dydžio apskaičiavimo ir jo keitimo klausimus reguliuojant įstatymui ir poįstatyminiam aktui, Sutarties 32 p., nustatantis konkrečią vieno kvadratinio metro kainą, nedraudžia keisti žemės nuomos mokesčio dydį, nepakeitus šiuo punktu nustatyto dydžio, kai dėl pasikeitusios nuomojamos žemės kategorijos keičiasi žemės nuomos koeficientas. Uosto žemės nuomos koeficientas nustatomas pagal uosto žemės kategoriją (Tvarkos 5 p.), o kategorija nustatoma ir pagal gylį prie krantinių, esančių išnuomotoje teritorijoje (Tvarkos 5.22 p.). Sutartyje taip pat įtvirtinta teisė nuomotojui keisti uosto žemės nuomos dydį, kai keičiasi uosto žemės nuomos koeficientas (Sutarties 37, 37.1 p.). Uosto žemės nuomos mokestis perskaičiuojamas ateinantiems kalendoriniams metams, esant sutartyje ir Tvarkoje numatytiems pagrindams jį keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2005).

Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas - kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažinamos tik CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d. nustatyta tvarka ir pagrindais. Taigi, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą jo padarinius, skolininko elgesį prievolės sumą ir pan. CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d. nustatyta tvarka teismui suteikta teisė kontroliuoti netesybų dydį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas dėl nuomos mokesčio dydžio nagrinėjamas teisme neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti nuomos sutartyje nustatytas netesybas, kurių dydis nustatytas pagal sutartinius įsipareigojimus. Apeliantas mano, kad nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės. Pažymėtina, kad atsakovas sąmoningai nemokėjo nustatyto dydžio nuompinigių teisindamasis vykstančiais teismo procesais, nors akivaizdu, kad sutartyse buvo nustatyta jo pareiga mokėti reguliariai apskaičiuotą nuomos mokestį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas įvertino prievolės nevykdymo pasekmes: sąmoningai prisiėmė sutartinės civilinės atsakomybės pasekmių riziką (CK 6.256 str. 4 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008).

Teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl ieškovo reikalaujamų procesinių palūkanų, CK 6.37 str. numato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, netenkinus atsakovo apeliacinio skundo ir bylos rezultatui esant nepalankiam apeliantui, bylinėjimosi išlaidos jam nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gegužės 23 d. sprendimą.

Teisėjai Audronė JarackaitėDanutė MilašienėVytas Milius