Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. D. gynėjo advokato Andriaus Marapolsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. D. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

K. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 15 MGL (750 eurų) dydžio bauda.

K. D. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams.

Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams. Ši subendrinta bausmė toliau subendrinta su bausme, paskirta už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir K. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 50 MGL (2 500 eurų) dydžio bauda, įpareigojant šią baudą sumokėti per 10 mėnesių nuo terminuoto laisvės atėmimo bausmės įvykdymo dienos.

Į bausmę įskaitytas K. D. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas – dvi dienos, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

a) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte;

b) už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinti su bausme, skundžiamu nuosprendžiu paskirta už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, ir paskirti laisvės apribojimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, šią bausmę subendrinti su bausme, skundžiamu nuosprendžiu paskirta už nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir paskirti K. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams bei 50 MGL (2 500 eurų) dydžio baudą.

3.1. Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Skunde atkreipiamas dėmesys į pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais nurodyta, kad K. D. savo kaltę dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pripažino tik bylą nagrinėjant teisme, be to, tai padarė ne iš karto, o apklausus vieną liudytoją ir teisiamųjų posėdžių metu išklausius telefoninių pokalbių garso įrašus, dėl ko konstatuoja, jog K. D. prisipažino tik siekdamas švelnesnės bausmės, kas teismui sukėlė pagrįstas abejones dėl pastarojo nuoširdaus gailėjimosi ir tuo pagrindu K. D. prisipažinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Gynėjas su tokia teismo išvada nesutinka, tvirtina, kad ji prieštarauja baudžiamojoje byloje užfiksuotiems nuteistojo parodymams, jo pozicijai dėl kaltės pripažinimo, netgi paties teismo procesiniam elgesiui po kaltinamojo prisipažinimo. Gynėjo vertinimu, nėra pagrindo abejoti nei prisipažinimo nuoširdumu, nei nuoširdžiu nuteistojo gailėjimusi dėl visų padarytų nusikalstamų veikų, taip pat ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje.

3.2. Gynėjas pažymi, kad BK 59 straipsnio l dalies 2 punkte yra nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, konstatuodamas šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

3.3. Šioje byloje aktualus kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, konstatuodamas šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymima, jog pagal teismų praktiką, taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Gynėjas skunde nurodo kasacinės instancijos teismo bylas, aktualias aiškinant aptariamą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, Nr. 2K- 163/2014).

3.5. Gynėjas kaip teisiniu požiūriu nepagrįstą vertina teismo išvadą, jog nuteistasis neva prisipažino tik siekdamas švelnesnės bausmės. Toks teismo argumentas pats savaime negali būti pagrindu nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kadangi net pats baudžiamasis įstatymas (BK 54, 61 ir kiti straipsniai) numato, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra vienas iš švelnesnės bausmės skyrimo kriterijų. Suprantama, kad visais atvejais kaltinamasis, pripažindamas jam inkriminuojamą veiką, tikisi, kad valstybės valdžią įgyvendinantis teismas į tai atsižvelgs ir jo, kaip nusikaltimą padariusio asmens, pasmerkimas valstybės vardu apkaltinamajame nuosprendyje jam sukels lengvesnius padarinius.

3.6. Vertinant tai, ar nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir gailėjimasis dėl šios veikos padarymo buvo padarytas tik dėl byloje surinktų įrodymų, svarbu nustatyti, ar ir be tokių jo parodymų (t. y. visapusiško prisipažinimo) būtų buvusi išsamiai atskleista BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta veika. Gynėjo vertinimu, nuteistajam laikantis kitokios pozicijos, bylos rezultatas dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį galėjo būti visiškai kitoks, nusikaltimui išaiškinti būtų prireikę daug ilgesnio teismo proceso. Galiausiai visiško prisipažinimo įrodomąją reikšmę pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas. Iš 2022 m. kovo 28 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas nusprendė nebekviesti į teisiamąjį posėdį neapklaustų liudytojų, nebeklausė likusių garso įrašų, t. y. teismas iš esmės nutraukė įrodymų tyrimą, kas patvirtina, kad bylos aplinkybės po nuteistojo parodymų tapo aiškios. Priešingu atveju, toks teismo sprendimas reikštų esminį BPK XXI dalies nuostatų pažeidimą, nes baudžiamojo proceso įstatymas nenumato dalinio įrodymų tyrimo pirmosios instancijos teisme – įrodymų tyrimas gali būti tik pilnas arba sutrumpintas (BPK 273 straipsnio tvarka). Tuo tarpu šioje byloje liko neapklausti kaltinamajame akte nurodyti liudytojai E. L., D. O., A. J., D. L., taip pat neapklaustas liudytojas R. V., kuriam nuteistasis ketino išplatinti narkotinę medžiagą. Pastarasis asmuo šią aplinkybę teisiamajame posėdyje galėjo neigti, nėra žinoma, kokius parodymus būtų davę ir kiti minėti liudytojai. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas tvirtina, kad nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, buvo jo laisvos valios išraiška, o ne padarytas dėl surinktų įrodymų.

3.7. Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir švelnesnės, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, bausmės rūšies skyrimo. Gynėjo vertinimu, teismas, nors ir taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau vis tiek paskyrė per griežtą bausmę. Skundžiamame nuosprendyje liko teisiškai tinkamai neįvertinas nuteistojo asmenybės pavojingumas visuomenei bei kitos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Skunde pažymima, jog kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių draudžiama medžiaga nebuvo išplatinta, kadangi pareigūnai ją surado ir paėmė iš nuteistojo. Svarbu ir tai, kad K. D. pripažino esmines veikos padarymo aplinkybes. Visa tai leidžia teigti esant mažesnį nuteistojo veiksmų pavojingumą negu tokios rūšies nusikaltimų – neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ir laikymo turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti pavojingumą. Gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino tik iš dalies. Teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams, apskritai nevertino, kaip tokia bausmė paveiks nuteistojo šeimos ryšius, jo mažamečio vaiko gerbūvį (nuteistasis būdamas įkalinimo įstaigoje neturės jokių galimybių teikti išlaikymą, ką jis šiuo metu daro mokėdamas alimentus), jo paties resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Skunde pabrėžiama, kad vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies. Byloje nustatyta, kad nuteistasis anksčiau nebuvo teistas, kritiškai vertina savo neteisėtą elgesį, šiuo metu dirba dviejose įmonėse (UAB „V.“ ir UAB „A.“), moka alimentus mažamečiui vaikui. Šios aplinkybės sumažina nuteistojo asmenybės pavojingumą. Gynėjo teigimu, paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, iš esmės būtų pasiektas tik vienas bausmės tikslų – nubaudimas, tačiau visiškai ignoruojami visi kiti bausmės tikslai. Kaip svarbią aplinkybę gynėjas vertina, jog net ir kaltinimą palaikiusi prokurorė neprieštaravo dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nuteistajam turėtų būti skirtina laisvės apribojimo bausmė (nuteistasis neprieštarauja ir dėl intensyvios priežiūros taikymo bausmės atlikimo laikotarpiu), atitinkamai sušvelninant galutinę subendrintą bausmę.

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

6. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas K. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nepripažinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, taip pat nesutinkama su bausmės rūšimi, parinkta už minėtą nusikaltimą, ir atitinkamai prašoma, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7. Pirmasis apeliacinio skundo prašymas yra susijęs su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Gynėjas tvirtina, kad tokia atsakomybė nepagrįstai nepripažinta kaip lengvinanti nuteistojo atsakomybę. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka.

8. Pažymėtina, kad teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tais atvejais, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-495/2022).

9. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad 2022 m. kovo 28 d. teisiamajame posėdyje K. D. prisipažino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo, apklausiamas davė parodymus, patvirtinančius jam pareikštą kaltinimą. Neginčijant asmens kaltės pripažinimo, vis dėlto svarbu pažymėti, kad vien tik asmens prisipažinimas nėra pakankama sąlyga atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimui konstatuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu K. D. kategoriškai tvirtino, kad rastomis narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis disponavo išskirtinai savo poreikiams, neturėjo jokio tikslo jas platinti (3 t., b. l. 128, 142), t. y. nepripažino esminio BK 260 straipsnio 1 dalies požymio. Teisiamųjų posėdžių metu K. D. laikėsi tos pačios pozicijos, toliau tvirtino neturėjęs tikslo platinti narkotines bei psichotropines medžiagas, jo parodymai dėl tikslo platinti pakito tik 2022 m. kovo 28 d. teisiamajame posėdyje. Čia pažymėtina, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, viena vertus, gali būti reikšmingas vertinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės kontekste net ir anksčiau neigus esmines aplinkybes, kita vertus, sprendžiant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymo, svarbu įvertinti, kokios priežastys lėmė kaltininko pozicijos dėl kaltės pripažinimo pasikeitimą. Nagrinėjamu atveju matyti, jog nuteistasis, visą ikiteisminį tyrimą tvirtinęs, jog draudžiamomis medžiagomis disponavo išskirtinai tik savo reikmėms, analogiškus parodymus davė ir pradėjus bylą nagrinėti teisme, dėl ko išklausius K. D. parodymus nebuvo pagrindo spręsti klausimą dėl bylos nagrinėjimo sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki nuteistojo prisipažinimo teisiamuosiuose posėdžiuose buvo apklaustas liudytojas A. Z. (A. Z.), kuris parodė vežęs K. D. įsigyti narkotinių medžiagų, pasak liudytojo, nuteistasis jam pasakojo prekiaujantis narkotinėmis medžiagomis (5 t., b. l. 74-79). Kituose teisiamuosiuose posėdžiuose (2022 m. kovo 1d., kovo 18 d. ir dalyje kovo 28 d.) buvo klausomi telefoninių pokalbių garso įrašai, kurių turinys leido spręsti, jog K. D. turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Pokalbiuose užfiksuota, kaip pastarasis kitiems asmenims siūlo narkotinės medžiagas, kalbasi dėl konkrečių medžiagų, jų kiekio, kainos, kiti asmenys prašo nuteistojo parūpinti narkotinių medžiagų. Atkreiptinas dėmesys į garso įrašus Nr. 19942, Nr. 21533, kuriuose atsispindi aiškus ketinimas išplatinti narkotines medžiagas. Be to, 2022 m. kovo 28 d. teisiamajame posėdyje net ir po to, kai tuometinis nuteistojo gynėjas nurodė, jog K. D. keičia poziciją ir nori prisipažinti, pastarasis vis tiek iš pradžių tvirtino, jog visas rastas narkotines medžiagas turėjo tik savo poreikiams, aiškino jas ketinęs suvartoti per savaitę laiko. Po tokių nuteistojo parodymų buvo išklausyti dar keli telefoninių pokalbių įrašai (Nr. 04574, Nr. 04235), kuriuose užfiksuotas jo ketinimas draudžiamas medžiagas platinti kitiems asmenims, po ko K. D. galiausiai jau pripažino, jog kanapes ir kristalinę medžiagą (past. – su psichotropine medžiaga – chlormetkatinonu arba 4-chlormetkanoninu) būtų suvartojęs ne tik pats, o ir išplatinęs ją savo draugams (juos pavaišindamas, t. y. neatlygintinai). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuteistasis kaltę pripažino tik aiškiai žinodamas visą surinktą medžiagą, išklausęs garso įrašus ir suvokęs, kad byloje yra surinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių duomenų, kurie gali būti laikytini įrodymais, ir kuriuos nuginčytini būtų itin sudėtinga ar iš esmės ir neįmanoma. Toks byloje surinktų įrodymų nulemtas prisipažinimas negali būti vertintinas kaip savanoriškas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės kontekste.

10. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad būtent tik po jo parodymų bylos aplinkybės tapo aiškios ir nusikalstama veika išsamiai atskleista, tuo tarpu jam nedavus parodymų, bylos baigtis dalyje dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje inkriminuotos veikos galėjo būti ženkliai kitokia (kaip galima suprasti, iki galo neišsiaiškinta). Tokia nuteistojo pozicija yra daugiau subjektyvi, ja siekiama suteikti išskirtinę reikšmę prisipažinimui, nors surinkus ir teisme ištyrus pakankamai duomenų buvo galima pagrįstai manyti, jog pasitvirtino nuteistajam inkriminuotas kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, todėl vėlesnis K. D. prisipažinimas ir 2022 m. kovo 28 d. posėdyje duoti parodymai nebuvo vienas iš svarbiausių veiksnių teisingam bylos išnagrinėjimui ir procesinio sprendimo priėmimui. Galima pastebėti, jog nuteistasis nors ir prisipažino turėjęs tikslą platinti narkotines medžiagas, tačiau pirmiausia savo veiksmus vertino tik kaip pagalbą narkotinių medžiagų ieškantiems asmenims (neva į jį besikreipiantys asmenys pirkdavo medžiagas iš kito žmogaus, o jis būdavo tik tarpininkas), bandė sumenkinti savo vaidmenį, proceso eiga rodo, kad po gynėjo pareiškimo, jog K. D. pakeitė poziciją ir pilnai pripažįsta savo kaltę, nuteistojo išsakytas prisipažinimas visgi neatskleidė visų esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, kaip minėta, po to dar buvo klausomi du garso įrašai, kuriuose aiškiai užfiksuotas K. D. ketinimas platinti narkotines medžiagas kitiems asmenims, ir tik po jų buvo duoti parodymai pripažįstant tikslą platinti narkotines ir psichotropinės medžiagas, kas visumoje rodo, jog prisipažinti nuteistasis nusprendė jau esant pakankamai neabejotinų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Galima sutikti su apeliantu, kad siekio sulaukti švelnesnės bausmės nulemtas kaltininko prisipažinimas pats savaime negali būti pagrindu nepripažinti aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kadangi ir pats baudžiamasis įstatymas prisipažįstančiajam ir nuoširdžiai besigailinčiam asmeniui numato galimybę pagrįstai tikėtis atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo ir atitinkamai švelnesnės bausmės skyrimo. Vis dėlto tokia teismo išvada nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo prisipažinimas buvo daugiau formalus, išsakytas ištyrus pakankamai jo kaltę patvirtinančių duomenų, dėl ko nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažinta pagrįstai.

11. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, konstatavimui turi būti nustatytas ir kaltininko nuoširdus gailėjimasis. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Ši aplinkybė iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinama kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, kad asmuo nori pasitaisyti. Nuoširdus gailėjimasis dažniausiai ir pasireiškia tuo, kad kaltininkas aiškiai pasmerkia savo nusikalstamus veiksmus, pasižada pasitaisyti ir ateityje nenusikalsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-495/2022). Nors nuteistasis ir išreiškė gailestį dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau vien atitinkamos frazės išsakymas negali būti pripažintas nuoširdžiu gailesčiu. Nuteistasis proceso eigoje nevertino kritiškai savo elgesio, tikslą platinti narkotines medžiagas aiškino kaip pagalbą kitiems asmenims ir negalvojo darantis pavojingą nusikaltimą. Be to, nuteistojo parodymai iškart po įvykio ir vėlesnėje proceso stadijoje nebuvo nuoširdūs, o noras keisti elgesį buvo išreikštas tik praėjus daugiau nei metams po nusikalstamos veikos padarymo, kai jau buvo ištirta pakankamai įrodymų, patvirtinančių K. D. kaltę. Šios aplinkybės taip pat neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis nuoširdžiai gailėtųsi dėl padarytos nusikalstamos veikos.

12. Taigi visi anksčiau išdėstyti argumentai leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo yra teisėta ir pagrįsta.

13. Kitas ir iš esmės pagrindinis skundo prašymas – skirti nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį, nei numato įstatymas ir paskyrė pirmosios instancijos teismas. Nors skundžiamu nuosprendžiu K. D. ir buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, paskiriant perpus mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta minimali bausmė, apelianto teigimu, tokia bausmė yra vis tiek per griežta ir bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus K. D. laisvės apribojimo bausmę.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą, skiriant bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nulėmė vertinimas, jog nuteistojo padarytos veikos pavojingumas yra ženkliai mažesnis negu rūšinis tokių nusikaltimų pavojingumas, taip pat atsižvelgta į tai, kad K. D. neteistas, dirbantis. Apeliantas mano, kad liko neįvertintos ir kitos svarbios aplinkybės, o būtent – draudžiamos medžiagos neišplatintos, jos paimtos pareigūnų, nuteistasis pripažino visas nusikaltimo aplinkybes, nebuvo teistas, dirba dviejuose įmonėse, kritiškai vertina savo elgesį, išlaiko mažametį vaiką. Kaip matyti, prašymas paskirti dar švelnesnę bausmę grindžiamas daugiausia aplinkybėmis, kurios skundžiamame nuosprendyje iš esmės jau buvo įvertintos. Nors gynėjas ir akcentuoja, kad nuteistojo disponuotos medžiagos nebuvo išplatintos, tačiau tokia aplinkybė atskirai nevertintina, kadangi pirmosios instancijos teismas ir taip konstatavo, jog K. D. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis nei rūšinis tokių nusikaltimų pavojingumas. Tokia išvada buvo grindžiama tuo, jog pas nuteistąjį buvo rasti pakankamai maži tiek narkotinės, tiek psichotropinės medžiagos kiekiai, o tai, kad draudžiamos medžiagos buvo paimtos pareigūnų, jų neišplatinant, kaip akcentuojama skunde, tik papildo teismo anksčiau nurodytą išvadą. Kaltės pripažinimas aptartas ankstesniais motyvais, analizuojant skundo argumentus, susijusius su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Konstatuota, kad K. D. kaltę pripažino dėl byloje surinktų įrodymų, toks prisipažinimas nesudarė nei pagrindo nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui, nei, juo labiau, sudaro pagrindą skirti dar švelnesnę bausmę negu numatyta įstatyme. Tai, kad nuteistasis yra dirbantis ir anksčiau neteistas, yra įvertinta, pastarieji faktai prisidėjo prie teismo išvadų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo tikslingumo.

15. Apeliaciniame skunde dar pažymima svarba įvertinti, kaip laisvės atėmimo bausmės paskyrimas paveiks šeimos ryšius, mažamečio vaiko, kurį nuteistasis išlaiko mokėdamas alimentus, interesus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo nurodyta dar daugiau aplinkybių, susijusių su šeiminiais santykiais, t. y. pateikti duomenys apie tai, kad K. D. sugyventinė A. J.-K. laukiasi jų bendro vaiko, be to, pastaroji turi tris vaikus iš ankstesnių santykių (du mažamečiai vaikai ir vienas nepilnametis), teismui atsiųstame A. J.-K. rašte nurodyta, jog nuteistasis jai padeda rūpintis vaikais, vaikai šį myli, abu su K. D. planuoja tuoktis ir gyventi kartu, auginti jų bendrą vaiką (5 t., b. l. 184-189). Tokios aplinkybės kaip ir teismui papildomai pateikta darbo sutartis ir darbovietės charakteristika, duomenys dėl dalyvavimo sporto turnyre (5 t., b. l. 190-192, 193-194), suprantama, prisideda prie teigiamo asmenybės vertinimo, tačiau jos nepagrindžia, kad nuteistajam skirta bausmė, švelnesnė nei numatyta įstatyme, yra per griežta ir neužtikrina teisingumo principo. Čia pažymėtina, kad nuteistojo mažametis vaikas (dukra A. D.) yra gimęs dar 2016 m., taigi šis įvykis niekaip nesulaikė K. D. nuo nusikalstamų veikų, neprivertė įvertinti, kaip tai paveiks vaiko interesus. Byloje nėra duomenų apie tai, kaip nuteistasis dalyvauja dukros gyvenime, kaip prisideda prie jos auklėjimo, yra duomenys tik apie tai, kad teismo išduoto vykdomojo dokumento pagrindu iš nuteistojo nuo 2020 m. liepos 1 d. yra išieškomas išlaikymo įsiskolinimas (210 Eur dydžio periodinėmis išmokomis) (5 t., b. l. 116, 118), kas rodo, jog vaiko išlaikymas nebuvo teiktas savanoriškai. Teismui atsiųstame pareiškime A. J.-K. nurodo besilaukianti bendro jos ir K. D. vaiko, šis faktas yra vertintinas spendžiant bausmės klausimą, tačiau pabrėžtina, kad nuteistojo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo K. D. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, priimtas dar 2022 m. balandžio mėn., t. y. ženkliai anksčiau nei A. J.-K. nėštumas, todėl tiek ji, tiek nuteistasis, planuodami bendrą gyvenimą, ką būtent nurodo abu darantys, turėjo įvertinti, kokią įtaką jų ateičiai turės paskirta bausmė, jei priimtas nuosprendis įsiteisės nepakeistas.

16. Aptariant paties nuteistojo asmenybę, tikslinga pažymėti, kad anksčiau K. D. buvo taikytos BK 40 straipsnio nuostatos ir jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, perduodant tėvo R. K. atsakomybei, laidavimo terminas nustatytas vieneriems metams, užstatas neskirtas. Kaip matyti, laidavimo metu (praėjus 8 mėnesiams nuo nuosprendžio priėmimo) pastarasis padarė naujas nusikalstamas veikas, taip pat ir sunkią, kas rodo, jog K. D. jam parodyto pasitikėjimo nepateisino, galima spręsti, jog nusikalstamas elgesys jam nėra atsitiktinis. Iš įtariamų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro matyti, kad K. D. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas ir dar anksčiau, tąkart BK 38 straipsnio pagrindu (3 t., b. l. 14). Taigi nors pastarasis ir nėra teistas, tačiau faktai apie taikytus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutus yra vertintini visumoje sprendžiant dėl nuteistojo asmenybės. Byloje esantis Administracinių nusižengimų registro išrašas leidžia matyti, jog K. D. ne kartą baustas administracine tvarka, taip pat ir už pakartotinius viešosios tvarkos pažeidimus (visi susiję su įžeidžiamu kibimu prieš moteris – triukšmaujant, agresyviai elgiantis, provokuojant muštynes, įžeidinėjant, vienai jų, nutraukusiai draugiškus santykius, grasinant paviešinti tikrovės neatitinkančią informaciją), administracinė atsakomybė taikyta ir už policijos pareigūnų garbės ir orumo pažeminimą, tokį nusižengimą padarant neblaiviam (3 t., b. l. 155-158; 4 t., b. l. 99-102).

17. Anksčiau aptartų aplinkybių kontekste nėra pagrindo spręsti, kad nuteistojo asmenybė bei nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas buvo įvertinti netinkamai. Pirmosios instancijos teismo paskirta dvigubai mažesnė nei įstatymo numatyta minimali bausmė, nelaikytina per griežta, prieštaraujanti teisingumo principui. Pabrėžtina, kad teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Kasacinės instancijos teismas yra BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas negali būti suprastas kaip išimtis, kuriai negalioja BK 41 straipsnio 2 dalies ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013). Nagrinėjamu atveju tiek nusikalstamos veikos pavojingumas, tiek nuteistojo asmenybė, o taip pat 41 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo įvertinti ir K. D., vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams yra tinkama ir neprieštaraujanti teisingumo principui.

18. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas nepagrįstai kėlė klausimą dėl BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo, nors iš nagrinėjamos bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo ne sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Priešingai, valstybinei kaltintojai paskelbus kaltinimą, K. D. kaltę pripažino tik iš dalies (neigė turėjęs tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas), dėl ko nebuvo pagrindo bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, taikant BPK 273 straipsnio nuostatas (pilnai įrodymai netirti tik dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurią nuteistasis pilnai pripažino), aiškinantis BK 259 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, buvo apklaustas liudytojas A. Z., išklausyta didesnė dalis telefoninių pokalbių. Tai, kad įrodymų tyrimo metu K. D. pozicija pasikeitė ir jis galiausiai pripažino kaltę ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, dėl ko nebebuvo pagrindo apklausti likusius liudytojus bei tirti kitus įrodymus, nesudaro pagrindo išvadai dėl tikslingumo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas. Nors apeliaciniame skunde ir nebuvo keliamas nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimas, tačiau nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas aiškino, kad, nenustačius, kurią disponuotų draudžiamų medžiagų dalį nuteistasis turėjo tikslą suvartoti pats, o kurią platinti, jo veika turėjo būti kvalifikuota tik pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Tokia gynėjo pozicija yra nepagrįsta, neatitinkanti teismų praktikos, kurioje išaiškinta, kad asmuo, neteisėtai disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, gali turėti ir du tikslus – vartoti ir parduoti (ar kitaip platinti), todėl tokiu atveju veika (taip pat ir nenustačius, konkrečiai kuri dalis buvo skirta asmeniniam suvartojimui, o kuri – platinimui) kvalifikuotina kaip idealioji BK 259 straipsnyje ir 260 straipsnyje nurodytų nusikaltimų sutaptis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-195/2009, 2K-48-303/2016, 2K-163-788/2021).

19. Skundžiamu nuosprendžiu K. D. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį paskirta ir apėmimo būdu subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams visiško sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistajam paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 50 MGL dydžio bauda.

20. Pagal 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. BK 65 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsniuose numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Draudžiamas dvigubas bausmių keitimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad BK 65 straipsnio 2 dalyje numatytas draudimas pakeisti baudą nevaržo teismo visa apimtimi taikyti BK 63 straipsnyje numatytų galutinės subendrintos bausmės skyrimo taisyklių, t. y. griežtesne bausme apimti baudą, ją iš dalies ar visiškai pridėti prie griežtesnės bausmės. Šis draudimas reiškia, kad, paskyrus baudą už atskiras nusikalstamas veikas, taikant visiško ar dalinio baudos ir griežtesnės bausmės sudėjimo būdą, netaikomos BK 65 straipsnio 1 dalyje numatytos baudos keitimo kitomis bausmėmis taisyklės. Šios taisyklės taikomos nuosprendžio vykdymo stadijoje keičiant baudą viešaisiais darbais arba areštu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2012, 2K-302/2014).

21. Atsižvelgiant į anksčiau aptartą kasacinės instancijos teismo praktiką, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, subendrintą bausmę, paskirtą pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, bendrindamas su bausme, paskirta pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, neteisingai taikė visišką bausmių sudėjimo būdą, kai pastarosios bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal baudžiamojo kodekso 10 ar 11 straipsnius. Nagrinėjamu atveju pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį subendrinta bausmė yra ir dėl sunkaus nusikaltimo, kaip tuo tarpu BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai. Vadinasi, nuosprendžiu subendrintą bausmę už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, bendrinant su bausme už nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, turėjo būti taikomas bausmių apėmimas. Dėl nurodytos priežasties skundžiamas nuosprendis keistinas, anksčiau nurodytas bausmes bendrinant bausmių apėmimo būdu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo K. D. gynėjo Andriaus Marapolsko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 19 d. nuosprendį pakeisti ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, K. D. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, paskirtą subendrintą bausmę (laisvės atėmimą vieneriems metams) apėmimo būdu subendrinti su bausme, paskirta už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir K. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.