- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- A-177-552/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04454-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos VVidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 21 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1D-6529(11) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 ir 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį.
Pareiškėjas nurodė, kad jam VRM sprendimu nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta valstybinė pensija, kuri nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. - ir Laikinojo įstatymo 15 straipsniu. Teigė, jog toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos valstybinės pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.
Savo poziciją pareiškėjas taip pat grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) nutarimais, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatomis.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, tuo pačiu atstovaudamas atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. VRM, sprendimo priėmimo metu, pagal galiojančius teisės aktus, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti valstybinę pensiją. Konstitucinis Teismas pripažino, kad valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 daliai atitinkant Konstituciją, VRM sprendimas perskaičiuoti valstybinę pensiją yra teisėtas, o pareiškėjo skundas nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo S. P. bylos dalį dėl prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1D-6529(11) nutraukė, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pabrėžė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.
Teismas taip pat atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, taip pat neprieštaravo Konstitucijai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus, priimtus 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo mokama teisėtai, ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymus.
Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VRM 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1D-6529(11), teismas pažymėjo, kad nėra įtvirtinta privaloma ikiteisminė sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia (be kita ko), pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarka. Tokio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo.
Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje yra konstatuota, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka; tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams.
Atsižvelgęs į tai, teismas bylos dalį dėl VRM 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 1D-6529(11) panaikinimo nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas S. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas ir priimti naują sprendimą.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pažymi, kad priimdamas sprendimą teismas nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 53 straipsniais ir Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, neatsižvelgė į Lygių galimybių kontrolieriaus 2013 m. balandžio 23 d. pažymos Nr. (12)-SN-03 dėl skundo tyrimo išvadų 12 punktą, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalį.
Pažymi, kad nagrinėjamu atveju, ginčo dalykas yra neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Teigia, jog ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turi dalytis visa visuomenė. Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 bei 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, todėl buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, o tai reiškia pareigūnų ir karių, gaunančių valstybines pensijas, diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu.
Teigia, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas nuo 2012 m. sausio 1 d. diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra atstatytos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vadovautis Konstitucija, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartija, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymu ir jo skundo dalį dėl valstybinės pensijos neišmokėtos dalies priteisimo tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo valstybinei pensijai buvo taikomos tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos.
Nurodo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Be to, Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012 m. ir 2013 m. metams taip pat neprieštaravo Konstitucijai, kas atsakovo teigimu, reiškia, jog pareiškėjo pensija ir laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.
Pabrėžia, jog ginčo santykiams negali būti tiesiogiai taikoma Konstitucija, tarptautinės sutartys, ignoruojant kitus specialius įstatymus. Nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Pareiškėjas reikalauja kompensuoti pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, todėl atsakovo manymu, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsižvelgdama į 2016 m. birželio 2 d. priimto Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje esminis ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnio nuostatas, priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pareiškėjo reikalavimą, pripažinęs, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo pensijos apskaičiavimui taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, kurios nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako šios teismo sprendimo dalies kritiką tuo aspektu, kad teismas netinkamai interpretavo Konstituciją, Europos Žmogaus teisių teismo praktiką bei neatsižvelgė į tai, kad iki šiol nėra numatyta valstybines pensijas gaunančių asmenų patirtų praradimų kompensavimo tvarka, tuo pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą principą.
Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).
Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Nagrinėjamoje byloje yra aktualus ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.
Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.
Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikė visų minėtų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, nustačiusį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymą iki paskutinio nustatyto termino - iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., bei Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.
Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi minėtu pagrindu perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo tokia apimtimi pažeistos pareiškėjo teisės, kad būtų pagrindas taikyti pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016, 2016 m. spalio 3 d. A-1387-552/2016, 2017 m. vasario 13 d. Nr.A-79-552/2017 ir kt.).
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą pažeidimu, Lietuvos valstybei iki šiol nenustačius negautų valstybinių pensijų dalių kompensavimo mechanizmo.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta ir atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį , o Lietuvos valstybei nekilo tiesioginė pareiga nustatyti šiuo pagrindu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą.
Dėl kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo nutraukta byla dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 1D-6529(11), apeliacinis skundas nebuvo paduotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią bylos dalį ABTĮ 136 straipsnio tvarka, su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir padaryta išvada sutinka.
Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti .
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistu.
Nutartis neskundžiama.