Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ieškovo M. T. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. T. ieškinį atsakovei D. K. dėl servituto nustatymo bei išlaidų išieškojimo bei atsakovių D. K. ir J. L. priešieškinį ieškovui M. T., atsakovams R. K. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl statybų leidimo panaikinimo ir servituto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas M. T. (toliau – ir ieškovas) pateiktu ieškiniu atsakovei D. K. prašė nustatyti kelio ir statinio servitutą viešpataujančiojo daikto (pastato-dvibučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovo naudai pagal mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Optimalūs geodeziniai sprendimai“ matininko A. G. 2021 m. sausio 28 d. parengtą planą, priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 703,34 Eur išlaidas, patirtas siekiant išspręsti ginčą ne teismo tvarka ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas) buvusi savininkė J. L. 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimu patvirtino, kad jos anūkė R. K. bei ieškovas žemės sklype statytų jiems nuosavybės teise priklausysiantį gyvenamąjį namą, gautų statybą leidžiantį dokumentą bei registruotų namą Nekilnojamojo turto registre, nepriklausomai nuo jo baigtinumo įregistravimo momentu. Sutikimas buvo patvirtintas Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės L. M. (notarinio registro Nr. LM-2457). J. L. patvirtino, jog jai suprantama rusų kalba buvo perskaitytas pareiškimo turinys, buvo paaiškintos jo sudarymo teisinės pasekmės, kurias supratusi ir įvertinusi pasirašė šį dokumentą. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2014 m. rugsėjo 16 d. išdavė statybos leidimą Nr. LNS-01-140916-01071 statytojui (ieškovui), kuriuo suteikė teisę žemės sklype statyti pastatą pagal projektuotojo D. S. 2014 m. parengtą dvibučio gyvenamojo namo statybos projektą Nr. 911-TDP-AS-1 (pastatų skaičius – 1, butų skaičius – 2, bendrasis plotas – 262,25 m², tūris 1780 m³). Išduoto leidimo pagrindu ieškovas pradėjo statybas, šiuo metu yra pastatytas ir pilnai įrengtas vienas iš dviejų dvibučio gyvenamojo pastato butų (pastato baigtinumas 50 proc.), o artimiausiu metu ketinama statyti ir antrąjį dvibučio gyvenamojo pastato butą.

3. Pažymėjo, kad ieškovo santykiai su J. L. iki pat 2020 m. pavasario buvo geri, kuomet tarp J. L. ir ieškovo įvyko ginčas dėl žemės sklype ieškovo sutuoktinės R. K. pasodintų gėlių, be to, J. L. dukra atsakovė D. K. (toliau – ir atsakovė) visuomet buvo nepatenkinta, kad jos motinos sklype statomas jai nepriklausantis pastatas. Ieškovas nurodė, kad po įvykusio ginčo J. L. pradėjo versti žemes ant keliuko, kuriuo į pastatą patekdavo ieškovas su šeima, todėl ieškovas J. L. pasiūlė sklype nutiesti privažiavimą, kuriuo jis galėtų nekliudomai patekti prie pastato, tačiau J. L. nurodė, kad tą padaryti sutinka tik teismo tvarka. Nepavykus pasiekti susitarimo, ieškovas, padedamas teisininkų, 2020 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į J. L. su prašymu per 10 dienų pateikti atsakymą, ar sutinkama sklype nustatyti kelio servitutą, tačiau J. L. 2020 m. lapkričio 30 d. pateikė atsakymą, nurodydama nesutinkanti su pasiūlymu ir papildomai pažymėjo, kad jai priklausančiame žemės sklype leido statyti tik vieną gyvenamąjį namą, o ne kelis statinius, be to, su 2014 m. statybos projekto sprendiniais niekada nebuvo sutikusi.

4. Ieškovo teigimu, apie dvibučio gyvenamojo namo statybą J. L. visą laiką žinojo ir tam neprieštaravo. 2020 m. gruodžio 5 d. pakartotinai kreipdamasis į J. L. dėl servituto nustatymo, ieškovas papildomai pateikė 2012 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos specialiuosius architektūros reikalavimus Nr. AR 911, kurie buvo pasirašyti J. L.. Reikalavimuose nurodyta, kad statytojas (užsakovas) yra J. L. (statybos eigoje statytoju tapo ieškovas), o statomas statinys – dvibutis gyvenamasis namas. J. L. buvo pateiktas žemės sklypo planas, kiti dokumentai, kuriuose nurodyta, jog statomas pastatas susideda iš dviejų butų. Papildomai nurodė, kad vietoje atsakymo į pakartotinį kreipimąsi, J. L. 2020 m. gruodžio 12 d. padovanojo sklypą savo dukrai atsakovei D. K.. Ieškovas nurodo 2020 m. gruodžio 22 d. kreipęsis atsakovę, naująją žemės sklypo savininkę, dėl servituto nustatymo, tačiau pastaroji atkartojo J. L. poziciją.

5. Ieškovo įsitikinimu, turėdamas J. L. sutikimą statyti pastatą bei išduotą statybos leidimą, jis teisėtai pastatė dalį pastato, tačiau esant situacijai, kuomet žemės sklypas priklauso atsakovei, ieškovas, neturėdamas jo naudai nustatyto servituto, neturi galimybės teisėtai patekti prie jam priklausančio statinio ir juo tinkamai naudotis. Paaiškino, kad prie pastato atsakovas šiuo metu privažiuoja 3 metrų pločio keliuku iš (duomenys neskelbtini) pusės, tuo tarpu pagal ieškovo siūlomą servituto nustatymo planą, pastato savininkams suteikiama teisė naudotis 3 metrų pločio privažiavimu bei 1 metro pločio žemės ruožu aplink pastatą, kas iš esmės atitinka esamą privažiavimą. Pažymėjo, kad pagal atsakovės 2021 m. sausio 18 d. pateiktą pasiūlymą ieškovui dėl servitutų nustatymo, privažiuoti prie ieškovui priklausančio pastato nėra galimybės, nes atsakovės pasiūlytoje servituto vietoje pastatyta medinė pavėsinė.

6. Atsakovė D. K. su ieškiniu nesutiko, atsiliepimu prašė ieškinį atmesti.

7. Papildomai paaiškino, kad žemės sklype buvo pastatytas 14,16 m² pastatas, kuris Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje užfiksuotas kaip gyvenamasis namas, baigtas statyti 2005 m., tačiau Nekilnojamojo turto registre pastatas-namas buvo įregistruotas 2020 m. kaip ūkinis pastatas su terasa, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teigė, jog šios aplinkybės patvirtina, kad žemės sklype statiniai buvo pastatyti seniai. Atsakovė tvirtino, kad jos motina J. L., 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimu savo anūkei bei ieškovui leido statyti tik vienbutį gyvenamąjį namą ir tik 2020 m. pabaigoje sužinojo, kad be jau pastatyto gyvenamojo namo bus statomas dar vienas gyvenamasis namas (butas). Be to, atsakovės motina sužinojo, kad sklype bus kasamas tvenkinys (priešgaisrinis rezervuaras), todėl J. L. buvo reikalaujama nugriauti jai priklausantį sodo namelį. Atsakovė teigia, kad statybos projektas nebuvo suderintas su jos motina, neatitinka 2012 m. rugpjūčio 22 d. J. L. pasirašyto sutikimo, o dabar pažeidžia ir atsakovės, kaip žemės sklypo savininkės, teises, nes reikalaujama nugriauti jai priklausantį statinį.

8. Atsakovė teigė nesutinkanti su ieškovo siūlomais servitutais. Pabrėžė, kad R. K. ir ieškovas neturi jokių teisių į žemės sklypą, todėl jų gyvenamajam namui tikslinga nustatyti statinio servitutą, pagal UAB „Geoplėtra“ parengtą 2021 m. sausio 18 d. servituto nustatymo planą, pagal kurį statinio servitutas yra 102 m² ploto ir yra žemės sklypo dalis po pastatytu gyvenamuoju namu, skirtas šiam gyvenamajam namui eksploatuoti. Papildomai nurodo, jog tam, kad R. K. ir ieškovas galėtų patekti į gyvenamąjį namą, būtinas kelio servitutas. Atsižvelgiant į tai, tikslinga nustatyti 126 m² kelio servitutą pagal UAB „Geoplėtra“ parengtą servituto nustatymo planą. Pažymėjo, kad pagal ieškovo pateiktą servitutų nustatymo planą prašomi nustatyti kelio ir pastato servitutai užima itin didelę atsakovės žemės sklypo dalį, sklypą dalija į dvi dalis taip, kad atsakovė nebegalės tinkamai eksploatuoti jai priklausančio rūsio. Akcentavo, kad ieškovas nieko nenurodo apie kompensaciją už servitutus, tuo tarpu atsakovės teisės nustatant kelio servitutą yra varžomos. Atsakovės manymu, kompensacija šiuo atveju apskaičiuotina pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintą Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką, kuri teismų praktikoje pripažįstama kaip vienas iš kriterijų skaičiuojant kompensaciją už naudojimąsi servitutu. Atsakovės skaičiavimais, jai išmokėtina 15 601,81 Eur vienkartinė kompensacija už 228 m² statinio ir kelio servitutą.

9. Atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) D. K. ir J. L. pateikė priešieškinį atsakovams R. K. ir M. T., kuriuo prašė panaikinti D. S. 2014 m. parengtą statinio projektą: dvibučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. 911-TDP-AS-1, panaikinti 2014 m. rugsėjo 16 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-1400916-01071, nustatyti pagal UAB „Geoplėtra“ parengtą 2021 m. sausio 18 d. žemės sklypo planą 102 m² ploto statinio servitutą ir 126 m² kelio servitutą, priteisti D. K. iš R. K. ir M. T. 15 601,81 Eur vienkartinę kompensaciją už nustatytus servitutus ir bylinėjimosi išlaidas.

10. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijai išdavus 2012 m. rugsėjo 10 d. specialiuosius architektūrinius reikalavimus Nr. AR 911, J. L. savo parašu patvirtino nurodytus dokumentus gavusi, tačiau gyvenamojo namo projektas jai nebuvo pateiktas, ji nematė namo brėžinių ir vizualinės projekto dalies. J. L. teigimu, ji buvo įsitikinusi, kad bus statomas vienas gyvenamasis namas, o ne du sublokuoti namai, be to, nedavė sutikimo įrengti tvenkinį. Teigė, kad pažeidžiami tiek buvusios žemės sklypo savininkės J. L., tiek esamos sklypo savininkės D. K. interesai, kadangi infrastruktūra suprojektuota taip, kad užima beveik visą žemės sklypo plotą. Nurodė, kad projektas ir išduotas leidimas pažeidžia Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus, kadangi išduoti nepatikrinus, ar statytojas M. T. turi žemės sklypo valdymo teisę nuosavybės, nuomos, panaudos ar kitų sutarčių pagrindu. Papildomai nurodė, kad statybos leidimas išduotas pažeidžiant Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 14 punktą, reglamentuojantį, kad statybą leidžiančiam dokumentui gauti pateikiami žemės sklypo savininko sutikimas dėl Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme nurodytų teritorijų, kuriose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos kai šiam sklypui dėl statytojo žemės sklype numatomos vykdyti ar vykdomos ūkinės veiklos šios teritorijos turi būti nustatytos. Teigė, kad pagal statybos projektą matyti, kad suprojektuotas tvenkinys, taip pat privažiavimas ir automobilių stovėjimo aikštelė, o šiems objektams eksploatuoti atsiranda specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos ir apribojimai. Ieškovės pagal priešieškinį D. K. ir J. L. neprieštarauja, kad būtų įteisintas jau pastatytas vienbutis gyvenamasis namas.

11. Priešieškinyje laikomasi atsiliepime į ieškovo ieškinį išdėstytos pozicijos ir prašoma nustatyti pagal UAB „Geoplėtra“ parengtą planą numatytus statinio ir kelio servitutus, be kita ko, prašoma dabartinės sklypo savininkės D. K. naudai iš R. K. ir M. T. priteisti 15 601,81 Eur vienkartinę kompensaciją už nustatytus servitutus. Papildomai nurodoma, kad M. T. ir R. K. reikalaujant patraukti sklype esantį D. K. priklausantį sodo namelį, toks elgesys vertintinas kaip amoralus, nes tokiu būdu ieškovas ir jo sutuoktinė siekia užimti visą sklypą.

12. Atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame prašo priešieškinį dalyje dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. statybos leidimo Nr. LNS-01-140916-01071 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, likusioje dalyje priešieškinį spręsti įstatymų nustatyta tvarka.

13. Nurodė, kad priešieškiniu neginčijamos statybos leidimo teisėtumo sąlygos, o ginčijama tik tai, kad statybos leidimas yra išduotas, galimai netinkamam objektui, t. y. dvibučiam gyvenamajam namui, o tai neatitinka žemės sklypo savininkių valios. Pažymėjo, kad statybos leidimas išduotas pagal statytojo pateiktą statinio projektą, be to, išduodant statybos leidimą buvo vertinami visi su projektu pateikti dokumentai, tarp kurių ir J. L. 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimas bei J. L. 2012 m. rugpjūčio 16 d. prašymas specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti, todėl visi statybos leidimui išduoti reikalingi dokumentai buvo pasirašyti pačios J. L.. Pažymi, kad iki šios civilinės bylos, ieškovės pagal priešieškinį atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atžvilgiu jokių reikalavimų nereiškė, todėl manytina, jog buvo praleistas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas reikalavimui dėl statybos leidimo panaikinimo pareikšti, kadangi šiuo atveju ginčytinas statybos leidimas Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ buvo paskelbtas 2014 m. rugsėjo 16 d., kai tuo tarpu priešieškinys dėl statybos leidimo panaikinimo pareikštas 2021 m. vasario 12 d.

14. Atsakovai pagal priešieškinį M. T. ir R. K. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame prašo priešieškinį atmesti, o ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Teigė, kad statybos leidimas išduotas pagal statybos projektą, kuriame aiškiai nurodyta, jog pastatų skaičius – 1, butų skaičius – 2. Nurodė, kad faktiškai žemės sklype jokie du pastatai nėra ir nebus statomi – pastatas yra vienas, tačiau susidedantis iš dviejų butų. Tuo tarpu aplinkybė, kad M. T. iš pradžių pastatė ir pilnai įrengė tik vieną iš dviejų butų, nereiškia, kad J. L. sutikimą davė tik vieno buto statyboms, kadangi apie dvibučio gyvenamojo namo statybas J. L. visą laiką žinojo, tam neprieštaravo ir jokių pretenzijų iki 2020 m. pavasario nereiškė. Atsakovai pagal priešieškinį neginčijo aplinkybės, kad notarine tvarka patvirtintame J. L. sutikime nėra detalizuota, kokio tipo pastatui (vienbučiam ar dvibučiam) duodamas sutikimas, todėl spręsti dėl J. L. nežinojimo apie dvibučio namo statybas remiantis vien tik jos sutikimu būtų nepagrįsta. Priešieškinio argumentai, esą J. L. nematė projektuojamo gyvenamojo namo brėžinių ir neįtarė, kad projektuojamas dvibutis namas, prieštarauja byloje pateiktiems specialiesiems architektūros reikalavimams, kurie pasirašyti J. L.. Teigė, kad architektūros reikalavimų pabaigoje yra įvardinti visi pridedami dokumentai, tame tarpe ir dokumentai, sudarantys prielaidas realizuoti statytojo teisę, žemės sklypo planas M 1:500; situacijos schemos M 1:25000, M 1:2000, M 1:500 ir kiti. Nurodo, kad M. T. statytojo teisę pagrindžia tai, jog tuometinė sklypo savininkė J. L. notarine tvarka pasirašė sutikimą statyti gyvenamąjį pastatą. Esant nurodytam sutikimui, statytojui nėra privaloma turėti žemės sklypą nuosavybės teise ar valdyti jį nuomos, panaudos ar kitų sutarčių pagrindu.

16. Papildomai nurodė, kad priešingai nei teigiama priešieškinyje, Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymas nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes atsakovai pagal priešieškinį žemės sklype nevykdo ir neketina vykdyti jokios ūkinės veiklos, kurios galimos tik specialiosiose teritorijose. Taip pat nurodė, kad priešieškinio teiginys, jog atsakovai ketina užimti visą žemės sklypą yra nepagrįstas, kadangi sklypo plotas yra 0,1324 ha, žemės ūkio naudmenų plotas – 0,1206 ha, užstatyta teritorija – 0,0118 ha, o šiuo metu vienas iš dviejų dvibučio gyvenamojo pastato butų užimą mažesnę nei 1/10 sklypo teritorijos, atitinkamai, visas dvibutis gyvenamasis namas užimtų mažesnę nei 1/5 sklypo teritorijos. Pasisakydami dėl priešieškinio argumentų, susijusių su servitutų nustatymu, pažymi, kad esminis ginčas šiuo atveju yra, kurios iš ginčo šalių siūlomi servitutai turi būti nustatomi. Pažymi, kad esminis siūlomų servitutų planų skirtumas yra toks, kad pagal UAB „Geoplėtra“ planą siūloma nustatyti servitutą vienam butui, tuo tarpu pagal MB „Optimalūs geodeziniai sprendimai“ planą siūloma nustatyti servitutus dvibučiam gyvenamajam pastatui. Teigė, kad paaiškėjus, jog statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas teisėtai, servitutas turėtų būti nustatytas dvibučiam gyvenamajam pastatui, o nusprendus priešingai – vienbučiam gyvenamajam namui. Dėl prašomos kompensacijos už naudojimąsi servitutais nurodė, kad prašoma kompensuoti už žemės sklypo dalį, kuri yra po gyvenamuoju namu, o toks reikalavimas nepagrįstas, kadangi J. L., pasirašydama sutikimą gyvenamojo pastato statyboms, šio klausimo nekėlė ir jokių pageidavimų dėl kompensacijos nereiškė. Atsiliepime taip pat sutinkama su atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiais dėl praleisto ieškinio senaties termino.

17. Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos pateikė išvadą, kurioje prašė teismo ieškinį ir priešieškinį spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog šiuo atveju žemės sklypas priklauso privačiam fiziniam asmeniui, t. y. valstybė nevaldo jokios dalies ginčo žemės sklypo. Laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti įvertinamos visos įmanomos galimybės patekti į ieškovo M. T. valdomą gyvenamąjį namą, remiantis būtinumo, ekonomiškumo ir šalių pusiausvyros aspektais. Nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog teritorijoje yra pastatyta medinė pavėsinė, neturėtų eliminuoti tokio servituto nustatymo galimybės ir turėtų būti įvertinti ne tik pavėsinės perstatymo nepatogumai, bet ir ta esminė aplinkybė, kad galimai būtų išvengiama servituto nustatymo didelei žemės sklypo daliai.

18. Ieškovai pagal ieškinį (atsakovai pagal priešieškinį) dublike nurodė, kad palaiko savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

19. Ieškovės pagal priešieškinį (atsakovės pagal ieškinį) triplike nurodė, kad palaiko savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Teigė, kad M. T. ir R. K. tyčia nedetalizavo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo turinio, pasinaudojo J. L. teisinių aspektų nežinojimu ir suprojektavo dvibutį gyvenamąjį namą. Pažymėjo, priešingai nei teigė atsakovai pagal priešieškinį, nei gyvenamojo namo brėžinys, nei gyvenamojo namo projektas nebuvo pateikti J. L., ji 2012 m. rugsėjo 10 d. tik pasirašė, kad gavo specialiuosius architektūrinius reikalavimus, kuriuose tik nurodytas projekto pavadinimas, pridedamų dokumentų sąrašas, tačiau sąraše nėra planuojamo gyvenamojo namo brėžinių, projekto ar jo architektūrinės dalies. Kita vertus, gyvenamojo namo projekto ir jo architektūrinės dalies dar ir negalėjo būti, kadangi pirmiausiai yra išduodami specialieji architektūriniai reikalavimai, o tik po to laikantis šių reikalavimų yra rengiamas gyvenamojo namo projektas bei gaunamas statybos leidimas. Nurodė, jog prieš gaunant specialiuosius architektūrinius reikalavimus, galėjo būti parengtas nebent namo brėžinys, tačiau namo projektas netgi teoriškai negalėjo būti parengtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovo M. T. ieškinį paliko nenagrinėtą, o atsakovių J. L. ir D. K. priešieškinį tenkino iš dalies: panaikino D. S. 2014 m. parengtą statinio projektą (dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos projektas Nr. 911-TDP-AS-l) bei panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. rugsėjo 16 d. išduotą leidimą Nr. LNS-01-140916-01071, įpareigojo atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per protingą terminą pagal ieškovo (statytojo-užsakovo) M. T. tinkamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą, likusioje dalyje priešieškinį paliko nenagrinėtą. Priteisė iš ieškovo M. T. lygiomis dalimis atsakovių D. K. ir J. L. naudai 500 Eur išlaidų advokatų pagalbai apmokėti bei 150 Eur žyminį mokestį.

21. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl šiuo metu galiojančio statybos leidimo panaikinimo ir servitutų nustatymo. Pažymėjo, kad sprendžiant pareikštų reikalavimų eiliškumą, prioritetine tvarka pasisakytina dėl priešieškinio reikalavimo dėl šiuo metu galiojančio statybos leidimo panaikinimo ir tik po to spręstini visi likę reikalavimai. Nustačius, statybos leidimas išduotas neteisėtai, servitutas galėtų būti nustatytas tik vienbučiam namui, tačiau nustačius, kad statybos leidimas buvo išduotas teisėtai, servitutas turėtų būti nustatytas dvibučiam gyvenamajam pastatui.

22. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei aktualia kasacinio teismo praktika, priėjo prie išvados, kad atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) įrodė visas aplinkybes, jog sutikimas buvo duotas statyti tik vienbutį gyvenamąjį namą, o ne dvibutį gyvenamąjį namą. Teismas nurodė, kad lingvistiniu būdu aiškinant ginčijamo J. L. sutikimo turinį, jo esmė yra, kad J. L. davė sutikimą savo anūkei ir jos draugui statyti tik vieną pastatą – gyvenamąjį namą, kas suprantama kaip vienas pastatas ir tik vienai šeimai. Pažymėjo, kad sutikime nėra atskirai detalizuota, jog jis yra duodamas būtent vienam pastatui, tačiau dvibučiam namui, be to, byloje nėra pateikta įrodymų ir apie tai, kad iki šio J. L. rašytinio sutikimo davimo tarp šalių buvo ikisutartinės derybos būtent dėl dvibučio gyvenamojo namo ir jo statybų leidimo.

23. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad J. L. yra 83 metų, neturi teisinio išsilavinimo ir yra rusakalbė, kas iš esmės apsunkina tam tikrų lietuviškų teisinių sąvokų ir kitų terminų suvokimą, todėl sprendė, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagal tokias susitarimo sąlygas ir visuotinai priimtinus elgesio standartus bet kuris asmuo (nesat atskiro bei specialaus išaiškinimo) suvoktų šio ginčijamo susitarimo turinį ir jo esmę būtent taip, kaip jį suvokė J. L., t. y. kad ji duoda rašytinį sutikimą savo anūkei ir jos draugui statyti vienai šeimai skirtą vienbutį namą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo argumentai apie tai, kad J. L. suvokė, jog duoda sutikimą statyti būtent dvibutį gyvenamąjį namą, kadangi ji turi patirties žemės dokumentų tvarkymo klausimuose, yra atmestini, kadangi teismo posėdžio metu atsakovė J. L. nurodė, kad kitų žemės nuosavybės klausimų ji pati vienasmeniškai niekada nėra tvarkiusi ir šiems klausimams spręsti ji visada naudojosi advokatų paslaugomis. Teismas sprendė, jog tuo atveju, jei asmuo neišmano tam tikrų teisinių aspektų, tuomet jis naudojasi profesionalaus teisininko paslaugomis, o jeigu asmuo gerai išmano visus kilusius teisinius klausimus, tuomet jis pats, be profesionalios pagalbos, sprendžia šiuos klausimus. Aptariamu atveju teismas pripažino, kad J. L. tinkamai neišmano visų teisinių žemės tvarkymo aspektų, todėl ji ir samdėsi advokatą.

24. Sprendime daroma išvada, jog išvada, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovas buvo nesąžiningas bei siekė apgauti J. L., nes J. L. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, t. y. juo naudojosi ir pati asmeniškai (turėjo sodo namelį ir kitus objektus), todėl ieškovo projektuojamas dvibutis gyvenamasis namas, taip pat numatytas iškasti tvenkinys, projektuojama automobilių stovėjimo aikštelė dviem butams iš esmės pažeidžia žemės sklypo savininkių teises bei teisėtus interesus, nesant jų sutikimo tokio pobūdžio statyboms. Teismas pripažino, jog žemės sklypo savininkių teisės pažeidžiamos dar ir dėl to, jog ieškovas papildomai pareikalavo patraukti jų turimą sodo namelį, tokie veiksmai nukreipti į atsakovių žemės sklypo disponavimo teisės apribojimus, siekiant užvaldyti visą žemės sklypą, nors ir neturint į jį jokių nuosavybės teisių. Pažymėjo, kad ieškovas nedetalizavo, kam reikalingas antras statomas butas, t. y. kokioms ieškovo ar jo šeimos reikmėms. Teismas vertino, kad ieškovas, pasistatęs atsakovių žemės sklype savo šeimai vieną butą, antrąjį butą galimai planuotų parduoti.

25. Įvertinęs bylos medžiagą teismas konstatavo, jog J. L. iš savo sutikimo davimo jokios materialinės naudos negavo bei negaus, nes ji tiesiog žmogiška prasme norėjo padėti savo anūkės būsimai šeimai pasistatyti gyvenamąjį būstą, kad jauna šeima turėtų kur gyventi. Teismas nurodė, kad nesąžiningi ieškovo veiksmai pasireiškė tiek sudarant rašytinį sutikimą, kai J. L. nebuvo tinkamai bei suprantamai išaiškintos visos jos duodamo sutikimo sąlygos, tiek ir gaunat visus statybai reikalingus dokumentus ir leidimus, kadangi bylos medžiaga atskleidžia, jog J. L. pati asmeniškai neužsiėmė jokiomis statybomis, o faktinis statytojas buvo ieškovas, kuris ir tvarkė visus statyboms reikalingus dokumentus.

26. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą pažeisdama J. L. valią ir tikruosius ketinimus bei 2012 m. rugpjūčio 22 d. išduotu sutikimu nurodytas sąlygas, kuriuo buvo leidžiama statyti vienbutį gyvenamąjį namą, tačiau nebuvo duotas sutikimas projektuoti bei įrengti priešgaisrinį vandens rezervuarą (tvenkinį), griauti J. L. priklausiusius statinius bei tvorą. Teismas vertino, jog jeigu sandoris (šiuo atveju rašytinis sutikimas) neatitinka tikrosios šalių valios, toks sandoris turi būti panaikintas, kaip negalintis sukurti šalims jokių teisių bei pareigų.

27. Spręsdamas dėl ieškinio senaties, teismas nurodė, jog nors ginčo statybos leidimas buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 16 d., tačiau bylos medžiaga atskleidžia, jog apie savo pažeistą teisę J. L. sužinojo tik 2020 m. pabaigoje, t. y. kuomet iš ieškovo gavo rašytines pretenzijas. Teismas sprendė, kad duodama notarinį sutikimą J. L. nesuvokė jo esmės, atitinkamai nesuprato ir išduoto statybos leidimo esmės ir tik iš ieškovo pretenzijų turinio sužinojusi apie būsimo dvibučio gyvenamojo namo statybas, 2020 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo galiojimo sustabdymo, o po to į teismą su ieškiniu (priešieškiniu) dėl pažeistų teisių gynimo. Sprendime pažymėta, jog reikalavimai pareikšti ne administraciniam teismui, o bendrosios kompetencijos teismui. Teismas konstatavo, jog nors J. L. nežymiai praleido vieno mėnesio terminą ieškiniui (priešieškiniui) pateikti, tačiau termino praleidimo priežastys yra pripažintinos svarbiomis, todėl praleistas ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas sprendė, kad ginčijamas statybos leidimas naikintinas, kartu naikintinas ir D. S. 2014 m. parengtas statinio projektas.

28. Tiek dėl ieškiniu, tiek dėl priešieškiniu prašomų nustatyti servitutų teismas nurodė, jog esant tokiai situacijai, kuomet teismas panaikina jau išduotą statybos leidimą dvibučiam gyvenamajam namui statyti, negalimas šalių reikalavimų dėl servitutų nustatymo teisingas išsprendimas, kol nėra įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas dėl išduoto statybos leidimo panaikinimo. Pažymėjo, kad turi įsiteisėti teismo procesinis sprendimas dėl statybos leidimo panaikinimo ir teismui turi būti visiškai aišku, kokiam pastatui (vienbučiam ar dvibučiam) bus nustatinėjamas servitutas, todėl spręstina, jog šioje stadijoje teismas negali tinkamai bei teisingai išspręsti šalių pareikštų reikalavimų dėl servitutų nustatymo tam, kad šalims nebūtų užkirsta teisė ateityje reikšti analogiško pobūdžio reikalavimus teismui. Atsižvelgiant į tai, teismas reikalavimus dėl servitutų nustatymo paliko nenagrinėtus.

29. Vadovaudamasis Statybos įstatymo 33 straipsnio nuostatomis teismas nurodė, jog panaikinus statybos leidimą, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra įpareigotina per protingą terminą pagal statytojo (užsakovo) M. T. tinkamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą, nes šiuo atveju yra laikytina, jog ginčijamas statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

30. Atsakovė pagal priešieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį dalyje dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. statybos leidimo Nr. LNS-01-140916-01071 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, o klausimą dėl servitutų nustatymo spręsti įstatymo nustatyta tvarka.

31. Nurodė, kad aplinkybę, jog J. L. žinojo ir suprato, kad jai priklausančiame žemės sklype bus statomas būtent dvibutis gyvenamasis pastatas, patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. J. L. notarinis sutikimas, 2012 m. rugsėjo 10 d. išduoti specialieji architektūros reikalavimai, išduoti J. L. vardu pagal jos pasirašytą prašymą, datuojamą 2012 m. rugpjūčio 16 d., reg. Nr. PA 911, kuriuo buvo prašoma išduoti specialiuosius reikalavimus dvibučio gyvenamojo namo statybai, 2012 m. rugpjūčio 20 d. Pavilnio regioninio parko direkcijos specialiosios projektavimo sąlygos objektui saugomose teritorijose reg. Nr. 29-23, kuriose J. L. įvardinta kaip pareiškėja. Apeliantei nesuprantama teismo pozicija, kad J. L. nežinojo, jog bus statomas būtent dvibutis gyvenamasis pastatas, nors iki ginčo nagrinėjimo teisme, J. L. pasirašė ir teikė eilę dokumentų, juolab, kad kaip nurodo ir pats teismas, J. L., nesuprasdama tam tikrų teisinių aspektų, samdėsi kvalifikuotą teisininką atitinkamiems klausimams spręsti. Apeliantės įsitikinimu, minėtas teismo motyvas patvirtina, kad J. L. turėjo visas galimybes apginti savo pažeistas teises ir šiuo atveju turėtų būti svarstomas ne statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumas, o J. L. neapdairumas ir samdomų advokatų kvalifikacija, jei į teisininkus kreipęsis asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie realią situaciją.

32. Apeliantės įsitikinimu, teismas nepagrindė, jog statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų atliktų procedūrų. Pabrėžė, kad apeliantė nėra vienintelis subjektas statybą leidžiančio dokumento išdavimo procese, kadangi Statybos įstatymas įtvirtina specialią teisės normų sistemą, nustatančią statytojo (užsakovo), projektuotojo atsakomybę už neteisėtus veiksmus statybos procese. Nagrinėjamu atveju, prieš išduodant ginčijamą statybą leidžiantį dokumentą, apeliantė patikrino pateiktą statinio projektą savo kompetencijos ribose tiek, kiek buvo reikalinga priimti sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė netinkamai vykdė pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai.

33. Nurodė, kad apeliantė statybos leidimą išdavė pagal parengtą statinio projektą, be to, įvertinus kitus dokumentus, tarp kurių ir J. L. sutikimas bei prašymas specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti. Teigė, kad apeliantė 2012 m. rugsėjo 10 d. išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus, kuriuose nurodoma, kad statytojas (užsakovas) yra J. L., projektas: dvibučio gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), statybos projektas. Apeliantė nurodė turėjusi pagrįstą žinojimą, kad J. L. apie jos sklype statomą dvibutį gyvenamąjį namą žinojo, nes jos parašu patvirtinti atitinkami dokumentai.

34. Pažymėjo, kad statinio projekte nurodyti automobilių stovėjimo aikštelė, takai, pritaikomi neįgaliųjų poreikiui, ir 110 m² priešgaisrinis rezervuaras neįtraukti į statybos leidimą. Papildomai pažymėjo, kad apeliantės pateiktuose 2005 m. vasario 28 d. ir 2012 m. lapkričio 16 d. Nekilnojamojo turto registro išrašuose ūkiniai pastatai neįregistruoti, be to, pagal apeliantei pateiktus dokumentus buvo sprendžiama, kad statybos projektas parengtas bendru sutarimu, kur sklypo savininkė J. L. kreipėsi dėl specialiųjų architektūros reikalavimų ir pasirinko jai tinkamą sklypo ir pastato išplanavimą.

35. Ieškovas (atsakovas pagal priešieškinį) M. T. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

36. Apeliantas mano, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusį materialinį teisinį santykį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenurodė argumentų, kurių pagrindu tam tikrus įrodymus atmeta, todėl neatskleista bylos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus ir šalių reikalavimus, bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

37. Teigė, kad teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir kasacinio teismo išaiškinimus bei J. L. sutikimą aiškino išimtinai lingvistiškai, neįvertinęs byloje esančių įrodymų. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovių paaiškinimais, kurie nepagrįsti jokiais įrodymais, kad apeliantas sąmoningai ir tyčia nedetalizavo 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo turinio. Pažymėjo, kad sutikimą parengė ne apeliantas, o būtent Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė L. M., kurią susirado J. L., todėl manytina, kad notarė, išklausiusi J. L. valią apie tai, dėl kokio namo statybos ji sutinka, šią valią išdėstė raštu.

38. Nurodė, kad teismas neatskyrė dviejų netapačių sąvokų: „Pastatas“ ir „Nekilnojamojo turto vienetas“, nes Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 punkte nurodyta, jog pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos, tuo tarpu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog butas – gyvenamojo ar negyvenamojo pastato, kuriame įrengtos gyvenamosios patalpos, dalis iš vieno ar kelių kambarių ir pagalbinių patalpų, turinti atskirą išėjimą į lauką arba į bendro naudojimo patalpas. Teigė, kad teismas sutapatino minėtas sąvokas ir padarė klaidingą išvadą, kad pastatytas pastatas neatitinka atsakovės valios, išdėstytos sutikime, nors šiuo atveju statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas vienam pastatui, kuriame yra du nekilnojamojo turto vienetai, t. y. du butai, kuriuos teismas įvertino kaip du statinius.

39. Pažymėjo, kad nors J. L. sutikime nebuvo detalizuota, ar sutikimas duodamas vieno ar dviejų butų pastato statybai, tačiau J. L. savo vardu teikė prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams gauti būtent dviejų butų pastato statybai. Paaiškino, kad byloje pateiktas 2011 m. balandžio 12 d. įgaliojimas, kurį Vilniaus miesto 30-ajame notarų biure pasirašė J. L.. Minėtu įgaliojimu J. L. įgaliojo architektes I. A. ir/ar V. P. parengti projektavimo sąlygų sąvadą ir J. L. vardu gauti leidimą bet kokio pastato ar statinio statybai žemės sklype, atstovauti J. L. VĮ „Registrų centras“, reikiamose savivaldybėse ir kitose įstaigose ar organizacijose, J. L. vardu rašyti pareiškimus, pateikti bei gauti kitus dokumentus, reikalingus būsimojo statinio ar pastato projektavimo sąlygų sąvadui parengti bei leidimui statybai gauti, už J. L. pasirašyti ir atlikti visus kitus būtinus veiksmus. Apelianto manymu, nurodytas įgaliojimas patvirtina, kad J. L. neturėjo išankstinio nusistatymo dėl vienbučio ar dvibučio pastato, priešingai – pasirašytu įgaliojimu leido jos vardu parengti projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą. Aiškinant įgaliojimą lingvistiškai, frazė „bet kokio pastato ar statinio statyba“ apima tiek vienbučio, tiek dvibučio gyvenamojo pastato statybą. Pažymėjo, kad skundžiamame sprendime įgaliojimas apskritai netirtas ir nevertintas.

40. Apelianto teigimu, teismas neįvertino, kad atsakovių (ieškovių pagal priešieškinį) pozicija bylos nagrinėjimo metu buvo nenuosekli ir prieštaringa. Teismo posėdyje atsakovių atstovės nurodė, jog tarp 2012 m. rugpjūčio 22 d. notarinio sutikimo ir 2012 m. rugsėjo 12 d. specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo praėjo ganėtinai trumpas laikotarpis (20 dienų) – esą per tokį trumpą laikotarpį dokumentai specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymui negalėjo būti parengti ir pateikti J. L. susipažinti. Apeliantas pažymėjo, kad specialiųjų architektūros reikalavimų gavimui reikiamus dokumentus architektė I. A. rengė gerokai ilgiau, nes 2011 m. balandžio 12 d. J. L. įgaliojo architektę, kad ši parengtų projektavimo sąlygų sąvadą ir gautų statybos leidimą, todėl manytina, kad architektė su prašymo specialiesiems architektūros reikalavimams medžiaga dirbo daugiau nei vienerius metus. Teigė, kad J. L. klaidina teismą, teigdama, kad jai nebuvo pateikti jokie dokumentai ir planai, juolab, kad 2016 m. rugsėjo 23 d. J. L. savo vardu teikė paraišką AB „Energijos skirstymo operatorius“ dėl naujo buitinio vartotojo dujų sistemos prijungimo prie dujų sistemos, paraiškoje nurodytas objektas – dvibutis gyvenamasis namas. Paaiškino, kad elektros ir vandens komunikacijos į dvibutį gyvenamąjį pastatą po žeme yra nutiestos ne tiesiai, kas būtų ženkliai ekonomiškiau, tačiau aplinkui pastatą, apeinant antrojo suprojektuoto dvibučio gyvenamojo pastato vietą. Be to, J. L. yra apmokėjusi virš 1300 Eur už elektrą, tai patvirtino ir teismo posėdžio metu, todėl žinojo, jog pastatui priklauso du elektros skaitliukai.

41. Apelianto vertinimu, J. L. puikiai suvokė teisinius klausimus ir netgi pati (be advokatų pagalbos) kreipėsi į Nekilnojamojo turto registrą siekdama gauti privatizuotų žemių perleidimui reikalingus dokumentus, be to, teismo posėdžio metu apeliantui buvo neleidžiama išsiaiškinti J. L. teisinių žinių suvokimo, šalinami apelianto atstovo klausimai, nepaisant to, skundžiamame sprendime teismas kaip vienu iš argumentų remiasi tuo, jog J. L. yra 83 metų, neturi teisinio išsilavinimo ir yra rusakalbė.

42. Nesutinka su teismo motyvais dėl to, kad apeliantas apgavo J. L., nes iki pat 2020 m. kiekvienas dvibučio gyvenamojo pastato statybų aspektas buvo žodžiu aptariamas su J. L. ir ji žinojo tiek apie tvenkinį, tiek apie automobilių aikštelę, o tarp šalių nesant konfliktų, šalys nematė poreikio kiekvieno susitarimo įtvirtinti raštu. Pažymėjo, kad plane pavaizduotas tvenkinys yra suplanuotas įrengti po žeme, t. y. numatytoje žemės sklypo vietoje į duobę būtų patalpinta vandens rezervuaro talpa, o vėliau ji būtų užpilta žemėmis.

43. Teigė, kad teismas, vertindamas, jog apeliantas siekė užvaldyti visą žemės sklypą, nes siekė patraukti žemės sklypo savininkių turimą sodo namelį, neįvertino aplinkybės, jog prašymą demontuoti ar perkelti vasarnamį į kitą žemės sklypo vietą apeliantas pateikė po to, kai J. L. tyčia pasuko (perstatė) visą vasarnamį, kad dalis jos patektų ant suprojektuoto vandens telkinio vietos ir apeliantui reikėtų keisti patvirtintą statybos planą. Akcentavo, kad poreikį įsirengti priešgaisrinį vandens rezervuarą paskatino ir atsakovės D. K. sūnaus veiksmai, kadangi pastarasis ne kartą grasino padegti apelianto namą.

44. Pabrėžė, kad 2012 m. rugpjūčio 16 d. prašymą specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti, kuriame nurodytas ir projekto pavadinimas „dvibutis gyvenamasis namas“ pateikė ir pasirašė pati J. L.. Be to, prie specialiųjų architektūros reikalavimų buvo pridėtas ir žemės sklypo planas, ir situacijos schemos, kuriose yra aiškiai ir vizualiai pavaizduotas dvibutis gyvenamasis pastatas, šiuos dokumentus parengė ir pasirašė J. L. įgaliota architektė I. A..

45. Apeliantas detalizavo, jog J. L. visada norėjo žemės sklypą padalinti per pusę: viena žemės sklypo pusė būtų atitekusi J. L. jaunesniajai dukrai D. K., o kita žemės sklypo pusė vyresniajai dukrai A. L.. Gyvenamasis pastatas buvo statomas A. L. turėjusioje atitekti žemės sklypo dalyje – vienas butas buvo skirtas apeliantui ir R. K. (J. L. anūkei su būsimu jos sutuoktiniu), o kitas butas A. L. (J. L. dukrai). Architektės parengtą žemės sklypo planą, kuriame matyti, jog žemės sklypas padalintas į dvi dalis ir viršutinėje sklypo dalyje suprojektuoti ir vizualiai pavaizduoti du butai, į bylą pateikė pačios atsakovės. Pasak apelianto, J. L., viena vertus, teigia niekada nemačiusi gyvenamojo namo, kuriame suprojektuoti du butai, plano, kita vertus, pati į bylą pateikė architektės plano ištrauką, kurioje pavaizduotas į dvi dalis padalintas žemės sklypas su viršutinėje sklypo dalyje suprojektuotu pastatyti dviejų butų pastatu.

46. Apelianto teigimu, J. L. valia visada buvo nukreipta į dvibučio gyvenamojo namo statybas sklype, tačiau jos nuomonę 2020 m. pakeitė dukra D. K. bei pažymėjo, kad ši aplinkybė neturi nieko bendro su tikraisiais šalių ketinimais, kuriuos pagrindžia įgaliojimas architektėms ir notarinis sutikimas dėl statybų. Pažymėjo, kad teismas neįvertino, jog savo esme J. L. duotas sutikimas atitinka užstatymo teisės (superficies) perleidimą, kurio apimtį apsprendžia sklypo užstatymo režimas (tankis, intensyvumas).

47. Dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad priešieškinys pateiktas tik 2021 m. vasario 12 d. nors apie savo teisių pažeidimą J. L. sužinojo 2020 m. lapkričio 16 d., kuomet gavo ieškovo kreipimąsi dėl servitutų nustatymo, tačiau net laikantis nurodyto sužinojimo momento, ieškinys buvo pateiktas praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą beveik du mėnesius, o ieškovės pagal priešieškinį neįrodė, kodėl praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Teigė, kad teismas nevertino nurodytų aplinkybių, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios ir termino atnaujinimo.

48. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškovo M. T. apeliacinį skundą, kuriame palaikė savo apeliacinio skundo reikalavimą ir papildomai nurodė, jog palaiko ieškovo M. T. apeliacinio skundo argumentus.

49. Atsakovės D. K. ir J. L. atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašė atmesti apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

50. Nurodė, jog aplinkybė, kad tam tikruose dokumentuose buvo J. L. parašas, nereiškia, kad ji sutiko su dvibučiu gyvenamuoju namu. Paaiškino, kad ieškovas byloje pateikė 2012 m. architektės I. A. namo brėžinius fasadus, sklypo planą, kuriame pavaizduotas sklypo užstatymas be vandens rezervuaro, visuose dokumentuose nurodant, kad statytoja yra J. L., tačiau nei viename iš brėžinių nėra jos parašo. Be to, su priešieškiniu pateiktas sklypo planas, kuriame pavaizduotas vienbutis gyvenamasis namas. Teigė, kad argumentas, jog specialiosiose projektavimo sąlygose J. L. įvardinta kaip pareiškėja, nereiškia, kad ji buvo supažindinta su visu namo projektu.

51. Teigė, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad J. L. ar ją atstovavę advokatai elgėsi neatsakingai. Pažymėjo, kad posėdyje apklausęs J. L. teismas nustatė, kad ji kitų žemės nuosavybės klausimų pati vienasmeniškai niekada nėra tvarkiusi ir šiems klausimams spręsti visada naudojosi advokatų paslaugomis, tuo tarpu pasirašant 2012 m. rugpjūčio 22 d. notarinį sutikimą, J. L. nekonsultavo jokie teisininkai, ji buvo įsitikinusi, kad sutikimą duoda vienbučio namo statybai, skirto vienai šeimai.

52. Nesutiko, kad byloje neįrodyta, jog statybos leidimas išduotas neteisėtai. Teigė, kad, projektas ir išduotas statybos leidimas neatitinka statytojo teisės įgyvendinimo pagal Statybos įstatymo reikalavimus, kadangi statytojas M. T. žemės sklypo nevaldydamas jokiu teisėtu pagrindu, turėjo tik tuometinės žemės sklypo savininkės J. L. sutikimą, kuriuo leidžiama statyti gyvenamąjį namą, nedetalizuojant, jog namas bus dvibutis. Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą prieš išduodant ginčo statybos leidimą patikrinti, ar projektas parengtas ir suderintas nepažeidžiant įstatymų, ar atitinka 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo turinį. Pabrėžė, kad statybos leidimas išduotas 2014 m. projekto pagrindu, kuris pažeidžia atsakovių teises, nes J. L. nedavė sutikimo projektuoti bei įrengti jos žemės sklype priešgaisrinį vandens rezervuarą, griauti jai priklausiusius statinius (ūkinį pastatą ir rūsį) bei nugriauti tvorą. Pažymėjo, kad nesuprantamas apeliacinio skundo argumentas, jog I grupės nesudėtingi statiniai (automobilių aikštelė, takai) bei vandens rezervuaras neįtraukti į statybos leidimą. Nurodė, kad jei statybos leidimas išduotas tik gyvenamojo namo statybai, o visiems kitiems 2014 m. projekto sprendiniams nepritarta, tai reiškia, kad statybos leidimas neatitinka projekto ir jo sprendinių, todėl ieškovas vis tiek negali pilnai įgyvendinti statybos projekto bei nugriauti ieškovėms pagal priešieškinį priklausančių statinių ir įrengimų.

53. Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundus prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

54. Atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) D. K. ir J. L. atsiliepimu į ieškovo M. T. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

55. Nesutiko, kad teismas neįvertino visų įrodymų, visapusiškai neištyrė aplinkybių dėl J. L. valios išraiškos. Taip pat nurodė, kad tai, jog 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimą parengė ne ieškovas, o notarė, nepaneigia, jog ieškovas siekė apgauti J. L.. Teigė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė patys sudarė sutikimo teksto turinį ir prašė notarės jį tvirtinti, be to, notarė neprivalo šalims aiškinti susitarimo žodžių, sąvokų, nurodyti, kad gyvenamasis namas gali būti vienbutis, dvibutis ir kitų. Tvirtino, jog J. L. nepažinojo notarės, kuri patvirtino sutikimą, o būtent ieškovas ir jo sutuoktinė atvežė J. L. į judviejų pasirinktą notaro biurą.

56. Pabrėžė, kad teismas atskleidė tikrąją J. L. valią, jog ji davė sutikimą vienbučio gyvenamojo namo statybai, tuo tarpu notarinio sutikimo turinys leidžia interpretuoti ir projektuoti bet kokį pastatą. Nurodė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė turėjo dėti pastangas ir siekti, kad sutikime būtų aiškiai įvardinta, koks namas bus statomas, tačiau to nepadarę tyčia siekė apgauti J. L.. Taip pat nurodė, kad 2011 m. balandžio 12 d. įgaliojimo architektei gavimu ir jo turiniu rūpinosi ieškovas ir jo sutuoktinė, kuomet judviejų santykiai su J. L. buvo geri. Teigė, kad J. L. neatkreipė dėmesio į tokias įgaliojimo sąvokas kaip „pastatas“, juolab, kad R. K. įtikinėjo J. L., jog namas bus nedidelis. Pabrėžė, jog prie 2012 m. rugpjūčio 16 d. prašymo specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti yra planas, kuriame nurodytas vienbutis namas, kas leido J. L. įsitikinti, kad jos sklype bus statomas vienbutis namas. Paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybė išdavė specialiąsias projektavimo sąlygas, o 2012 m. rugsėjo 10 d. pasirašyti specialieji architektūros reikalavimai, tuo tarpu architektės planas rengtas 2012 m. kovo mėn.; Be to, projektavimo sąlygose nurodyta, kad rengiant techninį projektą, vadovaujamasi 2012 m. rugpjūčio 13 d. suderintais projektinių pasiūlymų sprendiniais, kurie, atsakovių teigimu, nebuvo derinti su J. L.. Teigė, tuo atveju, jei J. L. architektės planą būtų mačiusi iki 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo pasirašymo, ji būtų kėlusi klausimą dėl pastato dydžio.

57. Atsiliepime nurodoma, jog iš tiesų konfliktai kilo tada, kai J. L. gavo 2020 m. lapkričio mėn. rašytinį reikalavimą nukelti jai priklausantį sodo namą, ir būtent tada pamatė, koks namas suprojektuotas, kokie statiniai griautini, bei, jog planuojama įrengti vandens rezervuarą. Papildomai nurodė, jog J. L. sumokėjo apie 3000 Eur už elektros energiją, nes ieškovas ir jo sutuoktinė už elektrą nemokėjo, tuo tarpu J. L. baiminosi savo sodo namelyje likti be elektros. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad sklype šiuo metu antro buto nėra, neaišku, kaip J. L. galėjo žinoti, jog antras skaitliukas yra kitam butui. Atsiliepime laikomasi iš esmės analogiškos pozicijos dėl statybos leidimo teisėtumo, kuri išdėstyta ir atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

58. Pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas nukelti J. L. priklausiusį vasarnamį yra neteisėtas, kadangi neaišku, kur reikėtų perkelti namelį, nes sklype nėra vietos dėl ieškovo pastatyto namo. Teigė, jog jeigu ir būtų įmanoma perkelti sodo namelį, nesuprantama, dėl kokių priežasčių 2014 m. plano eksplikacijoje nurodyta sodo namą apskritai nugriauti. Nesutiko, kad J. L. pusę sklypo norėjo padovanoti savo dukrai A. L., kadangi J. L. 2018 m. rugsėjo 19 d. padovanojo A. L. kitą žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

59. Dėl ieškinio senaties termino nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apie savo pažeistą teisę J. L. sužinojo tik 2020 m. pabaigoje, kuomet iš ieškovo gavo rašytinę pretenziją. Pažymėjo, kad iš karto po to, t. y. 2020 m. lapkričio 30 d., kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo galiojimo sustabdymo, taip pat į matininkus dėl servitutų plano parengimo. Be to, ieškovės pagal priešieškinį neturėjo nei statybos projekto ar kitų dokumentų, nei 2014 m. statybų leidimo, kurį reikėjo ginčyti, tuo tarpu jas atstovaujančioms teisininkėms reikėjo laiko įvertinti situaciją, surinkti įrodymus teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

60. Ieškovui ir atsakovei apeliaciniuose skunduose nurodžius, kad teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingą įrodymą - atsakovės J. L. duotą 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimą, kad jos anūkė R. K. bei ieškovas žemės sklype statytų jiems nuosavybės teise priklausysiantį gyvenamąjį namą, gautų statybą leidžiantį dokumentą bei registruotų namą Nekilnojamojo turto registre, nepriklausomai nuo jo baigtinumo įregistravimo momentu, vertintina, ar šis sutikimas galėjo būti sklypo savininkės valios statyti dviejų butų gyvenamąją namą, išreiškimu. Sutikimas buvo patvirtintas Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarės L. M. (notarinio registro Nr. LM-2457), jame nurodyta, kad J. L. neatšaukiamai ir besąlygiškai sutinka, kad jai priklausančiame žemės sklype Žolyno 57 B, Vilniuje, R. K. ir M. T. statytų jiems nuosavybės teise priklausysiantį pastatą-gyvenamąjį namą, registruotų šį pastatą bei savo nuosavybės teises į jį. Tai, kad sutikimas duotas J. L. anūkei ir jos draugui statytis jiems nuosavybės teise priklausysiantį gyvenamąjį namą, vertinti, kad atsakovė sutiko, jog sugyventiniai statytų namą, kuriame bus du butai, nėra pagrindo, nes iš sutikimo turinio matyti, kad anūkė ir jos draugas ketina statytis namą sau, ir tokio namo statybai pritaria J. L.. Tai, kad sugyventiniai siekia statytis du butus ir ketina registruotis savo nuosavybės teises į du vieno namo butus, sutikime nenurodyta. Aplinkybė, kad tiek viena šeima, tiek sugyventinių pora paprastai statosi ir gyvena viename name, o ne vieno namo dviejuose butuose, teismo pripažintina visiems žinoma, kurios nereikia įrodinėti ( CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl sutikimas kad sugyventiniai statytų jiems priklausysiantį pastatą-gyvenamąjį namą negalėjo būti vertinamas kaip sutikimas sugyventiniams statytis gyvenamąjį namą iš dviejų butų. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo išduoti statytojui-ieškovui 2014 m. rugsėjo 16 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-140916-01071, kuriuo suteikė teisę žemės sklype statyti pastatą pagal projektuotojo D. S. 2014 m. parengtą dvibučio gyvenamojo namo statybos projektą Nr. 911-TDP-AS-1 (pastatų skaičius – 1, butų skaičius – 2, bendrasis plotas – 262,25 m², tūris 1780 m³).

61. Kitos apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės - jog 2012 m. rugsėjo 10 d. išduoti specialieji architektūros reikalavimai, išduoti J. L. vardu pagal jos pasirašytą prašymą, datuojamą 2012 m. rugpjūčio 16 d., reg. Nr. PA 911, kuriuo buvo prašoma išduoti specialiuosius reikalavimus dvibučio gyvenamojo namo statybai, 2012 m. rugpjūčio 20 d. Pavilnio regioninio parko direkcijos specialiosios projektavimo sąlygos objektui saugomose teritorijose reg. Nr. 29-23, kuriose J. L. įvardinta kaip pareiškėja, yra dokumentai, kurie buvo pasirašyti atsakovės J. L. iki sutikimo notarine tvarka davimo, todėl vertinant faktą, ar buvo duotas sutikimas kitiems asmenims, t. y. ieškovui ir atsakovei R. K. statyti J. L. sklype dviejų butų gyvenamąjį namą, ta aplinkybė, kokio gyvenamojo namo statybos pageidavo pati sklypo savininkė iki duodama sutikimą kitiems asmenims statytis jos sklype, nereiškia, kad ir kitiems asmenims ji išdavė sutikimą statytis tokį pastatą, kokį siekė statytis ji pati, savo vardu. Ta aplinkybė, kad prie 2012 m. rugpjūčio 16 d. prašymo specialiesiems architektūros reikalavimams nustatyti, yra planas, kuriame nurodytas vienbutis namas, leidžia vertinti, kad J. L. buvo įsitikinusi, kad jos sklype bus statomas vienbutis namas.

62. Sutiktina su atsakovių atsiliepimo argumentais, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą, prieš išduodama ginčo statybos leidimą, patikrinti, ar projektas parengtas ir suderintas pagal įstatymų reikalavimus, ar atitinka 2012 m. rugpjūčio 22 d. sutikimo turinį. Tai, kad statybos leidimas išduotas 2014 m. projekto pagrindu, pagal kurį J. L. sklype suprojektuotas ir įrengiamas priešgaisrinis vandens rezervuaras, o jos sutikimas tokiam statiniui neduotas, taip pat neduotas sutikimas griauti jai priklausiusius statinius (ūkinį pastatą ir rūsį) bei nugriauti tvorą, leidžia daryti išvadą, kad projektas parengtas pažeidžiant sklypo savininkės ir jame esančių pastatų savininkės interesus, todėl vertintina, kad projektas parengtas nesant sklypo savininkės sutikimo, todėl statybos leidimas pagal tokį projektą negalėjo būti išduotas. Tai, kad statybos leidimas išduotas tik gyvenamojo namo statybai, o visiems kitiems 2014 m. projekto sprendiniams nepritarta, toks statybos leidimas neatitinka projekto ir jo sprendinių, todėl jis negalėjo būti išduotas.

63. Atsakovei J. L. nurodžius, kad konfliktas su ieškovu kilo tada, kai ji gavo 2020 m. lapkričio mėn. rašytinį reikalavimą nukelti jai priklausantį sodo namą, kad ji būtent tada pamatė, koks namas suprojektuotas, kokie statiniai griautini, bei, jog planuojama įrengti vandens rezervuarą. Ši aplinkybė leidžia vertinti, kad atsakovė nepraleido ieškininės senaties termino ginčyti išduotą statybos leidimą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė praleido ieškinio senaties terminą, nes priešieškinys byloje pateiktas tik 2021 m. vasario 12 d. nors apie savo teisių pažeidimą J. L. sužinojo 2020 m. lapkričio 16 d., kuomet gavo ieškovo kreipimąsi dėl servitutų nustatymo. Darytina išvada, kad ieškininės senaties terminas reikalavimams , kuriuos reiškia atsakovės, yra dešimt metų, t. y. bendrasis ieškinio senaties terminas ( CK 1.125 straipsnio 1 dalis ). Atsakovės gina savo teises naudotis jiems priklausiusiu ir priklausančiu žemės sklypu, todėl tokio pobūdžio reikalavimams taikytinas bendrais ieškininės senaties terminas. Tai, kad ieškovas reikalavimą nukelti J. L. priklausiusį vasarnamį pareiškė tik 2020 m. lapkričio mėn., atsakovės jau 2020 m. lapkričio 30 d., kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo galiojimo sustabdymo, taip pat į matininkus dėl servitutų plano parengimo, leidžia vertinti, jog atsakovės, sužinojusios apie savo teisių pažeidimą ir ginčijimą, kreipėsi dėl teisių gynimo.

64. Ieškovo ir atsakovės prašymai panaikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą naujam nagrinėjimui, atmestini, nes skunduose nenurodyta, kokia bylos esmė nebuvo atskleista ir dėl to byla turi būti nagrinėjama iš naujo. Pagrindų, numatytų CPK 329 ir 330 straipsniuose teismo sprendimui panaikinti ar pakeisit, nenustatyta.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.