- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-801-253/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė (pirm.), Savinijus Katauskas, Bronius Valius
- Ieškovas
- P. D., V. V., V.
- Atsakovas
- B. M.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro
- Advokatai
- Rimvydas Kairys, Vita Litinskienė
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-801-253/2008
Teisėja Elena Pauliukienė Procesinio sprendimo kategorijos 21.4.1.4.; 22.4.; 42.4.; 45.6.; 121.21.
2008 m. lapkričio 26 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Savinijaus Katausko, Broniaus Valiaus, sekretoriaujant Rimai Zigmantienei, dalyvaujant ieškovui P. D., ieškovo atstovei advokatei Vitai Litinskienei, atsakovei B. M., atsakovo atstovui advokatui Rimvydui Kairiui, apeliacine tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi atsakovės B. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. D. ir V. V. ieškinį atsakovei B. M., trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarui Edgarui Sutkui dėl paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, dengiančiu žemės sklypų pirkimą, ir žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai P. D. ir V. V. ieškiniu prašė pripažinti 2003-10-21 V. V., P. D. ir B. M. sudarytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, dengiančiu žemės pirkimą, ir pripažinti galiojančia 2003-10-21 žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas P. D. įgijo nuosavybės teisę į 0,0900 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,0876 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003-03-12 P. D. sudarė su atsakove B. M. (tuomet jos pavardė buvo S.) preliminariąją sutartį dėl 18 arų žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo. Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo po detaliojo plano parengimo parduoti žemę už 54 000 Lt, t. y. po 3 000 Lt už arą, sutarties sudarymo dieną buvo sumokėtas 1 000 Lt avansas. Atsakovė turėjo didelį žemės ūkio paskirties sklypą, kurį ketino suskaidyti į gyvenamosios paskrities sklypus po 9 arus, ir turėjo perduoti ieškovui P. D. 2 sklypus. Atsakovė garantavo, kad detalusis planavimas bus baigtas iki 2004 metų pavasario, ir pasiūlė susimokėti visą žemės pirkimo kainą ir taip įvykdyti sandorį. 2003-10-21 ieškovas P. D. sumokėjo atsakovei likusią kainą už perkamus žemės sklypus – 53 000 Lt ir išsirinko savo sklypų vietą, t. y. nupirko žemę, dėl kurios buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Atsakovė pageidavo atidėti žemės pirkimo–pardavimo sutarties įforminimą, o ieškovui reikėjo garantijų, todėl 2003-10-21 buvo pasirašyta notarinė paskolos sutartis. Paskolinių santykių tarp šalių nebuvo, tikroji šalių valia ir sandorio esmė buvo įforminti užmokestį už perkamą žemę. Paskolos sutartyje paskolos davėju įvardytas ir V. V., P. D. žmonos tėvas, nes jis padovanojo dalį pinigų. Ieškovas V. V. davė pinigų P. D. tam, kad šis sumokėtų atsakovei už perkamus žemės sklypus, pats įsigyti žemės neketino. Ieškinys reiškiamas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, dengiančiu ieškovo P. D. atsiskaitymus už žemę. Kai detalusis planas buvo patvirtintas, atsakovė atsisakė įforminti žemės pirkimą–pardavimą notarų kontoroje. Ji nurodė kad žemė pabrango, todėl siūlė tik vieną žemės sklypą ir už didesnę kainą, t. y. siūlė iš naujo pirkti iš jos žemės sklypą dabartinėmis kainomis. Atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovui P. D. žemę, o jis sumokėjo visą sutartą kainą. Ieškovas savo sutarties dalį įvykdė, o atsakovė vengia vykdyti įsipareigojimus ir įforminti sutartį įstatymo nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino paskolos sutartį, sudarytą 2003-10-21 tarp P. D. ir V. V. bei B. M., apsimestiniu sandoriu, dengiančiu 2003-10-21 0,0900 ha žemės sklypo ir 0,0876 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimą–pardavimą. Pripažino, kad ieškovai P. D. ir V. V. įgijo nuosavybės teisę į 0,0900 ir 0,0876 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad tarp šalių 2003-03-12 buvo sudaryta preliminarioji žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kuria buvo sutarta, jog pardavėjas parduos pirkėjui 0,18 arų žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirkėjas savo apsisprendimą dėl žemės įsigijimo patvirtino išankstiniu 1000 Lt įmokėjimu. Šalys numatė, kad pagrindinę sutartį sudarys „kai pardavėjas bus pilnai parengęs sklypo detalųjį planą“. Ieškovai tų pačių metų rudenį 2003-10-21 su atsakove pasirašė notarinę paskolos sutartį, kuria skolininkė B. M. pasiskolino 53 000 Lt lygiomis dalimis iš abiejų kreditorių (ieškovų), ir numatė skolos grąžinimo terminą – 2004-04-01. Šalys 2007 metais toliau derėjosi dėl žemės sklypų įsigijimo galimybių už didesnes kainas. Nenustatyta, jog atsakovė būtų pranešusi apie preliminarioje sutartyje abiejų susitarto termino (esant visiškai parengtam sklypo detaliajam planui) dėl galimybės sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigimą (CPK 197, 200 straipsniai). Teismas konstatavo, kad prievolė pasirašyti tokią sutartį nepasibaigė. Tačiau šalys nenumatė netesybų (baudų, delspinigių) preliminariosios sutarties nevykdymo atveju. Nustatyta, kad atsakovės suformuotame žemės sklype yra penki neparduoti žemės sklypai. Atsakovė, neatlikdama veiksmų, kurie nuo jos priklausė, siekė, kad pasibaigtų jos įsipareigojimai pagal preliminariąją sutartį ir galėtų ginčo sklypus parduoti už žymiai didesnę kainą (CPK 185 straipsnis). Tokiais savo veiksmais atsakovė pažeidė prievolių vykdymo principus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), neįvykdė sutartyje nustatytų pareigų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), ne tik dėl nerūpestingumo ir neapdairumo, bet ir tyčia siekdama atitinkamų pasekmių (CK 6.248 straipsnio 2 ir 3 dalys), ir dėl to ieškovai patyrė nuostolių (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio l dalis), todėl atsakovei atsirado civilinė atsakomybė (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnis), nuo kurios atleisti ją tiek pagal sutartį, tiek pagal įstatymą nėra pagrindo (CPK 178, 179, 185 straipsniai, CK 6.253 straipsnis). Faktas, kad atsakovė buvo įsipareigojusi parduoti už sutartą kainą žemės sklypą, įforminti pagrindinę sutartį, kai bus paruoštas detalusis planas, bei tolimesni jos veiksmai, leidžia daryti išvadą, kad 2003 metais ji norėjo nekilnojamąjį turtą parduoti, bet negalėjo, kadangi parduodamas daiktas neatitiko įstatymų nustatytų reikalavimų (buvo ūkio paskirties žemė). Preliminarioji sutartis nebuvo įvykdyta dėl atsakovės kaltės. Atsakovė buvo įsipareigojusi iki pagrindinės sutarties sudarymo dienos suformuoti atskirą nekilnojamojo turto vienetą, gauti visus kitus leidimus, reikalingus šiam turtui parduoti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino pabaigos būtų atlikusi aktyvius veiksmus, siekdama parduoti suformuotą atskirą nekilnojamojo turto vienetą. Nustatyta, kad ieškovai turėdami lūkesčių, jog atsakovė sudarys su jais pagrindinę sutartį, vadovaudamiesi preliminariąja sutartimi, jos nedelsiant nenutraukė bei sudarė (sutartos žemės sklypo kainos) paskolos sutartį. Be to, vėlesni šalių veiksmai ir susitarimai nėra laikytini preliminariosios sutarties nutraukimu. Atsakovė stengiasi išvengti pagrindinio sutarto sandorio sudarymo, nors visą susitartą už žemės sklypą sumą yra gavusi. Faktas, kad atsakovė 2004 metais paskolos ieškovams negrąžino ir jos grąžinimo ieškovai nereikalavo, dar labiau patvirtina užslėptą sandorį dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo. Sutarties patvirtinimas notarine forma duoda pagrindą protingai manyti, jog sutarties šalims buvo išaiškinta sudaromos sutarties esmė ir reikšmė, jų teisės ir pareigos. Teismas pripažino pagrįstu ieškovų reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo natūra, t. y. priteisiant jiems atitinkamus žemės sklypus (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.251 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis c. b. Nr. 3K-3-72/2007). Teismas padarė išvadą, kad toks ieškovų teisių gynimo būdas nepažeis atsakovės teisių, nes už ieškovams atitenkantį nekilnojamąjį turtą ji yra gavusi tokią kainą, kokią pati atsakovė nustatė preliminariojoje sutartyje, ir atsakovė nebeturės kompensuoti ieškovams nuostolių pinigine išraiška.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė B. M. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad 2008-05-14 teismas nepagrįstai priėmė sprendimą už akių, nors posėdyje dalyvavo abi šalys ir jų atstovai. Nėra pagrindo pripažinti šalių sudarytą paskolos sutartį apsimestine, nes valia pirkti žemę raštu nebuvo išreikšta. Sudarant pirkimo–pardavimo sandorį būtinas objektas – turtinė vertybė, taip pat turto perdavimo pirkėjui aktas. Pasirašant paskolos sutartį nebuvo suformuotas joks objektas ir tai negalėjo būti žemės sklypo pirkimas–pardavimas. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad jiems būtų galėję priklausyti du žemės sklypai. Atsakovė ginčo sklypus įsigijo tik 2008-08-30 – vėliau, nei pasirašyta preliminarioji sutartis, jos sudarymo metu sklypai negalėjo būti pažadėti ieškovams. Preliminarioji sutartis yra pasibaigusi ir nebegaliojanti, nes nuo jos sudarymo praėjo daugiau nei metai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai P. D. ir V. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškiniu nebuvo prašoma pripažinti preliminariąją sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi, o buvo prašoma pripažinti galiojančia žemės pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą 2003-10-21 ir pridengtą apsimestiniu paskolos sandoriu. Neturi pagrindo apeliantės teiginiai, kad pinigų sumokėjimo metu nebuvo pirkimo–pardavimo objekto, nes atsakovė B. M. turėjo žemės sklypo dalį pagal 2001-10-23 dovanojimo sutartį, o 2003-08-20 nupirko dar dalį sklypo iš bendraturčio. Ji tapo sklypo savininke iki 2003-10-21. Pirkta buvo atitinkamo dydžio žemės sklypo dalis ir tai buvo pirkimo objektas, o jos suformavimas kaip dviejų sklypų – tik papildomas susitarimas su pirkėju. Ieškovų sumokėti pinigai buvo už perkamą žemę, atsakovė, priimdama visą kainą už perkamą žemę, išreiškė savo valią ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį, todėl žemės pirkimo–pardavimo sandoris pagrįstai pripažintas galiojančiu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti 2003-10-21 V. V., P. D. ir B. M. sudarytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, dengiančiu žemės pirkimą, ir pripažinti galiojančia 2003-10-21 žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas P. D. įgijo nuosavybės teisę į 0,0900 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 0,0876 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 14 d. sprendimu visiškai tenkino ieškinį. Kolegija nesutinka su ieškovų argumentais bei pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad ginčijama 2003-10-21 paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, dengiantis nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (CK 1.87 straipsnis). Apsimestiniu sandoriu yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių siekia sandorio šalys. Apsimestinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl to, kad turi būti taikomos taisyklės to sandorio, kurį sutarties šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (jei tas sandoris neprieštarauja įstatymui). Taigi įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo.
Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis – pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai – pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.393 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Ieškovai savo reikalavimus pripažinti 2003-10-21 šalių sudarytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, dengiančiu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nes ieškovai sumokėjo visus pinigus, o atsakovė neįformino žemės perleidimo sandorio, grindžia CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Tam būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Be to, sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia, nepakanka nustatyti šių trijų CK 1.93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų šio instituto taikymo sąlygų. Tokiu atveju reikia išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tai yra ar tokia sutartis ne tik dėl notarinės formos nesilaikymo, bet ir dėl kitų įstatymuose nurodytų aplinkybių negalės būti pripažinta galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio objektas – žemės sklypas yra specifinis civilinės apyvartos objektas, kuris pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti turi būti suformuotas kaip kadastrinis vienetas: pagal Žemės įstatymo 14 straipsnį bet kurios rūšies žemės sandorio sudėtinė dalis yra žemės sklypo planas, patvirtintas valstybinės žemėtvarkos tarnybos; žemės sklypo plane nurodoma sklypo ribos (gretimybės), dislokacija, dydis, o jei parduodama sklypo dalis, – dalies dydis, dislokacija, ribos (gretimybės) ir kiti duomenys. Ieškovai prašo pripažinti galiojančia 2003-10-21 žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas P. D. įgijo nuosavybės teisę į 0,0900 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 0,0876 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), registro Nr (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, ginčo susitarimų sudarymo metu – 2003-10-21 – dar nebuvo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties objekto – 0,0900 ha ir 0,0876 ha dydžio žemės sklypų, atidalytų teisės aktų nustatyta tvarka iš atsakovės žemės sklypo ir suformuotų kaip atskirų objektų. Byloje nustatyta, kad 2006-04-06 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-1607 buvo patvirtintas atsakovės B. M. nuosavybės teise valdomų žemės ūkio paskirties sklypų bendro 0,3546 ha ploto, bendro 0,3586 ha ploto ir bendro 0,3517 ha ploto, esančių (duomenys neskelbtini), sujungimas į vieną sklypą ir patvirtintas bendro 1,0649 ha ploto žemės ūkio paskirties sklypo padalijimas į dešimt sklypų pagal parengtą detalųjį planą, patvirtintą Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2005-10-27 sprendimu Br. T11-299, leidžiant pakeisti padalytų žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį – kitos paskirties – gyvenamosios teritorijos (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypus Nr. 1-7 (tarp jų ginčo sklypai: Nr. 6 – 0,09 ha ploto ir Nr. 7 - 0,0876 ha ploto) bei kitos paskirties – inžinerinės infrastruktūros teritorijos žemės sklypus Nr. 9 ir Nr. 10 (b. l. 69–72). Ieškovai siekia, kad pagal 2003-10-21 sandorį būtų pripažinta ieškovo P. D. nuosavybės teisė į 0,0900 ha ir 0,0876 ha žemės sklypus, kurie kaip atskiri turtiniai vienetai buvo suformuoti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, suteikiant jiems unikalius numerius tik 2005-12-17 (b. l. 8–9, 11–12). Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju leidžia daryti išvadą, kad ginčo šalys 2003-10-21 negalėjo sudaryti šios žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorio, nes nurodytos sutarties sudarymo metu dar nebuvo žemės pirkimo–pardavimo sutarties objekto – 0,0900 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,0876 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės įstatymo 14 straipsnis).
Kartu pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai – pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu ar kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu (CK 6.389 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovė 2003-10-21 būtų išreiškusi neabejotiną valią perduoti ieškovams nuosavybės teisę į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, nėra ir duomenų, kad nekilnojamasis daiktas būtų perduotas ieškovams valdyti ar naudotis. Konstatuotina, kad 2003-10-21 atsakovė ieškovams neperleido jokių savo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė 2003-10-21 neišreiškė valios sudaryti ir įvykdyti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, be to, tuo metu dar neegzistavo ieškovų prašomo pripažinti galiojančiu ginčo sandorio objektas, todėl pagrindo pripažinti galiojančia 2003-10-21 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį nėra.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustačius, jog 2003-10-21 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, netenka teisinės prasmės ieškovų reikalavimas pripažinti negaliojančia 2003-10-21 šalių notarinės formos paskolos sutartį, nes ji yra apsimestinė (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). CK 1.138 straipsnyje įtvirtintos bendrosios normos, reglamentuojančios, kokiais galimais būdais civilines teises įstatymuose nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Asmenys, siekdami apginti civilines teises, turi teisę savo nuožiūra pasirinkti savo civilinių teisių gynimo būdus ir nuspręsti naudoti vieną iš jų ar kelis iš karto. Kadangi ieškovai savo civilinių teisių gynimo būdu pasirinko reikalavimą pripažinti 2003-10-21 šalių sudarytą paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, dengiančiu žemės pirkimą, ir pripažinti galiojančia 2003-10-21 žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria P. D. įgijo nuosavybės teisę į 0,0900 ha ir 0,0876 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 330 straipsnis). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. v. UAB „Ginta ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-72/2007, pateikti išaiškinimai negalėjo turėti precedentinės reikšmės ir būti pagrindu ieškovų šioje byloje pareikštam reikalavimui patenkinti, nes bylos, kurioje priimta nurodyta kasacinio teismo nutartis, ratio decidendi (dėl preliminariosios sutarties dėl būsimos patalpų pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo pasekmių (CK 6.401 straipsnio 1 dalis) ir nagrinėjamos bylos fabula skiriasi. Atmetus ieškinį, atsakovei B. M. iš ieškovų priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Atsakovės atstovas advokatas pateikė pinigų priėmimo kvitus už suteiktas 2 500 Lt vertės teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme (duomenų apie išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme byloje nėra), 1 620 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo nagrinėjimą sumokėjimo kvitą, įrodymus apie kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu – 44,96 Lt už pažymas iš Registrų centro (b. l. 81–84, 146). Iš viso atsakovė turėjo 4 164,96 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 8 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nuspren džia:
panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsakovei B. M. iš ieškovų P. D. ir V. V. priteisti po 2 082,48 Lt bylinėjimosi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų.