Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria pareiškėjo V. K. skundas netenkintas ir 2013 m. kovo 20 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados nutarimas paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m. rugsėjo 27 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinėje policijos nuovadoje buvo gautas V. K. pareiškimas, kad 2012-09-26 apie 19 val., atėjus į jam priklausantį kambarį bute, (duomenys neskelbtini), kitame kambaryje gyvenanti buto bendrasavininkės V. P. nuomininkė neleido jam naudotis bendro naudojimo patalpomis, t. y. tualetu.

2012 m. spalio 15 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados nutarimu atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal V. K. pareiškimą.

2013 m. kovo 20 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados nutarimu atsisakyta pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną V. G. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnį.

Šį nutarimą pareiškėjas apskundė Šiaulių apylinkės teismui. Skundžiama nutartimi teismas pareiškėjo skundo netenkino ir 2013 m. kovo 20 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Pietinės policijos nuovados nutarimą paliko nepakeistą.

Apelianto manymu, teismo procesinis sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi tokio teismo spendimo vienintelis motyvas yra tai, „kad V. G. veiksmuose nenustatyta pažeidimo, numatyto ATPK 188 straipsnyje, sudėties“. Apeliantas nesutinka su pirmiau cituota teismo išvada, nes ji neteisėta dėl akivaizdžiai netinkamo įrodymų vertinimo. Apelianto teigimu, jo ir V. G. duodami paaiškinimai visiškai skiriasi, t. y. apeliantas kaltina V. G. atlikus jo atžvilgiu neteisėtus veiksmus, o pastaroji neigia jo atžvilgiu visiškai ką nors dariusi. Todėl, kaip ir buvo nurodyta 2013 m. vasario 22 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartyje (administracinė byla Nr. II-24-914/2013), norint tinkamai išnagrinėti šią administracinės teisės pažeidimo bylą, būtina kaip galima visapusiškiau ir objektyviau ištirti visus byloje surinktus įrodymus.

Atlikęs byloje surinktų įrodymų vertinimą teismas pasisakė, jog tai, kad V. G. netrukdė apeliantui naudotis bendro naudojimosi tualetu, patvirtina visuma byloje surinktų įrodymų, tačiau, apelianto teigimu, tai netiesa, nes faktą, jog V. G. 2012 m. rugsėjo 26 d., apie 19 val., neišjungė šviesos tualete jam ten būnant ir neištempė jo iš tualeto už rankos, tvirtina tik ji pati, o priešingas aplinkybes, t. y. jog V. G. 2012 m. rugsėjo 26 d., apie 19 val., išjungė šviesą tualete jam ten būnant ir ištempė jį iš tualeto už rankos, tvirtina jis pats ir liudytoja J. V.. Kitų, tiesioginių šio teisės pažeidimo įvykio liudytojų tiriant bylą nustatyta nebuvo. Todėl visas tyrimas turi būti susijęs su tik su jo, V. G. ir J. V. duotų paaiškinimų vertinimu. Nagrinėjama teismo išvada laikytina nepagrįsta bylos medžiaga ir dėl to neteisėta.

Apeliantas pažymi, kad B. P., jo sugyventinė V. P. ir pastarosios sūnus V. P. į butą atvyko jau po aptariamojo įvykio, t. y. gerokai po 19 val., bet dar iki 20 val. Šioje byloje jie kalba apie visiškai kitą konfliktą, dėl kurio Šiaulių apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), minimoje byloje V. G. yra apklausta kaip liudytoja. Dėl šių priežasčių jų duodami paaiškinimai šioje byloje negali būti vertinami nei kaip patvirtinantys V. G. išsakytą poziciją, nei kaip paneigiantys jo ar liudytojos J. V. duodamus paaiškinimus. O tai, kad teismas 2012 m. rugsėjo 26 d., apie 19.00 val., jo atžvilgiu V. G. atliktus galbūt neteisėtus veiksmus painioja su 2012 m. rugsėjo 26 d., apie 20.00 val., B. P. atliktais neteisėtais veiksmais, kurie buvo nukreipti taip pat prieš V. K., rodo akivaizdų bylos esmės neatskleidimą ir nutarties neteisėtumą.

Pasak apelianto, vertindamas visų įvykio dalyvių bei liudytojų parodymus teismas pažymi, jog V. G. su B. P. įvykio metu buvo blaivūs, o apeliantas, V. G. ir J. V. gėrė alkoholinius gėrimus. Teismo manymu, tai trukdo V. K., V. G. ir J. V. viską tinkamai prisiminti, bet tai tik niekuo nepagrįstos prielaidos. Visų pirma, B. P. nėra šioje byloje analizuojamo įvykio liudytojas, V. G. šioje byloje taip pat nėra liudytoju. Byloje jokių duomenų apie tai, kad J. V. buvo neblaivi, nėra. Apeliantui buvo nustatytas tik 0,61 promilių girtumas, ir tai tikrai nesutrukdė adekvačiai suvokti realybės ar jos prisiminti. Pažymi ir tai, jog šioje byloje nėra galimybės kalbėti apie jo sugebėjimą prisiminti įvykius ar suvokti realybę dėl alkoholio vartojimo, nes tokias išvadas turėtų duoti atitinkamos srities specialistas, tikriausiai narkologas ar pan., tai nėra teismo kompetencija. Be to, pagal bylos medžiagą ne jis ar J. V. elgėsi nemandagiai ar chuliganiškai aplinkinių atžvilgiu, ne jie išjunginėjo žmonėms šviesą tualete. Iš bute buvusių taip elgėsi tik V. G.. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo daugiau dėmesio skirti jos polinkiui tą vakarą elgtis chuliganiškai, o ne aplinkybei, kad jis buvo vartojęs visai nedaug alkoholio, ir tokio neblaivumo asmeniui Airijoje, Kanadoje, Liuksenburge ar Jungtinėje Karalystėje (0,8 promilės) netgi leidžiama vairuoti transporto priemones.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 302¹¹ straipsnyje yra numatyta, jog apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ATPK 256 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių V. G. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188 straipsnyje.

Iš bylos duomenų visumos matyti, kad šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų konflikto pusių, t. y. paties V. K., liudytojos J. V. ir V. G. parodymai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad byloje buvo imtasi visų priemonių kilusiems prieštaravimams pašalinti, tačiau byloje nėra nustatyta objektyvių V. G. kaltę patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė J. V. duotus parodymus. Iš J. V. duotų parodymų matyti, kad jie nėra nuoseklūs, taip pat neatitinka kitų byloje nustatytų aplinkybių. Be to, V. K. duodamas parodymus J. V. įvardijo kaip draugę, ji atėjo į svečius pas V. K., todėl jos duotų parodymų negalima vertinti kaip objektyvių. Kiti byloje surinkti įrodymai neginčijamai neįrodo netinkamo ir neteisėto V. G. elgesio. Nagrinėjamoje byloje yra daug neaiškumų, kurių negalima patikrinti ar pašalinti, o sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2013 m. balandžio 24 d. nutartį, objektyviai ir nešališkai, nepažeisdamas procesinių teisės normų, ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė teisiškai ir bylos duomenimis pagrįstas išvadas, ir konstatuoja, kad nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliacinio skundo tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.