- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-05
- Bylos Nr.
- 1A-10-334/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-12600-2021-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Švitinienė, Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- D. S.
- Advokatai
- Darius Japertas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK) 242 straipsnį ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta 2020-03-09 Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų nuosprendžiu ir 2021-02-26 bei 2021-06-09 Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų nutartimis paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – 3 mėnesiai 23 dienos ir D. S. paskirta galutinė bausmė - 1 (vieneri) metai 3 mėnesiai ir 23 dienos laisvės atėmimo.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2021m. gegužės 18 d.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. S. nuteistas už tai, kad jis, įsiteisėjus 2021 m. vasario 26 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtai nutarčiai, kuria jam buvo panaikintas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir kuria jis buvo pasiųstas atlikti 2020-03-09 Utenos apylinkes teismo Anykščių rūmų nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės - laisvės atėmimo 10 mėnesių ir 4 dienas, tačiau dar nesuimtas, būdamas tinkamai informuotas apie priimtą nutartį, vengė atlikti paskirtą bausmę, pasišalino iš nuolatinės gyvenamosios vietos, dėl ko 2021 m. balandžio 20 d. buvo paskelbta jo paieška.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. ir jo gynėjas advokatas prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba skundžiamą nuosprendį pakeisti ir sušvelninti paskirtą bausmę. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas D. S. kaltu pagal BK 242 straipsnį, nevertino visų abejonių ir įrodymų prieštaravimų, kurių pašalinti byloje BPK priemonėmis neįmanoma, nepagrįstai nesirėmė in dubio pro reo principu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus.
3. Apeliaciniame skunde analizuojami nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, subjektyvieji ir objektyvieji požymiai, pateikiama LAT praktika ir teigiama, kad asmens netinkamas informavimas apie jo pareigas, panaikinus lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos, negali lemti išvados, jog toks asmuo tyčia vengia atlikti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad priėmus nutartį dėl lygtinio paleidimo panaikinimo, D. S. nebuvo išaiškinti privalomi veiksmai, susiję su laisvės atėmimo bausmės vykdymu, t. y. privalo pats atvykti į policiją, neišvykti iš gyvenamosios vietos ir pan. Maža to, jis neatliko ir jokių veiksmų, kurie apsunkintų jo pristatymą į policiją, t. y. jis nekeitė gyvenamosios vietos, išvaizdos, neišvyko į užsienį, nesiėmė jokių kitų priemonių, trukdančių nustatyti jo tapatybę.
4. Apeliantų teigimu, iš byloje esančių policijos pareigūnų parodymų matyti, kad jie kelis kartus ieškojo D. S. namuose, tačiau akivaizdu, kad jie buvo atvykę dienos metu, kuomet jis buvo išvykęs asmeniniais reikalais. Anot apeliantų, jokių šaukimų D. S. negavo ir mama (D. K.) apie policijos pareigūnų atvykimą jo neinformavo. Nors D. K. teikdavo pareigūnams, kad D. S. informavo, tačiau šios aplinkybės kelia rimtų abejonių, juolab, kad ir 2021-05-18 apie 01.00 val. atvykusiems policijos pareigūnams D. K. tvirtino, jog D. S. nėra namuose ir jo buvimo vietos nežino, vienok D. S. buvo rastas namuose. Pasak apeliantų, teismas nepagrįstai rėmėsi prielaida, jog D. K. tinkamai informavo jį apie tai, jog jo ieško policija, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog jis tyčia, sąmoningai, aktyviais veiksmais stengėsi išvengti bausmės atlikimo.
5. Nuteistasis papildomai nurodo, kad į policijos komisariatą pavėlavo prisistatyti mažiau nei mėnesį (29 dienas), jis neturėjo jokių ketinimų bėgti į užsienį ar slapstytis, su sugyventine ir mažamečiu sūnumi gyvena nurodytu adresu, kuriame ir buvo sulaikytas. Jo manymu, teismas skundžiamu nuosprendžiu jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato D. Japerto apeliacinį skundą, prokuroras A. M. nesutinka su skundo reikalavimus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas visus proceso metu surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių ir pagrįstai konstatavo, kad D. S. padarė jam inkriminuojam veiką. Prokuroras nurodo, kad Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021-02-26 nutartimi D. S. panaikintas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, jis pasiųstas atlikti likusią 2020-03-09 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį. Priimtą sprendimą D. S. skundė, tačiau apeliacinės instancijos teismas jį atmetė ir tai buvo žinoma D. S., visus dokumentus jis gavo. Prokuroras nurodo, kad policijos pareigūnai daug kartų vyko į jo namus, bendravo su jo artimaisiais, buvo paliekami pranešimai, šaukimai, tačiau D. S. slėpėsi, bėgdavo iš namų, buvo paskelbta paieška ir sulaikytas jis tik atlikus aktyvius veiksmus, kai buvo pasislėpęs savo namuose. Prokuroro manymu, teismas pagrįstai konstatavo, kad D. S. veikoje yra visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, požymiai, o D. S. neigia akivaizdžias byloje nustatytas aplinkybes, apsimeta, kad nežinojo, kad yra paieškomas, klaidina teismą ir yra nenuoširdus. Prokuroro teigimu, D. S. žinojo, suprato ir privalėjo bei turėjo visas galimybes atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau to vengė ir tokiam jo elgesiui nėra jokių pateisinamų priežasčių.
7. Dėl bausmės, prokuroras nurodo, kad teismas skirdamas bausmę, tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į tai, kad nėra nei atsakomybę sunkinančių, nei atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kaltinamojo asmenybę, įvertino visas kitas aplinkybes, ir D. S. pagrįstai paskyrė 1 metų laisvės atėmimo bausmę, prie kurios pridėjo neatliktos bausmės dalį ir paskyrė galutinę 1 metų 3 mėnesių 23 dienų laisvės atėmimo bausmę.
Šalies argumentai
8. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinis skundas atmetamas
9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamu atveju, D. S. ir jo gynėjas advokatas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą dėl D. S. nuteisimo pagal BK 242 straipsnį, bei tuo pačiu prašo sušvelninti paskirtą bausmę.
10. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes.
11. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
12. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
13. BK 242 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę, kai asmuo dar nėra suimtas. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvioji minėto nusikaltimo sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Skundžiamu nuosprendžiu D. S.buvo nuteistas už tai, kad Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. vasario 26 d. nutartimi pasiųstas atlikti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirtos likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės, vengė atlikti paskirtąją bausmę.
14. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. vasario 26 d. nutartimi D. S. panaikintas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir jis pasiųstas atlikti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 9 mėnesių ir 23 dienų laisvės atėmimo bausmės (2021 m. birželio 9 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų nutartimi patikslinta Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. vasario 26 d. nutartis). Nesutikdamas su lygtinio paleidimo panaikinimu, D. S. pateikė skundą Panevėžio apygardos teismui, tačiau šio teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi, D. S. skundas atmestas, o Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. vasario 26 d. nutartis buvo palikta nepakeista.
15. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis D. S. dalyvavo sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos panaikinimo ir pasiuntimo atlikti likusios laisvės atėmimo dalies, Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. vasario 26 d. nutarties nuorašas jam įteiktas pasirašytinai tą pačią dieną, t. y. 2021 m. vasario 26 d. (1 t., b. l. 24). D. S. padavė skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. vasario 26 d. nutarties ir, nors nuteistojo skundas buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, tačiau iš LITEKO duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutarties nuorašas, kuriuo nuteistojo D. S. skundas buvo atmestas, jam buvo išsiųstas 2021 m. balandžio 8 d. Minėta apylinkės teismo nutartis įsiteisėjo 2021 m. balandžio 8 d. ir buvo pateikta vykdyti Utenos AVPK Anykščių rajono policijos komisariatui (1 t., b. l. 19). Kadangi D. S. namuose nebuvo rastas, jo buvimo vieta buvo nežinoma, todėl 2021 m. balandžio 20 d. buvo paskelbta jo paieška ir 2021 m. gegužės 18 d. jis sulaikytas savo namuose.
16. Apeliantas savo tyčią dėl vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę neigė tvirtindamas, kad jis nežinojo, jog yra paieškomas, kad neturėjo tikslo slapstytis ar bėgti į užsienį. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai nurodytos įrodytomis pripažintos D. S. bausmės vengimo aplinkybės ir paaiškinta, kaip pasireiškė nuteistojo D. S. tyčia. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo. Nors nuteistasis teigia, kad priėmus nutartį dėl lygtinio paleidimo panaikinimo, jam nebuvo išaiškinti privalomi atlikti veiksmai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad D. S. žinojo apie lygtinio paleidimo panaikinimą ir jo pasiuntimą atlikti likusios neatliktos bausmės dalies. Nepaisant to, pats nuteistasis D. S. teisiamojo posėdžio metu pripažino, jog jam buvo žinoma, kad jo ieško policiją, kad susisiekus su mama, ji jam sakė nuvykti į policijos komisariatą, ir, kad vieną kartą pamatęs atvykstančius policijos pareigūnus jis pabėgo į mišką, nes nenorėjo važiuoti atlikti likusios bausmės. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis suprato, kad Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2021 m. vasario 26 d. nutartis, kuria jam panaikintas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, įsiteisėjo, ir kad jis privalo atlikti likusią neatliktos bausmės dalį.
17. Nors D. S. teigia, kad jokiais aktyviais veiksmais jis nesistengė išvengti bausmės atlikimo, kad policijos pareigūnai jo ieškojo dienos metu, kuomet jis buvo išvykęs asmeniniais reikalais, tačiau tokie nuteistojo argumentai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Priešingai nei teigiama nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad jis, žinodamas apie jo atžvilgiu priimtą lygtinio paleidimo panaikinimą ir pasiuntimą atlikti likusios neatliktos bausmės dalies, sąmoningai vengė ją atlikti, tyčia per savo artimuosius apgaudinėdamas policijos pareigūnus dėl savanoriško prisistatymo į policijos komisariatą ir slapstydamasis nuo patvarkymą vykdančių pareigūnų. Remiantis teismo posėdžio metu apklaustų policijos pareigūnų L. S., R. M., A. A., A. A., A. Z., A. Š. parodymais nustatyta, kad siekiant surasti ir pristatyti nuteistąjį D. S. atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę, buvo ne kartą ieškota jo gyvenamoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini) (2021-04-14; 2021-04-15; 2021-04-19; 2021-04-21), buvo paliekami šaukimai jo mamai, sugyventinei, kad D. S. pats prisistatytų į policijos komisariatą, tačiau nurodytu laiku jis taip ir neatvykdavo. Pareigūnai jo laukė autobusų stotyje, kur pagal sugyventinės paaiškinimą, jis turėjo sugrįžti iš (duomenys neskelbtini), bet taip ir nepasirodė. 2021-04-20 buvo paskelbta jo paieška. 2021 m. gegužės mėnesio viduryje (duomenys neskelbtini) parduotuvėse, skelbimų lentose buvo iškabinti informaciniai pranešimai apie tai, kad D. S. yra paieškomas. Bendraujant su D. S. mama, buvo žinoma, kad D. S. visus dokumentus dėl suėmimo yra gavęs ir tinkamai informuotas, tačiau jis nenori vykti į įkalinimo įstaigą, nes bijo, taipogi, kad pamačius policijos pareigūnus jis pasišalina. Be to, nuteistojo D. S. teiginius, kad jis nesislapstė paneigia ir liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. B., E. L., L. V., M. J., A. V., R. S. bei A. A. parodymai, kuriais nustatyta, kad 2021-05-17 apie 22 val. atliekant paieškos veiksmus D. S. gyvenamojoje vietoje, buvo pasitelktas kinologas su šunimi, apieškota visa sodyba, ūkiniai pastatai ir D. S. buvo rastas savo namuose pasislėpęs už sofos. Kaip teigė pareigūnas A. A. suradęs D. S., pastarasis jam reiškė priekaištus, kad policijos pareigūnai prastai jo ieško, kad jam slėptis už sofos buvo labai nepatogu. Nors D. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jokių šaukimų jis negavo ir, kad mama jo neinformavo apie tai, kad policijos pareigūnai jo ieško, tačiau iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, paties nuteistojo D. S. parodymų matyti, kad policijos pareigūnams suradus D. S., pastarasis neišreiškė nesutikimo dėl suėmimo, priešingai, jis jau buvo pasiruošęs krepšį su daiktais, kas leidžia pagrįstai manyti, jog D. S. suprato ir žinojo, kad jam reikia vykti atlikti bausmę, tačiau stengėsi kuo ilgiau nevykti į įkalinimo įstaigą.
18. Iš aukščiau aptarto seka, kad nuteistasis D. S.savavališkai ir tyčia nusprendė nevykdyti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirtos likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir slapstydamas vengė ją atlikti. Duomenų visuma: paties nuteistojo D. S. parodymai, liudytojų parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad D. S.žinojo apie jo atžvilgiu vykusį baudžiamąjį procesą, kadangi pats asmeniškai dalyvavo teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl jo lygtinio paleidimo panaikinimo ir pasiuntimo atlikti likusios neatliktos bausmės, o nutarties, kuria buvo atmestas D. S. skundas dėl lygtinio paleidimo panaikinimo, nuorašas jam buvo įteiktas išsiunčiant paštu jo gyvenamosios vietos adresu. Net kelis kartus atvykus į D. S. gyvenamąją vietą, jo surasti nepavyko, gavęs šaukimus atvykti į policijos komisariatą, bei žinodamas apie vykstantį baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, nevykdė ir į policijos komisariatą neprisistatė, kas rodo, jog ir žinodamas, kad jis privalo atlikti neatliktos laisvės atėmimo bausmės, to nevykdė, slapstėsi (pamačius policijos pareigūnus pabėgo į mišką), elgėsi neatsakingai ir be abejonės, baudžiamai. Esant šių duomenų visumai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl D. S. tyčinio vengimo atlikti laisvės atėmimo bausmę, todėl tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 242 straipsnį. Papildomai pažymėtina, kad šis nusikaltimas yra trunkamasis ir įtakos kiek laiko jis nenuvyko į įkalinimo įstaigą, įtakos veikos kvalifikacijai neturi.
19. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
20. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).
21. Pagal BK 242 straipsnį, asmuo baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Bylos duomenimis, D. S.įvykdė vieną, tyčinę, baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šis teistumas nuteistajam nebuvo pirmasis – jis jau du kartus teistas už turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Eilę kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, baudų nemoka (2 t., b. l. 152-160). Siekiant koreguoti jo elgesį teigiama linkme, jo atžvilgiu buvo taikytos jo padėtį švelninančios teisinės priemonės – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas iš pataisos namų, tačiau, įvertinus tai, kad jis ir vėl nusikalto, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog teismo parodyto pasitikėjimo D. S.nepateisino, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį nesugebėjo. Šią išvadą iš dalies patvirtina ir tai, kad lygtinio paleidimo metu D. S. nesilaikė jam skirtų įpareigojimų, net ir paskyrus papildomas pareigas, jis jų nepaisė, nedirbo, darė naujus administracinius nusižengimus. Šių aplinkybių visuma atskleidžia antivisuomenines D. S. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo logiškas jo nusikalstamo elgesio padarinys. Įvertinus ir tai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta D. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, nuteistajam buvo paskirta šiek tiek mažesnė nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, bendrinant skirtingais nuosprendžiais (nutartimis) D. S. skirtas bausmes, skundžiamu nuosprendžiu buvo parinktas ir nuteistajam palankesnis bendrinimo būdas. Dar labiau švelninti jo teisinę padėtį ir skirti jam švelnesnę bausmę, teisinio pagrindo nėra. Įvertinus anksčiau išdėstytų duomenų visumą, nuteistajam skirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – ji nėra per griežta, jos skyrimas neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant D. S. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme, visapusiškai atsižvelgiant tiek į nuteistojo asmenybę, tiek į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padaryta nusikalstama veika, pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti D. S.teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta.
22. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį D. S., sudaro 130,09 Eur ir jos priteistinos iš nuteistojo valstybės naudai.
23. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
24. Atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, nuteistasis D. S. yra jaunas, darbingo amžiaus, duomenų, apie sunkią nuteistojo finansinę padėtį nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir jos priteistinos iš D. S.. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, iš nuteistojo prašoma valstybės naudai priteisti pinigų suma – 130,09 Eur, žymiai D. S. turtinės padėties nepaveiks, ši suma už jam suteiktas atstovavimo paslaugas yra adekvati.
25. Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti D. S. ir jo gynėjo advokato skundą, ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. S. ir jo gynėjo advokato Dariaus Japerto apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo D. S. valstybės naudai 130,09 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų ir 9 ct) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.