- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-29
- Bylos Nr.
- 2A-792-464/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Virginijus Kairevičius, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- R. V.
- Trečiasis asmuo
- A. U.
- Kategorijos
- 21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui R. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretysis asmuo A. U..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė L. M. 2009-07-17 su ieškiniu (b.l. 2-5) kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą ir prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento kaip tariamą 2002-12-04 paskolos sutartį, sudarytą tarp atsakovo R. V. ir ieškovės L. M., priteisti iš atsakovo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2002-12-04 ieškovė ir atsakovas pasirašė paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad paskolos davėjas (R. V.) šios sutarties pasirašymo metu suteikė paskolos gavėjui (L. M.) 45 000 Lt dydžio netikslinę paskolą. 2002-12-04 paskolos sutartis naikintina, nes ji buvo sudaryta atsakovo prašymu ir iniciatyva tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, tarp šalių jokių paskolinių santykių neatsirado. Faktiškai jokie pinigai pagal pasirašytą ginčijamą paskolos sutartį ieškovei perduoti nebuvo, o pats ginčijamas sandoris turėjo paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą, daugiau moralinį, bet ne teisinį įsipareigojimą - ateityje per pusę padalinti būsimas, dar neatsiradusias ir neapibrėžtas, R. V. nuosavos antstolių kontoros steigimo išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas R. V. atsiliepimu (b.l. 25-27) ieškinį prašė atmesti. Nurodė, jog ieškovės teiginiai apie tai, jog ginčijamu sandoriu nebuvo siekiama teisinių pasekmių, visiškai nepagrįsti. Ieškovė yra finansininkė, kuri tuo metu, t.y. 2002 m., dirbo Vilniaus rajono apylinkės teismo vyr. buhaltere. Pagal savo išsilavinimą ir pareigas ji puikiai išmanė sandorių rūšis bei jų teisines pasekmes. Pasirašydama ginčijamą paskolos sutartį ji suprato jos reikšmę, puikiai, kaip patyrusi finansininkė, suvokė jos pasekmes, priešingu atveju tariamo sandorio ji nebūtų pasirašiusi. Ieškovė, dirbdama Vilniaus rajono apylinkės teisme, turėjo problemų dėl tinkamo savo pareigų vykdymo - buvo rastas finansinių dokumentų trūkumas. Dėl ieškovės veiksmų (lėšų iššvaistymo), netinkamo pareigų vykdymo buvo kreiptasi į atitinkamas institucijas ir buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Būtent dėl šios priežasties ieškovė prašė atsakovo suteikti jai 45 000 Lt dydžio paskolą, kad gautais pinigais ji galėtų padengti susidariusį lėšų trūkumą finansinėje apskaitoje.
Tretysis asmuo A. U. atsiliepimu (b.l. 29-30) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog 2002-12-30 reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisė, kylanti iš ginčijamos paskolos sutarties, buvo perleista trečiajam asmeniui. Ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta abiem šalims suvokiant jos reikšmę ir siekiant iš šios sutarties kylančių teisinių pasekmių. Tokią išvadą galima daryti remiantis faktu, kad ginčijama paskolos sutartis buvo rengiama, derinama ir pasirašoma vienoje iš advokatų kontorų, ieškovei pačiai aktyviai dalyvaujant derybose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010-11-17 sprendimu (b.l. 138-142) ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovui 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pripažino, jog ieškovės reikalavimas neįrodytas. Ieškovė ir atsakovas ilgą laiką dirbo vienoje darbovietėje, pažinojo vienas kitą, artimai bendravo, tarp jų buvo tarpusavio pasitikėjimas. Tačiau ieškovės teiginiai apie būsimą siūlomą jai darbą reorganizuojamojoje antstolių kontoroje nėra faktiškai pagrįsti, nes ši kontora jau turėjo finansininkę. Taigi dėl būsimo jos įdarbinimo sandoris negalėjo būti sudarytas. Teismas nesutiko ir su ieškovės teiginiais, kad ginčijamu sandoriu nebuvo siekiama teisinių pasekmių. Ieškovė kaip finansininkė pagal savo išsilavinimą ir pareigas puikiai išmanė sandorių rūšis bei jų teisines pasekmes. Pasirašydama ginčijamą paskolos sutartį ji suprato jos reikšmę, suvokė jos pasekmes, priešingu atveju, tokio sandorio ji nebūtų sudariusi. Ji turėjo ir motyvą pasiskolinti pinigų, kadangi, dirbdama Vilniaus rajono apylinkės teisme, iš minėtos darbovietės ji buvo atleista dėl netinkamo savo pareigų vykdymo ir galėjo prašyti R. V. suteikti jai 45 000 Lt dydžio paskolą, kad gautais pinigais galėtų padengti susidariusį lėšų trūkumą finansinėje apskaitoje. Be to, ginčijama paskolos sutartis buvo rengiama, derinama ir pasirašoma advokatų kontoroje, ieškovė derybose pati aktyviai dalyvavo ir jai sandorio sudarymo aplinkybės bei jo pasekmes buvo gerai žinomos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė L. M. apeliaciniu skundu (b.l. 143-145) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-11-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Nurodė, jog teismas netinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias teisės normas. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-04-03 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-406/2000 suformuotas šalių sutarčių aiškinimo taisykles. Sprendimas buvo pagrįstai tik atsakovo paaiškinimas, nebuvo atsižvelgta į ieškovės nurodytas aplinkybes. Teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė pagrįstai negalėjo numatyti, jog atsakovas tokio tikslo - sudaryti tariamą sandorį neturėjo. Todėl ieškovė, nesitikėdama, jog tokį faktą teks įrodinėti teisme, negali pateikti rašytinių įrodymų. Atsakovo nurodytos aplinkybės, jog ginčijama paskolos sutartis buvo derinama advokatų kontoroje ir pati ieškovė aktyviai dalyvavo derybose, įrodytos nebuvo, kadangi advokatas teisme liudyti atsisakė. Teismas atsakovo teiginiams suteikė nepagrįstą prioritetą, todėl buvo pažeisti civilinio proceso principai.
Atsiliepimas
Atsakovas R. V. atsiliepimu (b.l. 152-154) apeliacinį skundą prašo atmesti ir palikti galioti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010-11-17 sprendimą. Ieškovė nepagrindė, jog ginčijamu sandoriu nebuvo siekiama jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tiek į ieškovės, tiek į atsakovo nurodytas aplinkybes. Sutinka su teismo išvada, jog ieškovė pagal savo pareigas ir išsilavinimą turėjo suprasti sandorio pasekmes. Aplinkybės, jog ieškovė dalyvavo sutarties projekto derinime, byloje buvo patvirtinta kitais įrodymais – atsakovo atstovavimo sutartimi, ataskaita apie teikiamas teisines paslaugas. Byloje pateikti įrodymai patvirtino, jog sandoris nėra tariamas, ieškovė jį sudarė suvokdama teisines pasekmes ir siekdama gauti 45 000 Lt paskolą. Sandoris iš atsakovo pusės buvo įvykdytas, t.y. ieškovė gavo 45 000 Lt sumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl įrodinėjimo instituto taikymo byloje.
Iš teismui pateikto ieškinio bei apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė siekia pripažinti sudarytą paskolos sutartį negaliojančia dėl to, kad ši sutartis yra tariama, sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, o turint kitą tikslą – išvengti galimos turtinės atsakomybės pagal kitas prievoles bei apeliantei įsidarbinti antstolio kontoroje (faktinis reikalavimo pagrindas). Apeliaciniu skundu, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantė kelia įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo problemas, teigia ir tai, jog buvo nukrypta nuo teismų praktikoje suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi byloje surinktus duomenis - rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus bei jų tarpusavio ryšį, įrodomąją galią, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo dalyko yra pagrįstos. Pripažinti sandorį tariamu (sudarytu nesiekiant visiškai jokių teisinių pasekmių, CK 1.86 str.) ar apsimestiniu (sudarytu ketinant pridengti kitą šalių sandorį, CK 1.87 str.), remiantis apeliantės skunde nurodytais argumentais nėra teisinių prielaidų.
Sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Tačiau šis institutas turi ir kitą paskirtį - užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam tikslui prieštarautų. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir kitais CK 1.2 str. išvardintais principais. Byloje ginčijama 2002-12-04 paskolos sutartis (b.l. 8-9), sudaryta tarp apeliantės (paskolos gavėjos), iš vienos pusės, bei atsakovo (paskolos davėjo), iš kitos pusės. Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 str. 2 d.). Taigi pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė sutartis, tai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių suderintos valios išreiškimo nepakanka. Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Pasak apeliantės, ji paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos faktiškai negavo, t.y. atsakovas jai pinigų neperdavė. Pastebėtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose yra akcentavęs, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą (sutartyje esantį įrašą apie paskolos sumos perdavimą) pareiga tenka pačiam paskolos gavėjui (CPK 12 str., 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-366/2010; 2010-12-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-564/2010; 2011-03-14 nutartis c.b. Nr. 3K-3-107/2011).
Taigi tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Nagrinėjamu atveju ginčijamoje paskolos sutartyje nėra specialiai išskirto ir paties paskolos gavėjo ranka padaryto įrašo apie sutarties dalyko, t.y. pinigų jam perdavimą – pinigus gavau, pinigai man perduoti ir pan. Sutartyje panaudota kitokia formuluotė: „paskolos davėjas šios sutarties pasirašymo metu suteikia paskolos gavėjui 45 000 Lt dydžio netikslinę paskolą<...>“ (b.l. 8-9, 1 p.). Pripažintina, jog tokia formuluotė patvirtina paskolos davėjo perduodamą sutarties pasirašymo metu sutarties dalyką. Tokią išvadą leidžia padaryti ir kiti byluos duomenys. Antai atsakovas pinigų perdavimo pagal minėtą paskolos sutartį faktui patvirtinti pateikė savo turto ir pajamų deklaracijas (b.l. 62-74). Be to, paskolos sutarties sudarymo laikotarpio (2002 m.) atsakovo turto ir pajamų deklaracijos iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos šalių prašymu buvo išreikalautos ir bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo (b.l. 87-88, 90-108). Todėl spręstina, jog atsakovas turėjo galimybę suteikti apeliantei paskolą, deklaravo suteiktą paskolą ir pajamas, gautas perleidus reikalavimo teisę pagal šią paskolos sutartį trečiajam asmeniui A. U.. Tokių duomenų pagrindu pripažintina, jog byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą, kas reiškia kad apeliantė, kaip paskolos gavėja, savo teiginių apie pinigų negavimą pagal ginčijamą sutartį nepagrindė (CPK 12 str., 178 str.).
Konstatuotina ir tai, jog apeliantė neįrodė savo teiginių dėl ginčo paskolos sutarties sudarymo tik dėl akių, apskritai neketinant sukurti jokių teisinių padarinių ar kad tikrieji šalių ketinimai buvo suderintai paslėpti. Įrodyti sandorio tariamumą privalo reikalavimus pareiškęs asmuo. Pagal CK 1.86 str. tariamuoju vadinamas sandoris, sudarytas tik vaizduojant sandorį, kuriame nėra esminio elemento - šalių valios, siekiančios tam tikrų teisinių pasekmių, išoriškai išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčijamas sandoris buvo aiškinamas tinkamai, identifikuotas šio sandorio dalykas, įvertinta šalių valia bei jų ketinimai visame sandorio sudarymo metu susiklosčiusių darbinių apeliantės aplinkybių kontekste. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog analizuojant ginčo sutartį nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-04-03 nutartyje c.b. Nr. 3K-3-406/2000 suformuotą praktiką, pagal kurią esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Atsakovo nurodytas aplinkybes apie sutarties sąlygų derinamą abipusio sutarimo būdu patvirtina šios sutarties 8 p., pagal kurį matyti, jog šalių susitarimu sutarties galiojimas gali būti pratęstas, jeigu paskola nebus visiškai grąžinta, jos tęsimas įmanomas ir kitais, tiesiogiai neįvardintais atvejais. Apeliantės teiginius, jog ši skolų neturėjusi, todėl poreikio sudaryti paskolos sutartį nebuvo, paneigia šalių paaiškinimai. Be to, ir iš pačios apeliantės į byla pateiktų rašytinių dokumentų – Teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės teismo raštų (b.l. 161-162) matyti, jog apeliantės darbovietėje buvo nustatyti finansiniai trūkumai, kurie vėliau buvo eliminuoti. Pastebėtina ir tai, jog ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta 2012-12-04 (b.l. 8-9), o apie teismo antstolių kontoros prie Vilniaus rajono apylinkės teismo depozitinėje sąskaitoje apskaitytą (joje atsiradusią) 64 800 Lt sumą, dėl kurios ir buvo atliekamas tyrimas, tarnybinis pranešimas buvo pateiktas 2012-12-05 (b.l. 162), t.y. jau kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo. Tai, jog apeliantės atžvilgiu buvo inicijuotas teisminis procesas dėl lėšų trūkumų, susijusių su buhalterine veikla, patvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (Trakų r. apylinkės teismo c.b. Nr. 2-133-272/2010, CPK 179 str. 3 d.). Tokie faktai leidžia sutikti su atsakovo atsikirtimų argumentais, kad apeliantei egzistavo poreikis skolintis pinigines lėšas galimiems trūkumams padengti.
Kolegija pritaria apylinkės teismo pozicijai, jog apeliantė, prieš sudarydama ir pasirašydama sutartį, turėjo elgtis apdairiai, rūpestingai ir atidžiai. Įstatyminiai civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis pakankamai dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Protingumo principas suponuoja, kad asmuo, būdamas apdairus ir rūpestingas, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Be to, kolegijos nuomone, visiškai neįtikėtina, kad atsakovė, turėdama buhalterinį išsilavinimą ir kasdienėje savo veikloje susidurdama su fiskalinėmis operacijomis, vien tik atsakovo, pažadėjusio ją įdarbinti, paveikta būtų sutikusi pasirašyti gana didelės sumos paskolos sutartį. Todėl nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo išvadai susiformuoti, jog šalių sudaryta sutartis ir jos sudarymo aplinkybes buvo teismo netinkamai išaiškintos.
Kita vertus, būtina pažymėti ir tokią aplinkybę, jog esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-47/2006; 2012-03-23 nutartis c.b. Nr. 2A-453/2012). Todėl nustačius, jog atsakovas savo prievoles pagal paskolos sutartį įvykdė – perdavė apeliantei paskolos dalyką (pinigus), t.y. pripažinus kad ginčo sandoris buvo įvykdytas, jis negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą ar išlygą. Atsižvelgiant į tai, ginčo sandoris negali būti pripažintas tariamuoju ir negaliojančiu (CK 1.86 str.).
Jau aptarti šioje nutartyje teisėjų kolegijos argumentai taikytini ir sandorio apsimestinumo aspektu. Išvardintos faktinės aplinkybės neleidžia paskolos sutarties įvertinti pagal kitokio šalių susitarimo, kurį šalys turėjo galvoje, kriterijus, nes kito jų susitarimo ar poreikio jį pridengti būtent paskolos sandoriu, nenustatyta.
Esant tokiam apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatui, iš apeliantės priteistinos 12,45 Lt (b.l. 157) procesinių dokumentų siuntimo šios instancijos teisme išlaidos valstybės naudai (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. M. 12 (dvylika) litų 45 centus procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.