Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens bankrutavusios E. M. privačios gamybinės-komercinės įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-120-577/2011 pagal ieškovų J. M. ir J. M. ieškinį atsakovui A. R. M. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys: notarė Pranė Jaskovikaitė, bankrutavusi E. M. privati gamybinė-komercinė įmonė, E. M..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu bankrutavusi E. M. privati gamybinė-komercinė įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas visiškai nepasisakė dėl apelianto nurodytų argumentų, jog šalys piktnaudžiauja savo teise, dėl ko teismas turėjo atsisakyti ją ginti. Dovanojimo sandorį siekiama pripažinti negaliojančiu dėl to, kad, iškėlus bankroto bylą E. M. privačiai gamybinei-komercinei įmonei, bankroto administratorius pradėjo išieškojimą į šios įmonės savininkų asmeninį turtą, t. y. ginčo butą. Ieškovai (tėvai), norėdami padėti atsakovui (sūnui) išsaugoti šį butą, pareiškė ieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Šioje byloje atsakovas labiausiai suinteresuotas, kad ieškinys būtų patenkintas. Teismas gina tik pažeistas teises ar teisėtus interesus, tačiau ieškovai negalėjo paaiškinti, kokios jų teisės yra pažeistos ir kas jas pažeidė. Ieškovas išreiškė savo valią ir padovanojo ginčo butą. Atsakovas dovaną priėmė ir tai patvirtina jo veiksmai iki sandorio sudarymo, sandorio sudarymo metu ir po sandorio sudarymo. Faktinis ieškovų gyvenimas dovanotame bute neturi jokios įtakos dovanojimo sandoriui, nes apdovanotasis turi teisę leisti tėvams gyventi šiame bute, be to, jis pats taip pat neprivalo jame gyventi. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas ginčo bute negyveno. Byloje esantys ir su apeliaciniu skundu pateikiami rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovo gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nustatyta, kad ieškovė J. M. buvo įsteigusi individualią įmonę – J. M. įmonę. Pablogėjus J. M. įmonės finansinei padėčiai, siekdami išvengti šios įmonės turimų skolų išieškojimo nukreipimo į įmonės savininkų asmeninį turtą, ieškovai 2003 m. rugpjūčio 18 d. dovanojimo sutartimi jiems nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), padovanojo atsakovui (sūnui). Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė pripažinti negaliojančia su atsakovu (sūnumi) sudarytą dovanojimo sutartį kaip tariamąjį sandorį (CK 1.86 straipsnis).

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 40 straipsnio 1 dalis). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą.

Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008). Taigi bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais, būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia.

Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006).

Nagrinėjamu atveju šalys sudarė buto dovanojimo sutartį. Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, remdamasis liudytojų parodymais, pagrįstai konstatavo, kad ieškovai po dovanojimo sutarties sudarymo liko gyventi padovanotame bute, jį valdė, juo naudojosi, mokėjo už komunalines paslaugas. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas sandoris realiai nebuvo vykdomas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad faktinių civilinių teisių pasikeitimo sudarius ginčijamą sutartį neįvyko, t. y. faktiškai dovanotojai neperdavė savo buto neatlygintinai dovanos gavėjui, o šis neperėmė jo neatlygintinai nuosavybėn. Minėta, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog po dovanojimo sutarties sudarymo padovanotame bute toliau gyveno ir jo išlaikymo išlaidas mokėjo ieškovai. Vien ta aplinkybė, kad kai kuriuose dokumentuose atsakovas savo gyvenamąją vietą yra nurodęs (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog atsakovas šiuo adresu realiai gyvena ir yra priėmęs butą kaip dovaną.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tikroji ginčijamos dovanojimo sutarties šalių valia buvo nukreipta į tai, kad formaliai perregistravus butą atsakovo vardu būtų apsaugotas ieškovų turtas nuo galimų išieškojimų, kilusių iš ieškovės verslo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, pagrįstai pripažino ginčijamą sandorį tariamu.

Apelianto teigimu, šalys naginėjamu atveju piktnaudžiauja subjektine teise, todėl teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Šioje dalyje nustatytas draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Įstatymas suteikia teismui teisę atsisakyti ginti subjektinę teisę, jeigu asmuo ja piktnaudžiauja. Apeliantas nedetalizuoja, kuo pasireiškia šalių piktnaudžiavimas subjektine teise, t. y. ar tuo, kad ieškovai, siekdami išvengti išieškojimo į jų turimą butą, tariamai padovanojo jį savo sūnui, ar tuo, kad pareiškė ieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Be to, nenurodo kieno teisės (interesai) varžomos, kam padaryta žala. Jeigu vadovautis apelianto logika, teismai turėtų kiekvienu atveju pripažinti, kad šalys, sudarydamos tariamąjį sandorį, piktnaudžiauja savo subjektine teise ir atmesti ieškinius dėl tariamojo sandorio negaliojimo, nes, kaip minėta, tariamojo sandorio (simuliacijos) šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Teisėjų kolegijos nuomone, šis apelianto argumentas nėra tinkamai pagrįstas, todėl atmetamas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.