Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-35-174/2017

Teisėjas Valdas Alška Teisminio proceso Nr. 1-01-1-04257-2016-0

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2017 m. balandžio 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Taikytas BK 75 straipsnis ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones – per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę ir neturtinę žalą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

V. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo sudėties požymių.

Nuosprendžiu priteista iš V. V.: nukentėjusiajam V. Š. 2 323,21 Eur turtinės ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 510 Eur advokato pagalbai apmokėti; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 1 356,20 Eur žalos atlyginimui; Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 187,57 Eur žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų sužalojo žmogų taip, kad dėl šio sužalojimo nukentėjęs asmuo ilgai sirgo, o būtent: 2016 m. sausio 23 d., apie 09.30 val., (duomenys neskelbtini), V. Š. gyvenamojo namo kieme V. V. buitinio konflikto metu užpuolė V. Š. ir tyčia rankos kumščiu sudavė jam ne mažiau kaip vieną smūgį į veidą, smūgiu pargriaudamas V. Š. ant žemės. Tęsdamas nusikalstamą veiką V. V. gulinčiam V. Š. ne mažiau kaip tris kartus spyrė į įvairias kūno vietas. Mušdamas ir spardydamas V. V. sukėlė nukentėjusiajam V. Š. fizinį skausmą ir padarė įvairius sužalojimus, iš jų ir atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą su odos nubrozdinimais, poodine kraujosruva kaktos kairėje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujo išsiliejimu po akių junginėmis, viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimu, kraujosruva lūpos gleivinėje, viršutinio dešiniojo 12 danties kramtomojo paviršiaus kampo nuskėlimu, odos nubrozdinimu šalia kairės išorinės klausomosios landos, poodine kraujosruva dešinės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, galvos minkštųjų audinių patinimu, poodinėmis kraujosruvomis kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, piršto tiesiajame paviršiuje, dešinės šlaunies bei blauzdos išoriniuose paviršiuose, dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje. Dėl minėtų sužalojimų V. Š. sirgo nuo 2016-01-23 iki 2016-02-29, kentė fizinį skausmą, išgyveno dėl subjauroto veido.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-11-02 nuosprendį pakeisti: išteisinti jį pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Pasak V. V., teismas pagrįstai jį išteisino pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą yra neteisėta ir nepagrįsta, nes šioje byloje nenustatyta neginčijamų įrodymų, kad jis padarė šį nusikaltimą, t. y. sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų.

Dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, tokioje byloje, kai tarpusavyje konfliktuoja žmonės, jų santykiai yra įtempti, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, kadangi konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją ir turėti ne visai teisėtų motyvų. Baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė sprendžiant tarp šalių kilusius ginčus ir konfliktus.

Apeliantas nurodo, jog nukentėjusiajam V. Š. kūno sužalojimai galėjo atsirasti jam, V. V., ginantis, t. y. esant būtinosios ginties situacijai. V. V. teigimu, jis, siekdamas išsiaiškinti, kodėl V. Š. vartojo smurtą prieš V. V., pastarojo buvo užpultas ir sumuštas. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja O. P.. Pasak V. V., jeigu jis nebūtų apsigynęs nuo agresyvaus smurtaujančio V. Š., galbūt būtų patyręs rimtesnius kūno sužalojimus. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad tai jo, V. V., gynybos versija.

Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. V. V. teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas šio įvykio aplinkybes, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Apelianto V. V. nuomone, išdėstyti argumentai rodo, kad skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą jis buvo nuteistas nepagrįstai, nes šio nusikaltimo nepadarė, tik gynėsi nuo V. Š.. Kadangi, V. V. nuomone, jis buvo nuteistas nepagrįstai, todėl nesutinka su priteistais civiliniais ieškiniais.

Nuteistasis V. V. ir jo gynėjas advokatas A. Galminas prašo nuteistojo V. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė, nukentėjusysis V. Š. ir jo atstovė advokatė G. Mauručaitienė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam V. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai V. V. pripažino kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Nuteistasis V. V. deklaratyviai teigia, kad jo kaltės tyčia nesunkiai sužalojus V. Š. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiojo V. Š. ir liudytojos B. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duoti parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus V. V. veiksmus.

Nuteistasis V. V. nepagrįstai teigia, jog nukentėjusįjį V. Š. jis galėjo nesunkiai sužaloti gindamasis.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties V. V. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat liudytojų parodymus, pagrįstai nustatė, kad V. V. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam V. Š. dėl chuliganiškų paskatų yra neabejotinai įrodyta. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas V. V. versiją, kad jis nukentėjusįjį galėjo nesunkiai sužaloti gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi, kai šis prieš jį pavartojo smurtą, rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo V. Š. parodymais apie tai, kad 2016-01-23 valydamas sniegą iš namo kiemo pamatė iš kaimynų V. kiemo dideliu greičiu išvažiuojantį automobilį. Užėjęs už namo pamatė V. V., stovintį prie jo namo garažo. V. V. pradėjo eiti link jo sakydamas, ko jis lenda prie jo mamos, bei teigė, jog užmuš jį, jei dar lįs, o jis atsakė, kad tegul pati nelenda, ir jau sukosi eiti, kai gavo smūgį į kairįjį smilkinį, dėl smūgio pargriuvo ant žemės bei juto kitus smūgius į galvą. Suprato, kad buvo smūgiuojama koja. Atsipeikėjo namuose, kai jau buvo atvykusi policija. Kartu nurodė, kad su kaimyne V. seniai konfliktuoja dėl palaidų šunų.

Netikėti nukentėjusiosios B. Š. parodymais, priešingai nei teigia apeliantas, teismas neturėjo pagrindo, nes jie nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklūs bei patvirtina nukentėjusiojo V. Š. nurodytas įvykio aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad B. Š. ikiteisminio tyrimo buvo apklausta kaip liudytoja, taigi būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir, kaip matyti, jos parodymų esminės įvykio detalės visiškai sutampa su nukentėjusiojo V. Š. parodymais.

Nors V. V. apeliaciniame skunde pažymi, kad nukentėjusysis V. Š., skirtingai nei nurodė jo žmona B. Š., tvirtino, jog neva smurtas prieš ją buvo pavartotas toje pačioje vietoje, tuo tarpu B. Š. teigė, kad jos vyras buvo mušamas dviejose vietose, tačiau jie abu nuosekliai patvirtino, jog būtent V. V. užpuolė V. Š., suduodamas pastarajam smūgį kumščiu į galvą, į kairįjį smilkinį, o šiam parkritus ant žemės, toliau buvo mušamas V. V., dėl to B. Š. iškvietė greitąją pagalbą. Taigi, priešingai apelianto tvirtinimui, tiek V. Š., tiek B. Š. nurodytos esminės įvykio aplinkybės (abu nuosekliai patvirtino, kad V. Š. V. V. buvo mušamas jų namo kieme, abu teigė, kad V. V. buvo suduotas smūgis į galvą – į kairįjį smilkinį, dėl to jis parkrito, taip pat abu patvirtino, kad V. Š. smurtavo prieš V. V. ir šiam pargriuvus ant žemės) tarpusavyje sutampa, todėl netikėti jais teismas neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad būtent B. Š., pamačiusi prieš savo vyrą vartojamą smurtą, iškvietė greitąją pagalbą ir V. V. buvo išvežtas į ligoninę, kur padarius tyrimus buvo išleistas gydytis ambulatoriškai, o 2016-01-25 V. V. kreipėsi su pareiškimu į policiją. Nukentėjusiojo V. Š. ir tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusios jo žmonos B. Š. nurodytas V. Š. sužalojimo aplinkybes patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016-01-26 specialisto išvadoje Nr. G 167/2016(03) konstatuota: „1. V. Š. buvo padaryti šie sužalojimai: galvos sumušimas su odos nubrozdinimais, poodine kraujosruva kaktos kairėje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, kraujo išsiliejimu po akių junginėmis, viršutinės lūpos minkštųjų audinių patinimu, kraujosruva lūpos gleivinėje, viršutinio dešinio 12 danties kramtomojo paviršiaus kampo nuskėlimu, odos nubrozdinimu šalia kairės išorinės klausomosios landos, poodine kraujosruva dešinės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, galvos minkštųjų audinių patinimu, poodinėmis kraujosruvomis viršugalvio dešinėje, galvos smegenų sukrėtimu, poodinės kraujosruvos kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, piršto tiesiajame paviršiuje, dešinės šlaunies bei blauzdos išoriniuose paviršiuose, dešinės blauzdos užpakaliniame paviršiuje. 2 Minimus sužalojimus V. Š. galėjo patirti bukos traumos pasekoje, paveikus nurodytas kūno vietas kietais bukais daiktais. Apžiūros metu stebėta poodinių kraujosruvų spalva, odos nubrozdinimų gijimo laipsnis, įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose neprieštarauja tam, kad nustatytus sužalojimus V. Š. patyrė jo nutodomu laiku, t.y. 2016-0-23 paros pirmoje pusėje. 3. Dėl galvos sumušimo su galvos smegenų sukrėtimu V. Š. sveikata sutrikdyta ilgalaikiai (ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui) – jo sužalojimas nesunkaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties“ (t. 1, b. l. 184–185). Papildomoje 2016-02-25 specialisto išvadoje Nr. pG 340/2016(03) teismo medicinos ekspertas pateikė analogišką išvadą dėl V. Š. sužalojimo (t. 1, b. l. 186–187). Taigi, kaip matyti iš pacituotos specialisto išvados, šis objektyvus įrodymas taip pat visiškai patvirtina nukentėjusiojo nurodytą jo sumušimo mechanizmą.

Nepagrįstas nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentas, kad jis veikė gindamasis nuo paties nukentėjusiojo, kuris, pasak apelianto, pirmas jį puolė, o jis V. Š. sudavė tik gindamasis nuo pastarojo puolimo, nes tokius jo parodymus paneigia ne tik tiesiogiai nuo V. V. smurto nukentėjusio V. Š. parodymai, bet ir minėti nukentėjusiosios B. Š., tiesiogiai mačiusios įvykį, parodymai, kuriais netikėti teismas neturi pagrindo, nes, kaip minėta, tiek nukentėjusiojo V. Š., tiek B. Š. parodymai yra nuoseklūs, jų nurodytos esminės įvykio detalės visiškai sutampa. Tuo tarpu V. V. parodymai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nenuoseklūs, t. y. V. V. 2016-04-08 įtariamojo papildomos apklausos metu (pirminės 2016-03-10 apklausos metu V. V. duoti parodymus atsisakė, nurodydamas, kad parodymus duos dalyvaujant gynėjui (t. 1, b. l. 22) nurodė, kad tuo metu, kai jis paklausė V. Š., kodėl šis lenda prie jo mamos, ir pastarojo buvo išvarytas iš kiemo, pavartojant jo adresu necenzūrinius žodžius, o jam nueinant link savo automobilio, pajuto, kad V. Š. užsimojo dešine ranka smūgiuoti jam į veidą, bet jam pavyko atremti smūgį kaire ranka, tada, pasak V. V., jis gindamasis smogė dešinės rankos kumščiu V. Š. į veido kairę pusę, po to kairės rankos kumščiu sudavė dar vieną smūgį į dešinę veido pusę, o kadangi jis buvo stambesnis už jį, dar spyrė dešine koja V. Š. į dešinę šlaunį, norėdamas jį pargriauti (t. 1, b. l. 25–26). Tačiau parodymų patikrinimo vietoje, priešingai nei 2016-04-08 įtariamojo apklausos metu apie tai, kad sudavė V. Š. du smūgius į veidą, V. V. nenurodė (t. 1, b. l. 29–30). Tuo tarpu apklausiamas teisme V. V. jau teigė: „<...> jis man spyrė vieną kartą iš kojos, vieną kartą keliu ir sudavė gal keturis smūgius rankomis“ (t. 2, b. l. 159), nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu to, kad V. Š. jį spardė bei sudavė smūgius rankomis, nenurodė, tik teigė, kad šis užsimojo dešine ranka jam smūgiuoti, tačiau jis V. Š. smūgį atrėmė. Nagrinėjamu atveju reikšminga yra ir tai, jog, kaip minėta, būtent V. Š. sutuoktinė, pamačiusi, kad jos vyras yra mušamas V. V., iškvietė medikus ir V. Š. buvo išvežtas į ligoninę, o 2016-01-25 V. V. parašė pareiškimą policijai dėl jo sumušimo, ir jam padaryti sužalojimai yra užfiksuoti minėtose specialisto išvadose, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad V. Š. konstatuoti sužalojimai atitinka jo nurodytą sužalojimo mechanizmą. Tuo tarpu V. V. versijos, kad jis pats buvo užpultas nukentėjusiojo, o, kaip nurodė bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, – dar pastarojo ir sumuštas, įspiriant koja, smūgiuojant keliu bei suduodant 4 smūgius rankomis, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Tai yra nors, pasak V. V., jis buvo sužalotas, tačiau į medikus nesikreipė, dėl to, kad, pasak jo, V. Š. jį užpuolė, pareiškimo policijai nerašė. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo versiją, kad jis pats buvo V. Š. užpultas, o jį sužalojo gindamasis, įvertino kaip V. V. pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes V. V. parodymai ne tik prieštarauja nukentėjusiojo V. Š. bei tiesiogiai įvykį mačiusios B. Š. parodymams, bet ir yra prieštaringi. Tiesa, nors kaip liudytoja teisme apklausta O. P. teigė, kad atvežusi V. kiaušinius iš gretimo kiemo išgirdo negražius žodžius ir pamatė, kaip aukštesnysis vyras keikė mažesnįjį ir paėmęs jį už nugaros lyg ir norėjo spirti, o šis taip pat lyg ir spyrė bei mojavo rankomis, matyt, trenkė, nes aukštasis vyriškis parkrito, tačiau kartu ji teigė: „<...> jie ritinėjosi <...>“, nors apie tai, kad V. V. būtų pargriuvęs ant žemės, nei jis pats, nei nukentėjusysis V. Š., nei tiesiogiai įvykį mačiusi B. Š. nenurodė. Kita vertus, abejonių kelia ir O. P. nurodytas faktas, kad atvežusi kiaušinius V. V., jų jai neatidavė, o, kaip nurodė pastaroji, paliko ant namo laiptų (t. 2, b. l. 158), nors, kaip matyti iš kaip liudytojos teisme apklaustos V. V. parodymų, tuo metu ji buvo namuose. Be to, abejonių kelia ir tas faktas, kad viso ikiteisminio tyrimo metu V. V. apie šią liudytoją (O. P.) nebuvo užsiminęs. Dėl liudytojos V. V. parodymų pažymėtina, kad ji konflikto nematė, o dėl jos parodymų, kad 2016-01-23, apie 7.30 val., jai vedžiojant šunis kaimynas V. Š. ją sumušė – kastuvo kotu trenkė jai per galvą, po to – į nugaros šoną, kaip ji pati teisme patvirtino, į policiją nesikreipė, tik pranešė apie tai sūnui V. V., o šis, kaip pats teigė, atvažiavo pas V. Š. išsiaiškinti, kodėl jis sumušė jo mamą. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, V. V. versija, kad jis ėjo ginti užpultos mamos, yra nepagrįsta, nes byloje nėra įrodymų, kad prieš jo mamą buvo pavartotas smurtas, nes dėl V. V. skundo dėl 2016-01-23 V. Š. smurtinio išpuolio atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, o skundų dėl šio atsisakymo pradėti tyrimą negauta. Šių duomenų kontekste apylinkės teismas pagrįstai nusikalstamos veikos padarymą vertintino kaip įsisenėjusio kaimynų konflikto (tai patvirtino tiek V. V., tiek nukentėjusieji) tęsinį.

Įvertinus aptartus duomenis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsiaiškinęs ir nustatęs faktines įvykio aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad būtinosios ginties situacijos, kurią apibrėžia BK 28 straipsnis, nebuvo, kvalifikuodamas V. V. veiką kaip nesunkų sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų padarymą nukentėjusiajam V. Š., baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, pagrįstai V. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Nustačius, jog V. V. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atmesti civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kaip to prašoma apelianto skunde, tvirtinant, kad jis nėra kaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsni 2 dalies 8 punkte, padarymo, pagrindo nėra. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl V. V. tyčinių smurtinių veiksmų V. Š. buvo nesunkiai sužalotas, dėl patirtų sužalojimų jis buvo nuvežtas į ligoninę, o padarius tyrimus išleistas gydytis ambulatoriškai, todėl nuteistasis privalo atlyginti jo patirtas gydymo išlaidas (jas patvirtinantys įrodymai pateikti byloje). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais, todėl nuteistasis V. V. privalo atlyginti nukentėjusiajam V. Š. ir nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. Priteistų atitinkamai turtinės ir neturtinės žalos dydžių apeliantas neginčija, todėl kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, pakankamai kruopščiai juos įvertino ir išsamiai pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Išvados dėl V. V. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistojo V. V. apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Priimdamas V. V. apkaltinamąjį nuosprendį, teismas išsamiai pasisakė, kuriais įrodymais grindžia savo išvadas. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta išsami analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo V. V., liudytojų O. P. ir V. V. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai aptartais įrodymais. Su tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka ir konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo laikyti jį niekiniu. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nuteistasis, negali būti pagrindu daryti išvadą, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kaip nepagrįstai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.