Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. I. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. I. nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 236 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1 950 Lt (564 EUR)) bauda,

pagal BK 235 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (1 950 Lt (564 EUR)) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė I. I. paskirta 20 MGL (2 600 Lt (753 EUR)) bauda.

Priteista iš I. I. 840 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo R. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. I. nuteista už tai, kad ji 2013 m. gruodžio 5 d., apie 16 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) esančiame UAB ,,S.“ administraciniame pastate, būdama įspėta ir pasirašiusi dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, pranešė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariatui apie tai, kad 2013 m. gruodžio 5 d., laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 5 d. 14 val. iki 2013 m. gruodžio 5 d. 14 val. 05 min., (duomenys neskelbtini) esančiame UAB ,,S.“ administraciniame pastate, iš neužrakinto kabineto buvo pavogtas ant stalo be priežiūros paliktas jai priklausantis mobiliojo ryšio telefonas ,,Sony C6503 Xperia“ 1 300 litų vertės, nors mobiliojo ryšio telefonas priklauso įmonei UAB ,,S.“ ir pagrobtas nebuvo, t. y. žinomai melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, ir dėl to Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje (duomenys neskelbtini).

Be to, I. I. nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 5 d. 16 val. 45 min. iki 2013 m. gruodžio 5 d. 17 val. 00 min., (duomenys neskelbtini) esančiame UAB ,,S.“ administraciniame pastate, įspėta už melagingų parodymų davimą ir pasirašiusi, apklausiama kaip liudytoja Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto R. L. apie tai, kad (duomenys neskelbtini) esančiame UAB ,,S.“ administraciniame pastate iš neužrakinto kabineto buvo pavogtas ant stalo be priežiūros paliktas jai priklausantis mobiliojo ryšio telefonas ,,Sony C6503 Xperia“ 1 300 litų vertės, davė melagingus parodymus apie nebūtą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Tiek BK 236 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atitinkamai institucijai melagingai įskundžia asmenį ir duoda melagingus parodymus, ir nori taip veikti. BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytas požymis „melagingai įskundė“ reiškia, kad veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis melagingai įskundžia įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2011).

Nors nuteistoji I. I. neigia padariusi nusikalstamą veiką, pastarosios kaltę patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

Liudytoja I. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad anksčiau ji dirbo UAB ”S.” kartu su I. I.. Telefonų aparatus bendrovė gaudavo iš UAB „O.“, ji (I. P.) telefoną savo nuožiūra duodavo tam darbuotojui, kuriam telefonas būdavo reikalingas. Kadangi I. I. telefonas buvo senas, jis pradėjo gesti, ji (I. P.) savo nuožiūra davė I. I. naują telefono aparatą, į kurį įdėjo jos SIM kortelę. Telefono aparatas buvo kompanijos (1 t. 113–114 b. l.). Aplinkybę, kad telefono aparatą jai davė bendrovė, teisiamojo posėdžio metu nurodė ir I. I.. Ji taip pat patvirtino, kad I. P. jai buvo davusi telefoną kaip darbinį (t. y. kaip darbo priemonę) (2 t. 91–93 b. l.).

Tai, kad mobiliojo ryšio telefonas „Sony Xperia“ priklauso UAB ”S.”, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – PVM sąskaitos-faktūros, serija F Nr. (duomenys neskelbtini), kopija (1 t. 10–11 b. l., 2 t. 63–64 b. l.), papildomo susitarimo dėl įrangos/paslaugų teikimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopija (2 t. 65–67, 68–70 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad mobiliojo ryšio telefonas „Sony C6503 Xperia“ yra įsigytas UAB ”S.” ir yra šios bendrovės nuosavybė, atlikus IMSI kontrolę nustačius, kad pagal IMEI kodą ir telefone naudotą SIM kortelę tai yra tas pats telefonas, kurį kaip pavogtą nurodė I. I., 2014 m. vasario 11 d. prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas, nes nepadaryta veika, numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje (1 t. 25 b. l.). Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog I. I. žinomai melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, ir dėl to Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini).

Nors nuteistoji I. I. skunde nurodė, kad policijos pareigūnus ji iškvietė ir pareiškimą policijos komisariatui parašė dėl realių jos atžvilgiu įvykdytų veiksmų, padariusių jai žalą dėl realią turtinę ir asmeninę vertę turinčių duomenų praradimo, bylos duomenys minėtus teiginius ne patvirtina, bet priešingai – paneigia. Kaip jau minėta, I. I. protokole-pareiškime konkrečiai nurodyta, kad jos telefoną pavogė bendrovės direktorius R. S., iš policijos komisariato pateiktų duomenų matyti, kad 2013 m. gruodžio 5 d. 15.52 val. buvo įregistruotas įvykis – vagystė, 2013 m. gruodžio 5 d. 15.48 val. I. I. pranešė, kad iš UAB ”S.” generalinio direktoriaus kabineto nuo stalo dingo mobiliojo ryšio telefonas (2 t. 71–73 b. l.). Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas, policijos pareigūnas K. R. parodė, kad tąkart jam dirbant kartu su pareigūnu R. L. buvo gautas pranešimas, jog UAB ”S.” dingo mobiliojo ryšio telefonas. Nuvykus pagal pranešimą, juos pasitikusi I. I. pasakė, kad nuo direktoriaus stalo dingo jai priklausantis telefonas (2 t. 88-89 b. l.). Liudytojas, policijos pareigūnas R. L. teisiamajame posėdyje nurodė, kad 2013 m. gruodžio 5 d. buvo gautas pranešimas, jog UAB ”S.” yra pavogtas darbuotojo telefonas 1300 ar 1500 Lt vertės. Nuvykus į vietą, juos pasitiko kaltinamoji (I. I.), kuri pasakė, kad pavogtas jos telefonas, kuriame buvo svarbus jos elektroninis parašas. Įvykio esmė buvo tokia, kad iš direktoriaus kabineto dingo jame paliktas telefonas, I. I. sakė, kad telefoną paėmė direktorius (2 t. 89 b. l.). Taigi akivaizdu, kad I. I. į policiją kreipėsi būtent dėl telefono vagystės, o ne kokio nors kito įvykio. Dėl to sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad R. S. veiksmų kvalifikavimą nulėmė tik policijos pareigūno R. L. pozicija, nėra pagrindo. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad I. I. būtų prašiusi R. S. grąžinti įmonei priklausančiame mobiliajame telefone buvusią jos SIM kortelę. Liudytoja R. K. teisiamojo posėdžio metu atsakydama į kaltinamosios gynėjos advokatės K. Č. klausimus paaiškino, kad jai pradėjus dirbti bendrovėje, ji stalo stalčiuje rado I. I. telefoną su SIM kortele, kurią išėmė ir padėjo tame pačiame stalčiuje, pateikti minėtą kortelę jos niekas neprašė (1 t. 111–112 b. l.). Iš bylos duomenų matyti, kad I. I. nesistengė taikiai išspręsti kilusio konflikto, neprašė grąžinti jai priklausančios telefono SIM kortelės, o iš karto kreipėsi į policiją, teigdama, kad buvo pavogtas jos telefonas. I. I. teiginiai, kad ji, nebūdama teisininke, negalėjo tinkamai kvalifikuoti neteisėtų veiksmų, vertintini kritiškai. Bylos duomenys liudija, kad I. I. yra aukštojo išsilavinimo, UAB ”S.” ji dirbo ekonomikos direktore, jai buvo suteikti praktiškai neriboti įgaliojimai atstovauti bendrovę įvairiose valstybės institucijose sprendžiant bet kokius su UAB ”S.” susijusius klausimus (1 t. 28 b. l.), taigi, ji turėjo suprasti, kas yra svetimo turto vagystė. Esant nustatytoms bylos aplinkybėms, konstatuojama, kad I. I. suvokė, jog policijai pateikė žinomai melagingus duomenis apie R. S. neva padarytą nusikalstamą veiką – telefono vagystę – ir davė apie tai melagingus parodymus, nors žinojo, kad mobiliojo ryšio telefonas „Sony Xperia“ priklauso ne jai, o UAB ”S.” , numatė, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad tuo atveju, jeigu asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį, ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo – motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–458/2011). Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir I. I. nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip viena veika pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Kaip jau minėta, I. I. savo apeliaciniame skunde be kita ko nurodė, kad, nors ji nebuvo kaltinama kito asmens melagingu įskundimu, teismas nuosprendyje išdėstė argumentus, grindžiančius melagingą įskundimą. Pasak apeliantės, teismas, nurodęs motyvus dėl melagingo įskundimo, iš esmės nepateikė jokių motyvų dėl jai inkriminuotos veikos – pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

Atsakant į minėtus skundo argumentus pažymima, kad melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą objektyvioji pusė pasireiškia aktyviais veiksmais, kuriais BK 236 straipsnyje nurodytoms institucijoms pranešama apie tariamai padarytą, rengiamą nusikaltimą ar pasikėsinimą jį padaryti. Pranešimo formos, būdai, priemonės gali būti tokios pat, kaip ir melagingo įskundimo. Nusikaltimas, numatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje (pranešimas apie žinomai nebūtą nusikaltimą), padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo supranta, kad informacija, kurią jis pateikia valstybės įstaigoms ar pareigūnams, kompetentingiems pradėti baudžiamąjį persekiojimą, neatitinka tikrovės, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį informuoja, nėra buvę, jis neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai jam melagingą informaciją minėti pareigūnai ar institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų. Kolegijos vertinimu, I. I. skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų dėl jai inkriminuotos veikos – pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą, yra nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje teismas aiškiai išdėstė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas – nurodė, kad kaltinamoji pateikė melagingą informaciją apie UAB ”S.” direktoriaus R. S. tariamai padarytą nusikalstamą veiką, dėl jos melagingo pranešimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nusikaltimas buvo baigtas nuo melagingos informacijos apie nebūtą nusikaltimą pranešimo policijos komisariatui.

Skirdama I. I. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, teisėjų kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis. Kolegija atsižvelgia į tai, kad I. I. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 236 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalto anksčiau nebūdama teista (1 t. 52 b. l.), dirba (1 t. 55–56 b. l.), priklausomybės ligų centre neužregistruota (1 t. 51 b. l.). I. I. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, taip pat tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus I. I. už nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, bausmę – baudą, žymiai mažesnę, negu šios bausmės, skiriamos už nesunkų nusikaltimą, vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad I. I. nuteisiama tik už vieną nusikalstamą veiką, nuosprendžio dalis dėl bausmių I. I. subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą (nors iš tiesų bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu) naikinama.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis R. S. pareiškė byloje civilinį ieškinį ir prašė priteisti jam iš I. I. 840 Lt turtinei žalai atlyginti bei 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (1 t. 118–120 b. l.). Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo tenkino visiškai, o ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies – priteisė R. S. iš I. I. 840 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinio ieškinio klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė tinkamai – neturtinės žalos atlyginimo dydį, priteistiną nukentėjusiajam R. S., nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso ir Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką bei susiformavusia teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Bylos duomenys liudija, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį teismas nustatė įvertinęs tai, kad dėl neteisėtų I. I. veiksmų R. S. patyrė moralinį pažeminimą, nors jo fizinei ir psichinei sveikatai ilgalaikiai ir negrįžtami pakitimai nebuvo sukelti, vis dėlto jie buvo padaryti. Iš nukentėjusiojo R. S. ieškinio ir teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų jo parodymų matyti, kad nukentėjusysis dėl neteisėtų I. I. veiksmų patyrė daug neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų – atsirado nerimas, prasidėjo inkstų ir skrandžio skausmai, dėl kurių jis turėjo kreiptis į gydytojus. Manyti, kad I. I., būdama darbingo amžiaus ir dirbdama negalėtų atlyginti nukentėjusiajam iš jos priteistos neturtinės žalos, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad neturtinę žalą nukentėjusysis patyrė tik dėl vienintelės jo apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną. Kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas, R. S. atžvilgiu pradėtas 2013 m. gruodžio 5 d., buvo nutrauktas 2014 m. vasario 11 d., po to R. S. kaip nukentėjusysis ir civilinis ieškovas ne kartą buvo kviečiamas į teisiamąjį posėdį, kur turėjo duoti parodymus apie jam nemalonų įvykį ir dėl to dar ne kartą patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus.

Akivaizdu, kad teismas, įvertinęs visas neturtinės žalos priteisimo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nukentėjusiajam vietoje prašytų 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, priteisė 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Sutikti su I. I. skundo argumentu, kad priteistos neturtinės žalos dydis yra neproporcingas tariamam moraliniam pažeminimui ir dar labiau mažinti nukentėjusiajam R. S. priteistos neturtinės žalos dydį nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Nuteistosios I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendį:

I. I. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti kaip vieną veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 straipsnio 1 dalį ir paskirti I. I. 15 MGL (564 Eur) baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių I. I. subendrinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.