Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. A. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

6. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 25S193862, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi.

7. Remiantis byloje pateiktais įrodymais ir šalių pateiktais rašytiniais paaiškinimais, nustatytos toliau nurodytos nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios faktinės aplinkybės.

7.1. Bangladešo pilietė S. A. E. per išorės paslaugų teikėją 2025 m. liepos 25 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydama, kad ji yra priimta studijuoti į Utenos kolegiją pagal studijų programą. Kartu su prašymu, be kita ko, buvo pateiktas Utenos kolegijos tarpininkavimo raštas, kuriame nurodyta, kad S. A. E. priimta studijuoti pagal studijų programą (programas) ir prašoma jai išduoti leidimą laikinai gyventi nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. iki 2027 m. rugpjūčio 30 d.

7.2. Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 25S193862 nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Migracijos departamentas pabrėžė, kad asmuo siekia gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą; prašomos informacijos nepateikimas bei nenuoseklios informacijos pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

7.2.1. Sprendime nurodytos šios faktinės aplinkybės: asmuo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ketina studijuoti pagal studijų programą (programas) Utenos kolegijoje; prašymas pateiktas per išorės paslaugų teikėją; 2025 m. rugpjūčio 22 d. nuotolinės asmens apklausos metu pateikti asmens duomenys nesutampa su informacija nurodyta prašyme, asmens vykimo į Lietuvos Respubliką tikslas bei sąlygos nepatvirtinti; vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad jis tokių ryšių neturi, kadangi nėra turėjęs ir neturi nei leidimo laikinai gyventi, nei Lietuvos Respublikos išduotos nacionalinės ar Šengeno vizos, taip pat nėra niekada dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje.

7.2.2. Migracijos departamentas konstatavo, kad asmuo formaliai atitinka Įstatymo 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo nuostatas, tačiau surinktų duomenų visuma (nuotolinės apklausos metu pateikti asmens duomenys nesutampa su informacija, nurodyta prašyme), sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, toks asmens elgesys suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę. Migracijos departamento vertinimu, sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų ar neteisingos bei klaidinančios informacijos pateikimas, remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra pagrindas atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi. Sprendime pabrėžta, kad nuotolinės apklausos metu pateikti asmens duomenys nesutampa su informacija, nurodyta prašyme. Tokias aplinkybes Migracijos departamentas vertino kaip piktnaudžiavimą nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, t. y. Migracijos departamentas konstatavo, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (norą studijuoti Lietuvoje), o vien tik faktinė aplinkybė, kad asmuo yra priimtas studijuoti į Utenos kolegiją pagal studijų programą savaime nesudaro pagrindo Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas taip pat pabrėžė, kad, remiantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu (patvirtintas Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54), įvertinus visas faktines aplinkybes, asmens atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė: asmuo norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat yra pagrindo įtarti, kad asmuo piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą), todėl kilo pagrįstos abejonės dėl asmens tikslo, sąžiningo jo siekio apsigyventi ir studijuoti Lietuvos Respublikoje.

7.3. Byloje taip pat pateikti toliau nurodyti dokumentai.

7.3.1. Notaro patvirtintas 2025 m. kovo 5 d. finansinio rėmimo patvirtinimas, kuriuo W. K. patvirtino, kad jis yra pasirengęs padengti visas savo dukros S. A. E. išlaidas jos studijų Lietuvoje metu.

7.3.2. 2025 m. kovo 21 d. mokėjimo pavedimo kopija, iš kurios matyti, kad S. R. S. sumokėjo 2 046 Eur į Utenos kolegijos atsiskaitomąją sąskaitą.

7.3.3. 2025 m. kovo 21 d. mokėjimo pavedimo kopija, iš kurios matyti, kad S. R. S. sumokėjo 80 Eur į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą.

7.3.4. Utenos kolegijos studentų duomenų bazės išrašas apie S. A. E. pažymius ir akademines skolas, iš kurio matyti, kad 2025 m. birželio mėnesį ji atsiskaitė už studijų programos „Turizmo paslaugų vadyba“ 7 akademinius dalykus, jos semestro vidurkis – 9,2, surinktas kreditų skaičius – 30.

7.3.5. 2025 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamento atliktos nuotolinės S. A. E. apklausos transkripcija, iš kurios matyti, kad ji pateikė informaciją, be kita ko, apie studijas Utenos kolegijoje, jos priėmimo į šias studijas aplinkybes, kaip studijos buvo vykdomos nuotoliniu būdu, informaciją apie savo šeimos finansinę padėtį, taip pat duomenis apie Lietuvoje gyvenančius jos pažįstamus asmenis.

8. Paminėtinos pareiškėjos skundo kontekste aktualios teisės aktų nuostatos ir susijusi administracinių teismų praktika.

8.1. Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, reglamentuoja Įstatymas (1 straipsnio 1 dalis). Šio Įstatymo nuostatos suderintos, be kita ko, su 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/801 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo Au pair programoje tikslais sąlygų (toliau – Direktyva 2016/80) (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, Įstatymo priedo „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“ 29 punktas). Remiantis Įstatymo (byloje taikytina aktuali Įstatymo redakcija) nuostatomis, Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontrolę (4 straipsnio 3 dalis), jam, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį pakeisti, jeigu nustatomi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

8.2. Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimą laikinai gyventi atsisakoma išduoti, jei duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal tos pačios dalies 12 punktą, jį atsisakoma išduoti, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

8.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2016/80 konstatuojamosios dalies, be kita ko, joje nustatytais tikslais migracija turėtų būti skatinama kurti ir įgyti naujas žinias ir įgūdžius (7 punktas), ši direktyva turėtų padėti didinti Europos Sąjungos patrauklumą moksliniams tyrimams ir inovacijoms ir sudaryti geresnes sąlygas jai varžytis dėl talentų pasaulyje, taigi ir paskatinti bendro Europos Sąjungos konkurencingumo ir augimo tempo didėjimą (8 punktas). Pagal Direktyvos 2016/80 5 straipsnio 3 dalį, visas bendrąsias ir atitinkamas specialiąsias sąlygas atitinkantis trečiosios šalies pilietis įgyja teisę gauti leidimą.

8.3.1. Remiantis Direktyvos 2016/801 7 straipsnio 1 dalimi, asmuo turi atitikti šias bendrąsias sąlygas – jis turi būti pateikęs galiojantį kelionės dokumentą (a punktas), tėvų sutikimą arba lygiavertį dokumentą numatomam buvimui, jei trečiosios šalies pilietis pagal atitinkamos valstybės narės nacionalinę teisę yra nepilnametis (b punktas), trečiosios šalies pilietis turi sveikatos draudimą nuo visų rūšių rizikos, nuo kurios paprastai draudžiami atitinkamos valstybės narės piliečiai, arba, jei numatyta nacionalinėje teisėje, yra pateikęs prašymą dėl tokio sveikatos draudimo (c punktas), įrodymus, jei to reikalauja valstybė narė, kad buvo sumokėtas mokestis už prašymo tvarkymą (d punktas), įrodymus, kad planuojamo buvimo joje laikotarpiu trečiosios šalies pilietis turės pakankamai lėšų pragyvenimo išlaidoms padengti nesikreipdamas į valstybės narės socialinės paramos sistemą ir grįžimo kelionės išlaidoms padengti (e punktas).

8.3.2. Remiantis Direktyvos 2016/801 11 straipsnio 1 dalimi, be 7 straipsnyje numatytų bendrųjų sąlygų, dėl trečiosios šalies piliečio priėmimo studijų tikslu prašytojas pateikia įrodymus: kad trečiosios šalies pilietis yra aukštojo mokslo įstaigos priimtas studijuoti pagal studijų programą (a punktas); kad buvo sumokėti aukštojo mokslo įstaigos nustatyti mokesčiai, jei to reikalauja valstybė narė (b punktas); apie pakankamą kalbos, kuria bus studijuojama, mokėjimą, jei to reikalauja valstybė narė (c punktas); kad trečiosios šalies pilietis turės pakankamai lėšų studijų išlaidoms padengti, jei to reikalauja valstybė narė (d punktas).

8.3.3. Pagal Direktyvos 2016/801 20 straipsnio 2 dalies f punktą, valstybės narės gali atmesti trečiosios šalies piliečio prašymą leisti atvykti į valstybės narės teritoriją studijų tikslais, jei valstybė narė turi įrodymų arba rimtų bei objektyvių priežasčių nustatyti, kad trečiosios šalies pilietis galėtų gyventi šalyje kitais tikslais nei tie, kuriais jis teikia prašymą dėl priėmimo.

8.4. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad, pagal Direktyvos 2016/80 5 straipsnio 3 dalį, valstybės narės turi išduoti leidimą gyventi šalyje studijų tikslais pareiškėjui, kuris atitinka šios direktyvos 7 ir 11 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Vis dėlto nors, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, nei viename iš šių reikalavimų aiškiai nenurodytas realus ketinimas studijuoti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, šiomis aplinkybėmis pagal bendrąjį Europos Sąjungos teisės principą teisės subjektai negali sukčiaudami ar piktnaudžiaudami remtis Europos Sąjungos teisės normomis (žr. Teisingumo Teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Nr. C?14/23 (Perle), 35–37 punktai). Europos Sąjungos teisėje yra bendrasis teisės principas, jog teisės subjektai negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Europos Sąjungos teisės normomis (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1999 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Nr. C?212/97 Centros 24 punktą ir jame nurodyta jurisprudencija; 2006 m. vasario 21 d. sprendimo byloje Nr. C?255/02 Halifax ir kt. 68 punktą ir kt.). Iš šio principo išplaukia, kad valstybė narė turi atsisakyti leisti pasinaudoti Europos Sąjungos teisės nuostatomis, kai jomis remiamasi ne siekiant įgyvendinti šių nuostatų tikslus, bet siekiant pasinaudoti Europos Sąjungos teisės lengvata, nors galimybės pasinaudoti šia lengvata sąlygos buvo įvykdytos tik formaliai (žr. Teisingumo Teismo 2019 m. vasario 26 d. sprendimo sujungtose bylose Nr. C?115/16, C?118/16, C?119/16 ir C?299/16 N Luxembourg 1 98 punktą). Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai turi neleisti naudotis šioje direktyvoje numatytomis teisėmis, kai jomis remiamasi sukčiaujant ar piktnaudžiaujant, o siekiant įrodyti piktnaudžiavimą būtina objektyvių aplinkybių (iš kurių matyti, kad, nors Europos Sąjungos teisiniame reglamentavime numatytų sąlygų formaliai laikomasi, šio teisinio reglamentavimo tikslas nepasiektas) visuma ir subjektyvus elementas (kurį sudaro siekis gauti naudos iš Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo, dirbtinai sukuriant sąlygas, reikalingas šiai naudai gauti) (žr. Teisingumo Teismo 2024 m. liepos 29 d. sprendimą byloje Nr. C?14/23 (Perle), 43–44 punktai).

9. Taigi, remiantis šiame kontekste aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir jų turinį atskleidžiančia teismų praktika, pabrėžtina, kad visais atvejais sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalį (t. y. studijų pagrindu), be atitikties Įstatyme įtvirtintiems ir su aktualiomis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis suderintiems reikalavimams, taip pat turi būti vertinami asmens tikrieji ketinimai – turi būti vertinama, ar asmuo iš tikrųjų ketina atvykti į šalį tam, kad studijuotų. Atsižvelgiant į tai, įvertinus visumą aplinkybių, pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, kai asmuo atitinka Įstatyme įtvirtintus reikalavimus tokiam leidimui įgyti, be kita ko, egzistuotų, jeigu konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu siekiantis įgyti asmuo, įstodamas į atitinkamą studijų ir mokslo įstaigą ir pasinaudodamas dėl to atsiradusia teise teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu išdavimo, iš tikrųjų ketina atvykti į šalį ne tam, kad studijuotų, o kitais tikslais. Kaip minėta, įgyvendindamas Įstatyme jam suteiktus įgaliojimus tokį vertinimą atlieka Migracijos departamentas.

10. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad S. A. E. atitiko Įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus leidimui laikinai gyventi studijų pagrindu įgyti. Kaip matyti iš šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo, Migracijos departamentas juo nusprendė nesuteikti pareiškėjai leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad duomenys, kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė; Sprendimu siekiama užkirsti kelią nelegaliai imigracijai, kai siekiama iš esmės apsimesti, jog norima studijuoti valstybėje narėje, tačiau iš tikrųjų siekiama į ją atvykti ne dėl studijavimo t. y. šiame kontekste siekiama užkirsti kelią sukčiauti ar piktnaudžiauti. Taigi, Migracijos departamentas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjos tikrieji ketinimai dėl leidimo laikinai gyventi įgijimo yra ne siekis atvykti į Lietuvą tam, kad ji studijuotų, o siekis atvykti į Lietuvą kitais tikslais.

11. Šiame kontekste pažymėtina, kad pačiame Sprendime nėra pateikti minėtą Migracijos departamento išvadą pagrindžiantys argumentai. Sprendime nėra analizuojamos individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėjos siekiu atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi, siekiant studijuoti Utenos kolegijoje. Sprendime nėra nurodoma, kurie pareiškėjos teiginiai Migracijos departamento vykdytos apklausos metu sudarė prielaidas spręsti, kad pareiškėjos tikrieji ketinimai dėl leidimo laikinai gyventi įgijimo studijų pagrindu yra nesusiję su jos studijomis Utenos kolegijoje. Šiuo atveju Sprendime iš esmės apsiribota bendrais teiginiais dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo ir rimto pagrindo manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, taip pat aktualių teisės aktų nuostatų nurodymu, tačiau individualus konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstas vertinimas nėra pateiktas. Taigi, Sprendime nėra atliktas su asmeniu, siekiančiu įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, susijusių aplinkybių visumos vertinimas.

12. Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024). Kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas)) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad, kaip konstatuota, Sprendime nėra atliktas su asmeniu, siekiančiu įgyti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, susijusių aplinkybių visumos vertinimas, jame nėra pateikti konkretūs argumentai, lėmę sprendimą nesuteikti pareiškėjai leidimo studijų pagrindu, konstatuoja, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, jame nėra nurodytas faktinis sprendimo pagrindas, aplinkybės turėjusios įtaką jo priėmimui bei motyvai. Sprendime nesant pateiktų su individualios situacijos vertinimu susijusių konkrečių argumentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad, remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais šiuo atveju egzistavo pagrindas atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindų.

14. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsiliepime į skundą atsakovas paminėjo minėtą sprendimą pareiškėjos atžvilgiu iš esmės lėmusias aplinkybes – tai, kad ji nuotolinės apklausos metu nurodė informaciją apie pažįstamą asmenį Lietuvoje, kai tokios informacijos nebuvo nurodžiusi prašyme, kad už studijas ir valstybės rinkliavą sumokėjo ne jos tėvas, o kitas asmuo. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog minėtos aplinkybės ne tik nebuvo nurodytos Sprendime, bet šiuo atveju neatlikus išsamesnio jų tyrimo negali savaime patvirtinti, kad pareiškėja, kaip nurodo Migracijos departamentas, tikrai siekia įgyti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu tam, kad atvyktų į Lietuvą kitais tikslais (kaip antai siekdama išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, siekiant nustatyti tikrąjį asmens ketinimą Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies prasme, būtina išsamiai išanalizuoti su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių visumą. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo atlikta.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti Sprendimą kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

16. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

16.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

16.3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (nagrinėjamoje byloje aktuali Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijose nustatyti rekomenduojami maksimalūs priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (7 punktas). Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijose taip pat nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį.

16.4. Nustatyta, kad pareiškėją byloje atstovavo advokato padėjėja Lolita Tarasevičiūtė (2025 m. rugsėjo 13 d. teisinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 13/09/25). Pareiškėjas pateikė sąskaitą už teisines paslaugas LT Nr. 569, pagal kurią pareiškėja už skundo dėl Sprendimo panaikinimo parengimą turėjo sumokėti 350 Eur. Byloje nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėja sumokėjo pagal nurodytą sąskaitą už teisines paslaugas. Byloje taip pat pateikta AB Luminor banko mokėjimo pavedimo kopija, iš kurios matyti, kad L. Tarasevičiūtė sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

16.5. Kaip minėta, byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja sumokėjo atstovei už teisinių paslaugų teikimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos, be kita ko, tik suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Byloje nesant duomenų, kad bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtis, neegzistuoja pagrindas priteisti jų atlyginimą iš atsakovo. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dalies dėl 350 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą priteisimo.

16.6. Vadinasi, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir jai iš atsakovo Migracijos departamento priteistina 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos S. A. E. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193862.

Pareiškėjai S. A. E. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisti 22,50 (dvidešimt du eurus ir penkiasdešimt euro centų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Kitą pareiškėjos prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.