Kauno apygardos teismo nutartis

2018-01-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-290/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-23
Bylos Nr.
1A-81-290/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
M. S.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-290/2018Proceso Nr. 1-01-1-25652-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 23 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,

sekretoriaujant D. A.,dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskienei,nuteistajam M. S. ir jo gynėjui advokatui M. K.,

viešame teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) parų areštu, bausmę paskirta atlikti areštinėje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir kitas asmuo – E. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinio skundo negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. S. Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, už tai, kad kartu su E. M. 2016 m. naktį iš gegužės 30 d. į gegužės 31 d., ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) veikdami bendrininkų grupėje su kitais dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pritaikę laukinių durų raktą, įsibrovė į (duomenys neskelbtini) padaliniui priklausančios (duomenys neskelbtini) laisvalaikio salės pastato vidų, išlaužė kabineto durų spynos šerdelę, pritaikę durų raktą, pateko į salės patalpą ir iš ten pagrobė (duomenys neskelbtini) kultūros centrui priklausančius daiktus: DVD grotuvą ,,(duomenys neskelbtini)“ – 44,99 Eur vertės, įgarsinimo aparatūrą, tai yra 2 garso kolonėles, garso stiprintuvą, garso valdymo pultą, mikrofoną, jungiamuosius laidus, kurių bendra vertė – 1448,10 Eur, ir A. G. priklausančius 2 DVD grotuvus, kurių bendra vertė 35 Eur, tuo (duomenys neskelbtini) kultūros centrui padarė iš viso 1493,09 Eur turtinę žalą, o A. G. – 35 Eur turtinę žalą.Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 60 parų arešto paskyrimo bei šioje dalyje jį išteisinti, kaip nepadariusį nusikalstamos veikos. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kaip gynybinę versiją, suderintą su kita bylos medžiaga, taip siekiant išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Jis pats savo parodymus vertina kaip nuoseklius, neprieštaraujančius vienas kitam bei neprieštaraujančius bylos faktinėms aplinkybėms. Šioje vietoje padarytos teismo išvados susijusios su jo asmenybe, negali būti vertinamos, kaip parodymų nenuoseklumas. Be to, teisminio proceso metu buvo netinkamai įvertintos aplinkybės, kurios susijusios su faktu, jog jis fiziškai nedalyvavo vagystėje, o tik įsigijo vogtą daiktą, taip pažeidžiant ,,in dubio pro reo“ principą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ne tik jo, bet ir E. M. bei kitų liudytojų parodymus, laikydamas juos nuosekliais ir tikėtinais bei pagrindžiančiais jo kaltę.Be to apeliantas nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, kadangi jis apskritai nesutinka su tuo, jog yra padaręs minėtą nusikalstamą veiką. Juo labiau nesutinka su tuo, jog jis kartu su E. M. buvo pasiskirstęs vaidmenimis, kadangi net E. M. parodymuose, kurie yra nepalankūs jam, nėra kalbama apie vaidmenų pasidalijimą. Pažymima, kad netinkamai aiškinta 178 straipsnio 2 dalies norma, kadangi jis neatliko jokių straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų, o tik po E. M. neteisėtų veiksmų atlikimo, įsigijo vogtą daiktą. Nurodo, kad vagystė yra suvokiama, kaip neatlygintinas daikto paėmimas, o šiuo atveju jis daiktų perdavimo momentu liko skolingas E. M. už vogtą daiktą, tokiu būdu akivaizdu, jog vogtas daiktas nebuvo įgytas neatlygintinai.Skunde nuteistasis pabrėžia, jog jis ne tik, kad nedalyvavo vagystėje, tačiau tarp jo ir E. M. nebuvo jokio susitarimo eiti vogti ar kažką paimti. Tarp jų buvo tik susitarimas, jog jis atlygintinai paims daiktus iš E. M., todėl tokiu būdu jam negalima inkriminuoti nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, kadangi jis pats tiesiogiai vagystėje nedalyvavo, jis tik įgijo galimai žinomą vogtą daiktą. Dėl šių priežasčių jam inkriminuota nusikalstama veika laikytina neatskleista ir neįrodyta, o apkaltinamasis teismo nuosprendis, vertinant E. M. parodymus kaip melagingus, yra pagrįstas tik subjektyvia teisėjo nuomone. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nuosprendį. Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė aptarto teisinio reguliavimo, kad pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, subjektyviai įvertindamas apelianto parodymus, kaip melagingus, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstatuotina, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes susijusias su M. S. inkriminuota nusikalstama veika, tinkamai ir išsamiai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį apelianto atžvilgiu. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, visi surinkti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje surinktų duomenų kontekste. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir pagrįstai išdėstyti motyvai, kuriais apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir naikinti teisėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija neturi jokios teisinio pagrindo. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako, tas kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Nors tiksli turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama, tačiau teismų praktikoje turto pagrobimas traktuojamas, kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš nukentėjusiojo asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, taip pat tokiais veiksmais padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2010 m. gegužės 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2010, 2012 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Be to teismų praktikoje pabrėžtina, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-517-303/2015). Šiuo atveju svarbu nustatyti veikos padarymo subjektyviąsias aplinkybes, tai yra kaip asmuo atlikdamas nusikalstamą veiką suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Nuteistasis M. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad tiksliai įvykio aplinkybių neatsimena, todėl buvo pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jį apklausiant įtariamuoju, kuriuose jis paaiškino, kad vagystėje nedalyvavo, kad savo draugų tarpe buvo užsiminęs, jog jam reikia garso aparatūros į namus, todėl D. V. jam pasakė, kad asmuo pravarde ,,(duomenys neskelbtini)“ (E. M.) parduoda kolonėles. Iš D. V. gavo E. M. telefono numerį, o paskambinęs jam susitarė dėl garso kolonėlių pirkimo už 40 eurų. E. M. jam į namus atvežė garso kolonėles, kartu su kita garso aparatūra. Iš karto pinigų jis nesumokėjo, nes neturėjo, todėl sutarė, kad pinigus jam atveš vėliau, ką ir padarė tos pačios dienos vakarą. Iš kur E. M. gavo visus šiuos daiktus jis nežinojo (b. t. 2, b. l. 22-23). Taip pat pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti nuteistojo M. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai jį apklausiant liudytoju, kuriuose jis nurodė, kad maždaug 2016 m. birželio 1 d. jis susitiko su E. M., kuris jam pasiūlė įsigyti aparatūros už 50 eurų. Kartu su E. M. ir dar vienu jam nepažįstamu asmeniu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), prie mokyklos esančią krepšinio aikštelę. Nuvykus į nurodytą vietą E. M. kažkur išėjo, o vėliau per du kartus atnešė dvi garso kolonėles, 3 DVD grotuvus, valdymo pultą, mikrofoną, stiprintuvą ir laidus. Visą aparatūrą automobiliu parsivežė namo. Už aparatūrą pinigų E. M. nedavė. Kad aparatūra vogta nežinojo. Minėtą garso aparatūrą buvo paskolinęs J. S., kuris galvojo ją pirkti. Vagystėje nedalyvavo (b. t. 1, b. l. 48). Iš šių duomenų, akivaizdu, jog nuteistasis M. S. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, keitė savo parodymus, jam palankia linkme. Šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, spręsdamas jog, M. S. yra meluoti ir išsisukinėti linkęs asmuo.Nuteistasis E. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis su M. S. susitarė pavogti garso aparatūrą, nes norėjo užsidirbti. Įvykio dieną, apie 21 valandą, jis kartu su M. S. ir kitais jam nepažįstamais asmenimis nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). Jis nuėjo į (duomenys neskelbtini) mokyklą, o kiti asmenys, tarp jų ir M. S. laukė automobilyje. (duomenys neskelbtini) mokykloje pritaikęs turimą raktą, atrakino duris ir iš mokyklos per kelis kartus išnešė aparatūrą. Aparatūrą sukrovė į automobilį ir išvažiavo. Po to jį paleido prie mokyklos ,,(duomenys neskelbtini)“, o likusieji asmenys tarp jų ir M. S. išvažiavo išsikrauti daiktų. Buvo sutarę daiktus parduoti ir pinigus pasidalinti per pusę. Teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti E. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuose iš esmės jis nurodė analogiškas įvykio aplinkybes, papildomai paaiškindamas, jog iki vagystės M. S. buvo jo klausęs ar jis žino ką nors vertingo. M. S. pasakė apie garso aparatūrą, esančią Briedžių mokykloje, taip pat paminėjo, jog turi tinkamą raktą mokyklos durims atidaryti. M. S. klausė ar jam reikės pagalbos išnešant aparatūrą, nurodė, kad pagalbos nereikės, reikės tik transporto daiktams išgabenti (b. t. 1, b. l. 139-140, 145-146). Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytam E. M. parodymų vertinimui. Sutinkama, kad šio asmens parodymai, tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir vieni kitiems neprišatraujantys, tam tikri aplinkybių neatitikimai, neturintys reikšmės nusikalstamos veikos inkriminavimui, nesudaro pagrindo netikėti šiais E. M. parodymais, priešingai nei tai apeliaciniame skunde nurodo M. S.. Akivaizdu ir tai, kad E. M. pateikta įvykių versija, atitinka M. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai jis buvo apklausiamas, kaip liudytojas ir pateikė faktiškai įvykio aplinkybes atitinkančius faktus, nenurodydamas jog, žinojo apie neteisėtą garso aparatūros pasisavinimą. Nors apeliaciniame skunde nurodomą, jog buvo netinkamai įvertinti liudytojų parodymai, tačiau su tokiu skundo argumentu aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Juo labiau iš bylos duomenų matyti, kad liudytoju apklaustas D. V. parodė, kad sužinojus apie aparatūros vagystę, iš karto pradėjo įtarinėti E. M., kadangi pastarasis jam buvo užsiminęs, jog gali patekti į (duomenys neskelbtini) mokyklos patalpas, nes turi raktą. Po vagystės praėjus kažkiek laiko kartu su G. K. nuvyko pas M. S.. Nuvykus pas M. S. ir kalbant su juo, G. K. juokaudamas paklausė, kur yra vogtos kolonėlės. M. S. pasakė, kad aparatūra pas jį ir iš karto parodė. G. K. atpažino, jog tai aparatūra pavogta iš (duomenys neskelbtini) mokyklos. M. S. pasakė, kad pats nevogė aparatūros, o tik laukė, kol ją pavogs E. M.. M. S. paprašė padėti paslėpti minėtą aparatūrą. G. K. įkalbėtas sutiko išvežti aparatūrą, kur vežė nežino, bet kaip suprato vežė pas J.. Po įvykio praėjus kiek laiko sutiko E. M., kuris pasakė, kad pavogė aparatūrą, kartu su M. S., kad kol jis išnešė aparatūrą, M. S. jo laukė automobilyje. E. M. numerį M. S. davė, dar prieš vagystę, apytiksliai porą mėnesių prieš, M. S. prašant (b. t. 1, b. l. 60). Iš šio liudytojo parodymų, matyti, kad nuteistasis M. S. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju davė akivaizdžiai melagingus parodymus nurodydamas, kad apie E. M. parduodamą aparatūrą sužinojo būtent iš liudytojo D. V., kad tik tada paprašė E. M. numerio. Tokiu būdu preziumuojama, jog nuteistasis M. S., keisdamas savo parodymus, stengėsi sušvelninti savo teisinę padėtį ir išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, pažymi, jog netikėti liudytojo D. V. parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo, juo labiau, kad D. V. paaiškintas aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu, patvirtino ir liudytojas G. K., betarpiškai dalyvavęs pokalbyje su M. S. jo namų garaže.Nors šiuo atveju apeliantas savo kaltę neigė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniu skundu, tačiau iš byloje surinktų ir aukščiau aptartų duomenų akivaizdu, jog M. S. suprato, jog perimdamas vogtą garso aparatūrą iš E. M., užvaldo svetimą turtą siekdamas pasipelnyti. Be to, tiek iš nuteistojo E. M., tiek iš liudytojų parodymų, darytina pagrįsta išvada, kad nuteistasis M. S., nors ir nebuvo įėjęs į patalpą iš kurios buvo pavogta garso aparatūra, tačiau betarpiškai dalyvavo atliekant vagystę, bendrininkaudamas kartu su E. M., kadangi, kaip nuteistieji ir buvo sutarę M. S. pasirūpino transportu, kartu vyko į vagystės vietą ir laukė, kol bus atnešti vogti daiktai, kuriuos vėliau tikėjosi realizuoti. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad M. S. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniu skundu nesutinkama, kad aukščiau aptartus veiksmus, uždraustus BK 178 straipsnio 2 dalimi, M. S. atliko veikdamas kartu su E. M., tačiau teisėjų kolegiją, daro išvadą, jog ir ši aplinkybė skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, inkriminuota pagrįstai.Pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Bylos duomenimis nustatyta, kad M. S. kartu su E. M. ir dar dviem asmenimis kartu važiavo iki (duomenys neskelbtini) mokyklos, turėdami tikslą įsibrauti į ją ir pavogti garso aparatūrą. Paties E. M. teigimu, tarp jo ir M. S. buvo susitarimas, kad M. S. pasirūpina transportu, o E. M. išneša daiktus. Iš šio susitarimo tampa aišku, kad M. S. puikiai suvokė savo vaidmenį nusikaltimo padaryme ir nors pats fiziškai nedalyvavo įeinant į (duomenys neskelbtini) mokyklos patalpas, tačiau E. M. paėmė nuo jų sutartos vietos, nuvežė iki mokyklos ir laukė, kol jis išneš pavogtus daiktus. Esant šių duomenų visumai neabejotina, jog analizuojamu atveju, tiek iš M. S., tiek iš E. M., veiksmų aišku, kokius vaidmenis, įgyvendindami savo vieningą sumanymą – pagrobti aparatūrą, buvusią (duomenys neskelbtini) mokykloje, jie atliko. Taigi abejoti tuo, jog analizuojamu atveju M. S. veikė bendrai su E. M., nėra jokio teisinio pagrindo. Tuo labiau sprendžiant iš M. S. ir E. M. atliktų veiksmų tiek prieš vagystę, tiek po vagystės, neabejotina, kad juos vienijo ir vieningas sumanymas bei vieninga tyčia. Iš bylos duomenų seka, kad kiekvienas iš nuteistųjų suprato, jog nusikalstamą veiką vykdo kartu, kadangi E. M. išneštų daiktų be M. S. nebūtų galėjęs išgabenti, o M. S. nebūtų galėjęs pasisavinti vogtų daiktų, kuriuos jis norėjo parduoti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad konstatuojant veikimą bendrininkų grupe, nebūtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų; svarbu nustatyti tai, kad jie visi suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Šių aplinkybių egzistavimu, įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, neabejotina.Nekaltumo prezumpcija, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, imperatyviai numato, jog visas abejones, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai ,,in dubio pro reo“ principas. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodant, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis). Šiuo atveju nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde nurodė, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas ,,in dubio pro reo“ principas, tačiau teisėjų kolegija išanalizavusi visą bylos medžiagą bei patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu konstatuoja, kad toks skundo argumentas yra absoliučiai priešingas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėtina, kad nuteistojo M. S. kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis, ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas, sudaro nenuginčijamą pagrindą priimti apkaltinamąjį nuosprendį M. S. atžvilgiu. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį M. S. atžvilgiu, jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai: Algirdas JaliniauskasJurgis KiškisRimas Švirinas