- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-05
- Bylos Nr.
- 2A-505-425/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-09356-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zina Mickevičiūtė, Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- A. R.
- Atsakovas
- Panevėžio Margaritos Petkevičaitės paslaugų
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-505-425/2018
teisėjas Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-09356-2017-6
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 5 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zinos Mickevičiūtės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimutės Sankauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1244-828/2018 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovei Panevėžio Margaritos Petkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklai (toliau – ir Mokykla) dėl atleidimo iš darbo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. R. prašė teismo panaikinti Mokyklos direktoriaus 2017 m. vasario 6 d. įsakymą, kuriuo jam skirta drausminė nuobauda atleidimas iš darbo, pripažinti neteisėtu jo 2017 m. vasario 6 d. atleidimą iš darbo, laikant, kad darbo sutartis tarp šalių nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš Mokyklos išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 10 000 Eur neturtinę žalą.
Nurodė, kad 2017 m. vasario 6 d. įsakymu darbdavys ieškovui skyrė drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo. Tvirtino, jog nuobauda skirta nepagrįstai, nesilaikant jos skyrimo tvarkos, ieškovas nepadarė darbo drausmės pažeidimo. Paaiškino, kad 2017 m. vasario 3 d. į darbą neatvyko, nes jam nebuvo pranešta apie pasikeitusį darbo grafiką, o iki 2017 m. vasario 2 d. tęsėsi jo nedarbingumo dėl ligos laikotarpis. Dėl neteisėto atleidimo sutriko jo sveikata, todėl prašė priteisti neturtinę žalą.
Teigė, jog terminą ieškiniui pareikšti dėl 2017 m. rugpjūčio 3 d. darbo ginčų komisijos sprendimo ieškovas praleido, nes jį suklaidino jį atstovavęs valstybės skirtas atstovas, be to tuo laikotarpiu jis sirgo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nustatė, kad dėl 2017 m. rugpjūčio 3 d. darbo ginčų komisijos sprendimo atsisakyti atnaujinti praleistą kreipimosi į komisiją terminą bei atsisakyti nagrinėti ieškovo prašymą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ieškovas į teismą kreipėsi tik 2017 m. spalio 2 d., t. y. praleidęs nurodytą terminą. Sprendė, jog nėra pagrindo praleistą terminą atnaujinti, nes ieškovo asmeninės savybės ir turimas išsilavinimas nepaneigė jo galimybių suvokti 2017 m. rugpjūčio 3 d. darbo ginčo komisijos sprendimo esmės ar apskundimo tvarkos, ieškovui diagnozuoti sveikatos sutrikimai objektyviai negalėjo sutrukdyti jam kreiptis į teismą, įvertinus ir tai, jog ieškovui buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Atkreipė dėmesį, jog 2016 m. DK 231 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas nagrinėjamoje byloje taikytinas, nes pagal Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį, byloje nagrinėjamo atvejo procedūriniai klausimai turi būti sprendžiami, vadovaujantis būtent 2016 m. DK nuostatomis.
Nustatė, kad ieškovas Bendrojo lavinimo mokytojo pareigybės aprašymo 25.3 punkte nustatytos pareigos domėtis aktualia mokyklos informacija, jam turėjo būti žinoma, kokiu būdu organizuojamas ugdymo procesas mokykloje, jog sausio-vasario mėnesiais keičiasi mokslo metų pusmečiai, dėl ko keičiasi pamokų tvarkaraščiai. Pripažino ieškovą į darbą 2017 m. vasario 3 d. neatvykus be pateisinamos priežasties dėl jo paties kaltės, t. y. padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Konstatavo esant visiems darbo drausmės pažeidimo požymiams.
Sprendė, jog nors reikalavimas pasiaiškinti ieškovui nebuvo pateiktas raštu, tačiau tai bylos aplinkybėmis (ieškovas gyvena kito miesto rajone, pagal darbo grafiką į mokyklą privalo atvykti tik vieną kartą per savaitę, su ieškovu buvo susisiekta telefonu), teismo vertinimu, negalėjo būti pripažįstama esminiu drausminės nuobaudos skyrimo procedūros. Atkreipė dėmesį į tai, jog, nors ieškovas ir nėra pasirašytinai supažindintas su įsakymu dėl atleidimo, tačiau pats ieškovas atsisakė atvykti į darbą ir pasirašytinai susipažinti su nurodytais dokumentais. Pripažino, kad ieškovas atleistas iš darbo, laikantis įstatyme numatytų procedūrų.
Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas neįvertino ieškovo padaryto pažeidimo kitaip nei šiurkščiu. Atsižvelgęs į ieškovo padaryto pažeidimo sunkumą ir pasekmes (ieškovas nevedė 4 pamokų mokiniams visą dieną), darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis pažeidimas buvo padarytas, į darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį (ieškovas ir anksčiau yra padaręs darbo drausmės pažeidimų), į tai, kad, kaip minėta, darbdavys iš esmės laikėsi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos, sprendė, kad ieškovui skirta drausminė nuobauda atleidimas iš darbo atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, yra jam proporcinga ir teisinga.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. R. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti.
Nesutinka su teismo vertinimu, kad yra praleidęs vieno mėnesio ieškinio pateikimo terminą, ir mano, jog turėjo būti taikyta specialioji teisės norma – Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 9 dalis, pagal kurią darbo drausmės pažeidimų procedūros, pradėtos iki Darbo kodekso įsigaliojimo, baigiamos pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Mano, jog darbo drausmės procedūra, pirmiau paminėto įstatymo prasme, apima ir jos apskundimą.
Teigia, jog šiuo atveju, Darbo ginčų komisija turėjo atsisakyti nagrinėti jo 2017 m. liepos 7 d. prašymą dėl to, kad reikalavimo nagrinėjimas nepriskirtas komisijos kompetencijai, ir sprendimo priėmimas negalėjo sąlygoti ieškinio senaties termino (DK 231 str. 1 d.). Kadangi atsakovė neprašė taikyti ieškinio senatį pagal senąjį Darbo kodeksą, teismui nebuvo pagrindo ieškinį atmesti, motyvuojant senaties ar kitokio termino praleidimu.
Nurodo, kad teismas visiškai nevertino galimai praleisto termino atnaujinimo galimybių, atsižvelgdamas į sveikatos būklę.
Tvirtina, jog dėl netinkamo atsakovės darbo organizavimo susidarė tokia padėtis, kai ieškovas ne dėl savo kaltės neatvyko vesti 2017 m. vasario 3 d. numatytų pamokų. Pažymi, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad informaciją apie antro pusmečio pamokų tvarkaraštį atsakovė viešos ar ribotos prieigos jo tvarkomuose interneto tinklapiuose buvo patalpinusi jau 2017 m. sausio 16 d. Aplinkybė, kad kada konkrečiai buvo paskelbtas 2016/17 mokslo metų antro pusmečio tvarkaraštis, bylos nagrinėjimo metu taip ir liko neišaiškinta. Tvirtina atsakovę neįrodžius, kad ieškovas galėjo susipažinti su antrojo pusmečio tvarkaraščiu prieš tampant laikinai nedarbingu.
Nesutinka su teismo išvada, jog atsakovė laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Pažymi, kad tą pačią dieną buvo žodžiu pareikalauta pateikti paaiškinimą dėl neatvykimo į darbą ir priimtas ginčijamas įsakymas. Teigia, jog nėra aišku, dėl ko ieškovas turėjo pasiaiškinti darbdaviui, žodinio, telefoninio pokalbio metu neįmanoma aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiu darbo drausmės pažeidimu buvo įtartas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, kaltės įrodymus ir kita. Pažymi, kad mažiau nei vienos dienos terminas negali būti pripažintas protingu.
Teigia, jog teismas deklaratyviai nurodė paskirtą drausminę nuobaudą parinktą tinkamai, nenurodžius ir neaptarus sprendime nurodytų ankstesnių pažeidimų.
Nurodo, kad teismas nieko nepasisakė dėl teisinių pasekmių, atsirandančių pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu.
Prašo skirti medicininę ekspertizę ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Paaiškina, jog dėl neteisėto atleidimo jam sutriko sveikata, ką vertina patyrus neturtinę žalą, ir mano esant pagrindui skirti medicininę ekspertizę. Teigia, kad būtinybė skirti medicininę ekspertizę sudaro pagrindą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Panevėžio Margaritos Petkevičaitės paslaugų ir verslo mokykla prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti galioti.
Teigia, kad ieškovui visą laiką buvo teikiama profesionali teisinė pagalba, kas reiškia, jog jam buvo išaiškinti procesiniai terminai ir jų reikšmė, pasekmės.
Tvirtina, jog Darbo ginčų komisijos, Panevėžio apylinkės teismo sprendimai rodo, jog ieškovas grubiai pažeisdavo procesinius terminus, neteikė jokių dokumentų ar rimtų argumentų, kurie galėtų pateisinti praleistus minėtus terminus.
Papildomai nurodo, kad ieškovas sistemingai nesilankydavo mokytojų susirinkimuose, ignoruodavo dalyvavimą mokyklos savivaldoje, neatvykdavo į darbą ir tam rasdavo įvairių logiškai nesuprantamų pasiaiškinimų.
Nurodo, jog ieškovas elgiasi neatsakingai ne tik neatvykdamas į savo darbovietę pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimų, bet ir neatsiskaitydamas už paimtas knygas ir inventorių, nors darbdavys yra sumokėjęs visas priklausančias išmokas.
Nesutinka su prašymu skirti medicininę ekspertizę, nes išvardintomis ligomis ieškovas serga jau seniai ir nei viena iš jų nėra susijusi su ieškovo atleidimu iš darbo ar išgyvenimais. Be to, ieškovas neįrodinėjo priežastinio ryšio tarp ligų ir atleidimo iš darbo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Apeliantas prašo skirti medicininę ekspertizę ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto prašymo motyvais, sprendžia nesant pagrindui skirti medicininę ekspertizę, nes byloje nagrinėjamas atleidimo iš darbo teisėtumas, apelianto pateikti medicininiai dokumentai rodo, jog sveikatos sutrikimai buvo ir anksčiau, t. y. jei neatsirado kaip tiesioginis, apelianto nuomone, neteisėto atleidimo iš darbo padarinys (CPK 185 str.). Prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka, siejant su medicininės ekspertizės atlikimu, nėra pagrindo (CPK 322 str.). Byloje yra pakankamai duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes ir šių duomenų pagrindu galima įvertinti sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).
Apeliantas A. R. teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas vieno mėnesio terminas, per kurį apeliantas turėjo pateikti teismui ieškinį dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo, neturėtų būti taikytas.
Nustatyta, kad A. R. 2017 m. vasario 6 d. Panevėžio Margaritos Petkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos direktoriaus įsakymu Nr. V3-22 buvo atleistas iš mokytojo pareigų remiantis Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu, ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta darbo sutartis Nr. P1-586 laikyta nutraukta (b. l. 17). Kadangi apelianto atleidimo iš darbo metu galiojo 2003 m. Darbo kodeksas (toliau – 2003 m. DK), minėto teisės akto 300 straipsnio 1 dalis nustatė vieno mėnesio terminą, per kurį darbuotojas, nesutinkantis su atleidimu iš darbo, turi teisę kreiptis į teismą.
Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujas, 2016 m. metais priimtas, DK (toliau – 2016 m. DK). Darbo santykių dalyvis neteisėto atleidimo iš darbo atveju į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą (2016 m. DK 220 str. 1 d.). Darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (2016 m. DK 231 str. 1 d.).
Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalis numato, jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas.
Kaip minėta, darbo teisiniai santykiai tarp apelianto ir atsakovės nutrūko galiojant 2003 m. DK normoms. Apeliantas A. R. dėl galimai neteisėto atleidimo iš darbo į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2017 m. liepos 7 d., t. y. galiojant naujam, 2016 m. DK (b. l. 8-12).
Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 28-30 punktais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino situaciją ir pagrįstai sprendė, kad apelianto ieškinio pateikimo tvarka bei terminai turi būti sprendžiami vadovaujantis 2016 m. DK nuostatomis (CPK 185 str.). Drausminės nuobaudos, kaip atleidimo iš darbo pagrindo, apskundimas negali būti siejamas su Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatytu darbo drausmės pažeidimų procedūrų vykdymu, nes drausminės nuobaudos skyrimo procedūra buvo baigta 2017 m. vasario 6 d. atsakovės direktorės įsakymu dėl atleidimo iš darbo darbuotojo neįspėjus (2003 m. DK 136 str. 3 d. 2 p.).
Apeliantas A. R., nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nuvertino apelianto nurodytas aplinkybes, lėmusias vieno mėnesio termino praleidimą. Byloje pateikti išrašai iš apelianto medicininių dokumentų negali patvirtinti, jog A. R. objektyviai negalėjo laiku pateikti pareiškimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo (CPK 12 str., 178 str.). Minėtuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad apeliantas dėl sveikatos sutrikimų būtų buvęs hospitalizuotas ar buvo taikyti tokie gydymo metodai, trukdę apeliantui fiziškai kreiptis į teismą. Tai, kad apelianto nuomone, jam buvo netinkamai teikta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teisėjų kolegija nenustatė, tokių įrodymų byloje nepateikta. Pažymėtina ir tai, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimu dėl paskirto teikti antrinę teisinę pagalbą advokato pakeitimo apeliantui paskirta advokato padėjėja buvo pakeista jos pačios prašymu, kas nepatvirtina apelianto teiginių dėl netinkamai teiktos teisinės pagalbos (b. l. 13; CPK 12 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant pakankamų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo praleistas terminas dėl svarbių priežasčių, tenkinti apelianto prašymą atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą nėra pagrindo (CPK 78 str., 185 str.).
Kadangi apeliantas A. R. buvo atleistas iš darbo dėl neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną 2017 m. vasario 6 d., atleidimo iš darbo bei drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumas vertinamas remiantis 2003 m. DK nuostatomis (2016 m. DK 7 str. 2 d.). Pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui, o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka darbuotojui.
Apeliantas neginčija, kad 2017 m. vasario 3 d. nebuvo darbo vietoje ir nevedė anglų kalbos pamokų, tačiau tvirtina, jog ne dėl savo kaltės nebuvo darbe, nes atsakovė netinkamai organizavo darbą, laiku nepranešdama apie pakeistą pamokų tvarkaraštį.
Bylos duomenimis, A. R. 2010 m. rugpjūčio 31 d. buvo priimtas į Panevėžio Margaritos Petkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos anglų kalbos mokytojo pareigas (b. l. 60-62). Pagal Mokyklos vidaus tvarkos taisyklių, su kuriomis apeliantas A. R. supažindintas pasirašytinai, 17.1 punktą, mokyklos darbuotojai laiku ir kruopščiai atlikti darbus, nurodytus pareigybės aprašyme (b. l. 65-66). Bendrojo lavinimo mokytojo pareigybės aprašymo 25.3 punkte nustatyta mokytojo pareiga kiekvieną dieną prieš pamokas ir po jų susipažinti su aktualia mokyklos informacija ir vykdyti nurodymus (b. l. 63-64). Mokyklos Vykdomų programų įgyvendinimo plane 2016-2017 metams nurodyta, jog mokslo metai mokykloje skirstomi pusmečiais ir mokiniams, baigusiems 8 klases ir siekiantiems pagrindinio išsilavinimo, ugdymo procesas vyko I pusmetį nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 20 d. ir II pusmetį, nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. birželio 2 d. (b. l. 93-94). Atsakovės 2018 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. P5-22 nurodyta, jog apeliantas, mokytojas A. R. nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 20 d. dirbo pirmadieniais ir trečiadieniais, o nuo 2017 m. vasario 1 d. – penktadieniais (b. l. 58).
2018 m. kovo 1 d. teismo posėdyje apeliantas A. R. iš esmės pripažino, kad jam buvo žinoma, kada baigiasi I pusmečio tvarkaraštis, tačiau nurodė jo nepasitikrinęs, nes manė, jog tvarkaraštis II pusmečiui nepasikeis. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos manymu, toks lengvabūdiškas požiūris į darbą – nepasitikslinant II pusmečio pamokų tvarkaraščio, tuo pačiu nesilaikant Bendrojo lavinimo mokytojo pareigybės aprašymo 25.3 punkte nustatytos mokytojo pareigos, negali būti pagrindu pripažinti atsakovės, kaip darbdavio, darbo organizavimą netinkamu (CPK 185 str.). Apelianto teiginiai, esą nebuvo tiksliai nustatyta, kada atsakovė paskelbė II pusmečio pamokų tvarkaraštį mokyklos interneto portale, šiame kontekste neturi svertinės įrodomosios reikšmės, nes kaip minėta, pusmečių tvarkaraščių galiojimas apeliantui buvo žinomas. Juo labiau, apeliantas nepaneigė atsakovės N. G. teiginių, išsakytų 2018 m. kovo 1 d. teismo posėdyje, kad II pusmečio tvarkaraštis mokyklos internetiniame portale buvo paskelbtas jau 2017 m. sausio mėnesio viduryje, dar nesibaigiant I pusmečio tvarkaraščiui.
Teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, jog nutarties 37 punkte nurodytos aplinkybės nepatvirtina atsakovės kaltės dėl apelianto nebuvimo darbe 2017 m. vasario 3 d. (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Priežasčių, kurios objektyviai pateisintų apelianto A. R. nebuvimą darbe 2017 m. vasario 3 d., byloje nenustatyta, todėl konstatuotina, jog A. R. neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (2003 m. DK 136 str. 3 d. 2 p.).
Pagal DK 240 straipsnio 1 dalį darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovė nepareikalavo raštu pasiaiškinti apeliantą A. R. dėl nebuvo darbe 2017 m. vasario 3 d. Tačiau toks drausminės nuobaudos procedūrinis pažeidimas negali būti pripažintas esminiu spręsti, kad ginčijam drausminė nuobauda apeliantui buvo paskirta neteisėtai.
Remiantis liudytojos R. D. paaiškinimais, teiktais 2018 m. kovo 1 d. teismo posėdyje, apeliantas A. R. 2017 m. vasario 6 d. ryte telefonu buvo informuotas apie paaiškinimo dėl nebuvimo darbe pateikimą darbdaviui. Tai, kad minėta liudytoja apeliantui skambino 2017 m. vasario 3 d., A. R. pakankamų ir leistinų įrodymų nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Įvertinus apelianto veiksmus, tokius kaip neprašius nustatyti/pratęsti terminą paaiškinimui pateikti dėl nebuvo visą dieną darbe, neatvykimą pas darbdavį susipažinti su atleidimo dokumentais, 2017 m. kovo 7 d. pateikus ieškinį Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais priteisimo ir žalos atlyginimo, darytina išvada, jog apeliantui A. R. visgi buvo žinoma, dėl ko liudytoja R. D. skambino 2017 m. vasario 6 d. ir prašė pateikti paaiškinimą (CPK 185 str.). Pabrėžtina, jog apeliantas A. R. neginčijo, kad toks reikalavimas jam buvo pateiktas, neneigė, kad apie reikalavimą pasiaiškinti jam buvo žinoma, taip pat nepaneigė aplinkybės, kad pasiaiškinimo nebuvo pateikęs.
Vertinant paskirtos drausminės nuobaudos tinkamumą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įvertinimu. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina, ko neneigia ir pats apeliantas A. R., 2015-2016 metais apeliantas du kartus neatvyko į darbą ir buvo prašomas pateikti pasiaiškinimus, jam buvo pareikšta žodinė pastaba (b. l. 46-50).
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad apeliantas ne kartą neatvyko į darbą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, nurodo, kad apeliantas A. R. savo elgesiu sukūrė sau nenaudingą situaciją, pažeidė pareigą būti darbe, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad drausminė nuobauda jam buvo paskirta teisėtai ir yra adekvati padarytam pažeidimui. Pažymėtina tai, jog neatvykimas į darbą visą dieną be svarbių priežasčių įstatyme įvertintas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, suteikiantis darbdaviui pagrindą atleisti darbuotoją, padarius tokį pažeidimą, iš darbo jo neįspėjus (2003 m. DK 235 str. 2 d. 9 p.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.