Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės pranešėjos teisėjos Marytės Švažienės,

nedalyvaujant pareiškėjo atstovui Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovui,

rašytinio proceso tvarka (be žodinio nagrinėjimo) išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo R. Z. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pasinaudojo savo teise turėti gynėją – naudojosi advokato paslaugomis. Dėl to 2012 metais turėjo 1 100 Lt dydžio išlaidas. Dėl šių išlaidų kompensavimo pareiškėjas raštu kreipėsi į Šiaulių AVPK. Šiaulių AVPK 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-S-2155 „Dėl prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas“ buvo įtvirtintas administracinis sprendimas (toliau – Skundžiamas administracinis sprendimas), kuriuo kompensuoti pareiškėjo patirtas teisinės pagalbos išlaidas buvo atsisakyta.

Skundžiamame administraciniame sprendime nurodyta, jog pareiškėjo patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensacija neskiriama, kadangi, atsakovo nuomone, šiuo metu galiojanti Statuto 50 straipsnio redakcija teisę gauti teisinės pagalbos išlaidų kompensavimą suteikia tik dviem grupėms pareigūnų: 1) tiems, kurie, vykdę jiems pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršiję tarnybinės rizikos ribas, teismo pripažįstami padariusiais nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą ir 2) tiems, kurie, vykdę tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos pripažįstami nukentėjusiaisiais. O tuo atveju, kai pareigūnas yra išteisinamas, t. y., konstatuojama, jog jis neviršijo tarnybinės rizikos ribų, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija, Šiaulių AVPK nuomone, jam nepriklauso.

Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog „Apie pareigūno panaudotą prievartą, sukėlusią asmens mirtį arba sužeidimą, nedelsiant informuojamas prokuroras“. Taigi, kaip matyti iš šios teisės normos, tais atvejais, kai prievartos panaudojimas sukelia asmens mirtį ar jo sveikatos sužalojimą, apie tai turi būti informuojamas prokuroras, kuris ir sprendžia, ar konkrečiu atveju reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, ar ne. Tai reiškia, kad prievartos naudojimo teisėtumas nėra preziumuojamas – kiekvienu atveju atliekamas atitinkamas tyrimas ir jo metu nustatoma, ar prievarta buvo naudojama teisėtai, ar ne. Taigi, naudodamas prievartą pareigūnas visuomet rizikuoja padaryti žalos asmens, prieš kurį naudojama prievarta, sveikatai ir/arba gyvybei, taigi, ir rizikuoja, jog jo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant nustatyti, ar šis prievartos naudojimas neperžengė profesinės rizikos ribų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, pareigūno statusas gali būti įtariamojo arba liudytojo, apklausiamo apie jo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Abiem šiais atvejais toks pareigūnas nuo pirmosios apklausos momento turi teisę turėti gynėją/įgaliotąjį atstovą. Tuo atveju, jei pareigūnas pasirenka ne valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, o pats savo lėšomis sudaro teisinių paslaugų sutartį su advokatu, jis neišvengiamai patiria išlaidų, kurios yra tiesiogiai susijusios su prievartos panaudojimu. Pareiškėjas mano, kad teisinės pagalbos išlaidos pareigūnui, kuris, vykdydamas tarnybines pareigas, buvo priverstas panaudoti prievartą ir tokiu būdu sukėlė asmeniui sveikatos sužalojimą ar jo mirtį, yra tiesiogiai susijusios su aukščiau aptartais pareigūno tarnybos ypatumais. Todėl mano, kad Statuto 50 straipsnyje numatyta garantija yra viena iš tarnybos ypatumų kompensavimo principo įgyvendinimo priemonių. Dėl to ši socialinė garantija turi būti be išimčių vienoda apimtimi taikoma visiems pareigūnams, kurių atžvilgiu pradedamas baudžiamasis procesas dėl galimo tarnybinės rizikos ribų peržengimo. O vien lingvistinis Statuto 50 straipsnio nuostatos aiškinimas neatitinka šios garantijos esmės ir sudaro sąlygas negatyviai diskriminacijai.

Atsižvelgdamas į tai, kad: 1) vidaus tarnybos sistemos pareigūnai dėl savo tarnybos ypatumų ir pavojingumo turi teisę ir kai kuriais atvejais privalo vartoti prievartą prieš kitus asmenis; 2) tais atvejais, kai naudojant šią prievartą yra padaroma žala kito asmens sveikatai ar gyvybei, ikiteisminio tyrimo pradėjimas yra praktiškai privalomas ir būtinas (siekiant nustatyti, ar pareigūnas neperžengė tarnybinės rizikos ribų); 3) vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisinę padėtį reguliuojantys teisės aktai aiškiai pasako, kad už tyčinių nusikalstamų veikų įvykdymą pareigūnams turi būti panaikinamos visos jiems priklausančios garantijos, taip pat remdamasis tarnybos ypatumų kompensavimo, protingumo, sąžiningumo, teisingumo bei lygiateisiškumo principais, mano, jog Statuto 50 straipsnio nuostata turi būti aiškinama plečiamai, kaip numatanti minėtą garantiją gauti teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją ne tik nuteistiems, bet ir išteisintiems pareigūnams.

Pareiškėjo atstovė Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos atstovė D. M. 2013 m. gegužės 23 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjo skundą palaiko. Nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 50 str. nuostata turėtų būti aiškinama remiantis ne tik lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, bet ir sisteminiu bei įstatymo leidėjo ketinimu, ir turėtų būti suprantama kaip suteikianti garantiją gauti teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą ir išteisintiems pareigūnams, kurie buvo įtariami viršiję tarnybinės rizikos ribas.

Kaip jau buvo atsakyta pareiškėjui 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-S-2155 „Dėl prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1D-7892(3) „Dėl pareigūno išlaidų teisinei pagalbai kompensavimo“, adresuotame Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išdėstyta pozicija dėl Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnyje numatytų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo ribų taikymo pagal šiuo metu galiojančią Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio redakciją vidaus reikalų įstaiga kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas gali tik tada, kai vykdęs pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijęs tarnybinės rizikos ribas pareigūnas teismo pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, arba, kai vykdęs tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos pareigūnas pripažįstamas nukentėjusiuoju. Tuo atveju, jei pareigūnas yra išteisinamas, tai yra konstatuojama, kad jis neviršijo tarnybinės rizikos ribų, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija jam nepriklauso.

Taip pat pareiškėjas tuo pačiu raštu buvo informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso I dalies VIII skyriaus nuostatomis jis turi teisę į proceso, tai yra ir teisinės pagalbos, išlaidų apmokėjimą, jei nėra pasibaigęs jo atžvilgiu pradėtas baudžiamojo persekiojimo procesas. Tuo atveju, jei minėtas baudžiamojo persekiojimo procesas yra pasibaigęs, ir yra sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, jis turi teisę dėl patirtos turtinės žalos, susijusios su išlaidomis teisinei pagalbai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas, Šiaulių AVPK sprendimas, kuriuo atsisakyta pareiškėjui kompensuoti patirtas teisinės pagalbos išlaidas, yra teisėtas bei pagrįstas.

Vadovaujantis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48, 53, 72 str., 88 str. 1 d. 1 p. prašo teismo netenkinti pareiškėjo R. Z. prašymo dėl visų jo reikalavimų ir prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu (vidaus tarnybos sistemos pareigūnu) ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, be pakankamo teisėto pagrindo panaudojo fizinę jėgą prieš asmenį. Be to, pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad būdamas patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, nevykdė 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, nebuvo ramus, santūrus, kantrus, nesiaiškino įvykio aplinkybių, nevertino įvykio dalyvių psichinės bei emocinės būsenos, nenuramino ir jų neišklausė, neleido pasiaiškinti, nesant Policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose nurodytų fizinės prievartos panaudojimo sąlygų ir pagrindų, nesistengdamas išvengti fizinės prievartos panaudojimo sunkių pasekmių, panaudojo fizinę jėgą prieš asmenį, taip viršydamas savo įgaliojimus. Manytina, kad paminėtame kaltinime galima aiškiai įžvelgti tarnybinės rizikos ribų viršijimą (kaltinimo formuluotės „be pakankamo teisėto pagrindo“, „viršydamas savo įgaliojimus“ ir kt.). Be to, viešosios tvarkos palaikymas neabejotinai yra vienas iš vidaus tarnybos uždavinių. Todėl pagrįstai galima teigti, kad toks kaltinimo formulavimas atitinka tarnybinės rizikos ribų viršijimo vykdant pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas sąvoką.

Pagal Statuto 50 straipsnį, teisinės pagalbos išlaidos gali būti kompensuojamos nusikalstamą veiką padariusiam pareigūnui, t. y. būtinas požymis yra nusikalstamos veikos padarymas. Šiaulių AVPK rašte nurodyta, kad pareigūnas turi būti teismo pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką. Manytina, kad toks normos aiškinimas neatitinka tiek jau paminėtų specialiųjų vidaus tarnybos principų, tiek ir bendrųjų teisingumo ir protingumo kriterijų. Pažymėtina, kad analogiška žodžių konstrukcija yra vartojama ir įvairiuose kituose teisės aktuose ir jų aiškinimas tik siaurąja prasme visiškai iškreiptų tikrąją normos prasmę, pvz.: Baudžiamojo kodekso 29 straipsnyje reglamentuotas asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas nereiškia, kad norma reguliuoja tik teismo pripažinto padariusiu nusikalstamą veiką asmens sulaikymą. Taigi, atsižvelgiant į paminėtus principus, nusikalstamą veiką padaręs pareigūnas Statuto 50 straipsnio prasme – tai ne tik teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažintas kaltu nusikalstamos veikos padarymu pareigūnas, bet ir tas pareigūnas, kurio atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas, t. y. pareigūnas, pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju. Būtent šie proceso dalyviai turi teisę naudotis gynėjo paslaugomis, taigi jie patiria teisinės pagalbos išlaidas.

Atkreipė dėmesį, kad atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą. Teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt. Atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, tarp jų sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto sudedamoji dalis, susijusi su kitomis to teisės akto normomis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas). Sistemiškai aiškinant Statuto dešimtojo skirsnio nuostatas, be kita ko, Statuto 52 straipsnį, ir atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus bei vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo ir teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus, pagrįstai galima teigti, kad pareigūnui, patyrusiam žalą dėl vidaus tarnybos, įstaigos vadovo sprendimu gali būti atlyginami (kompensuojami) jo patirti nuostoliai. Priimdamas sprendimą skirti kompensaciją, skirti kompensacijos dalį arba kompensacijos neskirti įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę Statuto 50 straipsnio prasme. Taigi aptariamu atveju manytina, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl vidaus tarnybos, tačiau sprendimas dėl nuostolių atlyginimo (kompensavimo) turi būti priimamas tik Šiaulių AVPK išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes.

Pažymėjo, kad šios administracinės bylos išsprendimas Vilniaus AVPK negalėtų suteikti jokių teisių ar pareigų. Pareiškėjas R. Z. Vilniaus AVPK dirba nuo 2013 m. sausio 2 d., o visos pareiškėjo teisinės pagalbos išlaidos, kurias prašoma kompensuoti, buvo patirtos iki 2013 m. sausio 2 d. Šios išlaidos buvo patirtos dėl baudžiamojo proceso, vykusio pareiškėjo, kaip Šiaulių AVPK Patrulių rinktinės mobiliojo būrio patrulio, atžvilgiu. Pareiškėjas prašymą kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas pateikė Šiaulių AVPK viršininkui. Būtent Šiaulių AVPK viršininko atsakymą (juo įformintą sprendimą netenkinti prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas) ir prašo panaikinti pareiškėjas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. Z. skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities VPK 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-S-2155 įforminto sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas.

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 1D-7892(3) „Dėl pareigūno išlaidų teisinei pagalbai kompensavimo“, adresuotame Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išdėstyta pozicija dėl Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 50 str. numatytų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo ribų taikymo, pagal šiuo metu galiojančią Statuto 50 str. redakciją vidaus reikalų įstaiga kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas gali tik tada, kai vykdęs pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijęs tarnybinės rizikos ribas pareigūnas teismo pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, arba, kai vykdęs tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos pareigūnas pripažįstamas nukentėjusiuoju. Tuo atveju, jei pareigūnas yra išteisinamas, tai yra konstatuojama, kad jis neviršijo tarnybinės rizikos ribų, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija jam nepriklauso.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2010 m. spalio 28 d. tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, panaudojo fizinę prievartą prieš teisėtiems policijos pareigūnų nurodymams nepaklususį asmenį. Šiam asmeniui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. R. Z. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas Šiaulių apskrities VPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio patruliu ir eidamas jam pavestas viešosios tvarkos palaikymo pareigas, 2010 m. spalio 28 d. apie 21 val. be pakankamo teisėto pagrindo panaudojo fizinę prievartą prieš asmenį ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d. Be to, nevykdydamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatų dėl elgesio ir bendravimo su asmenimis, taip viršijo savo įgaliojimus bei padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 228 str. 1 d. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 24 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas. Šis nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi baudžiamojoje byloje apeliaciniai skundai buvo atmesti. Pareiškėjas buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti LR BK 138 str. 1 d. bei 228 str. 1 d. nurodytų nusikalstamų veikų požymių.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Statuto 50 str., kreipėsi į atsakovą, prašydamas kompensuoti patirtas teisinės pagalbos išlaidas.

Pagrindinius vidaus tarnybos principus, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusą, priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, pareigūnų atsakomybę, paskatinimus, socialines ir kitas garantijas nustato Vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538 (1 straipsnis).

Pagal Statuto 3 straipsnio 1 dalį, Vidaus tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo, karjeros, tarnybos ypatumų kompensavimo, vienvaldiškumo ir kolegialumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principais. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis. Teismo nuomone, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teikiama papildoma garantija, kuria kompensuojami vidaus tarnybos ypatumai.

Pareiškėjas iki 2013 m. ėjo Šiaulių apskrities VPK Patrulių rinktinės mobilaus būrio patrulio pareigas. Policijos patrulių tarnyba apima daug įvairių funkcijų, susijusių su patruliams priskirtų uždavinių – žmogaus teisių ir laisvių apsauga; viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija ir atskleidimas; eismo priežiūra; objektų ir kito asmeninio, visuomeninio ar valstybinio turto apsauga – įgyvendinimu, vykdymą. Kai kurios iš šių funkcijų įstatymų leidėjo yra laikomos keliančiomis grėsmę policijos patrulio gyvybei bei sveikatai, todėl šiems pareigūnams yra suteikiama teisė, sulaikant ir pristatant į policijos įstaigą asmenis, įtariamus teisės pažeidimo padarymu, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį pažeidėjo elgesį ir kitas aplinkybes bei situaciją ir laikantis Policijos veiklos įstatyme numatytos tvarkos, naudoti šaunamąjį ginklą, fizinę ir kitą prievartą (2002 m. Patrulių veiklos instrukcijos 123 ir 124 punktai, 2011 m. Patrulių veiklos instrukcijos 52, 53, 55 punktai). Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog „šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą“. Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, kai būtina užkirsti kelią teisės pažeidimams, sulaikyti juos padariusius asmenis ir kitais atvejais, saugant bei ginant asmens, visuomenės, valstybės teisėtus interesus. Prievarta, galinti sukelti kūno sužalojimų ar mirtį, gali būti naudojama tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai įvykdyti, ir tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos priemonės nebuvo veiksmingos. Prievartos rūšį ir jos panaudojimo ribas pasirenka policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį bei individualias pažeidėjo savybes.

Statuto 50 str. įtvirtinta, kad pareigūnui, vykdžiusiam pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiam tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiam nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba nukentėjusiam vykdant tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Kompensaciją skiria vidaus reikalų įstaigos vadovas iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Vidaus reikalų įstaigos vadovui pašalpa skiriama iš jo vadovaujamos vidaus reikalų įstaigos darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Tai yra vidaus tarnybos pareigūno socialinė garantija, kuri turi būti užtikrinama pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus. Būtina atsižvelgti tiek į specialiuosius vidaus tarnybos, tiek į bendruosius teisingumo ir protingumo principus. Atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą. Teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt. Atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, tarp jų – sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto (šiuo atveju – Statuto) sudedamoji dalis, susijusi su kitomis to teisės akto normomis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio mėn. 23 d. nutarimas).

Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos teisinės pagalbos išlaidos patirtos dėl jo vidaus tarnybos. Pareiškėjas buvo kaltinamas tarnybinės rizikos ribų viršijimu ir, siekdamas įrodyti savo nekaltumą, naudojosi advokato paslaugomis, dėl to patyrė konkrečias išlaidas (b. l. 18).

Sistemiškai aiškinant Statuto dešimtojo skirsnio nuostatas, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo kriterijus, į Statuto 52 straipsnį, kuriame įtvirtintas pareigūnui ir jo šeimos nariams padarytos materialinės žalos, kurią jie patyrė dėl pareigūno vidaus tarnybos, mechanizmas, bei į vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo ir teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus, pagrįstai galima teigti, kad pareigūnui, patyrusiam žalą dėl vidaus tarnybos, įstaigos vadovo sprendimu gali būti atlyginami (kompensuojami) jo patirti nuostoliai. Priimdamas sprendimą skirti kompensaciją, skirti kompensacijos dalį arba kompensacijos neskirti įstaigos vadovas turi diskrecijos teisę Statuto 50 straipsnio prasme.

Taigi aptariamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė konkrečią piniginę žalą dėl vidaus tarnybos, tačiau sprendimas dėl nuostolių atlyginimo (kompensavimo) turi būti priimamas tik Šiaulių apskrities VPK išsamiai išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, į bylos sudėtingumą ir apimtį, į bylos nagrinėjimo trukmę, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 40-S-2155, kuriuo buvo atsisakyta kompensuoti pareiškėjo teisinės pagalbos išlaidas, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 4 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Z. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko priimtą administracinį sprendimą, įformintą 2013 m. vasario 20 d. raštu Nr. 40-Š-2155 „Dėl prašymo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas“.

Įpareigoti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariatą iš naujo svarstyti R. Z. 2013 m. vasario 11 d. prašymą, atsižvelgiant į teismo sprendime išdėstytus motyvus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.