Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Agrosfera“ prieštaravimus dėl 2019 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo preliminaraus sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovei UAB „Agrosfera“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2019 m. gruodžio 5 d. preliminariu sprendimu teismas ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 12 294,88 Eur skolą, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos (12 294,88 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 138 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko. 2020 m. sausio 20 d. gautas atsakovės prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, pasikeitus jos atstovei. Ieškovė su šiuo prašymu nesutiko. Teismas įvertinęs ieškovės poziciją ir atsakovės pateiktus dokumentus, iš kurių matyti, jog atsakovė sutartį su advokate sudarė žinodama, kad posėdžio dieną 2020 m. sausio 20 d., ji yra užimta, todėl nutarė netenkinti atsakovės prašymo ir nagrinėti bylą atsakovės atstovei nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

2019 m. gruodžio 5 d. preliminarus teismo sprendimas keistinas.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2019 m. spalio 3 d. sudarė Grūdų ir (arba) rapsų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 8-9) bei Grūdų ir (arba) rapsų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 12-15) (toliau – Sutartys). Sutarčių pagrindu ieškovė įsipareigojo parduoti, o atsakovė – nupirkti iš ieškovės šiose sutartyse nustatytą kiekį prekių (pupų). Ieškovė tinkamai įvykdė savo pareigą perduoti prekes pagal Sutartis, o prekių tinkamas perdavimas atsakovei buvo įformintas išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis: 2019 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ASFG190766 (e. b. l. 16); 2019 m. spalio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. ASFG190767 (e. b. l. 17); 2019 m. spalio 14 d. kreditine PVM sąskaita faktūra Nr. KR191014/1 (e. b. l. 18); 2019 m. spalio 14 d. kreditine PVM sąskaita faktūra Nr.KR191014/2 (e. b. l. 19). Sutarčių specialiojoje dalyje šalys susitarė, kad galutinė prekių kaina bus fiksuojama pagal šiose Sutartyse nustatytą tvarką ir terminus. Vadovaujantis Sutarčių specialiąja dalimi, visa kaina už prekes turėjo būti sumokėta tokia tvarka: pradinė kaina sumokama per 5 darbo dienas po prekių pristatymo, likusi suma – per 30 dienų po galutinės prekių kainos užfiksavimo. Sutarčių specialiojoje dalyje minimas prekių kainos užfiksavimas buvo atliktas ir įformintas raštu 2019 m. spalio 14 d. (e. b. l. 11,15).

Atsakovė prieštaravimuose dėl priimto preliminaraus sprendimo savo įsiskolinimo ieškovei fakto neginčijo, tačiau nurodė, kad dalį įsiskolinimo ieškovei ji jau yra padengusi, t.y. 2019 m. gruodžio 3 d. pervedė ieškovei 2 295 Eur sumą. Pasak ieškovės, apie atsakovės nurodytos dalies skolos sumokėjimą ji sužinojo tik po kreipimosi į teismą dienos (tai patvirtina teismui pateiktas išrašas iš ieškovės banko elektroninės bankininkystės sistemos). Dėl nurodytų priežasčių ieškovė prašo teismo 2019 m. gruodžio 5 d. preliminariu sprendimu jai iš atsakovės priteistos skolos dydį sumažinti iki 9 999,88 Eur.

Atsakovė pateiktuose prieštaravimuose prašė teismo sprendimo įvykdymą išdėstyti 6 mėnesių laikotarpiu. Ieškovė su šiuo reikalavimu nesutiko.

CPK 284 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 284 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. Nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006). Asmens teisė prašyti, kad būtų išdėstytas sprendimo įvykdymas, yra reglamentuota jau CPK 284 straipsnyje ir šios teisės įgyvendinimo pagrindai nėra siejami su pažeistos prievolės rūšimi ar skolininkų byloje skaičiumi. CPK 284 str. nuostatų įgyvendinimas galimas atidedant ar išdėstant tik išimtiniais atvejais. Prie tokių atvejų priskirtina skolininko sunki turtinė padėtis, kitos nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

Teismas pažymi, kad išdėstant sprendimo vykdymą turi būti siekiama kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, spręsdamas teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, neturėtų suteikti prioritetinės reikšmės kurios nors ginčo šalies interesų užtikrinimui. Šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo interesus. Jeigu dėl tam tikros sumos priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kreditoriaus teisėti lūkesčiai siejami su teismo sprendimo privalomumu, kuris reiškia, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 str.), neatsižvelgiant į faktą, kad to kreditoriaus turtinė padėtis yra geresnė, nei paties skolininko (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1212-464/2017 ir 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-485-196/2018).

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad asmens sunkią turtinę padėtį įrodo duomenys iš registrų, kuriuose gali būti registruojamas asmens turimas turtas Lietuvos Respublikoje, taip pat duomenys iš Juridinių asmenų registro, taip pat pažymos apie kredito įstaigose esančias asmens lėšas, kiti asmens turtinę padėtį įrodantys dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovė, prašydama išdėstyti teismo sprendimo vykdymą ilgesniam laikotarpiui, nepateikė teismui duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie realią atsakovės turtinę padėtį, tik nurodė, kad atsakovei kyla finansinių sunkumų, kadangi ji pati turi skolininkų, kurie su ja neatsiskaito, be to, atsakovė turi kitą kreditorių („Luminor“, AB, banką), kurią privalo vykdyti savo sutartinius skolinius įsipareigojimus. Šie deklaratyvaus pobūdžio duomenys nėra pakankami daryti išvadą, kad atsakovės turtinė padėtis yra sunki, dėl kurios jai labai sunku įvykdyti minėtą 2019 m. gruodžio 5 d. preliminarų sprendimą. Atsakovė teismui nepateikė duomenų, iš kurių galima būtų spręsti apie jos sunkią dabartinę turtinę padėtį, pavyzdžiui, atsakovės gaunamas ir artimiausiu metu numatomas gauti pajamas iš vykdomos veiklos, sąskaitose turimas pinigines lėšas, atsakovės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones ir pan. (CPK 178 straipsnis). Neturint šių duomenų, nėra galimybės nustatyti konkrečios atsakovės turtinės padėties. Atsakovės teigimu, ji pirmiausia turi įvykdyti skolinius įsipareigojimus kitam kreditoriui („Luminor“, AB, bankui), tačiau kaip pagrįstai nurodo ieškovė, visos atsakovės turimos skolos turi būti dengiamos nesuteikiant nė vienam iš kreditorių prioriteto ir taip užtikrinant kreditorių interesų lygiateisiškumą.

Pažymėtina, kad atsakovė yra privatus juridinis asmuo, besiverčiantis ūkine komercine veikla, todėl prieš sudarydama Sutartis privalėjo įvertinti prisiimamą riziką bei iš anksto numatyti savo finansines galimybes. Todėl nagrinėjamu atveju teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas, neturint pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo būtinumą, suteiktų skolininkei, kuri yra lygiavertė teisinių santykių šalis, prioritetą kreditorės atžvilgiu, kas prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principams, taip pat tokiu būdu būtų pažeisti kreditorės, kurios naudai priimtas preliminarus teismo sprendimas, teisėti lūkesčiai, kad priimtas jai palankus teismo sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas. Dėl nurodytų priežasčių atsakovės prašymas dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus. Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė iki galo neįvykdė savo pareigos atsiskaityti už jai ieškovės pateiktas prekes, todėl ieškovės patikslintas reikalavimas priteisti iš atsakovės 9 999,88 Eur skolą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.37, 6.38 straipsniai, CK 6.71 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis, CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad bylos šalys yra verslininkai (ieškovė yra ūkininkė, o atsakovė – juridinis asmuo), o ieškovės reikalavimas kyla iš komercinės sutarties, ieškovės prašymu iš atsakovės ieškovei taip pat priteistinos 8 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (9 999,88 Eur), skaičiuojamos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gruodžio 5 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 6.37 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnis).

Pagal CPK 430 straipsnio 7 dalį, galutiniu sprendimu išsprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimas.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Ieškinį tenkinus visiškai, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo. Dėl to iš atsakovės ieškovei priteistina 138 Eur žyminio mokesčio, sumokėto nagrinėjamoje byloje

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo atsakovei išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-355) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovės nepriteisiamos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, 270 straipsniu, 371 straipsniu, 430 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 7-8 dalimis,

nusprendė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3929-734/2020.

Priteisti iš atsakovės UAB „Agrosfera“, j. a. k. 302348275, ieškovei N. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 9 999,88 Eur (devynių tūkstančių devynių šimtų devyniasdešimt devynių eurų ir 88 ct) skolą, 8 (aštuonių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (9 999,88 Eur (devynis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt devynis eurus ir 88 ct)) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 138 Eur (vieną šimtą trisdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti atsakovės UAB „Agrosfera“ prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo.

Galutinis sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.