Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal D. B. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio 2011 m. lapkričio 21 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² str. 1 d. ir jam paskirta administracinė nuobauda – 600 Lt bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 5 mėn. D. B. nubaustas už tai, kad jis 2011 m. lapkričio 13 d., apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini), pavojingai vairavo transporto priemonę, t. y. vairavo automobilį neatsargiai, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ir jų turto saugumui, trukdė jį norinčiam lenkti automobiliui didindamas važiavimo greitį, išlipo iš automobilio be policijos pareigūno leidimo. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 17 ir 143 punktų reikalavimus. Šį nutarimą D. B. apskundė Kretingos rajono apylinkės teismui.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 27 d. priėmė nutartį, kuria D. B. skundas netenkintas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, sutinka su Kretingos rajono apylinkės teismo išvada, jog D. B. veika kvalifikuota pagal ATPK 124² str. 1 d. teisingai.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

D. B. teismo posėdžio metu parodė, kad važiavo automobiliu „VW GOLF“ neviršydamas leistino greičio. Pastebėjęs, jog „Audi A6“ vairuotojas rodo posūkio signalą, pristabdęs automobilį, įleido į kairę eismo juostą (b. l. 25). Liudytojas G. P. teismo posėdžio metu parodė, kad važiavo automobiliu „Audi A6“ dešine eismo juosta, leistino greičio neviršijo. Pastebėjęs, kad važiuoja šalia automobilio „VW GOLF“ parodė posūkio ženklą ir buvo įleistas į kairę eismo juostą (b. l. 25). Tiek D. B., tiek G. P. neigia jog lenktyniavo kelyje. Priešingai jų parodymams, vyriausiojo patrulio R. J. tarnybiniame pranešime (b. l. 14) ir V. B. tarnybiniame pranešime (b. l. 15) nurodytos aplinkybės ir teismo posėdžio metu duoti parodymai patvirtina, jog automobilių „VW GOLF“ ir „Audi A6“ vairuotojai, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pajudėjo iš vietos ir staigiai didino važiavimo greitį. Liudytojas V. B. taip pat parodė, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojui kilo pavojus, nes tik baigiantis kelio susiaurėjimui jam buvo leista persirikiuoti į kairę kelio juostą (b. l. 36). Minėto liudytojo parodymai apie įvykio aplinkybes, sutampa su rašytine bylos medžiaga, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jo nurodytomis aplinkybėmis. V. B. tarnybiniame pranešime taip pat nurodė tokias pačias aplinkybes. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų pareigūnų suinteresuotumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Be to, R. J. ir V. B. parodymus patvirtina vaizdo medžiaga, filmuota 2011-11-13, apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini). Iš filmuotos vaizdo medžiagos matyti, jog tamsiu paros metu, gatvėje nesant automobilių, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, abu automobiliai dideliu greičiu pajudėjo į priekį ir važiavo vienas šalia kito. Matyti, kaip automobilis, važiuojantis dešine eismo juosta, nesuka į dešinę, o kairiąja eismo juosta važiuojantis automobilis tik baigiantis kelio susiaurėjimui leidžia automobiliui, važiuojančiam dešiniąja eismo juosta, persirikiuoti į kairę eismo juostą. Policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes atitinka vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, be to, pareigūnai betarpiškai matė lenktyniaujančius automobilius, įvertino jų greitį ir keliamą pavojų, todėl teismas neturi pagrindo šių rodymų atmesti.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintų Policijos patrulių veiklos instrukcijos 22.1. punkte nurodyta, jog policijos patrulis gali stabdyti transporto priemonę ar tikrinti vairuotoją, kai vairuotojas ar keleivis (-iai) pažeidė KET, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, kitų teisės aktų, reglamentuojančių kelių transporto eismą, reikalavimus ar yra požymių, kad tokie pažeidimai galėjo būti padaryti (Žin. 2011, Nr. 96-4537). Policijos pareigūnai pamatę, kad prie šviesoforo dešinėje eismo juostoje sustojo automobilis „Audi A6“, o kairėje – automobilis „WV GOLF“, o užsidegus žaliam šviesoforo signalui, automobiliai pajudėjo iš vietos ir staigiai ėmė didinti važiavimo greitį, lenktyniaudami tarpusavyje, toliau juos stebėjo. Minėtų automobilių vairuotojai lenktyniaudami tarpusavyje, sukėlė pavojingą situaciją, nes didindami greitį važiavo vienas šalia kito ir tik esant kelio susiaurėjimui D. B. aplenkė greta važiuojantis automobilis, persirikiuodamas kirto ištisinę kelio ženklinimo liniją. Tai leidžia daryti išvadą, jog D. B. lenktyniavo su greta važiuojančiu automobiliu, tai yra vairavo automobilį neatsargiai, keldamas pavojų kitų eismo dalyvių, asmenų ir jų turto saugumui. D. B. ir G. P. teigia, jog važiavo neviršydami leistino greičio. Nors policijos pareigūnai D. B. vairuojamo automobilio greičio neužfiksavo, tačiau jie savo tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad greitis buvo didesnis už tą, kuriuo paprastai važiuojama mieste. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad policijos pareigūnai turėjo pagrindą stabdyti automobilius, nes matė, jog vairuotojai pažeidė KET. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad policijos pareigūnai pažeidė Policijos patrulių veiklos instrukciją atmestinas.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog policijos pareigūnai netinkamai pagal instrukciją atliko kitus veiksmus, tirdami galimai įvykdytą administracinio teisės pažeidimą, t. y. apie administracinės teisės pažeidimą nepranešė budėtojui. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininkas 2012-02-07 raštu informavo, jog 2011-11-13 pareigūnai (duomenys neskelbtini) pastebėjo du automobilius, kurių vairuotojai pažeidė KET ir sustabdę šiuos automobilius, apie tai pranešė radijo ryšiu budėtojui (b. l. 33). Iš bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai tinkamai užfiksavo padarytą administracinės teisės pažeidimą surašydami administracinio teisės pažeidimo protokolą.

ATPK 273 str. apibrėžta nukentėjusiojo sąvoka, t. y. nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Nustatyta, kad G. P. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2011-11-13, apie 22.15 val., (duomenys neskelbtini), pavojingai vairavo automobilį „Audi A6“. Pirmosios instancijos teismas G. P. apklausė kaip liudytoją, kadangi jam buvo žinomos šioje byloje nustatytos aplinkybės. Apeliacinio skundo argumentas, jog G. P. turėjo būti apklausiamas kaip nukentėjusysis, atmestinas, nes šioje byloje nėra nustatyta, jog jam administraciniu teisės pažeidimu padaryta žala.

Apeliantas nurodo, jog policijos pareigūnai neapklausė kitų automobiliuose važiavusių asmenų ir tuo nevykdė pareigą imtis visų priemonių siekiant tinkamai užfiksuoti pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai padaryti dėl D. B. kaltės.

Iš bylos medžiagos matyti, jog D. B. pasirašytinai buvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis, nurodytomis ATPK 272 str. (b. l. 10), todėl žinojo jog turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus. D. B. Kretingos rajono policijos komisariatui buvo pateikęs 2011-11-16 prašymą, 2011-12-19 skundą. Todėl apelianto argumentas, kad Kretingos rajono policijos komisariate nebuvo sudarytos galimybės pateikti paaiškinimus, prašymus, susipažinti su bylos medžiaga atmestinas, nes šie D. B. teiginiai yra deklaratyvūs, nepateikti jokie objektyvūs duomenys, jog jo teisės numatytos ATPK 272 str. buvo apribotos. Be to, nagrinėjant bylą apylinkės teisme D. B. dalyvavo, buvo užtikrintos jo teisės nustatytos ATPK 272 str., jis turėjo galimybę teikti įrodymus, pareikšti prašymus ir kt.

Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismo nutarties faktinį ir teisinį pagrindą, pripažinti D. B. kaltę sudaro teismo išvada, jog D. B. nepaneigė fakto, kad vairuotojai sėdėdami automobiliuose, kurie stovėjo (duomenys neskelbtini), sugalvojo pasivažinėti (duomenys neskelbtini) mieste. Pirmosios instancijos teismas vertino apklausė D. B. ir G. P., vertino jų parodymus. Apylinkės teisme D. B. ir G. P. neneigė, kad buvo (duomenys neskelbtini), kartu sustojo prie šviesoforo, važiavo greta, iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir policijos pareigūnai. Tačiau D. B. nepripažino, kad lenktyniavo ir kėlė grėsmę kitiems. Apylinkės teismas šiuos parodymus taip pat vertino ir pripažino, kad juos paneigia R. J., V. B. tarnybiniai pranešimai, vaizdo medžiaga. D. B. kaltė dėl inkriminuoto ATPK pažeidimo grindžiama surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius inkriminuojamus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos ir motyvuotos. Priešingai, nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas, įrodymus vertino nešališkai, juos tarpusavyje lygindamas, pasisakydamas, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.

Kretingos rajono apylinkės teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

D. B. apeliacinio skundo netenkinti, palikti Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.