- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- eI3-4888-983/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02931-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- BUAB "Ūrus ir ko"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus“ ir Ko (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. liepos 31 d. atsakymą Nr. (3.0)-AD5-12544 „Dėl prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą“ (toliau – Skundžiamasis sprendimas) ir įpareigoti Departamentą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškina, kad kartą Departamentui jau teikė prašymą dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo ir jis Departamento 2020-04-24 sprendimu buvo pratęstas iki 2020 m. birželio 24 d. Pareiškėja 2020 m. birželio 30 d. Departamentui pateikė dar vieną prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d., tačiau Departamentas minėto termino Skundžiamu sprendimu nepratęsė argumentuodamas tuo, jog pareiškėja praleido terminą kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad Departamentui teiktame prašyme išdėstė argumentus, dėl kurių neturi galimybių nurodytais terminais įvykdyti privalomojo nurodymo. Mano, kad pareigūnai neatsižvelgė į tai, koks laikotarpis objektyviai reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įvykdyti (neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai yra iškelta bankroto byla, po bylos iškėlimo atleisti visi darbuotojai, panaikintos veiklos licencijos).
Pažymi, jog jos atžvilgiu yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ji, kaip atskiras subjektas yra kaltinamoji, o dėl prokuratūros pritaikytų kardomųjų priemonių – areštuotos banko sąskaitos, todėl pareiškėja neturi jokių finansinių, techninių ar žmogiškųjų galimybių vykdyti veiklą ar atlikti tvarkymo darbus. Pareiškėja mano, kad ginčijamas individualus administracinis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų ir yra priimtas pažeidžiant proporcingumo principą.
Atsiliepimas
Departamentas pateiktame teismui atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad asmens prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos likus ne mažiau kaip 5 darbo dienoms. Pareiškėja minėtą prašymą pateikė tik 2020 m. birželio 30 d. ir tai padarė jau pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.
Teigia, kad Departamentas, vadovaujantis įstatyminiu reglamentavimu, neturi teisės atnaujinti praleisto termino prašymui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Nurodo, kad pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių nustatytas terminas buvo praleistas ir mano, jog nėra objektyvios galimybės pratęsti pasibaigusį privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos priimto Skundžiamojo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. vasario 14 d. patikrinimo aktu Nr. PA67-19 konstatuota, kad pareiškėjos veiklos teritorijoje neteisėtai laikomos pavojingos ir nepavojingos atliekos, atliekos sumaišytos, laikomos nesandariai. Nustatyta, kad ginčo dėl šiame patikrinimo akte konstatuotų aplinkybių byloje nėra.
Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. vasario 24 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN13-9 (toliau – Privalomasis nurodymas) pareiškėja buvo įpareigota iki 2020 m. balandžio 24 d. visas pavojingas ir nepavojingas atliekas išrūšiuoti ir priduoti atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti šias atliekas.
2020 m. balandžio 22 d. pareiškėja kreipėsi į Departamentą prašydama pratęsti 2020 m. vasario 24 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 5 mėnesiams, motyvuodama tuo, kad per trumpesnį laiką nebus įmanoma atlikti atliekų tvarkymo darbų.
Departamentas pagal galiojusius teisės aktus negalėjo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsti ilgiau kaip 2 mėnesiams, todėl pareiškėjos prašomą terminą 2020-04-27 sprendimu Nr. (18.3)-AD5-6169 pratęsė 2 mėnesiams, t. y. iki 2020 m. birželio 24 d.
2020 m. birželio 30 d. pareiškėja pateikė Departamentui prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Departamentas Skundžiamu sprendimu prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog pareiškėja praleido terminą pateikti prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (toliau – AAVKĮ) (2019 m. gegužės 1 d – 2020 m. balandžio 30 d. galiojusi redakcija (redakcija galiojusi Privalomojo nurodymo priėmimo metu). AAVKĮ 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad privalomasis nurodymas, tai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.
Privalomasis nurodymas gali būti duodamas AAVKĮ 18 str. nurodytais atvejais: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai.
Pareiškėjai Privalomasis nurodymas buvo surašytas remiantis minėto įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindais. Privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminą pareiškėja siekia pratęsti, buvo priimtas dėl to, kad pareiškėja nuo 2015 m. spalio mėnesio laiko įvairias pavojingas ir nepavojingas atliekas. Nustatyta, kad pareiškėjai buvo nurodyta visas pavojingas ir nepavojingas atliekas išrūšiuoti ir priduoti atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę tvarkyti šias atliekas ir apie planuojamą atliekų sutvarkymą informuoti Departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekciją.
Pareiškėja Privalomojo nurodymo neskundė, todėl jis yra teisėtas, pagrįstas, galiojantis.
AAVKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, ne ilgesnius kaip 2 mėnesiai, nustato privalomąjį nurodymą duodantis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas pagal tai, koks laikotarpis, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, yra reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įgyvendinti.
AAVKĮ 22 straipsnis nustato privalomojo nurodymo terminų pratęsimo taisykles. Pirmoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. Antrojoje aukščiau minėto straipsnio dalyje nustatyta taisyklė, kad norint, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, rašytinis prašymas privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi nuostatos, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, bet kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus Privalomo nurodyme nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas nebetenka prasmės (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012; 2012 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-454/2012; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012; 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1067-662/2016, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje A-1134-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013 ir kt.). LVAT konstatavo, kad minėtos teisės aktų normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Taigi, darytina išvada, kad šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta (LVAT 2018 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1409-261/2018).
Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje yra konkrečiai nurodytas terminas, per kurį asmuo, prašantis pratęsti terminą privalomam nurodymui įvykdyti, turi kreiptis į instituciją, o šį procesinį terminą praleidus, jo atnaujinimo galimybė išnyksta, kadangi įstatymas nenumato prašymo dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo padavimo atnaujinimo galimybės. Be to, AAVKĮ nenumato ir privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus privalomo nurodyme nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas nebetenka prasmės. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėja į Departamentą kreipėsi tik 2020 m. birželio 30 d., t. y. ne tik praleidusi 5 darbo dienų iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos prašymo padavimo terminą (prašymą turėjo pateikti iki 2020 m. birželio 17 d., kadangi privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. birželio 24 d.), bet ir pasibaigus pačiam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, t. y. 2020 m. birželio 24 d., pareiškėjos prašymas pratęsti privalomojo nurodymo terminą Skundžiamu sprendimu negalėjo būti tenkintinas.
Pareiškėjos prašyme išdėstyti argumentai, jog tokia situacija susiklostė dėl to, kad jos atžvilgiu nagrinėjama baudžiamoji byla, jai taikomos kardomosios priemonės bei dėl finansinių, techninių ir žmogiškųjų galimybių trūkumo vykdyti veiklą ar atlikti tvarkymo darbus ji objektyviai negalėjo, nagrinėjamoje situacijoje yra teisiškai nereikšmingi. Teismas pažymi, kad pareiškėja, žinodama, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2020 m. birželio 24 d., turėjo imtis atitinkamų priemonių ar laiku kreiptis su prašymu dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Šių veiksmų pareiškėja laiku neatliko, pagrįstų priežasčių, kas sutrukdė laiku kreiptis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo nenurodė. Pažymėtina, kad pareiškėja termino pratęsimo tvarką žinojo, nes dėl jo pratęsimo į Departamentą kreipėsi jau ne primą kartą.
Pareiškėja taip pat nurodo, kad Skundžiamasis sprendimas neatitinka jam keliamų Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir yra priimtas pažeidžiant proporcingumo principą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Aiškindamas šią teisės normą, LVAT ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011).
Teismas, įvertinęs Skundžiamo sprendimo turinį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, bei vadovaudamasis protingumo principu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Skundžiamo sprendimo pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus. Teismo vertinimu, skundžiamas aktas atitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamus reikalavimus: Skundžiamas sprendimas neprieštarauja VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatoms, yra pagrįstas ir priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant jo apskundimo tvarką.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjos argumentus dėl Skundžiamo sprendimo atmeta kaip nepagrįstus. Atmetus pagrindinį pareiškėjos skundo reikalavimą, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skundas netenkintinas, todėl netenkinus pareiškėjos skundo, nėra teisinio pagrindo jai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus“ ir Ko skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.