Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-12-08 · Administracinė byla Nr. eA-2618-525/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-11-24Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-12-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-08
Bylos Nr.
eA-2618-525/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02931-2020-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Atsakovas
Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Pareiškėjas
BUAB "Ūrus ir ko"
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-2618-525/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02931-2020-2Procesinio sprendimo kategorija 14.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ (toliau – ir BUAB „Ūrus ir Ko“, bendrovė, pareiškėjas), atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Admivista“ (toliau – ir UAB „Admivista“, pareiškėjo atstovas), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas, atsakovas) 2020 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (3.0)-AD5-12544 „Dėl prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Aplinkos apsaugos departamentą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjo atstovas skunde nurodė, kad Aplinkos apsaugos departamentui jau teikė prašymą dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo ir atsakovas 2020 m. balandžio 24 d. sprendimu terminą pratęsė iki 2020 m. birželio 24 d. Pareiškėjo atstovas 2020 m. birželio 30 d. pateikė Aplinkos apsaugos departamentui dar vieną prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d., tačiau atsakovas ginčijamu Sprendimu minėto termino nepratęsė, argumentuodamas tuo, jog pareiškėjo atstovas praleido terminą kreiptis dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

3. Pareiškėjo atstovas teigė, kad atsakovui teiktame prašyme išdėstė argumentus, dėl kurių neturi galimybių nurodytais terminais įvykdyti privalomojo nurodymo. Mano, kad atsakovas neatsižvelgė į tai, koks laikotarpis objektyviai reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įvykdyti (neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui yra iškelta bankroto byla, po bylos iškėlimo atleisti visi darbuotojai, panaikintos veiklos licencijos). Pažymėjo, jog pareiškėjo atžvilgiu yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje BUAB „Ūrus ir Ko“, kaip atskiras subjektas, yra kaltinamasis. Dėl prokuratūros pritaikytų kardomųjų priemonių – areštuotos banko sąskaitos, todėl pareiškėjas neturi jokių finansinių, techninių ar žmogiškųjų galimybių vykdyti veiklą ar atlikti tvarkymo darbus. Pareiškėjo atstovo nuomone, ginčijamas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir yra priimtas pažeidžiant proporcingumo principą.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad asmens prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas iki nurodymo įvykdymo termino pabaigos likus ne mažiau kaip 5 darbo dienoms. Pareiškėjo atstovas minėtą prašymą pateikė tik 2020 m. birželio 30 d., t. y. jau pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui.

6. Atsakovo teigimu, jis neturi teisės atnaujinti praleisto termino prašymui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Be to, pareiškėjo atstovas nenurodė priežasčių, dėl kurių nustatytas terminas buvo praleistas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu atmetė pareiškėjo BUAB „Ūrus ir Ko“ skundą kaip nepagrįstą.

8. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. vasario 14 d. patikrinimo aktu Nr. PA67-19 konstatuota, jog pareiškėjo veiklos teritorijoje neteisėtai laikomos pavojingos ir nepavojingos atliekos, atliekos sumaišytos, laikomos nesandariai. Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos Trakų aplinkos apsaugos inspekcijos 2020 m. vasario 24 d. privalomuoju nurodymu Nr. PN13-9 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, Įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindais pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2020 m. balandžio 24 d. visas pavojingas ir nepavojingas atliekas išrūšiuoti ir priduoti atliekų tvarkytojui, turinčiam teisę tvarkyti šias atliekas. Pareiškėjo atstovas 2020 m. balandžio 22 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti 2020 m. vasario 24 d. Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 5 mėnesiams, motyvuodama tuo, kad per trumpesnį laiką nebus įmanoma atlikti atliekų tvarkymo darbų. Aplinkos apsaugos departamentas pagal galiojusius teisės aktus negalėjo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsti ilgiau kaip 2 mėnesiams, todėl pareiškėjo atstovo prašomą terminą 2020 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (18.3)-AD5-6169 pratęsė 2 mėnesiams, t. y. iki 2020 m. birželio 24 d. Pareiškėjo atstovas 2020 m. birželio 30 d. pateikė Aplinkos apsaugos departamentui prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d. Aplinkos apsaugos departamentas ginčijamu sprendimu prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjo atstovas praleido terminą pateikti prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Privalomojo nurodymo neskundė, todėl jis yra teisėtas, pagrįstas ir galiojantis.

10. Įvertinęs ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką bylose dėl terminų pratęsimo ir atnaujinimo, teismas sprendė, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus privalomo nurodyme nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas nebetenka prasmės. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo atstovas į Aplinkos apsaugos departamentą kreipėsi tik 2020 m. birželio 30 d., t. y. ne tik praleidęs 5 darbo dienų iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos prašymo padavimo terminą (prašymą turėjo pateikti iki 2020 m. birželio 17 d., nes Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. birželio 24 d.), bet ir pasibaigus pačiam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, t. y. 2020 m. birželio 24 d., teismas vertino, kad pareiškėjo atstovo prašymas pratęsti Privalomojo nurodymo terminą ginčijamu Sprendimu negalėjo būti tenkintas.

11. Teismo nuomone, pareiškėjo atstovo prašyme išdėstyti argumentai, jog tokia situacija susiklostė dėl pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamos baudžiamosios bylos, taikomos kardomosios priemonės, nagrinėjamoje situacijoje yra teisiškai nereikšmingi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo atstovas, žinodamas, kad Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2020 m. birželio 24 d., turėjo imtis atitinkamų priemonių ar laiku kreiptis su prašymu dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Šių veiksmų pareiškėjo atstovas laiku neatliko, nenurodė pagrįstų priežasčių, kas sutrukdė laiku kreiptis dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo atstovas termino pratęsimo tvarką žinojo, nes dėl jo pratęsimo į Aplinkos apsaugos departamentą kreipėsi ne primą kartą.

12. Vertindamas ginčijamo Sprendimo atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo adminsitravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, teismas, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo ir gero administravimo principo imperatyvų kontekste, bei vadovaudamasis protingumo principu, sprendė, jog nagrinėjamu atveju teisiniai ir faktiniai Sprendimo pagrindai atitinka motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo ir pakankamumo reikalavimus. Teismas priėjo prie išvados, kad skundžiamas aktas atitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamus reikalavimus: Sprendimas neprieštarauja VAĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatoms, yra pagrįstas ir priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant jo apskundimo tvarką.

13. Teismas nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Atmetęs pagrindinį pareiškėjo skundo reikalavimą, teismas netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo dėl įpareigojimo Aplinkos apsaugos departamentą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

III.

14. Pareiškėjas BUAB „Ūrus ir Ko“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad tiek 2020 m. balandžio 23 d., tiek 2020 m. birželio 30 d. prašyme išdėstė argumentus, dėl kurių neturi galimybių nurodytais terminais įvykdyti Privalomojo nurodymo, tačiau atsakovas neatsižvelgė į tai, koks laikotarpis objektyviai reikalingas Privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įvykdyti, t. y. neatsižvelgė į tai, kad BUAB „Ūrus ir ko“ yra iškelta bankroto byla, po bankroto bylos iškėlimo atleisti visi įmonės darbuotojai, panaikintos veiklos licencijos. Taip pat Vilniaus apygardos teisme bendrovės atžvilgiu yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje bendrovė, kaip atskiras subjektas, yra patraukta kaltinamuoju, o dėl prokuratūros pritaikytų kardomųjų priemonių baudžiamojoje byloje yra areštuotos bendrovės banko sąskaitos, todėl pareiškėjas neturi jokių finansinių, techninių ar žmogiškųjų galimybių vykdyti veiklą ar atlikti tvarkymo darbus. Pareiškėjo atstovas, bankroto administratorius, nėra kvalifikuotas specialistas ar atliekų rūšiavimo kompetenciją turintis asmuo, todėl neturi teisės pats rinkti, sandėliuoti ar tvarkyti atliekų.

16. Pareiškėjo atstovas pažymi, kad Privalomajame nurodyme nurodytos sutvarkyti medžiagos yra BUAB „Ūrus ir Ko“ balanse apskaitomas turtas, kurio realizavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis Juridinių asmenų nemokumo įstatymu. BUAB „Ūrus ir Ko“ šiai dienai nėra likviduojama, taip pat bendrovės kreditorių susirinkimas nėra nustatęs bendrovės turto realizavimo tvarkos (įskaitant ir realizavimo tvarką dėl tų medžiagų, kurias Privalomajame nurodyme įvardino atsakovas). Pastebi, kad pareiškėjas ir pagal Juridinių asmenų nemokumo įstatymą neturi galimybės vykdyti turto (medžiagų) pardavimų.

17. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, yra priimtas pažeidžiant proporcingumo principą, todėl tiek atsakovo, tiek teismo sprendimai turi būti panaikinti.

Atsiliepimas

18. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad priimant sprendimą dėl BUAB „Orus ir Ko“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens 2020 m. balandžio 22 d. prašymo pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai neatsižvelgė į tai, koks laikotarpis objektyviai reikalingas Privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įvykdyti. Atsakovas nurodo, kad pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalį sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, turėjo teisę priimti privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas. Atsižvelgiant į tai, BUAB „Orus ir Ko“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens 2020 m. balandžio 22 d. prašymas tenkintas ir privalomojo nurodymo įvykdymo terminas pratęstas dviems mėnesiams, t. y. iki 2020 m. birželio 24 d.

20. Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. (3.0)-AD5-12544, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą pratęsti Privalomąjį nurodymą, pateiktą pasibaigus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, yra priimtas pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas mano, kad teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškiai nurodė, kad galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Pažymi, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme atsakovui nenumatyta teisė atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (3.0)-AD5-12544 „Dėl prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą“ pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Aplinkos apsaugos departamentą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą į Aplinkos apsaugos departamentą kreipėsi ne tik praleidęs 5 darbo dienų iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos prašymo padavimo terminą, bet ir pasibaigus pačiam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, o teisės aktai nenumato Privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad 2020 m. balandžio 23 d. ir 2020 m. birželio 30 d. prašymuose, teiktuose Aplinkos apsaugos departamentui dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, išdėstė argumentus, dėl kurių neturi galimybių nurodytais terminais įvykdyti Privalomojo nurodymo, tačiau atsakovas neatsižvelgė į tai, koks laikotarpis objektyviai reikalingas Privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įvykdyti. Pareiškėjas taip pat mano, kad atsakovo priimtas Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, yra priimtas pažeidžiant proporcingumo principą.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d iki 2020 m. balandžio 30 d.) privalomasis nurodytas yra aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones.

26. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnis nustato privalomojo nurodymo davimo atvejus: 1) kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti; 2) kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti; 3) kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis; 4) kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes; 5) kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai.

27. Pareiškėjui 2020 m. vasario 24 d. privalomasis nurodymas Nr. PN13-9 buvo surašytas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 punktuose numatytais atvejais, t. y. kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti (Įstatymo 18 straipsnio 1 punktas); ir kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis (Įstatymo 18 straipsnio 3 punktas).

28. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnis reglamentuoja privalomojo nurodymo terminų pratęsimą. Asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti (Įstatymo 22 straipsnio 1 dalis). Kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, rašytinis prašymas privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos (Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis). Sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas (Įstatymo 22 straipsnio 3 dalis). Privalomajame nurodyme nustatytus jo įvykdymo terminus ne ilgesniam kaip vieno mėnesio terminui pakartotinai gali pratęsti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovas (Įstatymo 22 straipsnio 4 dalis).

29. Nustatyta, kad pareiškėjo atstovas su 2020 m. balandžio 22 d. prašymu kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą 5 mėnesiams, prašymą motyvuodamas tuo, kad BUAB „Ūrus ir ko“ yra iškelta bankroto byla, po bankroto bylos iškėlimo atleisti visi įmonės darbuotojai, panaikintos veiklos licencijos, Vilniaus apygardos teisme bendrovės atžvilgiu nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje bendrovė, kaip atskiras subjektas, yra kaltinamoji, o dėl prokuratūros pritaikytų kardomųjų priemonių yra areštuotos bendrovės banko sąskaitos, todėl pareiškėjas neturi jokių finansinių, techninių ar žmogiškųjų galimybių vykdyti veiklą ar atlikti tvarkymo darbus. Prašyme pažymėta, kad gegužės mėnesį planuojamas kreditorių susirinkimas, kurio metu, tikimasi, bus priimtas sprendimas dėl bendrovės likvidavimo ir turto (tame tarpe ir sandėlių, kuriuose yra atliekos) realizavimo.

30. Aplinkos apsaugos departamentas, įvertinęs pareiškėjo atstovo 2020 m. balandžio 22 d. prašyme nurodytas aplinkybes, 2020 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (18.3)-AD5-6169 pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo termino 2 mėnesiams, t. y. iki 2020 m. birželio 24 d.

31. Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovas neatsižvelgė į tai, koks laikotarpis objektyviai reikalingas Privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įvykdyti. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo atstovo 2020 m. balandžio 22 d. prašymą, pritaikė maksimalų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, t. y. 2 mėnesius, nes pagal minėto sprendimo priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą privalomojo nurodymo įvykdymo terminas negalėjo būti pratęstas ilgiau kaip 2 mėnesiams. Minėta teisės norma imperatyviai nustato maksimalų galimą privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimą, todėl atsakovas, visiškai tenkindamas pareiškėjo atstovo prašymą ir pratęsdamas terminą 5 mėnesiams, t. y. iki 2020 m. rugsėjo 30 d., būtų pažeidęs minėtą Įstatymo nuostatą.

32. Pareiškėjo atstovas 2020 m. birželio 30 d. pateikė Aplinkos apsaugos departamentui prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d., prašymą motyvuodamas tuo, kad per pratęstą Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą nėra galimybės nurodymą įvykdyti, planuotas kreditorių susirinkimas neįvyko, todėl sprendimas dėl bendrovės likvidavimo ir turto realizavimo nebuvo priimtas.

33. Aplinkos apsaugos departamentas ginčijamu Skundžiamu pareiškėjo atstovo prašymo netenkino, nustatęs, jog pareiškėjo atstovas praleido terminą pateikti prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą yra pasibaigęs.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir galiojusį teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo nesutikti su ginčijamu Aplinkos apsaugos departamento Sprendimu, kuriam pritarė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu. Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjo atstovas su prašymu pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą į Aplinkos apsaugos departamentą kreipėsi tik 2020 m. birželio 30 d., t. y. ne tik praleidęs 5 darbo dienų iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos prašymo padavimo terminą (prašymą turėjo pateikti iki 2020 m. birželio 17 d., nes Privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2020 m. birželio 24 d.), bet ir pasibaigus pačiam Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, t. y. 2020 m. birželio 24 d.

35. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią tokio pobūdžio bylose taikoma bendroji taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta, nes teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime (privalomajame nurodyme) nustatytam terminui prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016; 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017; 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-109-261/2018; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-860-415/2021).

36. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

37. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių nagrinėjamoje byloje neturėtų būtų vadovaujamasi teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuotomis iš esmės analogiškose bylose (šios nutarties 35 punktas), kuriomis priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai apie apsunkintą Privalomojo nurodymo vykdymą nesant likviduotai bendrovei ir realizuotam jos turtui, nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą dėl jau pasibaigusio Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo, nes, kaip jau buvo minėta, teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Pareiškėjo atstovas dėl termino pratęsimo galėjo kreiptis dar jam nepasibaigus, ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos (Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis), tačiau tokio prašymo nepateikė. Privalomasis nurodymas teisės aktuose nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas, todėl yra galiojantis ir turi būti vykdomas.

38. Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamas atsakovo Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, Sprendimas yra išsamus ir motyvuotas, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka ir jis pasirašytas įgalioto asmens.

39. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl proporcingumo principo pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas proporcingumo principas imperatyviai reikalauja, jog viešojo administravimo subjektai vadovautųsi proporcingumo principu, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės atitiktų būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Proporcingumo principas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė proporcingumo principo, nes prašymų pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminus tvarka yra griežtai reglamentuota Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme ir ginčijamas Sprendimas priimtas nepažeidžiant minėto Įstatymo nuostatų. Atsakovas priimtas Sprendimas nesukėlė visuomenei neigiamų pasekmių, o pareiškėjui iš to kylančios teisinės pasekmės yra nulemtos paties pareiškėjo veiksmų, t. y. praleisto termino pateikti prašymą dėl termino pratęsimo.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasArūnas Sutkevičius