- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- I-6807-423/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. skundu prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 9 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-16). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016-04-28 iki 2017-06-30, pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI) kamerose Nr. 339, 228, 222, 233, 217, 324, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Be to, dalį grindų ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas, kurie dar labiau mažino gyvenamąjo ploto normą, tenkančią vienam asmeniui. Pažymėjo, jog kameros neatitiko higienos normos reikalavimų, pati netvarkingiausia kamera buvo Nr. 217, joje vizualiai matėsi pelėsis, luposi sienų dažai ir tinkas, buvo drėgna. Dėl kameroje galimai buvusių parazitų, pasireiškė kūno niežėjimas, neaiškūs spuogeliai ant kūno. Kamerose vėdinimas buvo nepakankamas, kameroje Nr. 334, langas visai neatsidarė. Sanitarinias mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atitvertas ne iki lubų, dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus kamerose, esamoji vėdinimo sistema nepajėgė tinkamai valyti orą, jautėsi smarvė. Suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu pažeidža tinkamos higienos priežiūros būtinumo aplinkybes. Pažymėjo, kad visą ginčo laikotarpį administracija nesuteikė ir nepravedė jokios socialinės reabilitacijos programos. Dėl nurodytų veiksnių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b. l. 33-39) nurodė, kad pareiškėjui Kauno TI ginčo laikotarpiu tekdavo didesnis plotas, nei reglamentuojama teisės aktuose, todėl minimalaus ploto norma nebuvo pažeista. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Suimtiesiems Kauno TI yra suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, ką ir numato teisės aktai. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad į dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Kauno TI kamerų einamasis remontas atliekamas reguliariai, o asmenys kamerose privalo rūpintis tvarka patys. Pareiškėjas Kauno TI ginčo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu buvo suimtojo teisėmis, todėl individualus socialinės reabilitacijos planas jam nebuvo sudarytas. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra užfiksuotų Kauno TI veiksmų (neveikimo), dėl fizinės sveikatos sutrikimų, o Psichologinės tarnybos registracijos žurnaluose nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų patyręs Psichikos sveikatos sutrikimų ar psichologinių problemų. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Kauno TI, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į Nr. 339, 228, 222, 233, 217, 324 kameras (b. l. 17-19, b. l. 161-170).
Kameroje Nr. 339 ginčo laikotarpiu gyveno nuo 1 iki 4 asmenų, kameros plotas buvo 16,53 kv. m., todėl pareiškėjui teko nuo 4,13 kv. m. iki 16,53 kv. m.
Kameroje Nr. 228 ginčo laikotarpiu gyveno nuo 1 iki 4 asmenų, kameros plotas buvo 13,99 kv. m., todėl pareiškėjui teko nuo 3,49 kv. m. iki 13,99 kv. m. (pažeidimas nustatytas 1 parą, t. y. nuo 2016-06-14 20 val. iki 2016-06-15 8 val.).
Kameroje Nr. 222 ginčo laikotarpiu gyveno nuo 4 iki 5 asmenų, kameros plotas buvo 19 kv. m., todėl pareiškėjui teko nuo 3,8 kv. m. iki 4,75 kv. m.
Kameroje Nr. 233 ginčo laikotarpiu gyveno nuo 2 iki 4 asmenų, kameros plotas buvo 15,4 kv. m., todėl pareiškėjui teko nuo 3,85 kv. m. iki 7,7 kv. m.
Kameroje Nr. 217 ginčo laikotarpiu gyveno nuo 3 iki 6 asmenų, kameros plotas buvo 27,84 kv. m., todėl pareiškėjui teko nuo 4,64 kv. m. iki 9,28 kv. m.
Kameroje Nr. 324 ginčo laikotarpiu gyveno nuo 3 iki 5 asmenų, kameros plotas buvo 24,01 kv. m., todėl pareiškėjui teko nuo 4,8 kv. m. iki 8 kv. m.
Pareiškėjas skunde nesutiko su kamerose Nr. 228, 222, 217, 324 buvusių nuteistųjų skaičiumi, rėmėsi savo semantine atmintimi ir nurodė, kad kamerose buvo daugiau nuteistųjų, nei nurodo atsakovės atstovas, objektyvių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė. Prie skundo pateikė Kauno TI 2018-06-19 raštą Nr. 11-2675 „Dėl duomenų pateikimo“, kuris patvirtina atsakovės atstovo prie atsiliepimo pateiktus dokumentus dėl kamerų plotų, jose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas pateiktame prašyme (atsikirtime) į atsakovės atstovo atsiliepimą (b. l. 179-183) sutiko su nustatytais duomenimis konkrečiu apibrėžtu laiko 7.30 val. ir 19.30 val., tačiau kėlė ginčą dėl neapibrėžtų laiko momentų, kuomet vyko kalinamųjų rotacija.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų instrukcijų „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros“ 114.1. punkte numatyta, kad priimdamas budėjimą, atvykusios į budėjimą apsaugos ir priežiūros budinčiosios pamainos tardymo izoliatoriaus, kalėjimo direktoriaus budintysis padėjėjas patikrina suimtųjų (nuteistųjų) skaičių pagal Suimtųjų (nuteistųjų) patikrinimo pažymas, kurios jam pristatomos iš tardymo izoliatoriaus, kalėjimo korpuso skyrių. Patikrinimo duomenys įrašomi į Suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalą
Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateikti oficialūs duomenys yra fiksuojami remiantis teisės aktais, yra tikslūs ir aiškūs, pateikti tikrinant kamerose esančių asmenų skaičių kiekvieną rytą (8.00 val.) rytinio patikrinimo metu ir kiekvieną vakarą (20.00 val.) vakarinio patikrinimo metu.
Teismas vadovaujasi tiksliais, oficialiais atsakovės atstovo pateiktai duomenimis, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Remiantis minėtais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui neatitiko vieną parą, t. y. nuo 2016-06-14 20 val. iki 2016-06-15 8 val., kuomet pareiškėjui teko 3,5 kv. m. gyvenamojo ploto, likusį ginčo laikotarpį, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui buvo užtikrintas.
Šiame kontekste pažymėtina, jog įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju minimalios ploto normos nustatytas nežymus pažeidimas vieną parą, t. y. nuo 2016-06-14 20 val. iki 2016-06-15 8 val., kuomet pareiškėjui teko 3,5 kv. m. gyvenamojo ploto, teismas vertina, kad baldų bei sanitarinio mazgo užimamas plotas vieną parą santykinai mažino vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą. Likusiu ginčo laikotarpiu baldų bei kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje teismas nevertina, kadangi minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas (žr., pvz., LVAT 2017-07-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017-06-14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017). Vertinant pareiškėjui tekusį minimalų plotą, jei byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, laikytina, kad sanitarinio mazgo zona užėmė 1,5 kv. m plotą (žr., pvz., 2018-04-04 d. nutartį administracinėje byloje A-768-520/2018; 2018-05-09 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Įvertinęs tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo galimybė laisvai judėti kameroje Konvencijos 3 straipsnio prasme nebuvo pažeista.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameros neatitiko higienos normos reikalavimų, pati netvarkingiausia kamera buvo Nr. 217, joje vizualiai matėsi pelėsis, luposi sienų dažai ir tinkas, buvo drėgna, aptikti buitiniai parazitai. Buvo prastas vėdinimas, kameros Nr. 334 langas visai nesidarinėjo.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normoje HN 134:2015 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Atmestini pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo atidaryti lango kameroje Nr. 334, kadangi bylos duomenimis, pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, nurodė, kad įrengti pilnai arba iš dalies atidaromi langai. Pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad patalpose įrengta mechaninė ventiliacijos sistema (b. l. 49-50), sudaryta galimybė išsivėdinti gyvenamąsias patalpas per atveriamus langus (b. l. 47), todėl atmestini pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo. Pareiškėjas šių fotonuotraukų neginčijo, teismui kitų įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateikta oficialia informacija, todėl ja remiasi. Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, prašydamas atlikti patikrinimus patalpose, kurios gyveno. Teismas pabrėžia, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose ginčo patalpose aktualiu laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Teismas pažymi, kad tinkamai prižiūrint patalpas, jas valant ir vėdinant drėgmė jose nesikaupia ir pelėsis neatsiranda.
Pareiškėjas skunde taip pat pažymėjo, kad patalpų būklė bloga, luposi sienų dažai ir tinkas.
Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-09-05 raštas Nr. 2.2-2442(17.4.1. 2.12) (b. l. 25-25A) bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016-08-26 patikrinimo aktas Nr. PA.2-942(17.4.1. 2.12) (b. l. 87-88) patvirtina, kad 2016-07-26 kameroje Nr. 217 buvo atliktas nariuotakojų stebėjimas ir naikinimas, kurį atliko įmonė, turinti licenciją verstis privalomuoju profilaktiniu aplinkos kenksmingumo pašalinimu. Patikrinimo metu nustatyta kameroje esančių parazitų rūšis – paukščių utelės. Tačiau byloje nenustatyta, kad pastebėti kenkėjai nebūtų naikinami. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį Nr. A-1374-624/2017). Teismas pažymi, kad buitiniai parazitai kameroje aptikti 2016-07-26, o bylos duomenimis kameroje Nr. 217 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016-12-07 iki 2017-02-27 (b. l. 17-19, b. l. 161-170), todėl tikėtina, kad nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo metu 2016-07-26, aptikti parazitai buvo išnaikinti ir pareiškėjo buvimo laikotarpiu jų jau nebuvo. Be to, iš atsakovės atstovo pateiktų medicininių išrašų matyti, kad medicininėje kortelėje nėra atžymų, kad pareiškėjui būtų nustatyti sveikatos sutrikimai dėl paukščių utelių sukandžiojimų (b. l. 111-160). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog sanitarinis mazgas buvo nevisiškai atskirtas nuo bendros gyvenamosios erdvės.
Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo.
Tardymo izoliatorių įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintos tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Įrengimo taisyklės). Įrengimo taisyklių 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Įrengimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Įrengimo taisyklių 14.5. punkte numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos 2,1 m aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą (b. l. 21-22, b. l. 44-45, b. l. 49-50), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti. Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, negali būti konstatuojamas (LVAT 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017 ir kt.).
Pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos galimybės maudytis po dušu, atmestini, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Suėmimo vykdymo įstatymas 44 straipsnio 4 dalyje. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatyta.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė, kad jam nebuvo suteiktos socialinės reabilitacijos programos.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 137¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinė reabilitacija vyksta pagal nuteistajam sudarytą individualų socialinės reabilitacijos planą. Sudarant šį planą, turi dalyvauti nuteistasis. Individualus socialinės reabilitacijos planas sudaromas atsižvelgiant į nuteistojo nusikalstamo elgesio rizikos mastą, kriminogeninius veiksnius, numatytas riminogeninių veiksnių šalinimo priemones, pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, režimą (137¹ str. 2 d.).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas Kauno TI ginčo nagrinėjimo laikotarpiu buvo laikomas suimtojo teisėmis, tai patvirtina ir teismo informacinės sistemos „Liteko“ duomenys (Kauno apygardos teismo 2017-03-30 nuosprendis Nr. 1-102-319/2017 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017-06-21 nutartis Nr. 1A-364-387/2017), todėl remiantis teisės aktų nuostatomis, individualus socialinės reabilitacijos planas pareiškėjui neturėjo būti sudarytas.
Suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – Įstatymas) reglamentuoja suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį. Ketvirtame skirsnyje įtvirtintos normos dėl suimtųjų užimtumo ir jų socialinių poreikių tenkinimo. Teismas pažymi, kad suimtiesiems taikomos socialinės reabilitacijos priemonės gali būti taikomos tik suimtųjų rašytiniu prašymu jose dalyvauti.
Byloje pateikti duomenys, kad Kauno TI Socialinės reabilitacijos skyrius įgyvendindamas Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnio nuostatas organizuoja suimtųjų įtraukimą į darbą vadovaujantis Suimtųjų įtraukimo į darbą Kauno tardymo izoliatoriuje tvarkos aprašu patvirtintu Kauno TI direktoriaus 2016-07-21 įsakymu Nr. V- 188 (b. l. 58-60). Suimtųjų ir laikinai atvežtų asmenų užimtumas ir socialinės reabilitacija užtikrinama Socialinė reabilitacijos skyriui vykdant priemones įtvirtintas Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programoje patvirtintoje Kauno TI direktoriaus 2015-12-31 įsakymu Nr. 1-280 (b. l. 51-57).
Surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad Kauno TI įgyvendina suimtųjų socialinę reabilitaciją ir integraciją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ir išreiškęs norą dalyvauti socialinės integracijos programose, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir atmestini.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno TI sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Kauno TI metu jam tenkantis plotas neatitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus tik vieną parą, t. y. nuo 2016-06-14 20 val. iki 2016-06-15 8 val. ir dėl to jam neatsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Taip pat atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad Kauno TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam prastas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, taip pat į tai, kad Kauno TI netinkamos kalinimo sąlygos (gyvenamojo ploto trūkumas vieną parą) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, todėl, įvertinus, kad pareiškėjui tik vieną parą nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Tokia išvada atitinka naujausią LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT nutartį byloje Nr. A-3592-502/2017).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.