Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Erinija Kazlauskienė Civilinė byla Nr. 2A-1670-730/2014

2014 m. gruodžio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alonos Romanovienės, Raimondos Andrulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovės J. K. atstovo advokato R. G. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovei J. K. dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neanalizavo ir tinkamai neįvertino ieškinyje ir atsiliepime bei triplike nurodytų teisės aktų turinio, nesivadovavo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008- 09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008 ir kt.).Teismas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė aplinkai neva padaryta žala. Teismas motyvuodamas tik tuo, kad bet kokiems darbams atlikti privalomai turi būti gautas savivaldybės leidimas, nepagrįstai atmetė atsakovės argumentus ir visiškai nevertino bei neanalizavo to, kad iškirsti medžiai augo apsaugos zonose, kuriose jie gali būti kertami neatlygintinai. Pirmosios instancijos teismas žalos padarymo fakto visiškai nenustatinėjo, o tik nemotyvuotai konstatavo, kad „medžių iškirtimas visada reiškia žalos gamtai padarymą“. Nors šiuo atveju teisės aktai ir įpareigojo gauti leidimą medžių kirtimo darbams, tačiau nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog apsaugos zonose augantys (nors neturėtų augti) saugotini medžiai faktiškai yra beverčiai, valstybė nereikalauja atlyginti jų vertės, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuos medžius nukirtus neturint savivaldybės išduoto leidimo aplinkai buvo padaryta kokia nors žala.Apsaugos zonos eina išilgai per visą atsakovės žemės sklypą, todėl pagrįstai galima teigti, jog visi nupjauti medeliai augo būtent nurodytose apsaugos zonose. Pati valstybė teisės aktais yra įtvirtinusi nuostatą, kad nustatytais atvejais gamtos elementai, nors ir pripažinti saugotinais, gali būti ar net privalo būti sunaikinami, saugant svarbesnes vertybes, todėl iškirtus šiuos medžius negalima konstatuoti, kad gamtos elementai pakito neigiamai ir dėl to buvo aplinkai padaryta kokia nors žala.Teismas žalos padarymo faktą siejo vien tik su įstatyme nustatyta administracine procedūra - saugotinų medžių kirtimui privalomai gautinu savivaldybės j administracijos leidimu, tačiau, nesilaikydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, visiškai nesiaiškino ir nenustatinėjo, ar iškirtus minėtus medžius, kaip nors neigiamai pakito gamtos elementai, ar šių gamtos elementų funkcijos, turimos savybės, naudingos aplinkai ir žmonėms, kaip nors pablogėjo.Baudą atsakovė jau yra sumokėjusi administracinio teisės pažeidimo byloje. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Šiuo atveju, teismo sprendimu nenustačius, kad žala gamtai buvo padaryta, atsakovė buvo nubausta už administracinės procedūros nesilaikymą antrą kartą ir taip buvo šiurkščiai pažeista aukščiau minėta konstitucinė nuostata.Tik nustačius, kad žala aplinkai buvo padaryta, gali būti taikoma civilinė atsakomybė, nes jos pagrindinė funkcija yra patirtos žalos nukentėjusiam asmeniui kompensavimas.Teismas taip pat nepagrįstai sprendime cituoja Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalį, kuri numato civilinė atsakomybę ūkio subjektams, nors atsakovė yra pensininkė ir jokia ūkine veikla neužsiima.Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl to, kad iškertant nurodytus medžius, ne tik nebuvo padaryta žalos, bet išvengta galimo žalos aplinkai, miesto infrastruktūrai bei žmonėms padarymo dėl neleistino medžių augimo apsaugos zonose (inžinerinių tinklų pažeidimų, techninių avarijų ir pan.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Byloje nagrinėjamas teismo sprendimo, kuriuo iš atsakovės priteistas žalos atlyginimas dėl gamtai padarytos žalos, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Nustatyta, kad žemės sklypas, esantis Palangoje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovei J. K., K. K. ir P. K.. Ieškovo pateiktose fotonuotraukose užfiksuoti minėtame žemės sklype augusių ir atsakovės nukirsti augę medžiai (pušys, gluosniai), nukirstų medžių duomenys užfiksuoti savavališkai nukirstų saugotinų medžių, krūmų, augančių ne miško žemėje apmatavimo duomenyse. Atsakovė pagal ATPK 78 straipsnio 1 dalį už neteisėtą 40 saugotinų medžių iškirtimą nubausta 200 Lt bauda. Aplinkai padaryta 8770 Lt dydžio žala paskaičiuota, vadovaujantis LR Aplinkos apsaugos ministerijos 1995-12-14 įsakymu Nr. 198 patvirtinta „Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodika“ bei LR aplinkos ministro 2008-06-26 įsakymu Nr. D1-343.

Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; 54 straipsnyje nustatyta, kad įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai ir skurdinti augaliją ir gyvūniją. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šias nuostatas, pažymėjo, kad užtikrinti natūralios gamtinė aplinkos, gyvūnijos ir augalijos apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, laikydamasis pozicijos, kad viešasis interesas kiekvienoje byloje turi būti nustatomas ad hoc, spręsdamas žalos, padarytos gamtai, atlyginimo klausimą, taip pat pažymėjo, kad aplinkos apsauga ir gamtai padarytos žalos atlyginimas neabejotinai yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010).

Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti visuotini aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai. Kai žala padaroma aplinkai per se (kaip visuomeninės reikšmės turtui, visuotinai saugomai vertybei, kai žala padaroma valstybės interesams), Aplinkos ministerijos ir kiti įstatymų įgalioti pareigūnai turi teisę pareikšti ieškinį dėl padarytos žalos aplinkai atlyginimo, tačiau šiuo atveju reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę persipina su viešosios teisės normų reguliuojamais teisiniais santykiais, t. y. tokia žala apskaičiuojama ir atlyginama specialiųjų teisės aktų nustatyta tvarka, o CK taikomas tiek, kiek šių santykių nereguliuoja specialieji teisės aktai.

Civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti būtina nustatyti šias bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Kaltė yra preziumuojama.

Aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos reikalavimus, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Paprastai fizinio ar juridinio asmens veiksmų neteisėtumas reiškia įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų aplinkosauginių reikalavimų nesilaikymą. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, kai yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 1) palaikomai ar siekiamai išlaikyti rūšių ar buveinių tinkamai apsaugos būklei, taip pat biologinės įvairovės, miškų, kraštovaizdžio, saugomų teritorijų būklei; 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui); 3) žemei, t. y. žemės užteršimas, kai teršalai pasklinda žemės paviršiuje, įterpiami į žemę arba po ja (į žemės gelmes); 4) kitiems aplinkos elementams (jų funkcijoms, kai pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai). Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Avižienių nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-433/2008). Taigi žalos aplinkai atsiradimo faktas nėra preziumuojamas, o turi būti įrodomas.

Apeliantė nesutinka su iš jos priteista žala, argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad iškirsti medžiai augo apsaugos zonose, apsaugos zonos eina išilgai per visą jos žemės sklypą, todėl pagrįstai galima teigti, jog visi nupjauti medeliai augo būtent nurodytose apsaugos zonose. Su šiuo apeliantės argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87) 4; 4.15 punktuose nurodyta, kad saugotini medžiai ir krūmai neatlyginamai gali būti kertami (šalinami), kai auga apsaugos zonose, kuriose pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 Nr. 343 nutarime „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, neturi augti. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 Nr. 343 nutarimo „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, tik kai kuriose apsaugos zonose saugotini medžiai ir krūmai neatlyginamai gali būti kertami, tai yra, tik tose zonose, kuriose draudžiama sodinti medžius.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovei priklausantis žemės sklypas patenka į elektros linijų apsaugos zoną, kurortų apsaugos zoną, šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zoną, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zoną.

Pagal esamą reglamentavimą tik elektros linijų apsaugos zonoje iš visų atsakovės žemės sklype esančių apsaugos zonų yra draudžiama sodinti medžius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 Nr. 343 nutarime „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 20, 20.3 punktuose nustatyta, kad elektros linijos apsaugos zonoje be elektros tinklų įmonės raštiško leidimo draudžiama sodinti arba kirsti medžius ir krūmus. Atsižvelgiant į tai, kad labai nedidelė atsakovei priklausančio žemės sklypo dalis (0,005 ha) patenka į elektros linijų apsaugos zoną, iš kurios tik gali būti neatlygintinai kertami medžiai, apeliacinės instancijos teismas negali daryti pagrįstos išvados, kad atsakovė būtent tik iš šios zonos iškirto 40 saugotinų medžių (CPK 178, 185 straipsniai). Mažai tikėtina, kad 0,005 ha plote gali augti 40 medžių. Todėl darytina išvada, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, tai yra, iškirto saugotinus medžius, nors pagal teisės aktus negalėjo to daryti neatlygintinai, šie neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su gamtai atsiradusia žala. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovo prašomos gamtai padarytos žalos dydį, ženkliai jį sumažino. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovės veiksmais žala aplinkai buvo padaryta, remdamasis faktiškai vienintele aplinkybe, jog atsakovė medžių iškirtimą organizavo, neturėdama savivaldybės administracijos leidimo. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertindamas atsakovės neteisėtus veiksmus nurodė, kad atsakovė žalą gamtai padarė iškirsdama medžius.

Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė administracine tvarka buvo bausta pagal ATPK 78 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, kad neteisėtas želdynų naikinimas arba neteisėtas saugotinų medžių ir krūmų, augančių ne miškų ūkio paskirties žemėje, žalojimas, naikinimas arba persodinimas užtraukia baudą piliečiams nuo dviejų šimtų iki septynių šimtų litų ir pareigūnams nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio litų, tai yra, už tai, kad atsakovė saugotiniems priskirtinų medžių iškirtimą jai su kitais bendraturčiais priklausančiame sklype organizavo neturėdama savivaldybės administracijos leidimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovei pareikštas ieškinys dėl žalos, padarytos sunaikinus saugotinus medžius, padaryta žala gamtai ieškovo įvertinta 8770 Lt suma. Todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendimu nenustačius, jog žala gamtai buvo padaryta, priteisiant žalos atlyginimą vien todėl, kad nebuvo gautas leidimas iškirsti medžius, atsakovė buvo nubausta už administracinės procedūros nesilaikymą antrą kartą.

Žalos dydis, kaip ir žalos faktas, nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Golf Development“, bylos Nr. 3K-3-165/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008).

Kaip matyti iš bylos duomenų, aplinkai padaryta 8770 Lt dydžio žala paskaičiuota vadovaujantis Aplinkos apsaugos ministerijos 1995-12-14 įsakymu Nr. 198 patvirtinta „Nuostolių, padarytų gamtai, sunaikinus arba sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, skaičiavimo metodika“ bei Aplinkos ministro 2008-06-26 įsakymu Nr. D1-343. Apeliantė žalos dydžio neginčijo. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą ir atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, daugiau nei per puse sumažino priteistinos žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo iš atsakovės priteistas žalos dydis atitinka teisės aktų reikalavimus bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neanalizavo ir tinkamai neįvertino ne tik ieškinyje, bet ir atsiliepime bei triplike nurodytų teisės aktų turinio, nesivadovavo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008 ir kt.), pažymėtina, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl nėra pagrindo šiais išaiškinimais vadovautis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl šių teisės normų taikymo, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus įrodymus, kuriais grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada yra įtikinama, pagrįsta leistinais, pakankamais ir patikimais bylos rašytiniais įrodymais. Todėl nurodytus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teisines ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino atsakovės pateiktų teisinių argumentų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. sprendimą.