Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-974-567/2011

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-10-24
Bylos Nr.: 2A-974-567/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Zita Smirnovienė
Ieškovas: A. V., V. B.
Atsakovas: UAB „Veido“
Trečiasis asmuo: J. K.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 24 d. Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės,kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Zitos Smirnovienės,sekretoriaujant Monikai Stankevičienei,dalyvaujant ieškovų atstovui advokatui Kęstučiui Jungevičiui,atsakovo atstovui A. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. V., V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1934-433/2010 pagal ieškovų A. V., V. B. ieškinį atsakovui UAB „Veido“ periodikos leidyklai dėl garbę ir orumą žeminančių duomenų paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. K. – S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Ieškovai A. V. ir V. B. 2009-12-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2010-01-14 patikslino, prašydami pripažinti, kad 2009-10-19 žurnalo „Veidas“ Nr. 42 9 puslapyje publikuotame straipsnyje „Miškų reikalai tvarkomi pirtelėje ant ratų“, kuris buvo paskelbtas ir internetinėje svetainėje www.veidas.lt, paskelbti teiginiai: „Ši trijulė su jų medžiokles organizuojančiais aukštais urėdijų šulais, laukdami kepamo laimikio, dabar periasi mobilioje pirtelėje. Vienintelė Lietuvoje pirtelė ant ratų priklauso buvusiam Seimo vedėjui A. V.. Joje aukšti urėdijų bosai kartu su ministru G. K. bei parlamentinio komiteto vicepirmininku V. B. šventė ir Miškininkų dieną. Ir nors dėl neva užimtumo į miškininkų profesinę šventę Kaune aplinkos ministras neatvyko, vakare jis rado laiko ir A. V. pirtelėje, tąkart atriedėjusioje į Švenčionis, kartu su kai kuriais urėdais ir V. B. sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“ neatitinka tikrovės ir žemina ieškovų A. V. ir V. B. garbę ir orumą bei įpareigoti atsakovą UAB „Veido“ periodikos leidykla artimiausiame žurnalo „Veidas“ numeryje savo sąskaita ir be komentarų paskelbti tokio turinio paneigimą, jo autoriais įvardinant nagrinėjamą straipsnį parašiusią žurnalistę bei už šio straipsnio paskelbimą atsakingą (-us) asmenį (-is) (UAB „Veido“ periodikos leidykla redaktorių (-ius)): „ Paneigimas. 2009-10-19 žurnalo „Veidas“ Nr. 42 9 puslapyje publikuotas straipsnis „Miškų reikalai tvarkomi pirtelėje ant ratų“, kuris buvo paskelbtas ir internetinėje svetainėje www.veidas.lt, ir kuriame buvo paskelbti teiginiai: „Ši trijulė (kalbama apie A. V., V. B. ir G. K.) su jų medžiokles organizuojančiais aukštais urėdijų šulais, laukdami kepamo laimikio, dabar periasi mobilioje pirtelėje. Vienintelė Lietuvoje pirtelė ant ratų priklauso buvusiam Seimo vedėjui A. V.. Joje aukšti urėdijų bosai kartu su ministru G. K. bei parlamentinio komiteto vicepirmininku V. B. šventė ir Miškininkų dieną. Ir nors dėl neva užimtumo į miškininkų profesinę šventę Kaune aplinkos ministras neatvyko, vakare jis rado laiko ir A. V. pirtelėje, tąkart atriedėjusioje į Švenčionis, kartu su kai kuriais urėdais ir V. B. sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“ neatitinka tikrovės bei žemina A. V. ir V. B. garbę ir orumą“; priteisti iš atsakovo UAB „Veido“ periodikos leidykla ieškovų naudai kiekvienam po 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už tikrovės neatitinkančių duomenų, pažeminusių šių asmenų garbę bei orumą, paskleidimą; priteisti iš atsakovo ieškovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-10-19 UAB „Veido“ periodikos leidyklai priklausančio žurnalo „Veidas“ (Nr. 42) 9 puslapyje buvo išspausdintas, taip pat internetinėje svetainėje www.veidas.lt publikuotas korespondentės J. K. straipsnis „Miškų reikalai tvarkomi pirtelėje ant ratų“. Straipsnyje buvo paskelbti teiginiai, kad neva: „Ši trijulė (turima omenyje A. V., V. B. ir G. K. - aut. past.) su jų medžiokles organizuojančiais aukštais urėdijų šulais, laukdami kepamo laimikio, dabar periasi mobilioje pirtelėje“; „Vienintelė Lietuvoje pirtelė ant ratų priklauso buvusiam Seimo vedėjui A. V.“; „Joje aukšti urėdijos bosai kartu su ministru G. K. bei parlamentinio komiteto vicepirmininku V. B. šventė ir Miškininkų dieną“; „Ir nors dėl neva užimtumo į miškininkų profesinę šventę Kaune aplinkos ministras neatvyko, vakare jis rado laiko ir A. V. pirtelėje, tąkart atriedėjusioje į Švenčionis, kartu su kai kuriais urėdais ir V. B. sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“; „V. B. Seime giriasi, esą dabar, turint pirtelę ant ratų, gerokai patogiau“. 2009-10-20 ieškovai, matydami, kad straipsnyje paskelbti teiginiai akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir žeminą jų garbę bei orumą ir vadovaudamiesi CK 2.24 str. 2 d. pateikė atsakovui prašymus dėl tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę bei orumą žeminančių duomenų paneigimo, reikalaudami be komentarų paneigti straipsnyje paskelbtų teiginių tikrumą ir nurodyti, kad jie pažeidžia ieškovų garbę ir orumą. 2009-11-12 žurnalo „Veidas“ puslapyje atsakovas išspausdino ieškovų paneigimus, tačiau juos išspausdino kaip vieną ir pavadinimu „Laiškai „Veidui“, taip iškreipdami paneigimo tikslą ir prasmę. Atsakovas pateikė, nors ieškovai kategoriškai prašė to nedaryti, savo pastabas, kuriose nurodoma: “Tik šiuose prašymuose esama nesusipratimų, nes V. B. prašo paneigti, jog vienintelė Lietuvoje pirtelė ant ratų priklauso A. V., nors jis to negali žinoti, o A. V. prašo paneigti teiginius apie V. B., kurių jis irgi normaliomis aplinkybėmis negalėtų žinoti“. Pirma, teiginys, jog „Ši trijulė su jų medžiokles organizuojančiais aukštais urėdijų šulais, laukdami kepamo laimikio, dabar periasi mobilioje pirtelėje“ neatitinka tikrovės. Ieškovai niekada nebuvo atsakovo aprašytoje situacijoje. Antra, tikrovės taip pat neatitinka teiginys, kad „Vienintelė Lietuvoje pirtelė ant ratų priklauso buvusiam Seimo vedėjui A. V.“. Ieškovas A. V. tokio objekto neturi. Tikrovės neatitinka ir trečias atsakovo leidinyje paskelbtas teiginys, jog „Joje aukšti urėdijos bosai kartu su ministru G. K. bei parlamentinio komiteto vicepirmininku V. B. šventė ir Miškininkų dieną“. Ieškovas V. B. kategoriškai neigia tokioje situacijoje buvęs ir šventęs su kokias nors atsakovo įvardintais „aukštais urėdijos bosais“. Taip pat neatitinka tikrovės ir ketvirtasis atsakovo teiginys, kad „Ir nors dėl neva užimtumo į miškininkų profesinę šventę Kaune aplinkos ministras neatvyko, vakare jis rado laiko ir A. V. pirtelėje, tąkart atriedėjusioje į Švenčionis, kartu su kai kuriais urėdais ir V. B. sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“. Ieškovai pažymi, kad jokios mobilios pirties neturi, jokiame minimame susitikime nedalyvavo ir jokių straipsnyje minėtų klausimų nesprendė. Penkta, teiginys, jog „V. B. Seime giriasi, esą dabar, turint pirtelę ant ratų gerokai patogiau“ taip pat neatitinka tikrovės, kadangi ieškovas V. B. kategoriškai neigia tokius teiginius vartojęs. Atsakovas, siekdamas pagrįsti, kad jo paskleista informacija atitinka tikrovę, turėtų įrodyti, jog jo nurodomi faktai, kad „Ši trijulė su jų medžiokles organizuojančiais aukštais urėdijų šulais, laukdami kepamo laimikio, dabar periasi mobilioje pirtelėje“ atitinka tikrovę, konkrečiai įvardinant, kada, kur, su kokiais (įvardinant asmenų pareigas), atsakovo teigimu „aukštais urėdijų šulais“, ieškovai „dabar periasi mobilioje pirtelėje“, taip pat įrodyti teiginį, kad neva „aukšti urėdijos šulai“ organizuoja ieškovų medžiokles, nurodant, kokiose konkrečiose medžioklėse ieškovai dalyvauja. Atsakovas, siekdamas patvirtinti faktą, kad „Vienintelė Lietuvoje pirtelė ant ratų priklauso buvusiam Seimo vedėjui A. V.“ kaip atitinkantį tikrovę, turėtų įrodyti, kad A. V. turi pirtį ant ratų, taip pat, kad tai yra vienintelė pirtis ant ratų Lietuvoje. Trečia, siekiant pagrįsti teiginio „Joje aukšti urėdijos bosai kartu su ministru G. K. bei parlamentinio komiteto vicepirmininku V. B. šventė ir Miškininkų dieną“ tikrumą, atsakovas turėtų įrodyti, kad neva ieškovui A. V. priklausančioje pirtyje ant ratų „aukšti urėdijos bosai“ su Aplinkos ministru G. K. ir V. B. šventė Miškininkų dieną, konkrečiai nurodant tokiame susitikime dalyvavusius asmenis, įvardintus „aukštais urėdijos bosais“. Taip pat atsakovas turėtų pagrįsti, kad „Ir nors dėl neva užimtumo į miškininkų profesinę šventę Kaune aplinkos ministras neatvyko, vakare jis rado laiko ir A. V. pirtelėje, tąkart atriedėjusioje į Švenčionis, kartu su kai kuriais urėdais ir V. B. sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“, įrodant, kad teiginyje minimi asmenys tikrai dalyvavo tokiame susitikime, konkrečiai įvardinant tokių asmenų tapatybę. Taip pat atsakovas privalo įrodyti, kad ieškovas V. B. su G. K. neva ieškovui A. V. priklausančioje pirtyje „sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“, konkrečiai įvardinant šių asmenų neva spręstus klausimus. Penkta, atsakovas, jeigu jis turi tokių duomenų, turi įrodyti, kad teiginys, jog „V. B. Seime giriasi, esą dabar, turint pirtelę ant ratų, gerokai patogiau“ atitinka tikrovę, t. y. kad V. B. tokius teiginius vartojo, nurodant, kada ir konkrečiai kur tai buvo pasakyta. Priešingu atveju, neįrodžius, kad atsakovo paskelbti teiginiai atitinka tikrovę, atsakovui dėl tokios informacijos paskelbimo per visuomenės informavimo priemonę kyla teisinė atsakomybė, kad tai, kuria prasme yra panaudotas atitinkamas žodis ar jų junginys bei kokia prasmė suteikiama visam teksto turiniui, turi būti daroma atsižvelgiant į žodynuose ar kituose leidiniuose pateikiamas žodžių ar junginių reikšmes. Konkrečiame rašinyje pavartotų žodžių ar jų junginių prasmė nustatoma, atsižvelgiant į viso rašinio konstrukciją, teiginio panaudojimo vietą straipsnyje. Iš atsakovo leidinyje pateikto straipsnio konteksto akivaizdu, kad jo tikslas buvo sumenkinti ieškovų garbę ir orumą, vaizduojant juos kaip vulgarius lėbautojus, taip pat siekta ieškovus pavaizduoti, kaip korumpuotus Seimo narius. Tai akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir taip žemina ieškovų savigarbą bei jų vertinimą visuomenėje, ypač įvertinant šių asmenų vykdomas pareigas, t. y. atstovauti visai tautai. Aiškinantis, ar tam tikras teiginys laikytinas žeminančiu asmens garbę ir orumą, būtina vadovautis vidutinio, normalaus jautrumo asmens kriterijumi, kitaip tariant, būtina nustatyti, ar kiekvienas vidutinis, normalaus jautrumo asmuo įsižeistų, kai jo atžvilgiu būtų išsakyti tam tikri teiginiai. Tais atvejais, kai asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys yra paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, svarbu įvertinti dar vieną svarbią aplinkybę - teisės turėti savo įsitikinimus bei juos laisvai reikšti ir teisės į garbės ir orumo gynimą santykį, galimą šių dviejų teisių konfliktą ir prioritetus. Dėl žurnale „Veidas“ paskelbtų teiginių, kuriais buvo pažeminta ieškovų garbė bei orumas, jie patyrė neturtinę žalą. Paskleidus tikrovės neatitinkantį teiginį, buvo suformuota neigiama nuomonė apie ieškovus, pažeista jų, kaip Lietuvos Respublikos Seimo narių, reputacija, pakirstas visuomenės pasitikėjimas jų darbo principais bei objektyvumu. Be to, turi būti atitinkamai atsižvelgta į tą aplinkybę, jog ieškovo garbę bei orumą žeminantis teiginys buvo paskleistas viešai per visuomenės informavimo priemonę, t. y. viename iš daugiausiai skaitytojų turinčių leidinių Lietuvoje, todėl pasiekė labai platų asmenų ratą. Ieškovai pabrėžė, kad straipsnyje paskelbtos tikrovės neatitinkančios žinios paplito ir kituose Lietuvos leidiniuose. Dėl tokių teiginių paskelbimo ieškovai patyrė dvasinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, pašlijo santykiai su kitais kolegomis Seimo nariais. Minėtais teiginiais ypač buvo pakenkta ieškovų, kaip tautos atstovų, reputacijai (LR CK 2.24 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2007).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Veido“ periodikos leidykla pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad civilinė atsakomybė už tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimą iškyla tik kai nustatoma faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog žinios yra paskleistos apie ieškovą; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Taip pat CK 2.24 str. 1 d. nustato, kad garbė ir orumas yra ginami tik tada, kai paskleisti duomenys žemina asmens garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės. Ieškovai teigia, kad visi teiginiai yra neatitinkančios tikrovės žinios, nes informacijos turinį sudaro objektyvūs faktai, aplinkybės ir situacijos, kuriose ieškovai teigia nebuvę. Atsakovas mano, kad šios situacijos egzistavo tikrovėje, nes straipsnio autorei J. K. iš kelių asmenų, kurie nepageidavo būti įvardinti, buvo žinoma, kad tokio pobūdžio susitikimų būta ir juose kartu ir/ar atskirai dalyvavo ieškovai. Informacija, kad analogiško pobūdžio situacijose abu ieškovai jau yra buvę praeityje, buvo paviešinta ir dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainėje www.lrytas.lt publikacijoje „Po A. V. ir aplinkos ministro medžioklės - žalia šviesa statyboms Veisiejų ežerų pakrantėse“; „Šerno medžioklė su Seimo varovais dzūkams įspūdžio nepadarė“ ir pakartotinai minima kitose interneto svetainės www.lrytas.lt publikacijose. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad ir po ginčijamos informacijos paskelbimo „Veide“, informacija kitose žiniasklaidos priemonėse patvirtina vieno iš ieškovų pomėgį - dalyvauti medžioklėse su aukštas pareigas užimančiais aplinkosaugininkais. Teiginiuose „ir nors dėl neva užimtumo į miškininkų profesinę šventę Kaune aplinkos ministras neatvyko, vakare jis rado laiko ir A. V. pirtelėje, tąkart atriedėjusioje į Švenčionis, kartu su kai kuriais urėdais ir V. B. sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“; „Joje aukšti urėdijos bosai kartu su ministru G. K. bei parlamentinio komiteto vicepirmininku V. B. šventė ir Miškininkų dieną“ ir „V. B. Seime giriasi, esą dabar, turint pirtelę ant ratų, gerokai patogiau“ nėra jokios informacijos apie ieškovą A. V.. Apie ieškovą V. B. nėra jokios informacijos teiginyje „Vienintelė Lietuvoje pirtelė ant ratų priklauso buvusiam Seimo vedėjui A. V.“, kokybiškai naujos informacijos apie šį ieškovą nėra ir teiginyje „Ir nors dėl neva užimtumo į miškininkų profesinę šventę Kaune aplinkos ministras neatvyko, vakare jis rado laiko ir A. V. pirtelėje, tąkart atriedėjusioje į Švenčionis, kartu su kai kuriais urėdais ir V. B. sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus“, nes ieškovo V. B. buvimo vieta jau yra ginčijama reikalaujant paneigti informaciją „Ši trijulė su jų organizuojančiais aukštais šulais, laukdami kepamo laimikio, dabar periasi mobilioje pirtelėje“. Ieškinyje nedetalizuota, kokia informacija apie kurį ieškovą paskleista, taip pat neįrodyta, kad kiekvienas ginčijamas teiginys yra apie abu ieškovus. Pažymi, kad tokio įrodinėjimo pareigą įstatymų leidėjas nustato ieškovui, ir kol tai nėra padaryta, atsakovui negali kilti atsakomybė pagal CK 2.24 str. Atsakovas mano, kad, nepriklausomai nuo to, ar V. B. teigė, kad „<...> esą dabar, turint pirtelę ant ratų, gerokai patogiau“, ar to nedarė, tai laikytina žurnalistės nuomone, kuri paskleista reziumuojant ir koncentruotai išreiškiant tam tikrus faktus apie ieškovus ir jų tarpusavio ryšius politinėje veikloje apskritai, taip pat apie unikalų objektą - pirtį ant ratų. Atsakovas negali sutikti su ieškovų argumentais, kad paskleista informacija vienareikšmiškai žemina ieškovų garbę ir orumą. Žeminančiomis laikytinos tik tokios tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės ar paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, jo gerą vardą visuomenėje. Ginant teisę į žmogaus orumą, būtina orientuotis į normaliai jautraus asmens orumo gynimą. Priešingu atveju, ieškinio tenkinimas dėl menkiausio informacijos netikslumo sąlygotų privačios cenzūros įvedimą. Pagal dabartines visuomenėje nusistovėjusias teisės, moralės ir kt. normas nei buvimas pirtyje, nei medžioklė, nei galimas dalykinių reikalų aptarimas neformalioje aplinkoje nelaikytini asmenį diskredituojančiais, teisei ir moralei prieštaraujančiais poelgiais. Priešingai - asmens lankymasis pirtyje jau seniai suvokiamas kaip teigiamą įtaką asmens sveikatai daranti procedūra. Taigi viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi. Dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią, agresyvią ar net šokiruojančią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat suformuluotas didesnės politikų tolerancijos kritikai reikalavimas. Atsakovas pažymi, kad, skleisdamas ginčijamą informaciją savaitraštyje „Veidas“, nepažeidė konstitucinių saviraiškos laisvės ribų ir šia teise nepiktnaudžiavo. Pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, turi pareigą įstatymu nustatyti ir tai, kad kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas. Nustatydamas tokius teismo įgaliojimus, įstatymų leidėjas yra saistomas žiniasklaidos laisvės sampratos, pagal kurią reikalauti, kad būtų atskleistas informacijos šaltinis, galima tik tada, kai tai būtina užtikrinti gyvybiškai svarbiems ar kitiems ypač reikšmingiems visuomenės interesams, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, kad būtų vykdomas teisingumas, t. y. tik tada, kai atskleisti informacijos šaltinį būtina dėl Konstitucijos saugomo svarbesnio intereso (LR CK 2.24 str.).

Tretysis asmuo J. K. – S. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydama jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog ieškinys turi būti atmestas dėl aplinkybių, kurias nurodė atsakovas atsiliepime į ieškinį (LR CK 2.24 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010-09-20 priėmė sprendimą ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų A. V. ir V. B. valstybės naudai po 12,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieškovai nepateikė teismui įrodymų, kad G. K. ar kokie nors urėdijų darbuotojai kreipėsi į teismą dėl tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę bei orumą žeminančių žinių paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo arba įgaliojo ieškovus kreiptis į teismą dėl jų garbės ir orumo gynimo, todėl dėl šių asmenų atžvilgiu paskleistų žinių pobūdžio teismas nepasisakė. Teismas atmetė atsakovo atstovės argumentus, kad minėtas straipsnis nebuvo paskleistas interneto svetainėje www.veidas.lt., nes tai prieštarauja teismui pateiktiems rašytiniams įrodymams (b. l. 65-72). Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo atstovė teismui nepateikė įrodymų, kad tokios interneto svetainės nėra (CPK 178 str.). Priešingai, teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, kad minėta interneto svetainė nėra laisvai prieinama, ji skirta tik klientams, sudariusiems atlygintinas sutartis dėl naudojimosi ja ir tokių klientų yra daugiau negu vienas. Iš to teismas daro išvadą, kad žinių apie ieškovus paskleidimas per interneto svetainę buvo. Teismas, nagrinėdamas bylas dėl garbės ir orumo ginimo turi nustatyti šių faktų visumą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, jog žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Šioje byloje žinių paskleidimo faktas yra akivaizdus, nes žinios paskleistos per visuomenės informavimo priemones. Ieškovai įrodė, kad prašoma paneigti informacija buvo paskelbta būtent apie juos, nes straipsnyje yra nurodomi ieškovų vardai ir pavardės (CPK 178 str.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose būtent atsakovas, t. y. asmuo paskleidęs žinias, turi įrodyti, jog paskleistos žinios atitinka tikrovę, ieškovai šio fakto neprivalo įrodinėti. Kad duomenys neatitinka tikrovės, reiškia, jog paskleistos žinios yra pramanytos, išgalvotos, t. y. iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių nebuvo arba būta kitokių. Nereikalaujama, kad duomenys visiškai atitiktų tikrovę. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovas A. V. turi pirtelę ant ratų; kad šioje pirtelėje ieškovai kaitinosi kartu su G. K. ir urėdijų darbuotojais, šventė kokias nors šventes, sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus, kad ieškovas V. B. kam nors Lietuvos Respublikos Seime pasakojo apie šią pirtį (CPK 178 str.). Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Atsakovo atsiliepime nurodyti straipsniai, išspausdinti dienraščio „Lietuvos rytas“ interneto svetainėje www.lrytas.lt taip pat negali būti tinkamais įrodymais šioje byloje, nes ten aprašyti kiti įvykiai. Atsakovas iš ankščiau aprašytų įvykių tik daro prielaidas apie straipsnyje „Miškų reikalai tvarkomi pirtelėje ant ratų“ aprašytų susitikimų buvimą. Teismas padarė išvadą, jog iš viso straipsnio konteksto matyti, kad straipsnyje „Miškų reikalai tvarkomi pirtelėje ant ratų“ išreikšta ne autorės nuomonė, bet paskleistos žinios. Atribojant žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, būtina vadovautis šiomis sampratomis. Faktas – tikras, nepramanytas įvykis, reiškinys, dalykas. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusiais su tikrais įvykiais. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, nes fakto ir duomenų egzistavimą galima nustatyti procesinių teisės normų numatytais įrodymais. Nuomonei tiesos kriterijus netaikomas, bet ji turi remtis tikrais faktais. Nuomonės yra subjektyvios, tačiau jų autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Analizuojant atskirai visus teiginius, tiek įvertinant juos visame straipsnio kontekste, teismas padarė išvadą, kad sakiniai suformuluoti kaip teigimas. Teiginiai išdėstyti be jokių abejonių ar nuorodų, kad tai yra autoriaus manymas ar nuomonė, todėl teismas padarė išvadą, kad apie ieškovus buvo paskleistos žinios, o ne nuomonė. Kiekvienas asmuo savo civilinėmis teisėmis, taip pat laisve skleisti informaciją, reikšti savo nuomonę, turi naudotis sąžiningai, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir laisvių, ginamų įstatymo. Atsakovas, paskelbdamas ginčo teiginius viešai, privalėjo ne tik būti įsitikinęs jų teisingumu, bet ir turėti patikimus duomenų šaltinius, kuriais galėtų remtis kilusiame ginče. Atsakovas atsisako nurodyti tokius šaltinius. Ieškovai V. B. ir A. V. yra viešieji asmenys – abu yra Seimo nariai. Įstatymų leidėjas skiria viešo ir privataus asmens garbės ir orumo gynimą. Pagal CK 2.24 str. 6 d. viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Teismas pažymėjo, kad viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi. Dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimu. Pagal Dabartinį Lietuvių kalbos žodyną (Leidykla „Mintis“, 1972 m.), perkeltine prasme žodis „šulas“ reiškia „žymus asmuo, veikėjas“, t. y. jis nėra akivaizdžiai įžeidžiantis. Be to, šis žodis nebuvo panaudotas straipsnyje ieškovų atžvilgiu. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, žodžių junginis „Seimo vedėjas“, kuris panaudotas ieškovo A. V. atžvilgiu negali būti pripažintas akivaizdžiai įžeidžiančiu jo garbę ir orumą (LR CK 2.24 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovai A. V. ir V. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-09-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą - tenkinti ieškovų A. V. ir V. B. ieškinį visiškai ir priteisti ieškovų A. V. ir V. B. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad paskelbti duomenys visiškai neatitinka tikrovės, t.y. juose neanalizuojami jokie apeliantų veiksmai, o apeliantai tik vaizduojami visiškai pramanytoje korupcinėje aplinkoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ str. ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo bylas“ 6 p. išaiškinta, kad nustatant faktą, ar paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą, gerą vardą, žinotina, kad žeminančios laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešame gyvenime. Žmogaus teisę reikšti įsitikinimus įtvirtina tiek Konstitucija, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tiek Konvencija, tiek Konstitucija riboja teisę reikšti įsitikinimus, jeigu tai būtina apsaugoti kito asmens garbei ir orumui. Lietuvos apeliacinis teismas (2010-08-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-540/2010) yra nurodęs, jog viešo asmens kritika negali būti pateisinama. Jeigu ji melu pažeidžia asmens garbę ir orumą. Aštri kritika pateisinama, jei viešieji asmenys yra kritikuojami dėl jų atliekamų veiklos, t.y. dėl priimtų sprendimų, veikimo ar neveikimo vykdant savo funkcijas.

Šalies argumentai

2. Apeliantai nesutinka su skundžiamojo teismo sprendimo motyvu, jog pateiktos žinios nėra žeminančio pobūdžio. Aiškinantis, ar tam tikras teiginys laikytinas žeminančiu asmens garbę ir orumą, bei vertinant ginčo teiginiais paskleidžiamos informacijos suvokimą skaitytojų sąmonėje turi būti remiamasi eilinio skaitytojo kriterijumi, t.y. pagal vidutinio išsilavinimo, išprusimo ir apsiskaitymo asmens suvokimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-08-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-540/2010). Seimo narių pavaizdavimas neformalioje aplinkoje, pasislėpus sprendžiant ne savo kompetencijos klausimus, negali būti vertinamas kaip asmens pavaizdavimas visuomenės elgesio normų priimtinoje galimai korumpuotoje aplinkoje. Straipsnyje apie ieškovus nebuvo išsakyta kritika, o buvo pateikti visiškai pramanyti duomenys. Šiuo atveju autorė, aprašydama tariamą įvykį – neva ieškovų ir su jais buvusių asmenų „lėbavimą“ mobilioje pirtyje, kokios daugiau niekas ir neturi, vartoja tokias literatūrines raškos priemones, kurios vidutinių sugebėjimų skaitytojui, priimančiam informaciją tik įrodo, kad viskas realiai įvyko. Seimo narių vaizdavimas su urėdijos pareigūnais, įvardinant juos bosais, leidžia vidutiniam skaitytojui manyti, kad šie asmenis painioja viešus ir privačius interesus. Kiekvieno protingo, moralaus ir sąžiningo žmogaus savimonėje paskleisti duomenys ir jų bendras kontekstas sudaro nuomonę apie ieškovus kaip nepatikimus, nesąžiningus bei neobjektyvius asmenis. Nagrinėjamais teiginiais siekiama sumenkinti ne tik ieškovų, kaip viešųjų asmenų garbę ir orumą, bet ir Seimo, kaip tautos atstovų institucijos reputaciją. Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad ne tik pagrindiniu straipsniu, bet jo paneigimu atsakovas siekė pažeminti ieškovų garbę ir orumą. Ieškovų prašyti paneigimai buvo išspausdinti ne paneigimai, o kaip „Laiškai“ „ Veidui“, taip pat paneigiant viešo tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo prasmę ir siekiamus tikslus. Atsakovas, paskelbdamas tokius tikrovės neatitinkančius teiginius, veikė tyčia. Nurodyti faktai yra absoliučiai išgalvoti. Tuo tarpu visuomenės informavimo priemonėse paskelbti teiginiai privalo atitikti tikrovę, todėl žurnalistai ir leidėjai privalo atidžiai tikrinti faktus, kritiškai vertinti informacijos šaltinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-7-130/2000, 2000-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-964/2000

3. Ieškovais nesutinka su teismo argumentu, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo minėti teiginiai neatitinka tikrovės ir žemina ieškovų garbė ir orumą, o taip pat, jog jie buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, t.y. žurnale „Veidas“, atsakovas yra įpareigotinas šiuos teiginius paneigti artimiausiame žurnalo „Veidas“ numeryje savo sąskaita ir be jokių komentarų paskelbti ieškovų prašymuose numatyto turtinio ir atskirus paneigimus, paneigimų autoriais įvardinant nagrinėjamą straipsnį parašiusią žurnalistę bei už šio straipsnio paskelbimą atsakingą asmenį „Veido“ periodikos leidyklos redaktorių.

4. Dėl žurnale „Veidas“ paskelbtų teiginių, kuriais buvo pažeminta ieškovų garbė bei orumas, jie patyrė neturtinę žalą. Paskleidus tikrovės neatitinkantį teiginį buvo suformuota neigiama nuomonė apie ieškovus, pažeista jų, kaip Lietuos Respublikos Seimo narių, reputacija, pakirstas visuomenės pasitikėjimas jų darbo principais bei objektyvumu. Dėl tokių teiginių paskelbimo ieškovai patyrė dvasinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus, pašlijo santykiai su kitais kolegomis Seimo nariais. Minėtais teiginiais ypač buvo pakenkta ieškovų, kaip tautos atstovų, reputacijai. Ieškovai įsitikinę, jog tai neabejotinai turės neigiamą įtaką tiek siekti aukštesnių pareigų politikoje, tiek turės neigiamos įtakos ateityje, jeigu jie nuspręstų tęsti politinę karjerą, o taip pat užsiimti profesine veikla (LR CK 2.24 str.).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Veidas“ periodikos leidykla pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010-09-20 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nekonstatavo, kad paskleista informacija apie ieškovus yra melaginga, t.y. neatitinkanti tikrovės, tik atkreipė dėmesį, kad atsakovas turėjo būti įsitikinęs paskleistos informacijos teisingumu, turėti patikimus duomenų šaltinius, kuriais galėtų remtis kilusiame ginče. Apeliantų argumentai apie atsakovo paskleistos informacijos melagingumą turėtų būti atmesti, kaip iškreipiantys ne tik bylos, bet ir pirmosios instancijos teismo sprendimo esmę ir motyvus. Atsiliepime į ieškinį atsakovas pabrėžė savo konstitucinę teisę neatskleisti informacijos šaltinių. Teismas pagrįstai konstatavo, kad įvertinus ginčo informaciją net ir viso straipsnio kontekste negalima daryti išvados, kad apeliantai buvo pavaizduoti, kaip bijantys visuomenės dėmesio vulgarūs lėbautojai, korumpuoti ir nesąžiningi Seimo pareigūnai, sprendžiantys ne savo kompetencijai priskirtus klausimus. Civilinė atsakomybė už tikrovės neatitinkančių ir asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimą iškyla tik esant abiejų sąlygų egzistavimui: paskleisti duomenys žemina asmens garbę ir orumą ir neatitinka tikrovės. Paskleistoje informacijoje nėra jokių teiginių ar užuominų, kurios akivaizdžiai žemintų asmenį apskritai. Apeliantai pernelyg hiperbolizuotai interpretuoja šiuos teiginius ir juose paskleistą informaciją visiškai nepagrįstai sieja su teisei ir gerai moralei priešingu elgesiu ar net nusikaltimo požymiu turinčia veika, tai pat perdėtai suvokia publikacijos paskleidimu neva sukeltas neigiamas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pasinaudojo konstitucine teise skleisti informaciją, kuri šiuolaikinėje teisės doktrinoje apima ne tik pozityvią, neutralią informaciją, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, trikdanti visuomenę ar jos dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1026/2003). Atsakovas teigia, jog bet kokios informacijos apie viešuosius asmenis paskleidimas negali būti pateisinamas visuomenės poreikio žinoti apie jų veiklą, elgesį ne tik viešoje erdvėje, nes viešųjų asmenų veikla, tame tarpe ir Seimo nario veikla, yra finansuojama iš valstybės biudžeto lėšų, t.y. mokesčių mokėtojų sumokėtomis mokesčių forma lėšomis. Visuomenės interesas apie viešuosius asmenis žinoti daugiau nei apie kitus yra konstituciškai pagrįstas. Atsakovas nepažeidė profesinės etikos reikalavimų, nes atsakovas paskelbė Seimo narių A. V. ir V. B. pretenzijų esmę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus paneigti tikrovės neatitinkančius ir ieškovų garbę ir orumą žeminančias žinias, nes nenustatė žinių žeminančio pobūdžio. Atsakovas nesutinka su apeliantų reikalavimu atlyginti žalą, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos A. T. praktika. Ieškovai yra Seimo nariai, todėl jiems taikomi viešojo asmens kriterijai. Viešieji asmenys reprezentuoja visuomenę, valstybę, todėl jų veiklai keliami didesni reikalavimai nei eilinio visuomenės nario, o jų atžvilgiu taikomos kritikos ribos yra atitinkamai platesnės.

Tretysis asmuo J. K. – S. nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Įstatymas, apibrėždamas neturtinės žalos sampratą, nurodė, kad tai yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos padarymo faktą, neteisėtus atsakovo veiksmus, jo kaltę, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos turi nustatyti teismas, kuris taipogi nustato ir padarytos žalos piniginę išraišką – priteistinos sumos dydį. Pagal suformuotą Lietuvos teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atsižvelgiama į neigiamą įtaką asmens profesinei ir visuomeninei veiklai. Tai, kad atsakovas turi teisę skleisti informaciją, nereiškia galimybės skleisti žinias, neatitinkančias tikrovės ir žeminančias asmens garbę ir orumą.

Tai, kad atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad ieškovas A. V. turi pirtelę ant ratų ir šioje pirtelėje ieškovai kaitinosi kartu su G. K. ir urėdijų darbuotojais, šventė kokias nors šventes, sprendė kadrų bei kitus miškininkų klausimus, kad ieškovas V. B. kam nors Lietuvos Respublikos Seime pasakojo apie šią pirtį, savaime nereiškia, kad atsakovas turi atlyginti ieškovams jų prašomą priteisti neturtinę žalą, nes nagrinėjamu atveju paskleistos žinios, nors ir neatitinka tikrovės, nėra žeminančios ieškovų garbę ir orumą. Tai, kad ieškovai, būdami viešieji asmenys, vaizduojami pramanytoje pirtelėje, nereiškia jų dalyvavimo neva korupcinėje aplinkoje, atsižvelgiant į tai, kad minėtos neatitinkančios tikrovės žinios nėra žeminančio pobūdžio ir nežeidžia ieškovų, kaip viešųjų asmenų, garbės ir orumo.

Nagrinėjamu atveju nėra taikomi Lietuvos apeliacinio teismo 2010-08-13 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-540/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-03-14 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011, 2000-02-24 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2000, 2000-10-19 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-964/2000 išaiškinimai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovai, kaip viešieji asmenys, nebuvo kritikuojami dėl jų veiklos, vykdant savo, kaip Seimo narių, funkcijas.

Aiškinantis, ar tam tikras teiginys laikytinas žeminančiu asmens garbę ir orumą, bei vertinant ginčo teiginiais paskleidžiamos informacijos suvokimą vidutinio skaitytojo požiūriu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovų, kaip Seimo narių, pavaizdavimas neformalioje aplinkoje, atsakovo panaudotomis literatūrinės raškos priemonėmis nežemina ieškovų garbės ir orumo, nes paskleistose tikrovės neatitinkančiose žiniose nėra duomenų, kad ieškovai neva supainiojo privačius ir viešuosius interesus ar sprendė ne savo kompetencijos klausimus.

Tai, kad ieškovai buvo įvardinti, kaip mobilioje pirtelėje leidžiantys laisvalaikį asmenys, nesudaro nuomonės apie ieškovus kaip nepatikimus, nesąžiningus bei neobjektyvius asmenis. Nagrinėjamais teiginiais nebuvo siekiama sumenkinti ieškovų, kaip viešųjų asmenų garbę ir orumą, bei reputaciją. Tai, kad atsakovo minėti teiginiai neatitinka tikrovės, nesudaro teisinio pagrindo įpareigoti šiuos teiginius paneigti artimiausiame žurnalo „Veidas“ numeryje atsakovo sąskaita ir be jokių komentarų paskelbti ieškovų prašymuose numatyto turtinio ir atskirus paneigimus, paneigimų autoriais įvardinant nagrinėjamą straipsnį parašiusią žurnalistę bei už šio straipsnio paskelbimą atsakingą asmenį „Veido“ periodikos leidyklos redaktorių, nes paskleistos neatitinkančios tikrovės žinios nežemina ieškovų garbės ir orumo. Byloje nėra duomenų, kad dėl paskleistų tikrovės neatitinkančių teiginių buvo suformuota neigiama nuomonė apie ieškovus, kad buvo pažeista jų, kaip Lietuos Respublikos Seimo narių, reputacija. Teismas neturi įrodymų, kad ieškovai patyrė dvasinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus ir dėl šių neatitinkančių tikrovės teiginių ieškovų santykiai su kitais kolegomis Seimo nariais tapo blogesni.

Teisėjų kolegija nevertina aplinkybių dėl to, kad ieškovų pateikti atsakovui paneigimai buvo išspausdinti, kaip „Laiškai“ „Veidui“ su atsakovo pastaba, nes dėl šios publikacijos su atsakovo pastaba ieškovai nepareiškė nagrinėjamoje byloje savarankiškų reikalavimų.

Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kurie yra bendro pobūdžio samprotavimai, neturintys teisinės reikšmės bylos nagrinėjimo dalykui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, tinkamai paskirstant tarp šalių įrodinėjimo naštą. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., CPK 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas nėra tenkinamas, apeliantai neturi teisės gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinėje instancijoje (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Neringa ŠvedienėTeisėjos Rūta Veniulytė JankūnienėZita Smirnovienė