Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ir protingumo, teisingumo, proporcingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad žala jam padaryta dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų, administracijos veiksmų ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., kai jis buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 str. ir 1.131 str. 1 d. nuostatas, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 str. 8 d., reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 d.). Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 7 d., todėl darytina išvada, jog senaties terminas laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gegužės 7 d. yra praleistas. Tokiu atveju pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gegužės 7 d. taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina dėl senaties termino praleidimo. Tokiu atveju nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas vertina pareiškėjo nurodomas aplinkybes laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Dėl kalinimo sąlygų, susijusių su kamerų plotu

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Vilniaus pataisos namų patalpose, kuriose buvo apgyvendintas, vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų ir buvo apribota galimybė laisvai judėti.

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13).

Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 (toliau – ir Taisyklės), 11?.1 ir 11?.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 - 2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namuose gyveno I-o gyvenamojo korpuso 1-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 104, kurios plotas – 13,07 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos, kur vienam nuteistajam tenka apie 3,26 kv. m. ploto, ir 7-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-404, kurios plotas – 14,93 kv.m., įrengtos 4 miegamosios vietos, kur vienam nuteistajam tenka apie 3,7 kv. m. ploto. Atsakovo teiginius patvirtina į bylą pateikti bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų planas, kuriame nurodomi patalpų plotai (1 t. b.l. 38-39). Pareiškėjas nurodė, kad gyveno 5 būrio 9 vietų patalpoje ir 1 būrio 5 vietų patalpoje, o patalpoje Nr. 104 iš viso negyveno. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovui nenustatyta teisės aktais pareiga kaupti duomenis apie tai, kada ir kuriuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose gyvena nuteistieji, atsakovas pateikė tik turimą informaciją apie pareiškėjo apgyvendinimą. Pareiškėjas duomenų, paneigiančių atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, ar kurie įrodytų, kad pareiškėjui gyvenant kitose patalpose jam teko mažesnis plotas nei 3 kv. m., nepateikė. Darytina išvada, kad pareiškėjui tenkantis plotas ginčo laikotarpiu Vilniaus pataisos namuose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovės atstovo Vilniaus pataisos namų neteisėti veiksmai šiuo aspektu nenustatyti.

Dėl naudojimosi dušu

Dėl pareiškėjo darbo sąlygų

Nuteistųjų darbo apmokėjimą reglamentuojančio BVK 131 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Suimtųjų ir nuteistųjų areštu ar laisvės atėmimo bausmėmis, dirbančių laisvės atėmimo vietose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų, darbo apmokėjimo ir priedų mokėjimo tvarką nustato Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228, (toliau – ir Aprašas) kurio 4 punktas nustato, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis (2 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Aprašo 2 priedas numato, kad ūkio darbams koeficientas sudaro 0,43–0,55, o konkretus koeficientas nustatomas atsižvelgiant į pareigybei keliamus reikalavimus, darbų turinį ir sąlygas.

Bylos medžiagoje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2016 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-310 paskirtas dirbti tvarkiniu (bibliotekoje) 0,75 etato, nustatant jam 0,43 koeficientą minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimą nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. (1 t. b.l. 44, 3 t. b.l. 4). Pagal Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2018 m., gegužės 7 d. įsakymu Nr. 7-146 patvirtintą Vilniaus pataisos namų ūkio skyriaus tvarkinio pareigybės aprašymą šias pareigas einančio nuteistojo funkcijos yra tinkamai eksploatuoti priskirtą inventorių, valyti patalpas, informuoti tiesioginį viršininką pakitus darbo procesui, apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius darbo vietoje, žinoti saugos reikalavimus (3 t. b.l. 5-6). Byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui dirbant Vilniaus pataisos namuose jam buvo mokamas ne mažesnis nei 0,43 atlyginimo per mėnesį koeficientas, kas atitiko teisės aktuose nustatytą atlyginimo dydį (3 t. b.l. 7-8).

Pareiškėjas teigia, kad nuolatos dirbo viršvalandžius, už kuriuos jam nebuvo mokama. Taip pat nurodo, kad dirbdamas bibliotekos tvarkiniu kiekvieną darbo dieną raktus paimdavo 7 val. ryto 20.30 val. – 20.55 val., savaitgaliais paimdavo 8 val. ryto, priduodavo 20.30 val. – 20.55 val. Vilniaus pataisos namų nuteistųjų darbo laiko ir užmokesčio apskaitos dokumentai patvirtina, kad nuteistieji, tarp jų ir pareiškėjas, ginčo laikotarpiu dirbo ne daugiau kaip penkias dienas per savaitę po 6 valandas per dieną (1 t. b.l. 30-37). Vilniaus pataisos namų nuteistųjų išvedimo laiko, kurio metu nuteistąjį galima išvesti į darbo vietą, lentelės patvirtina laiką, kada pareiškėjas galėjo būti išvedamas dirbti, t.y. pirmadieniais – penktadieniais pareiškėjo darbo laikas buvo nuo 8 val. iki 11 val., 16 val. - 18 val. ir 19.30 val. – 20.30 val., šeštadieniais – nuo 15 val. iki 21 val. (3 t. b.l. 14-19). Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros (Saugumo valdybos) skyriaus išduotų laikinai naudotis specialių raktų apskaitos žurnale įrašų apie pareiškėjo paimtus ir grąžintus bibliotekos raktus laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., nėra (1 t. b.l. 83-200, 2 t. b.l. 1-120). Teismo posėdyje liudytoja psichologė I. N. nurodė, kad dirbo Vilniaus pataisos namų resocializacijos skyriuje, jos kabinetas buvo šalia bibliotekos, kurioje dirbo pareiškėjas. Paaiškino, kad pareiškėją matydavo kelis kartus per dieną įvairiu laiku, sakė jam, kad turėtų saugoti save, per daug nedirbti, pasidalinti darbu su kitu darbuotoju, kuris ėjo tas pačias pareigas. Liudytojas V. J. teismo posėdyje paaiškino, kad su pareiškėju dirbo panašų darbą, tačiau dirbo skirtingose bibliotekose, pareiškėjas vienas išnešiodavo spaudą: laikraščius, žurnalus ir kitą spaudą kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, knygas tiktai sekmadieniais. Liudytojas R. B. paaiškino, kad pareiškėjas prižiūrėjo bibliotekos patalpas, ten buvo laikomas ir jo kompiuteris, kuris jam buvo išduodamas trims valandoms, pareiškėjas išduodavo ir paimdavo jo kompiuterį visomis dienomis. Liudytojas R. B. taip pat paaiškino, kad kai kas antrą dieną nuteistieji susirinkdavo norėdami patekti į penkto aukšto patalpas, pareiškėjas kiekvieną rytą apie 7 val. atrakindavo duris, po pietų pareiškėjas išduodavo kompiuterį, vakare pareiškėjas irgi ateidavo bei paprašydavo nuteistųjų išeiti iš patalpos, kad galėtų užrakinti duris.

Pareiškėjas savo teiginius dėl viršvalandinio darbo ir darbo poilsio ir švenčių dienomis iš esmės grindžia tuo, kad kiekvieną rytą 7 val. atrakindavo biblioteką ir tik 20.30 val. ją užrakindavo. Liudytojai posėdžio metu iš dalies patvirtino šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei nurodė, kad pareiškėją matydavo dirbantį įvairiu laiku. Šis laikas iš dalies sutampa ir su Vilniaus pataisos namų nuteistųjų išvedimo laiko, kurio metu nuteistąjį galima išvesti į darbo vietą, lentelėse nurodytą pareiškėjo išvedimo dirbti laiką, t.y. pirmadieniais – penktadieniais pareiškėjo darbo laikas buvo nuo 8 val. iki 11 val., 16 val. - 18 val. ir 19.30 val. – 20.30 val. Visgi teismas pažymi, jog darbo laikas yra žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kuriuose nagrinėjamu atveju pareiškėjo viršvalandinis darbas nefiksuotas. Bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jis dažnai į darbą ateidavo apie 7 val. ir išeidavo galimai 20.30 val., tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas dirbo daugiau valandų per dieną, nei turėjo. Net ir tuo atveju, jei raktų paėmimas ir grąžinimas būtų fiksuojamas Raktų apskaitos žurnale, tai dar nereikštų, kad pareiškėjas dirbo viršvalandžius (panaši pozicija išdėstyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2595-1062/2019).

Pažymėtina, kad Vilniaus pataisos namų ūkio skyriaus tvarkinio pareigybės aprašymo 30 punkte nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip tris valandas per parą darbotvarkėje nustatytu laiku (3 t. b.l. 12). Pats pareiškėjas posėdžio metu paaiškino, kad į darbą ateidavo iš esmės pagal poreikį, savo nuožiūra, tačiau nenurodė ir nepateikė duomenų, kad jam buvo nurodoma ar jis buvo verčiamas dirbti daugiau negu priklauso pagal darbotvarkę. Psichologė I. N. pažymėjo, kad buvo atkreipusi pareiškėjo dėmesį į tai, kad jis galbūt dirba per daug ir tinkamai nepasiskirsto darbų su kitu darbuotoju. Teismas konstatuoja, kad nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjas savanoriškai sutiko dirbti paskirtą darbą, jį organizavosi pats, toks darbo pobūdis jam iš esmės tiko ir tuo metu buvo priimtinas. Atsakovo atstovas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu pareiškėjui teikė informaciją apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, viršvalandinių darbų trukmę, jei tokio pobūdžio darbai buvo atliekami. Sutiktina su atsakovo atstovu, kad gaudamas atsiskaitymo lapelius, pareiškėjas buvo tinkamai informuojamas apie darbo sąlygas ir jo apmokėjimo tvarką, turėjo galimybę susipažinti su visa su jo darbu susijusia informacija bei kilus neaiškumui kreiptis į įstaigos administraciją. Be to, pagal pareigybės aprašymą jis turėjo informuoti tiesioginį viršininką pakitus darbo procesui. Taigi, nors pareiškėjas bet kuriuo metu galėjo išreikšti savo pageidavimą nebedirbti arba teikti pretenzijas dėl darbo krūvio, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl darbo laiko režimo ir sąlygų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl to, kad dirbo padidintu krūviu, atmetami kaip nepagrįsti.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui dėl darbo sąlygų būtų pablogėjusi sveikata. Be to, aptariamo laikotarpio pabaigoje 2020 m. rugpjūčio 21 d. išduotoje psichologės pažymoje Nr. 65-380 patvirtinama, kad pareiškėjas lankėsi kassavaitinėse psichologinėse konsultacijose, jų eigoje stebimas didėjantis nuteistojo konstruktyvumas tvarkantis su jam kylančiais sunkumais (1 t. b.l. 47). Taigi iš šių duomenų galima spręsti, kad pareiškėjo psichologinė šiuo laikotarpiu netgi gerėjo. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl didelio darbo krūvio jam pablogėjo psichologinė sveikata, vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti, todėl taip pat atmestini.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų atsakovės atstovo Vilniaus pataisos namų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.