Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

2019-06-06 · Civilinė byla Nr. e2-2671-984/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-06
Bylos Nr.
e2-2671-984/2019
Teisminio proceso Nr.
2-44-3-00063-2019-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Katinienė
Atsakovas
R. V. L.
Ieškovas
AB „NEO Finance“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-2671-984/2019Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00063-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 3.2.6.1 (S)
VILNIAUS REGIONO apylinkės teismasSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 6 d.Širvintos
Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų teisėja Asta Katinienė,sekretoriaujant Silverinai Jankauskienei,

dalyvaujant ieškovo akcinės bendrovės (toliau – AB) „Neo finance” atstovei advokato padėjėjai M. J.,

atsakovui R. V. L. ir jo atstovui advokatui A. K.,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą, pagal ieškovo AB „NEO Finance“ ieškinį atsakovui R. V. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 10 841,15 Eur negrąžintą kreditą; 1 000,53 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2019 m. vasario 8 d., kreipimosi į teismą dienos; 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 385,37 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos; 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 455,78 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos; 4 180,24 Eur tarpininkavimo mokestį; 6,24 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d., iki kreipimosi į teismą dienos; 4 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y., nuo 2018 m. rugsėjo 20 d., iki kreipimosi į teismą dienos; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad su atsakovu 2018 m. birželio 6 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui suteikė 6 514,48 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, pagal kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą, mokant ieškovui mėnesines įmokas, pagal sutartyje nustatytą tvarką, sumokant 3 840,92 Eur palūkanų, 403,85 Eur tarpininkavimo mokestį ir kitus mokėjimus pagal sutartį. 2018 m. liepos 18 d. ieškovas su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui suteikė 4 500 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, kuria atsakovas ieškovui įsipareigojo grąžinti suteiktą kreditą, mokant ieškovui mėnesines įmokas, pagal sutartyje nustatytą tvarką, sumokant 2 653,20 Eur palūkanų, 278,97 Eur tarpininkavimo mokestį ir kitus mokėjimus pagal sutartį. Atsakovas sutartimis prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl ieškovas atsakovui 2018 m. lapkričio 20 d. išsiuntė raginimus vykdyti sutartis, o 2018 m. gruodžio 5 d. pranešimu, vienašališkai nutraukė sutartis bei suteikė atsakovui terminą padengti įsiskolinimą (1 t., b. l. 26, 41), tačiau atsakovas su ieškovu neatsiskaitė ir liko jam skolingas 10 841,15 Eur negrąžintų kreditų sumos (6 385,37 Eur pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir 4 455,78 Eur pagal sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat 1 000,53 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanų pagal sutartis, tarpininkavimo mokestį bei sutartines palūkanas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pripažino, kad dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties nepilnai vykdė minėtomis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, tačiau pažymėjo, kad ieškovas taip pat nesilaikė įstatymų reikalavimų, sudarydamas vartojimo sutartis, įtraukė nuostatas, prieštaraujančias įstatymų reikalavimams, nebendradarbiavo su atsakovu, vienašališkai, be teisėto pagrindo, nutraukė sutartis. Mano, kad šiuo atveju turėtų būti taikomi vartojimo sutartis reglamentuojantys teisės aktai (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) nuostatos). Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo atliktus mokėjimus. Ieškovo reikalaujamos priteisti negrąžinto kredito, mokėjimo palūkanų, tarpininkavimo mokesčio, kompensacinių palūkanų sumos, yra niekuo nepagrįstos. Mano, kad yra teisinis pagrindas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų mažinimui, kadangi reikalaujamas priteisti palūkanų dydis yra nepagrįstai didelis, juolab, kad ir vartojimo kredito sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai. Savo poziciją dėl mokėjimo palūkanų mažinimo atsakovas grindė minėto VKĮ nuostatomis, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-485-916/2015). Atkreipė dėmesį ir į kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, įvertinti kredito gavėjo mokumą. Laiko, kad nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojo (atsakovo) interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, o sprendžiant klausimą dėl palūkanų dydžio mažinimo, atsižvelgtina, kad ieškovas nebendradarbiavo su atsakovu, sutartys iki jų nutraukimo buvo vykdomos trumpą laiką – 5 ir 4 mėnesius, įsiskolinimas nebuvo didelis, todėl vienašališkas sutarties nutraukimas neatitiko protingumo ir sąžiningumo principų.

Ieškovas dublike nesutiko su atsakovo atsiliepime nurodytais motyvais ir prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi. Dėl neteisėto sutarčių nutraukimo, mano, kad nepažeidė vartojimo kredito sutarties nutraukimo sąlygų, kadangi vartojimo kredito gavėjas (atsakovas) patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu buvo informuotas apie pradelstą mokėjimą, kuris pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 proc. negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės. Pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Atsakovui pradelsus mokėti ilgiau nei vieną mėnesį ir pradelstam mokėjimui sudarius daugiau kaip 10 proc. negrąžintos kredito dalies, elektroniniu paštu 2018 m. lapkričio 20 d. buvo išsiųsti rašytiniai raginimai ir nustatytas 14 d. terminas skolai padengti. Be to, papildomai 2018 m. gruodžio 5 d. buvo išsiųsti pranešimai dėl vartojimo kredito sutarčių nutraukimo ir suteiktas 5 dienų terminas skolai padengti. Pažymėjo, kad su atsakovu nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d. buvo sudaryti 7 susitarimai dėl skolos dengimo, kurių atsakovas nesilaikė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovui vartojimo kredito suma buvo pervesta, pasinaudojant elektronine pinigų sąskaita. Patvirtino, kad atsakovo motina nuo kredito suteikimo dienos atliko 4 mokėjimus ir pervedė iš viso 440 Eur, o atsakovas per suteiktą 5 dienų terminą skolai padengti, sumokėjo tik 240 Eur. Nurodė, kad vertinant atsakovo gaunamų tvarių pajamų dydį, ieškovas rėmėsi Sodros duomenų bazės duomenimis, o vertinant turimus finansinius įsipareigojimus, atsakovo pateikta informacija, jam nurodžius, jog finansiniams įsipareigojimams skiria 600 Eur, bei UAB „Creditinfo Lietuva“ pateikta informacija. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas, prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartis, turėjo galimybę susipažinti su standartine informacija, kuri kartu su bendrosiomis ir specialiosiomis sąlygomis buvo pateikta atsakovui, kuris, pasirašydamas sutartį, su sąlygomis sutiko. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymint, jog aplinkybė, kad vartotojams suteikiam papildoma apsauga, nereiškia, kad jie gali ja naudotis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Atsakovas triplike nesutiko su ieškovo dublike nurodytais motyvais. Mano, kad ieškovas, vertindamas atsakovo mokumą, nesilaikė VKĮ 8 straipsnio reikalavimų, atsakingą skolinimą reglamentuojančių teisės aktų. Pažymėjo, kad išduodamas paskolą kitų kredito įmonių išduotų paskolų refinansavimui, ieškovas neįvertino visų atsakovo turimų kreditorinių įsipareigojimų, tarp jų ir 10 624,26 Eur įsiskolinimo BnP Finance AB ir to fakto, kad minėtų skolų mokėjimai buvo pradelsti, todėl refinansuojami. Sudarant vartojimo kredito sutartis vartojimo kredito gavėjo vidutinės mėnesio įmokos dydis pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms sudarė daugiau kaip 40 proc. vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų. Be to, atsakovas turėjo mokėti už lizingo būdu įsigytą automobilį kas mėnesį po 172,78 Eur, todėl skolų dengimui viso jis turėjo mokėti 775, 64 Eur, o tai sudarė 57,54 proc. nuo jo gaunamų pajamų. Tokiu būdu ieškovas ne tik nesilaikė savo profesinei veiklai taikomų reikalavimų, bet ir veikė nesąžiningai, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos nesąžiningos konkurencijos įstatymo, Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo reikalavimus. Mano, kad ieškovas vis tiek nepagrindė prašomos priteisti skolos dydžio. Nesutinka su kompensuojamųjų palūkanų priteisimu, kadangi ieškovas nepagrindė, jog atsakovas neįvykdė prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, su kuo siejamas palūkanų skaičiavimas.

Šalies argumentai

Ieškovo atstovė teismo posėdyje palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti jame išdėstytais motyvais. Paaiškino, kad suteiktais kreditais buvo refinansuoti turimi atsakovo kreditai. Pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo (dėl 3 516,84 Eur tarpininkavimo mokesčio). Bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad yra žinomos ieškinio dalies atsisakymo pasekmės

Atsakovas teismo posėdyje pripažino pagrindinę 10 841,15 Eur skolą, ginčydamas kitas reikalaujamas priteisti sumas, kadangi jos aiškiai per didelės. Nurodė, kad NEO Finance, AB buvo vienintelė bendrovė, sutikusi jį kredituoti kitų skolų refinansavimui. Į kredito sutarčių sąlygas nesigilino. Pirminius kreditus ėmė žemės sklypo įsigijimui, už kurį sumokėjo rankpinigius, o paaiškėjus, jog žemės sklypas turi apribojimų, atsisakė jį pirkti, todėl prararo rankpinigius.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas visiškai

Byloje nustatyta, kad šalys 2018 m. birželio 9 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovas atsakovui suteikė 6 514,48 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovui grąžinti vartojimo kreditą, mokant ieškovui mėnesines įmokas, pagal sutartyje nustatytą tvarką (toliau – sutartis Nr. 1).

2018 m. liepos 19 d. ieškovas su atsakovu sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui suteikė 4 500 Eur vartojimo kreditą 60 mėn. terminui, kuria atsakovas ieškovui įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą, mokant ieškovui mėnesines įmokas, pagal sutartyje nustatytą tvarką (toliau – sutartis Nr. 2) (toliau – ir sutartys) (el. b. 1 t., l. 10-25, 43-48, 51-58). Atsakovui sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdant, ieškovas atsakovui 2018 m. lapkričio 20 d. išsiuntė raginimus vykdyti sutartis, o 2018 m. gruodžio 5 d. pranešimais vienašališkai, suteikiant atsakovui dar 5 dienų terminą padengti įsiskolinimus, nuo 2018 m. gruodžio 11 d., nutraukė abi sutartis (el. b. 1 t., l. 9, 26, 41, 49).

Dėl sutarčių nutraukimo teisėtumo

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.886 straipsnis). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovas teisėtai ir pagrįstai vienašališkai nutraukė sutartis ir reikalauja grąžinti kreditų sumą, sumokėti palūkanas ir kitus mokesčius prieš terminą. Be to, atsakovo nuomone, ieškovas netinkamai įvertino jo kreditingumą, nesilaikė atsakingą skolinimą reglamentuojančių teisės aktų.

Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje, kurio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis).

Su atsakovu sudarytų sutarčių 3.5.2, 5.1 punktais, atsakovas įsipareigojo gražinti suteiktą vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainą, laikantis terminų bei kitų sutartyje numatytų įsipareigojimų. Šalių abiejų sutarties 8.4.1 – 8.4.3 papunkčiuose yra nurodyti pagrindai, suteikiantys kredito davėjui vienašališkai, nesikreipiant į teismą, tačiau išsiunčiant vartojimo kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 proc. negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir VKĮ 19 straipsnyje, numatančiame vartojimo kredito sutarties nutraukimo sąlygas vartojimo kredito davėjo reikalavimu.

Byloje nustatyta, kad atsakovui pradelsus mokėti ilgiau nei vieną mėnesį ir pradelstam mokėjimui sudarius daugiau kaip 10 proc. negrąžintos kredito dalies, ieškovas atsakovui elektroniniu paštu 2018 m. lapkričio 20 d. išsiuntė rašytinius raginimus ir nustatė 14 d. terminą skolai padengti (el. b. 1 t., 9, 49). Atsakovui nepadengus įsiskolinimo nurodytu terminu, ieškovas 2018 m. gruodžio 5 d. išsiuntė pranešimus dėl vartojimo kredito sutarčių nutraukimo, suteikiant dar 5 dienų terminą skolai padengti (el. b. 1 t. l. 26, 41). Minėti duomenys patvirtina, kad ieškovas nepažeidė VKĮ 19 straipsnyje bei šalių sudarytų vartojimo kredito sutarčių 8.4. punkte numatytų sutarties nutraukimo sąlygų, o tai sudaro pagrindą abiejų sutarčių nutraukimą pripažinti teisėtu.

Dėl atsakovo kreditingumo vertinimo

Teismas taip pat nesutinka ir su atsakovo nurodyta aplinkybe dėl netinkamo jo kreditingumo įvertinimo, atsakingo skolinimo principo nesilaikymo.

Pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas vertindamas atsakovo gaunamų tvarių pajamų dydį ir kreditingumą, rėmėsi ne tik atsakovo pateikta informacija, bet ir paskaičiavo atsakovo gaunamų pajamų vidurkį pagal Sodros duomenis (vertinant atsakovo paskutinių keturių mėnesių pajamas, gavo 1 364,15 Eur pajamų vidurkį 2018 m. sausio – balandžio mėn., bei 1 347,91 Eur pajamų vidurkį – 2018 m., kovo – birželio mėn.), taip pat atsakovo ir UAB „Creditinfo Lietuva” pateikta informacija dėl turimų finansinių įsipareigojimų (sudarant sutartį Nr. 1, nustatytas finansinių įsipareigojimų dydis lygus 365,02 Eur, ir apskaičiuota galima maksimali mėnesio įmoka – 180,64 Eur; sudarant sutartį Nr. 2, nustatytas finansinių įsipareigojimų dydis, įvertinus dviejų kreditų refinansavimą, lygus 478,96 Eur, ir apskaičiuota galima maksimali mėnesio įmoka – 195 Eur) (el. b. 2 t., l. 54-95). Tokiu būdu, ieškovas priėmė sprendimą sudaryti abi sutartis su atsakovu, kadangi pagal sutartį Nr. 1, mėnesio įmoka atsakovui sudarė 179,33 Eur, o pagal sutartį Nr. 2 – 123,87 Eur (el. b. 1 t., l. 43-48, 51-56). Šie duomenys rodo, kad ieškovas turėjo pagrindą manyti, kad atsakovas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarčių laikotarpį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog visų pirmą kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus apie asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015). Dėl aptartų aplinkybių atsakovo argumentai dėl ieškovo netinkamai atlikto jo kreditingumo įvertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ieškovo nebendradarbiavimo

Teismas taip pat nesutinka ir su atsakovo nurodyta pozicija dėl ieškovo nebendradarbiavimo su atsakovu. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas tiek ikiteisminėje ginčo stadijoje, tiek bylos nagrinėjimo metu siekė su atsakovu sudaryti taikius susitarimus dėl skolų padengimo ir terminų (el. b. 1 t., l. 167), atsisakė dalies reikalavimo, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, ir būtent dėl atsakovo keliamų reikalavimų net atidėjus teismo posėdį, nepavyko sudaryti taikaus susitarimo, todėl negalima laikyti, jog ieškovas su atsakovu nebendradarbiavo. Atsakovui iš viso atlikus tik dalį mokėjimų pagal sutartis (440 Eur sumą padengė jo motina, 240 Eur pats atsakovas), kurie buvo paskirstyti sutarčių 5.10 punkte nustatyta tvarka, atsakovas liko ieškovui skolingas 6 385,37 Eur pagal sutartį Nr. 1 ir 4 455,78 Eur pagal sutartį Nr. 2, t. y. iš viso 10 841,15 Eur negrąžintų kreditų sumos, kuri atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir aptartas teisės normas ir priteistina ieškovui iš atsakovo.

Dėl mokėjimo ir kompensacinių palūkanų priteisimo

Ieškovas, pagal sutartį Nr. 1, prašo priteisti iš atsakovo 621,60 Eur mokėjimo palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos ir 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 385,37 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos bei pagal sutartį Nr. 2, 378,93 Eur mokėjimo palūkanas iki kreipimosi į teismą dienos ir 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 455,78 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, taip pat 6,24 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d., iki kreipimosi į teismą dienos; 4 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 20 d., iki kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas su šiais reikalavimais nesutinka, nes mano, jog sutartyse nustatytos palūkanos yra akivaizdžiai per didelės.

Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (Kasacinio teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-272/2014, Nr. 3K-3-357/2007, Nr. e3K-3-29-248/2016).

Abiejų sutarčių bendrųjų sąlygų 1.16 punkte nustatyta, kad palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti bendrovei už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas. Pagal sutarčių bendrųjų sąlygų 6.1 punktą, atsakovui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Šalys susitarė, kad metinė palūkanų norma pagal abi sutartis yra 20 proc. Taigi, aiškinant šias sutarčių sąlygas, spręstina, kad šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartis, susitarė ir dėl palūkanų, kaip mokesčio už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais, t. y. pelno palūkanų mokėjimo ir dėl prievolės nevykdymo padarinių, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų institutą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą.

Nagrinėjamu atveju, nustatyta, kad abiejų sutarčių sudarymo metu jose numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma buvo ženkliai mažesnė už ginčo laikotarpiu galiojusį VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje numatytą dydį (75 proc.). Atsakovas, nurodydamas, kad prašomos priteisti palūkanos yra akivaizdžiai per dideles, šio teiginio iš esmės nepagrindė. Todėl, nesant konkrečių argumentų, patvirtinančių sutartyse nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinės normos nepagrįstumą, teismas neturi pagrindo jos mažinti. Taip pat pažymėtina, kad atsakovas, pasirašydamas sutartis, su jose nustatytais palūkanų dydžiais susipažino ir sutiko, todėl darytina išvada, kad šalys susitarė tiek dėl pelno palūkanų, tiek dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio, skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Be to, nors atsakovas vartojimo sutarties prasme ir laikytinas silpnesniąja šalimi, tačiau veikdamas kaip vartojimo kredito gavėjas, jis privalėjo pats įvertinti jam pateiktą pasiūlymą ir nuspręsti, ar toks pasiūlymas jam yra tinkamas; pasiūlymui netenkinus, turėjo teisę sutarties nepasirašyti. Teismo vertinimu, atsakovas prieš sudarydamas vartojimo kredito sutartį elgdamasis kaip apdairus ir rūpestingas asmuo (būsimas sutarties kontrahentas) turėjo pareigą perskaityti vartojimo kredito sutartis, susipažinti su visomis prisiimamos prievolėmis ir įvertinti savo finansines galimybes įvykdyti sutartimis prisiimamus finansinius įsipareigojimus. Be to, pagal sutarties bendrųjų sąlygų 8.7 punktą, atsakovas kaip vartojimo kredito gavėjas turėjo teisę atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 dienų terminą nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos, tačiau šia teise nepasinaudojo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), vartotojai negali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą, nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su atsakovo pozicija dėl palūkanų mažinimo, akcentuojant, kad vartojimo kredito sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir aptartas teisės normas, ieškovui iš atsakovo priteistina 1 000,53 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų (621,60 Eur mokėjimo palūkanų pagal sutartį Nr. 1, bei 378,93 Eur mokėjimo palūkanų pagal sutartį Nr. 2), paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos, 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 385,37 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos; 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 455,78 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, 6,24 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d., iki kreipimosi į teismą dienos; 4 Eur sutartinių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 20 d., iki kreipimosi į teismą dienos (CK 6.38 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.251 straipsnis, 6.260 straipsnis, 6.870 straipsnis, 6.873 straipsnis, 6.886 straipsnis).

Dėl tarpininkavimo mokesčio ir dalies ieškinio atsisakymo

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimo, dėl 3 516,84 Eur tarpininkavimo mokesčio sumos, bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad ieškovui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės ir prašo priteisti iš atsakovo tik 663,40 Eur tarpininkavimo mokesčio sumą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas priima ieškinio dalies, dėl 3 516,84 Eur tarpininkavimo mokesčio sumos atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukia, kadangi ieškinio dalies atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms normoms bei viešajam interesui.

Pagal šalių sudarytas vartojimo kredito sutartis tarpininkavimo mokestis, tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei ir kuris apskaičiuojamas sutarties 5.3. punkte numatyta tvarka (sutarties Nr. 1 1.28 punktas, sutarties Nr. 2 1.29 punktas). Tarpininkavimo mokesčio paskirtis yra padengti ieškovo patiriamas išlaidas, susijusiais su ieškovo valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamuose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Jis yra apskaičiuojamas iš anksto, preziumuojant, jog vartojimo kredito gavėjas tinkamai vykdys prievolę.

Nagrinėjamu atveju, atsakovas, pažeisdamas savo sutartinius įsipareigojimus, nevykdė įsipareigojimų, grąžinti kreditus, o pagal sudarytas sutartis bendra vartojimo kredito kaina, įskaičius tarpininkavimo mokestį, nėra didesnė už vartojimo kredito sumą, todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, tai, kad ieškovas dalies ieškinio dėl tarpininkavimo mokesčio atsisakė, laikytina, kad prašomas priteisti tarpininkavimo mokesčio dydis atitinka protingumo ir pagrįstumo kriterijus, sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, todėl ieškovo reikalavimas dėl 663,40 Eur tarpininkavimo mokesčio yra tenkintinas.

Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atsakovas taip pat privalo mokėti ieškovui įstatymo nustatyto dydžio palūkanas, t. y. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nustačius, kad atsakovas sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, ieškovui iš atsakovo priteistinos ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CPK 93 straipsnio 1 dalis nurodo, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas už ieškinį sumokėjo 361 Eur žyminį mokestį (el. b. 1 t., l. 50). Ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų (3 516,84 Eur), iš atsakovo jam priteistinas 282 Eur žyminis mokestis. Be to, iš esmės ieškinį patenkinus visiškai, ieškovui iš atsakovo priteistinos ir 730,01 Eur teisinės pagalbos išlaidos (el. b. 1 t., l. 39, 40, 42; 2 t., l. 100, 103, 109-110, 114-117). Iš viso ieškovui iš atsakovo priteistinos 1 012,01 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, dėl 3 516,84 Eur tarpininkavimo mokesčio sumos ir šią bylos dalį nutraukus, ieškovui grąžintina 75 proc. žyminio mokesčio, už minėtą reikalavimą, t. y. 59 Eur (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

Kadangi iš atsakovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu yra mažesnės, negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290, nustatyta minimali 3 Eur suma, todėl valstybei jos iš atsakovo nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovui UAB „NEO Finance“ (juridinio asmens kodas 303225546) iš atsakovo R. V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 10 841,15 Eur negrąžintų kreditų sumą; 1 000,53 Eur mokėjimo palūkanas; 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 6 385,37 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. vasario 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos; 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 455,78 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos (2019 m. vasario 8 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos; 663,40 Eur tarpininkavimo mokestį; 6,24 Eur sutartines palūkanas; 4 Eur sutartines palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019 m. vasario 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 012,01 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priimti ieškovo UAB „NEO Finance“ ieškinio dalies, dėl 3 516,84 Eur tarpininkavimo mokesčio sumos, atsisakymą ir šią civilinės bylos dalį nutraukti.

Grąžinti ieškovui UAB „NEO Finance“ 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio, už 3 516,84 Eur reikalavimą, t. y. 59 Eur. Žyminį mokestį, remdamasi teismo nutartimi, grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Asta Katinienė