- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-13
- Bylos Nr.
- e2A-13-324/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-03365-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė
- Ieškovas
- A. S.
- Atsakovas
- L. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,
dalyvaujant ieškovui A. S., jo atstovui advokatui V. K., atsakovei L. M., jos atstovei advokatei S. G.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-329-470/2019 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei L. M. dėl piniginio reikalavimo, atsiradusio iš sutarties, ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl įgaliojimo pripažinimo apsimestiniu sandoriu, dalyvaujant trečiajam asmeniui ieškovo pusėje notarei R. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovės 30 000 Eur, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Vilniaus miesto 45-ame notarų biure 2015 m. rugsėjo 14 d. už 35 000 Eur buvo parduotas ieškovui priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Pagal Lazdijų r. 2-ojo notarų biuro notarės 2015 m. liepos 15 d. išduotą įgaliojimą ieškovo vardu sandorį sudarė atsakovė. Ieškovas iš atsakovės 30 000 Eur už parduotą daiktą negavo, nors atsakovė patvirtino, kad pirkėjas visus pinigus už perkamą žemės sklypą pervedė į jos banko sąskaitą. Tokiu būdu atsakovė, turėdama įgaliojimą veikti ieškovo vardu tik turto pardavimo atžvilgiu, nesąžiningai pasinaudojo situacija, kad sandorio tvirtinimas galimas tik sumokėjus perkamo daikto kainą, neteisėtai pasisavino ieškovui priklausančius pinigus už jam priklausiusio turto pardavimą ir suklaidino notarę, kad ieškovas tuos pinigus gavo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė prašė ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis reiškia nesąžiningus reikalavimus, nutylėdamas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Ieškovo paprašyta atsakovė padėjo jam gauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Gavus išvadą Nacionalinės žemės tarnybos specialistai nurodė, kad reikės atlikti daugiau procedūrų, veiksmų tam, kad būtų galima neatlygintinai įgyti lygiavertį žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Ieškovas iki sklypo pardavimo gavo iš atsakovės 5000 Eur, to neginčija. Ieškovas neišdavė atsakovei įgaliojimo tol, kol negavo iš jos 5000 Eur, ir tai reiškia, kad šalys už žemės sklypą atsiskaitė. Ieškovo gauta suma buvo net didesnė, negu valstybės mokėtina kompensacija už valstybės išperkamą žemę. Apie visus atsakovės veiksmus ir išlaidas ieškovui buvo žinoma, jis buvo nuolat apie tai informuojamas. Jam priklausančio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris buvo įregistruotas ir išviešintas iš karto – 2015 m. rugsėjo 28 d., tačiau ieškovas jokių pretenzijų dėl neva jam priklausančių pinigų atsakovei nereiškė, nes iš anksto buvo gavęs to sklypo vertės sumą 5000 Eur.
Šalies argumentai
4. Atsakovė priešieškiniu prašė 2015 m. liepos 15 d. ieškovo išduotą įgaliojimą, patvirtintą Lazdijų rajono 2 notarų biuro notarės R. G. (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) pripažinti apsimestiniu sandoriu, kuriuo buvo dengiamas ieškovo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą, lygiavertį turėtam 2,2483 ha žemės plotui pagal (duomenys neskelbtini) Nacionalinės žemės tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sandoris, sudarytas tarp ieškovo, kaip pardavėjo, ir atsakovės, kaip pirkėjos; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Nurodė, kad atsakovė viena įgaliojimo dalimi veikė kaip įgaliotinė, o kita įgaliojimo dalimi – kaip šalis apsimestinio sandorio, kuriuo siekta pridengti teisės pagal 2015 m. kovo 30 d. išvadą neatlygintinai gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą pirkimo-pardavimo sandorį. Ieškovo ir atsakovės faktinis elgesys leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovas patvirtino ne įgaliojimą kaip pavedimo sandorį, o teisės pirkimo-pardavimo sandorį. Tai pagrindžia aplinkybė, kad surandant žemės sklypą, atliekant kadastrinius matavimas, ieškant pirkėjų ir sudarant žemės sklypo perleidimo sandorį su trečiaisiais asmenimis, atsakovė faktiškai veikė kaip savininkė, o ieškovas dar iki žemės sklypo perkėlimo ir nuosavybės teisių įregistravimo, gavęs iš atsakovės 5000 Eur sumą, ilgą laikotarpį (ieškinys dėl tariamos skolos pareikštas 2018 m. pabaigoje) pretenzijų atsakovei nereiškė, nors įgaliojimą panaikino 2015 m. spalio 12 d.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 30 000 Eur už įgaliojimo pagrindu parduotą miško sklypą, 5 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-10-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 713 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 19,46 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
7. Nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) išvados pagrindu ieškovas įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo A. S. 3,9200 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) mieste. Iš šios žemės 2,2483 ha (vertė 16229,06 litų, dabar 4700,26 eurai) pateko į valstybės išperkamos žemės kategoriją, t. y. ji negalėjo būti grąžinta natūra, bet už ją įgijėjo pasirinkimu galėjo būti atlyginama pinigine kompensacija arba lygiaverčiu žemės sklypu kaimo teritorijoje arba mišku arba vandens telkiniu. Ieškovas pasirinko kompensavimo būdą lygiaverčiu sklypu kitoje vietovėje. Ieškovas 2015 m. liepos 15 d. įgaliojimo pagrindu pavedė atsakovei tvarkyti visus reikalus ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į jam pagal išvadą priklausančią valstybės išperkamą žemę (mišką), perkeliant ją į bet kurią kadastrinę vietovę Lietuvoje. Atsakovė surado laisvą lygiavertį sklypą (duomenys neskelbtini), jos pavedimu buvo atlikti kadastriniai matavimai, parengtas žemės sklypo planas, duomenis ji pateikė Nacionalinei žemės tarnybai, kuri (duomenys neskelbtini)priėmė sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti ieškovui neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį (duomenys neskelbtini) mieste turėtam 4,6428 ha (vertė 4700 Eur) sklypui miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Veikdama jai išduoto įgaliojimo pagrindu, atsakovė surado gretimų žemės sklypų savininkus ir pasiūlė jiems sklypą pirkti, gavo jų atsisakymus, o vėliau surado tinkamą pirkėją UAB (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. rugsėjo 14 d. sklypą šiai bendrovei pardavė už 35 000 Eur. Sudarius įgaliojimą tarp šalių susiklostė teisiniai atstovavimo santykiai, kurių pagrindu atsakovė ieškovo pavedimu turėjo teisę veikti ir veikė jo vardu nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, vėliau pardavimo procese. Šalių atsiskaitymo klausimai už pavedimo pagrindu atliktus veiksmus byloje nebuvo keliami ir nagrinėjami. Nors įgaliojime įrašyta atsakovės teisė gauti pinigus už parduotą pareiškėjo turtą, tačiau tai negali būti traktuojama kaip įgaliotinės teisė pasisavinti gautas lėšas. Pagal įgaliojimo esmę atsakovė ieškovo žemę turėjo parduoti ir už tai gautas lėšas tvarkyti vadovaudamasi ne savo, bet įgaliojimą išdavusio ieškovo interesais ir jo naudai, įvykdžiusi pavedimą ir gavusi lėšas privalėjo su juo atsiskaityti. Atsakovė yra perdavusi ieškovui 5 000 Eur sumą, kai bendra gauta iš pardavimo žemės kaina yra 35 000 Eur, likusi neperduota ieškovui suma sudarė 30 000 Eur. Šią sumą teismas iš atsakovės priteisė ieškovo naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, atsakovės priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. pirmosios instancijos teismas formaliai ir paviršutiniškai išnagrinėjo pareikštus reikalavimus, remdamasis vien ieškovo paaiškinimais, kurių visumos nepagrindžia jokie kiti byloje esantys įrodymai. Teismas iš esmės nenustatė ir nekvalifikavo, kokie vidiniai teisiniai santykiai susiklostė tarp šalių, kas, atsakovės vertinimu, buvo ir yra itin svarbu, vertinant ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumą ir sąžiningumą, atsakovės priešieškiniu pareikštus reikalavimus.
1.2. Nustatant tikrąją šalių valią ieškovui suteikiant atsakovei įgaliojimą ir sprendžiant dėl apsimestinio sandorio, ypatingą svarbą byloje turėjo paties ieškovo pripažintas faktas, kad su atsakove buvo tartasi dėl atlyginimo už jos paslaugas, tačiau atsakovas negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių įgaliojime nurodyta, jog įgaliojimas neatlygintinis. Vien toks šalies pripažinimas paneigia įgaliojimo (kaip išorinio sandorio) atitikimą tikrajai šalių valiai, tikriesiems susitarimams. Iš ieškovo paaiškinimų teismas galėjo padaryti išvadą, kad ieškovas pripažįsta, jog tarp jo ir atsakovės susiklostė atlygintinų paslaugų teisiniai santykiai, o esant kitokiai atsakovės pozicijai, pagal kurią atsakovė laikė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai, teismas privalėjo pašalinti šiuos prieštaravimus ir kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius tikruosius teisinius santykius. Neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad sudarius įgaliojimą tarp šalių susiklostė teisiniai atstovavimo santykiai, kurių pagrindu atsakovė ieškovės pavedimu turėjo teisę veikti ir veikė jo vardu nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, vėliau pardavimo procese. Ji prieštarauja paties ieškovo pripažintiems faktams.
1.3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, ir išoriniai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Šiuo atveju iš byloje pateiktų įrodymų, ieškovo pripažintų faktų, paties įgaliojimo turinio akivaizdu, kad įgaliojimas neatitiko vidinės, tikrosios abiejų šalių valios. Priimdamas skundžiamą sprendimą, suabsoliutindamas išorinį sandorį – ieškovo išduotą įgaliojimą, esant jo akivaizdžiam neatitikimui su vidine šalių valia, nekvalifikuodamas vidinių ginčo teisinių santykių, pirmos instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant ir aiškinant CK 1.87, 6.193 straipsnių nuostatas, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą.
1.4. Nors iš kai kurių ginčijamo sprendimo motyvų galima daryti išvadą, kad teismas kažkiek aiškinosi šalių valią, iš dalies vertino jų elgesį prieš ir po įgaliojimo išdavimo, tačiau nenustatė, kokie santykiai tarp šalių susiklostė, be jokio pagrindo vidinius šalių santykius sutapatindamas su išoriniais, įformintais 2015 m. liepos 15 d. ieškovo išduotu įgaliojimu.
1.5. Pirmos instancijos teismas detaliai neanalizavo ir nevertino įgaliojimo turinio, jo apimties, kas buvo svarbu vertinant byloje pareikštus reikalavimus ir nustatant tikrąją šalių valią. Pagal suteiktų įgaliojimų apimtį atsakovei iš esmės buvo suteikti įgaliojimai, apimantys visas su nuosavybe susijusias teises, taip pat ir pareigas, tačiau pirmosios instancijos teismas to neįvertino.
1.6. Pirmosios instancijos teismas sprendime akcentavo įgaliojimo neatlygintinumą, įrodymų dėl kainos dydžio už išvadą nebuvimą, tačiau tokie teiginiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teisiškai reikšminga tai, kad 5000 Eur suma atsakovės ieškovui buvo sumokėta dieną prieš ir tą pačią dieną prieš įgaliojimo išdavimą, kai dar nebuvo perkeltos ieškovo nuosavybės teisės į žemės sklypą ir dar nebuvo gauta jokių pajamų už šį žemės sklypą. Šis faktas svarbus sprendžiant apie tikrąją šalių valią. Atsakovė teigė, kad minima suma ir buvo išvados pirkimo – pardavimo kaina, kuri iš esmės labai artima pačioje išvadoje nurodytai žemės sklypo vertei, o ieškovas teigė nesupratęs, už ką jam buvo sumokėta. Atsakovės vertinimu, nebuvo jokio pagrindo tikėti ieškovo paaiškinimais, kad jis nesuprato, už ką jam buvo sumokėta 5000 Eur suma prieš išduodant įgaliojimą, nes pinigai pervesti į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą, kurią atsakovei nurodė ieškovas. Dėl to labiau tikėtina, kad jis žinojo apie šių pinigų paskirtį, susitarimus dėl to. Teismui turėjo kelti abejonių šalių valia, išoriškai išreikšta ginčijamu įgaliojimu, nes, kai įgaliojimas neatlygintinis, kai žemės sklypas dar nebuvo nei perkeltas, nei parduotas, kokiu pagrindu atsakovė turėjo ir galėjo mokėti ieškovui 5000 Eur. Ieškovas disponuoja savo sąskaita banke, bet nesiaiškinta ir nenustatyta, dėl kokių priežasčių jis suteikė teisę atsakovei gauti pinigus, kodėl tai buvo būtina. Teismo argumentai, kad atsakovės atliktų mokėjimų paskirtyse yra nurodyta „sąskaitos papildymas“, nėra teisiškai reikšminga konstatuojant neįrodytą faktą, jog buvo sumokėta sutarta kaina už išvadą. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas po įgaliojimo išdavimo iki jo panaikinimo ir per protingą laiką po to būtų kreipęsis į atsakovę, domėjęsis jos veiksmais, savo nuosavybe (jei save laikė savininku), reikalautų sumokėti likusius pinigus.
1.7. Teismas klaidingai nurodė, kad įgaliojimo iniciatorė buvo atsakovė. Tai neatitinka nei šalių paaiškinimų, nei įgaliojimo esmės. Įgaliojimas yra vienašalis sandoris ir juo valią išreiškė ieškovas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu tik patvirtino, kad pasiūlė kreiptis į Lazdijuose dirbančią notarę, kad paskambino į biurą dėl susitikimo laiko, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė pasiūlė ieškovui suteikti jai įgaliojimą su tokiomis plačiomis teisėmis.
1.8. Pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo ir aiškino išvados pirkimą- pardavimą ir žemės sklypo pirkimą-pardavimą. Jeigu ieškovas teigė, kad dar iki įgaliojimo domėjosi žemės sklypų kainomis, jis tai privalėjo įrodyti, o ne atsakovė privalėjo tai paneigti. Antra, teismas nepagrįstai sutapatino du objektus: išvadą, joje numatytas teises, ir miško paskirties žemės sklypą (ginčo žemės sklypą). Išvadoje numatytų teisių kaina negali būti ir nebuvo tokia pat, kaip žemės sklypo kaina. Teismas ignoravo aplinkybes, kad įgaliojimas išduotas dar iki ginčo žemės sklypo atsiradimo, iki to, kai ieškovui buvo „perkeltos“ jo nuosavybės teisės į miško paskirties ginčo žemės sklypą. Atsakovė įrodinėjo, kad su ieškovu susitarė dėl išvadoje suteiktų teisių pirkimo – pardavimo, o ne dėl konkretaus žemės sklypo pirkimo. Ieškovas pripažino, kad iki tol, kol buvo perkeltos jo nuosavybės į ginčo sklypą, buvo būtina atlikti nemažai veiksmų, patirti išlaidų, ir kad tokius veiksmus atliko, išlaidas patyrė būtent atsakovė. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas turi pilnamečių išsilavinusių vaikų ir anūkų, tačiau neišdavė neatlygintino įgaliojimo savo artimiems giminaičiams, kurie galėjo visus veiksmus už jį atlikti.
1.9. Nepagrįsti, neatitinkantys bylos medžiagos teismo teiginiai, kad atsakovės nurodyta aplinkybė apie neturėjimą laisvų piniginių lėšų sumokėti ieškovui už perkamą išvadą, jų skolinimąsi šiam tikslui iš trečiojo asmens ir tam patvirtinti į bylą pateikta paskolos sutartis niekaip nepatvirtina, kad skolintas lėšas atsakovė panaudojo pirkimo – pardavimo sandoriui apmokėti. Tai patvirtina byloje pateikta paskolos sutartis bei mokėjimo pavedimai, kurių atlikimo datos yra tos pačios arba labai artimos iki mokėjimų atlikimo ieškovui (2015-07-13 gauta 2500 Eur, 2015-07-14 gauta 1700 Eur ir 2015-07-15 gauta 800 Eur, atitinkamai visa ši suma ieškovui perversta 2015-07-14 ir 2015-07-15).
Atsiliepimas
9. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. apeliaciniame skunde atsakovė atkartoja priešieškinio teiginius, nepateikdama konkrečių vertinimo pažeidimų, dėl kurių galėjo būti netinkamai išspręsta byla. Atsakovė apsiriboja teiginiais, ką pirmosios instancijos teismas turėjo ar ko neturėjo nustatyti, tačiau nepateikia konkrečių motyvų ir pagrindų, kodėl teismas vienaip ar kitaip turėjo pasielgti remiantis konkrečiais duomenimis. Byloje esančių įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga ir tai nebūtinai turi patikti kuriai nors šaliai, nes sprendimas nėra taikos sutartis.
2.2. Atsakovė tvirtina, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Šioje byloje turi esmės tai, kad atsakovė yra patirties turintis asmuo, veikiantis nekilnojamojo turto nuomos, tarpininkavimo srityje, ji tai pripažino. Ieškovas yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, sandorių sudarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų, šioje srityje neturintis reikiamų žinių asmuo, kreipęsis pagalbos srityje, kurią atsakovė išmano. Priešieškinyje nurodyta, kad atsakovė ieškovą pažįsta nuo 2005 metų, kuomet ieškovas pardavinėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o atsakovė tarpininkavo to žemės sklypo pirkėjui. Žinodamas, kad atsakovė tarpininkauja, padeda atlikti įvairius žemėtvarkos klausimus, praėjus 10 metų ieškovas nusprendė kreiptis vėl į atsakovę, kad ji jam atstovautų bei padėtų sutvarkyti kitus žemės tvarkymo klausimus, ko pasekoje atsakovei ir buvo išduotas ginčo įgaliojimas su jame nurodytomis atsakovės teisėmis bei pareigomis. Atsakovė priešieškinyje taip pat pripažino, kad ginčo įgaliojime nurodytiems veiksmams atlikti tvarkant ginčo žemės sklypo nuosavybės klausimus reikės vaikščioti po miškus, pas matininkus, gauti kaimyninių sklypų savininkų leidimus, todėl Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai patarė įgalioti kokį nors jauną šeimos narį, kad tuo užsiimtų. Tokių atsakovės faktinių aplinkybių nurodymas priešieškinyje leidžia atskleisti tikrąją ginčo įgaliojimo prasmę ir esmę, nes jis atsakovei buvo išduotas tik dėl vienintelės priežasties – ieškovas pats dėl amžiaus ir sveikatos būklės neturėjo galimybių atlikti ginčo įgaliojime nurodytų veiksmų, susijusių su žemės nuosavybės dokumentų sutvarkymu (ko neneigia ir atsakovė). Atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu aiškiai patvirtino, kad atsakovas buvo atėjęs „dėl išvados išsikėlimo, nurodė, kad nenori kompensacijos, o nori išvadą išsikelti“.
2.3. Dėl įgaliojimo išdavimo laiko ir turinio į notarę kreipėsi atsakovė, patvirtinusi, kad ji, o ne ieškovas parinko ir notarą. Dėl to iš esmės nepagrįsti atsakovės teiginiai apie įgaliojimą kaip vienašalį sandorį, nes jis buvo atsakovės iniciatyvos vaisius.
2.4. Tarp šalių susiklostė ne pirkimo pardavimo, o atstovavimo įgaliojimo pagrindu teisiniai santykiai, kurie pagal tikrąją šalių valią įforminti atsakovės ginčijamame įgaliojime. Šalių tikroji valia buvo išduoti įgaliojimą atsakovei, siekiant, kad ji padėtų atlikti įgaliojime nurodytus žemėtvarkos veiksmus, kurių dėl prastos sveikatos ir senyvo amžiaus pats atsakovas nebūtų pajėgęs atlikti. Atsakovės teiginys apie ieškovo siūlymą pirkti išvadą dėl žemės sklypo, įvardinto įgaliojime, yra nepagrįstas, tai jos gynybinė pozicija siekiant išvengti atsakomybės.
2.5. Įgaliojimas išduotas tada, kai šalims buvo jau žinoma, jog yra keletas sklypų, atsakovei žinant, kur sklypas bus suformuotas. Atsakovė nepateikė duomenų, kodėl neturėjo galimybės sudaryti preliminariosios sutarties, o reikėjo sudaryti apsimestinį sandorį jį įforminant įgaliojimu, kas neatitinka tikrovės ir logikos, įvertinus ieškovo ir atsakovės išsilavinimą, veiklos sritis ir ieškovo sveikatos būklę. Atsakovė nepagrindė, kas patvirtina šalių ketinimus sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, o ne įgaliojimą. Jos mokėjimo pavedimai ieškovui yra be paskirties, byloje įvardijamos pagal atsakovės interpretaciją. Nesant duomenų dėl ikisutartinių derybų ar kitokių veiksmų atlikimo, nėra pagrindo konstatuoti įgaliojimo apsimestinumą, jį kvalifikuoti pirkimo pardavimo sutartimi.
2.6. Nelogiški ir nepagrįsti ir atsakovės teiginiai dėl 5000 Eur pavedimų atlikimo ieškovui kaip pirkimo pardavimo kainos sumokėjimo. Atsakovė kaip atitinkamų žinių nekilnojamojo turto valdymo/disponavimo, tarpininkavimo srityje turintis asmuo, byloje patvirtinęs žinojimą galimos rizikos dėl įgaliojimo, kuris gali būti atšauktas, negalėjo nežinoti ir nenurodyti pinigų pervedimo paskirties (pvz., „atliekamas mokėjimas už išvadą“, tuo tarpu mokėjimų paskirtis yra „sąskaitos papildymas“).
2.7. Neįtikinami atsakovės teiginiai, kad išvados pirkimui skolinosi pinigus pagal 2015 m. liepos 15 d. sudarytą paskolos sutartį. Mokėjimai, kuriais ji ieškovui pervedė 5 000 Eur, atlikti 2015 m. liepos 14 d. ir 2015 m. liepos 15 d. Nėra aišku, kodėl atsakovė pervedė dalį sumos 2015 m. liepos 14 d., nors neturėdama pinigų juos skolinosi 2015 m. liepos 15 d.; kodėl paskolos sutartyje nurodyta, kad skolinamasi 5500 Eur, o teismo posėdžio metu atsakovė aiškino, kad skolinosi 5000 Eur, 1000 Eur yra palūkanos, nors sutartyje palūkanos 500 Eur; kodėl atsakovė teismo posėdžio metu tikino apie sutarimą, kad paskola bus grąžinta po pardavimo, kai paskolos sutartyje numatytas konkretus paskolos gražinimo terminas iki 2015 m. spalio 1 d. Šios aplinkybės nesutampa ne tik su bylos medžiaga, bet ir pačios atsakovės teiginiais, kurie nuolat kito, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo jais tikėti. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovė neturėjo 5000 Eur piniginių lėšų ir kad buvo priversta jų skolintis, tai paneigia 2015 m. liepos 14 d. pavedimas. Akivaizdu, kad paskolos sutartis visais atvejais buvo surašyta vėliau, nei atlikti du pavedimai. Joje numatyta, kad paskola suteikiama ne vėliau kaip iki 2015 m. liepos 15 d. paskolos pinigus pervedant į atsakovės sąskaitą arba perduodant grynaisiais, todėl akivaizdu, kad paskolos sutartis taip pat sudaryta dėl akių, po pavedimų ieškovui atlikimo.
2.8. Atsakovės siekiamas pripažinti sandoris būtų niekinis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka vertinama pirmosios instancijos teismo išvada, kad notariškai patvirtintame įgaliojime išreikšta įgaliotojo (ieškovo) valia pavesti įgaliotinei (atsakovei) tvarkyti visus reikalus ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į įgaliotojui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus išvados pagrindu priklausančią valstybės išperkamą žemę (mišką), perkeliant ją į bet kurią kadastrinę vietovę Lietuvoje ir po to parduodant, nėra įgaliotojo teisės į ateityje nuosavybėn įgytiną žemės sklypą pardavimo įgaliotinei sutartis.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nusprendė apie tikrąją šalių valią ir nenustatė jų vidinių santykių, kurie buvo išreikšti ieškovui suteikus įgaliojimą atsakovei tvarkyti visus reikalus ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į ieškovui pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus išvadą priklausančią valstybės išperkamą žemę (mišką) perkelti į bet kurią kadastrinę vietovę Lietuvoje, gauti nuosavybės dokumentus, gavus dokumentus tvarkyti ir valdyti, pilnai disponuoti minėta žeme (mišku), pasirašyti visas įstatymų leidžiamas sutartis, pardavimo – pirkimo aktus notarų biure, gauti pinigus.
13. Jei kyla šalių ginčas dėl sutarties aiškinimo, taikytinos sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
14. Iš ieškovo paaiškinimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, rašytinių įrodymų bei nuosavybės teisių atkūrimo byloje užfiksuotos nuosavybės teisių atkūrimo eigos nustatyta, kad ieškovas turėjo teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę (duomenys neskelbtini), dalis jos buvo atkurta 2005 m., kita žemės dalis buvo išperkama valstybės. (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriuje jis sužinojo, kad lygiaverčio sklypo kitoje vietovėje gavimui tą vietovę jis turi nurodyti, t.y. susirasti laisvą žemės sklypą. Ieškovo teigimu, neturėdamas reikiamų žinių bei pakankamos sveikatos, nuėjo į atsakovės darbovietę prašyti jos pagalbos surandant žemės sklypą, į kurį galėtų būti atkurta nuosavybė, atlikti visus šio proceso įgyvendinimui reikalingus veiksmus ir, atkūrus nuosavybę, surasti sklypo pirkėją, sklypą pelningai parduoti, kad pasididintų išvadoje nurodytą žemės kainos sumą. Ieškovas nurodė žinojęs atsakovę kaip kito savo sklypo pirkėjo atstovę 2005 m., kaip tam reikiamų gebėjimų turintį asmenų (atsakovė pripažino dirbanti nekilnojamojo turto nuomos srityje). Atsakovė padėti sutiko ir pasakė, kad reikės nuvykti į (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių dėl perkėlimo. Abiems ten nuvykus sužinojo sklypo perkėlimo vietovę ir kad reikės atlikti sklypo formavimo veiksmus. Tam, kad perkėlimo reikalais ieškovui nereikėtų važinėti, skyriaus darbuotojai patarę ką nors įgalioti. 2015 m. vasario 27 d. (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriuje ieškovas pateikė prašymą, nurodydamas (duomenys neskelbtini) kadastrinę vietovę ((duomenys neskelbtini)) žemės iškėlimui. 2015 m. kovo 30 d. ieškovas gavo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyrius išvadą dėl savo teisės atkurti nuosavybės teisę į 3,9200 ha žemės, kurios dalis yra išperkama valstybės, jo nurodytoje kadastrinėje vietovėje. Išvadoje nurodyta, jog ieškovas pageidauja gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypui, iš kurio valstybės išperkamai žemei priskirta 2,2483 ha 4700,26 Eur vertės. Pagal 2015 m. liepos 15 d. ieškovo atsakovei išduotą įgaliojimą ji atliko veiksmus, reikalingus žemės sklypo suformavimui nuosavybės teisei atkurti. 2015 m. liepos 29 d. ieškovui buvo atkurta nuosavybės teisė į 4,6428 ha žemės sklypą 4700 vertės (duomenys neskelbtini).
15. Atsakovė paaiškino, jog, ieškovui 2015 m. vasario mėn. kreipusis dėl (duomenys neskelbtini) turėtos žemės nuosavybės teisės atkūrimo, suteikiant sklypą kitoje vietovėje, sutiko jam pagelbėti surandant lygiavertį sklypą. Nieko iš jo pirkti negalvojusi. Pasidomėjus (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriuje sužinojo, kad išvada apie nuosavybės teisės atkūrimą tokiu būdu išduodama tik tada, kai pretendentas nurodo konkrečią vietovę, kurioje yra lygiavertis sklypas. Tokią vietovę radusi (duomenys neskelbtini) rajone. Maniusi, jog užteks ieškovui padėti parašyti prašymą dėl iškėlimo, tačiau ieškovas paprašė kartu važiuoti į (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių. Ten nuvykus sužinoję apie veiksmus, kurių reikės sklypo suformavimui nuosavybės teisei atkurti. Atsakovui dėl amžiaus buvo patarta įgalioti gimines, ji patarusi duoti įgaliojimą vaikams. Ieškovas paprašė jos „paimti tą įgaliojimą“. Norėdama padėti žmogui, neatlygintinai sutiko pagelbėti atliekant ir kitus nuosavybės teisių atkūrimo veiksmus. Po dviejų savaičių ieškovas pasakė radęs skelbimą, kaip būtų galima parduoti išvadą dėl žemės sklypo perdavimo nuosavybėn. Kavinėje abu susitikę su skelbimo autoriumi, kuris pasakė supirkinėjantis išvadas ir nurodė jų pirkimo schemą: sumokėtų išvadoje nurodytą žemės kainą ir pagal atsakovo įgaliojimą ir išsikeltų žemės sklypą į savo nuožiūra pasirinktą vietovę. Ieškovas jam atsakė pagalvosiąs, grįžtant į atsakovės kontorą pasiūlė išvadą pirkti jai, nes to žmogaus nepažįstantis. Neturėdama pirkimui pinigų atsakovė atsisakė, tačiau vėliau ieškovas kelis kartus prašė, kad ji nupirktų išvadą už ne mažesnę nei joje nurodytą kainą 4800 Eur. Sutiko sumokėti 5000 Eur, pinigus pasiskolino ir, pasitikėdama ieškovu, per tris kartus juos ieškovui pervedė. Po to suorganizavusi vizitą pas notarę, kuriai abu pasakė, jog atsakovei atiteko ieškovo turtas – išvada, kad su tuo turtu ji viską galėtų daryti. Žinojusi, jog išvados pirkimas negalimas. Buvo patvirtintas įgaliojimas, pagal kurį ji atliko nuosavybės teisei atkurti reikalingus veiksmus. Ieškovui iškart pasakė, kad sklypą parduos, daugiau juo ieškovas nebesidomėjo. Sklypą pardavė pagal skelbimą, sandoris buvo išviešintas, ieškovas pretenzijų ilgai nereiškė.
16. Ieškovas pripažino, jog domėdamasis žemės kaina pagal skelbimus, rado išvadų pirkėją, neginčijo atsakovės nurodytų aplinkybių apie susitikimą su juo, tačiau teigė šiam asmeniui nurodęs išvados neparduosiąs. Už tokią kainą išvados jis nepardavinėjo. Atsakovei jos pirkti nesiūlė. Kai atsakovė iš to asmens išgirdo apie galimybę žemę išsikelti, pasakė ieškovui padėsianti. Nurodė, jog reikės laiko surasti pirkėją bei įgaliojimo, kurį ir pasirašęs. Po to atsakovė jam telefonu neatsiliepinėjo. Nuvykus pas ją pasakė, jog sklypas parduotas, o su ieškovu ji atsiskaičiusi. Dėl konkretaus atlygio už atsakovės paslaugas nesitarė. Susitarė, kad apie užmokestį už pagalbą spręsią tada, kai žemę parduos („jei bus gera kaina, tai ir užmokestis bus didesnis“). Supratęs, kad kai viskas bus sutvarkyta, bus deramasi dėl atlyginimo. Pripažįsta atsakovės suteiktų paslaugų atlygintinumo poreikį. 5000 Eur atsakovė jam sumokėjo savo iniciatyva, motyvuodama blogos ieškovo sveikatos poreikiu, teigdama, jog paskui vis tiek reikės atsiskaityti už žemės sklypą. Atsakovės sumokėtus 5000 Eur norėjo sugrąžinti, kokiomis aplinkybėmis – neprisimena. Nežino, kodėl tvirtinant įgaliojimą nenurodė savo banko sąskaitos numerio pinigų už parduodamą sklypą pervedimui. Po įgaliojimo patvirtinimo atsakovė jam nebeatsiliepinėjo telefonu, todėl, sužinojęs apie sklypo pardavimą, nuvyko į jos kontorą, parašė jai pretenziją ir kreipėsi į teismą.
17. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog šalys nesusitarė dėl nuosavybės teisės į ieškovo nuosavybėn sugrąžintiną žemės sklypą perleidimo atsakovei ir 2015 m. liepos 15 d. patvirtintu įgaliojimu ieškovas neperleido atsakovei nei teisės atkurti ieškovo nuosavybės teisę į ginčo sklypą, nei paties šio sklypo.
18. Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, išvardintiems įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Neatsižvelgiant į piliečių, kurie pagal sutartį dėl teisės perleidimo įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į miesto žemę, skaičių, šios teisės jiems atkuriamos tokiomis pat sąlygomis ir tvarka, kaip jos būtų atkuriamos šių teisių perleidėjui. Atsakovė nėra subjektas, kuriam ieškovas, turėjęs teisę atkurti nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, būtų galėjęs šią teisę perleisti. Atsakovė nurodė tai žinojusi. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), todėl, jei ir būtų galima laikyti, jog šalys susitarė dėl nurodomos teisės perleidimo, pridengto 2015 m. liepos 15 d. įgaliojimu, toks sandoris būtų niekinis.
19. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsakovė neįrodė susitarimo dėl teisės perleidimo bei tokio perleidimo fakto. Įrašas įgaliojime apie jo neatlygintinumą savaime nereiškia neatlygintino jame nurodytų atsakovės paslaugų teikimo, patvirtinančio apeliantės siekiamą įrodyti susitarimą. Visų pirma, atsakovė nurodė visas paslaugas sutikusi suteikti neatlygintinai, gera valia norėdama padėti žmogui, taigi įrašas įgaliojime apie jos paslaugų neatlygintinumą atsakovės valią atitiktų. Visgi pažymėtina, jog atsakovės paaiškinimai dėl paslaugų neatlygintinumo prieštaringi. Atsiliepime į ieškinį ji nurodė, jog tarp jos ir ieškovo susiklostė atstovavimo ir paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Visomis nuosavybės teisės atkūrimo procedūromis ji rūpinosi savo ir skolintomis lėšomis, pasitelkdama trečiuosius asmenis, ieškovas finansais ir veiksmais neprisidėjo. Veikdama pagal įgaliojimą, ji patyrė apie 20 000 Eur išlaidų. Pinigus už parduotą žemę gavusi, tačiau didžiąja sklypo kainos dalimi buvo padengtos jos išlaidos. Tai iš esmės atitinka ieškovo, nuosekliai nepripažinusio atsakovės paslaugų neatlygintinumo, poziciją – atsilyginimą jis teigė supratęs kaip užmokestį, priklausomą nuo to, kokia kaina atsakovė sklypą parduos, šią aplinkybę patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje.
20. Atsiliepime į ieškinį nurodyta atsakovės pozicija paneigia ir apeliacinio skundo argumentą, jog susitarimą dėl teisės perleidimo įrodo prieš įgaliojimo patvirtinimą ieškovui sumokėti 5000 Eur. Atsakovė atsiliepime patvirtino nebuvusi ir nesanti nesąžininga ieškovo atžvilgiu, visada informavusi jį apie savo veiksmus, procesus, patiriamas išlaidas, ieškovas gavo pinigus už jam priklausiusį turtą, ilgą laiką nereiškė jokių pretenzijų dėl likusios sumos, kadangi aiškiai žinojo ir suprato, kiek išlaidų, pastangų, žinių ir laiko pareikalavo visas procesas iki sandorio sudarymo. Remiantis šiuo pripažinimu, siejant jį su įgaliojimą patvirtinusios notarės paaiškinimu apie įgaliojimo apimties nustatymą pagal įgaliotojo pageidavimą ir valią (notarė paneigė atsakovės teiginį apie abiejų šalių atskleistą valią perleisti teisę į būsimą žemės sklypą), nereikšmingais laikytini apeliantės argumentai apie 5000 Eur sumokėjimo datą bei šių pinigų pasiskolinimą kaip jos siekiamo pagrįsti susitarimo įrodymą. Tai papildomai paneigia ir mokėjimo paskirties už išvados ar žemės sklypo pirkimą neįvardijimas. Remiantis šiais duomenimis atmestini apeliantės argumentai apie nevienodą išvados (teisių) ir žemės sklypo kainą ir konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo priteistą sumą atsakovė pasiliko kaip atlygį už ieškovui suteiktas paslaugas, įformintas įgaliojimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šalių atsiskaitymo klausimai už pavedimo pagrindu atliktus veiksmus šioje civilinėje byloje nekeliami ir nenagrinėjami.
21. Apeliantės siekiamo pagrįsti apsimestinio sandorio neįrodo ir įgaliojimų apimtis bei ieškovo banko sąskaitos rekvizitų neįvardijimas – visus jame nurodytus veiksmus atsakovė įgaliota atlikti atstovaujant ieškovą, o jo banko sąskaitos duomenys jai buvo žinomi. Notarė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad sandorio įgaliojimo turinys šalims buvo išaiškintas, šalys jį suprato, kas paneigia apeliantės teiginius dėl įgaliojimo kaip apsimestinio sandorio. Tai, kad jį tvirtinant dalyvavo atsakovė, paneigia jos teiginius dėl įgaliojimo turinio apimties bei vienašalio sandorio, kurio atsakovė neva negalėjo įtakoti – būtent atsakovė kontroliavo šio sandorio sudarymo aplinkybes ir turinį, ką patvirtina jos pačios ir notarės paaiškinimai, kuriems atsakovė neprieštaravo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti apie kitokią, nei nurodyta įgaliojime, vidinę įgaliotojo ir įgaliotinės valią. Apeliantė logiškai nepagrindė priežasčių, dėl kurių buvo neišvengiamas apsimestinis sandoris, neįrodė, kodėl nebuvo galimybės sudaryti preliminarią žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį, kas patvirtina šalių ketinimus sudaryti pirkimo pardavimo, o ne pavedimo atlikti veiksmus ieškovo vardu sutartį. Aplinkybė, jog pavedimas buvo suteiktas ne ieškovo vaikams, o atsakovei, įgaliojimo apsimestinumo neįrodo – nėra ginčo dėl to, kad ieškovas atitinkamus įgalinimus atsakovei suteikė dėl jos žinių ir gebėjimų specifinėje srityje.
22. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų atskirai neanalizuoja ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).
23. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2019 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.