Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-04 · Civilinė byla Nr. 2S-1036-464/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-04
Bylos Nr.
2S-1036-464/2013
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-10768-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Dalia Kačinskienė
Kreditorius
UAB „4Finance“
Skolininkas
P. B.
Kategorijos
  • 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1036-464/2013Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10768-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 125.11.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „4Finance“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „4Finance“ pareiškimą skolininkui P. B. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „4Finance“ 2013-03-29 kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo (b.l. 1), kuriuo prašė priteisti iš skolininko P. B. 500 Lt skolos, 493,02 Lt sutartinių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 11 Lt žyminio mokesčio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus m. apylinkės teismas 2013-04-02 nutartimi (b.l. 2-3) atsisakė priimti kreditoriaus UAB „4Finance“ pareiškimą ir grąžino jam sumokėtą 11 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito teisiniai santykiai. Kreditorius iš skolininko prašo priteisti 500 Lt skolos, 493,02 Lt palūkanų (121,67 proc. metinė norma, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 218,87 proc.) dydžio palūkanas. Atsižvelgęs į susiformavusią teismų praktiką teismas sprendė, kad palūkanos negali leisti nukentėjusiajai šaliai (kreditoriui) piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies (skolininko) sąskaita. Vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais teismas padarė išvadą, kad 121,67 procentų dydžio metinės palūkanos laikytinos neprotingai didelėmis. Atsižvelgęs į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris vartojimo kredito sutartį su kreditoriumi sudarė prisijungimo būdu, turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, teismas padarė išvadą, kad kreditoriaus prašomos priteisti iš viso 493,02 Lt dydžio palūkanos yra aiškiai per didelės, o kreditoriaus prašymas priteisti šias palūkanas - aiškiai nepagrįstas. Kadangi bylų dėl teismo įsakymo išdavimo institutas yra specifinis ir dėl jo specifikos negali būti taikomos netesybų ir palūkanų mažinimo normos, nes to nėra numatyta CPK XXIII skyriaus nuostatose, teismas kreditoriaus pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą atsisakė priimti (CPK 435 str. 2 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorius UAB „4Finance“ atskiruoju skundu (b.l. 6-7) prašo panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai nustatė aplinkybę, jog taikoma bendra vartojimo kredito kaina yra neprotingai didelė. Teismas visiškai nevertino Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. ir paskolos rizikingumo, dėl ko buvo neteisingai išspręstas pareiškimo priėmimo klausimas. Teismo išvada, kad 121,67 proc. dydžio palūkanos yra neprotingai didelės, nepagrįsta. Sutartis su skolininku sudaryta 2011-06-27, galiojant pirmajai Vartojimo kredito įstatymo redakcijai, pagal kurios 21 str. 2 d. buvo preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 250 proc. Taigi pareiškėjo taikyta norma sutarties sudarymo metu neviršijo minėto įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos ribos, nuo kuriuos yra preziumuojama, kad vartojimo kredito kaina nėra protinga, pagrįsta, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Netaikant įstatymo nustatytos prezumpcijos, visos kitos teismo nustatytos aplinkybės turi būti pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Tuo tarpu skundžiamoje nutartyje yra tik abstrakčiai nurodoma teismų praktika ir bendrosios teisės normos. Teismas nepateikė jokių nuorodų į konkrečias bylas, jokių faktinių duomenų vertinimo, kurie pagrįstų būtinybę taikyti žemesnį protingos kainos standartą nei buvo nustatęs įstatymo leidėjas Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. Teismas visiškai nevertino suteikto kredito rizikos laipsnio, jo administravimo savikainos ir kitų aplinkybių, kurios pagrįstų, kad vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. ribose nustatyta kaina pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir davėjo interesų pusiausvyrą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinėje byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo.

Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, yra aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog teismas, išdavęs teismo įsakymą, informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Iš apelianto pateikto teismui pareiškimo turinio (b.l.1) matyti, kad jis prašo iš skolininko priteisti 500 Lt skolos ir beveik antra tiek - 493,02 Lt sutartinių palūkanų, nurodydamas, kad metinė palūkanų norma – 121,67 proc., palūkanų skaičiavimo terminas – 202 dienos. Pirmosios instancijos teismas, CPK 435 str. 2 d. pagrindu atsisakydamas priimti pateiktą pareiškimą, konstatavo, kad kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 493,02 Lt sutartinių palūkanų priteisimo galėtų būti vertinamas kaip aiškiai nepagrįstas, nes tokios palūkanos, sudarančios 121,67 proc. dydžio metinių palūkanų normą, atsižvelgiant į vartojimo teisinių santykių specifiką, į sutarties sudarymo prisijungimo būdu aplinkybės bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, yra aiškiai per didelės. Kaip nurodyta, dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų (CPK 2 str.) ir CPK 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai.

Kitokio vertinimo nesuponuoja ir apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad ginčo šalių paskolos sutarties sudarymo metu 2011-06-27 sutartyje nustatyta palūkanų norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. nustatytos maksimalios metinės palūkanų normos (250 proc.), kuriai esant taikoma prezumpcija, kad nustatyta palūkanų norma yra aiškiai neprotinga. Nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad susitarimų dėl palūkanų vertinimas susijęs su viešo intereso gynimu, nes nekontroliuojamos palūkanų normos gali peraugti į lupikavimą, o tai prieštarautų viešajai tvarkai. Todėl teismas turi teisę vertinti atitinkamus susitarimus dėl palūkanų dydžio ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros (CK 6.228 str.), ar jis neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams (CK 1.5 str., 6.37 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-908/2001; 2003-09-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-830/2003). Pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

Kadangi nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų apskritai nenumatyta, pirmosios instancijos teismas, negalėdamas betarpiškai įvertinti vartojimo paskolos sutarties sąlygų ir su jos vykdymu susijusių aplinkybių, pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu. Apelianto nurodyti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą nutartį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Dalia Kačinskienė