Vilniaus apygardos teismo nutartis

Nuorašas Pranešėja L. Gurevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 796/2012

Teisėjas V. Bugelevičius Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00020-2011-9

2012 m. rugsėjo 12 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. L. ir E. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-05-14 nuosprendžio, kuriuo:

O. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 259 str. 2 d. areštu 30 (trisdešimčiai) parų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. nuosprendžiu paskirta bausmė visiškai sudedant subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2009-07-23 nuosprendžiu O. L. paskirta bausme ir galutinė O. L. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 2 d. 259 str. 2 d. areštu 30 (trisdešimčiai) parų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. B. ir O. L. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupėje neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, be tikslo jas platinti, t.y. jie, veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami tikslo parduoti ar kitaip platinti, Taikos g. 26 namo laiptinėje Vilniuje, nusipirkdami už 50 litų, iš A. O. įgijo narkotinę medžiagą – heroiną, kurio kiekis 0,012 g., ir kurį laikė su savimi iki 10 val. 25 min., kol Justiniškių g. 97, Vilniuje, buvo sulaikyti policijos pareigūnų, kurie įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė narkotinę medžiagą – heroiną, kurį kaltinamasis E. B. sulaikymo metu išmetė ant žemės. Tokiais savo veiksmais E. B. ir O. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 str. 2 d. 259 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų O. L. ir E. B. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Dėl O. L. apeliacinio skundo argumentų

Apylinkės teismas tinkamai kvalifikavo O. L. nusikalstamą veiklą. Nuteistasis veikdamas tiesiogine tyčia kartu su E. B., tai yra suvokdamas pavojingą savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir norėdamas taip veikti, iš A. O. įgijo narkotinę medžiagą – heroiną, kurio kiekis 0,012 g., ir kura laikė su savimi iki 10 val. 25 min., kol Justiniškių g. 97, Vilniuje, buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: paties nuteistojo O. L. parodymais, kito nuteistojo E. B. parodymais, liudytojų G. M., R. V., M. V. parodymais, specialisto išvada N. T-N 1502/11(01) (b.l. 100), medicininės apžiūros neblaivumui girtumui ar apsvaigimui nustatymo aktas (b.l. 102). Pažymėtina, kad O. L. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų, nenori paklūsti visuotinai privalomoms elgesio normoms ir yra linkęs nusikalsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam paskyrė arešto bausmę, kuria tinkamai subendrino su Vilniaus apygardos teismo 2009-07-23 nuosprendžiu paskirta bausme.

Dėl E. B. apeliacinio skundo argumentų

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Kadangi apeliantas, pripažinęs savo kaltę ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo posėdyje pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad jis savo kaltę pripažįsta tik iš dalies, todėl kolegija apelianto argumentus, jog apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad jis prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi, atmeta, kaip nepagrįstus ir vertina kaip siekį išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės.

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad E. B. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Apylinkės teismas, įvertinęs, kad nėra E. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat tai, kad E. B. baustas administracine tvarka, teistas 2 kartus už narkotikų vartojimą, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė naują baudžiamąjį nusižengimą, kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų, nenori paklūsti visuotinai privalomoms elgesio normoms ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam arešto bausmę, kuri, būdama mažesnė už BK 259 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų O. L. ir E. B. apeliacinius skundus atmesti.