- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-06
- Bylos Nr.
- e2S-1242-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-00595-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Skolininkas
- B. J. Č., J. Č.
- Kreditorius
- J. V.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų B. J. Č. ir J. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus J. V. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos išieškojimo iš skolininkų B. J. Č. ir J. Č..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė solidariai priteisti iš skolininkų 75 000,00 € skolos, 6 250,00 € palūkanų (5 procentus, skaičiuojamų nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. sausio 23 d.), 5,00 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų, 559,00 € bylinėjimosi išlaidų (359,00 € žyminio mokesčio, 200,00 € teisinės pagalbos išlaidų). Reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkams priklausančio nekilnojamojo turto, vertybinių popierių, piniginių lėšų, kilnojamųjų daiktų, turtinių teisių, esančių pas skolininkus areštą, jeigu turto nėra arba jo nepakanka – skolininkų turtinių teisių ir lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis areštą. Nurodė, kad skolos suma yra didelė, sudaro 81 250 €. Skolininkai jokių pasiūlymų dėl prievolių vykdymo kreditoriui nepateikė. Tai rodo, kad skolininkai vengia atsiskaityti. Skolininkai turi nuosavybės teise nekilnojamojo turto, galimai piniginių lėšų, vertybinių popierių, kilnojamųjų daiktų, iš kurių gali būti priverstinai išieškota skola, tačiau tikėtina, kad jie, siekdami išvengti prievolių vykdymo, turimą turtą gali paslėpti, perleisti tretiesiems asmenims. Dėl šių priežasčių, yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo skolininkų turto už 81 250,00 €, pirmiausiai areštuojant skolininkams nuosavybės priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o šio turto nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti (parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti kitiems asmenims), leidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su kreditoriumi pagal pareikštą reikalavimą.
Teismas nustatė, jog kreditorius prašo priteisti iš skolininkų solidariai 81 250,00 €, todėl laikytina, kad ši suma yra didelė (CPK 441 straipsnis). Duomenų apie realią skolininkų turtinę padėtį teismas neturi. Kaip matyti iš pareiškimo turinio, skolininkai skolą turėjo grąžinti 2014 m. gegužės 22 d., tai yra vekselis neapmokėtas pakankamai ilgą laiko tarpą, o prievolės įvykdymas nėra užtikrintas, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 punktas, 2 dalis, 147 straipsnio 1 dalis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu skolininkai B. J. Č. ir J. Č. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos atsakovei J. Č. ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovei J. Č. atmesti. Nurodo, jog vekselis, kuriuo yra grindžiamas ieškinio reikalavimas, yra pasirašytas tik atsakovo. Todėl nėra jokio faktinio pagrindo spręsti dėl solidarios jo sutuoktinės atsakomybės. Atsakovė J. Č. nepasirašė, nelaidavo ir kitaip neišreiškė savo valios dėl vekselio, su kuriuo ji neturi nieko bendra. Solidarios atsakomybės pagrindai šioje byloje turės būti įrodinėjami ir negali būti preziumuojami ar laikomi tikėtinai pagrįstais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skolininkų B. J. Č. ir J. Č. atskirąjį skundą kreditorius J. V. su skundu nesutinka, prašo palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog CK 3.92 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta prezumpcija, kad, sudarydamas sandorius, sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu. Byloje nėra ginčo, kad skolininkas vekselį pasirašė būdamas santuokoje su J. Č.. Taip pat nėra duomenų, kad jie tuo metu kartu negyveno, nevedė bendro ūkio. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas ir kiti teisės aktai nereikalauja, kad vekselis būtų pasirašomas, turint rašytinį sutuoktinio sutikimą. Išieškojimo pagrindas – skolininko pasirašytas vekselis nenuginčytas, todėl jam yra taikoma, galioja ir nėra paneigta CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, kad skolininkas, pasirašydamas vekselį, veikė su sutuoktinės sutikimu. Vekselio išdavimo metu šeima vykdė gyvenamojo namo statybą, abu buvo verslo dalininkai, tai yra bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) akcijas. Tai leidžia daryti išvadą, kad vekselis buvo pasirašytas šeimos interesais. Todėl vekselyje numatyta prievolė yra bendra sutuoktinių prievolė, kuri turi būti vykdoma iš bendro turto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog kreditorius prašė teismo priteisti iš skolininkų solidariai 75 000,00 € skolą, 6 250,00 € palūkanų ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo įsakymo įvykdymo. Šio reikalavimo užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – reikalaujamos išieškoti sumos dydžio skolininkų turto areštą. Šiuo metu, skolininkams pareiškus prieštaravimą dėl išduoto teismo įsakymo, byla yra toliau nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, pagal ieškovo ieškinį dėl aukščiau nurodyto dydžio skolos priteisimo iš atsakovų.
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Kreditorius reikalauja priteisti skolą pagal skolininko pasirašytą vekselį. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog vekselio pasirašymo bei bylos nagrinėjimo metu abu skolininkai buvo ir šiuo metu yra sudarę santuoką. Pagal CK 3.92 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Teismas neturi duomenų, kad skolininkė pagal CK 3.96 straipsnio 1 dalį būtų bandžiusi nuginčyti jos sutuoktinio pasirašytą vekselį kaip sudarytą be jos sutikimo. Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas. Taigi, kreditoriaus reikalavimas, nukreiptas ir į skolininko sutuoktinės turtą, pripažintinas tikėtinai pagrįstu. Aplinkybės, ar pagal vekselį perduotos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams bei ar vekselį skolininkas pasirašė su sutuoktinės sutikimu, galės būti patikrintos ir nustatytos tik bylą nagrinėjant iš esmės pirmos instancijos teisme.
Skolininkė nurodė, jog ji turinti rūpintis keturiais vaikais. Tačiau iš jos pateiktų vaikų gimimo liudijimų matyti, kad vienas iš keturių vaikų jau yra pilnametis. Antstolio, vykdančio teismo paskirtas laikinąsias apsaugos priemones, 2016 m. kovo 4 d. patvarkymas patvirtina, kad skolininkei yra nustatyta 220,06 € per mėnesį laivai disponuojama jos sąskaitos suma. Todėl pripažintina, kad skolininkės pareigos išlaikyti tris nepilnamečius vaikus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia. Skolininkei išaiškintina, kad ji gali prašyti antstolio ar pirmos instancijos teismo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir padidinti jai per mėnesį skirtinų lėšų sumą, pateikdama šio lėšų padidinimo pagrįstumą patvirtininačius įrodymus.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o skolininkų atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.