Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, prie paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

Iš V. S. nukentėjusiajai D. J. priteista 600 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi nuteistojo V. S. ir jo gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės apeliaciniai skundai atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad 2011 m. spalio 20 d., Vilniuje pasirašė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) direktorei, jame išdėstęs teiginius: „Toks sprendimas nebuvo protiškai ribotos įžūlios ir ciniškos biurokratės D. J., kuri neatitinka užimamų pareigų, riboto proto pasireiškimas, o orientuotas chuliganiškas išsišokimas, pikta biurokratinės bjaurybės reakcija, siekiant pakenkti pareiškėjui. Aš neskundžiu šio „idiotiško“ sprendimo, nes jis trumpalaikis, jį skųsti būtų neracionalu ir prieštarautų protingumo principui, palikau jį biurokratės sąžinei, kaip jos negabumo, asmeninio menkumo, pagiežingo ir bjauraus charakterio, kvailos moteriškės, kurią per anksti ištiko senatvinis marazmas, pavyzdį“, prašymą išsiuntė Tarnybai (Kaunas, Kęstučio g. 21), kur šis buvo gautas 2011 m. spalio 24 d., taip įžeidė valstybės tarnautoją, Tarnybos teisės skyriaus vedėją, laikinai atliekančią direktorės funkcijas, D. J..

Anot kasatorės, nuteistojo veikoje nėra tiesioginės tyčios. Kasatorė pažymi, kad įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Taigi kaltininkas suvokia, kad įžeidžia pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, ir nori taip veikti. Be to, veiką kvalifikuojant pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2012). Kasatorė prašo atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos įrodymus, konstatavo, jog Tarnyba nuteistojo atžvilgiu veikė formaliai, tikėtina, gilindama konfliktą tarp V. S. ir valstybės institucijos, t. y. jog nuteistojo motyvas – subjektyvus nepasitenkinimas dėl jam teikiamos teisinės pagalbos tokiu būdu, koks yra nustatytas – yra pateisinamas kritikuoti valstybės instituciją. Taigi, kasatorės manymu, V. S. nuteistas už tai, kad išreiškė pagrįstą ir motyvuotą nepasitenkinimą valstybės institucijos darbu, kuris buvo atliktas formaliai, iškreipiant šios institucijos veiklos paskirtį. Nuteistasis kritikavo dėl jo priimtą sprendimą, kuris buvo priimtas pažeidžiant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas. Dėl to teismai nepagrįstai konstatavo, kad V. S. turėjo tiesioginę tyčią įžeisti būtent D. J., kuri nukentėjusiąja tapo atsitiktinai – tik dėl to, kad pasirašė minėtą sprendimą. Tarp nuteistojo motyvo kritikuoti priimtą sprendimą ir nukentėjusiosios, kaip tarnautojos, nebuvo jokio ryšio, nes kritika pateikta ne apie asmenį, o apie sprendimą. Taikant BK 290 straipsnį, turi būti nustatyta tiesioginė tyčia įžeisti konkretų asmenį dėl konkrečių priežasčių. Nagrinėjamu atveju nuteistajam nebuvo jokio skirtumo, koks asmuo institucijos vardu pasirašė sprendimą, kurį jis kritikavo, ir savo prašyme jis tik įrašė sprendimą pasirašiusio tarnautojo pavardę. Taip pat kasatorė nurodo, kad laiškas buvo adresuotas ne nukentėjusiajai, bet Tarnybos direktorei A. B.. Tai taip pat patvirtina tiesioginės tyčios nebuvimą, nes jei V. S. būtų turėjęs tiesioginę tyčią įžeisti ir pažeminti nukentėjusiąją, prašymą jis jai ir būtų adresavęs. Nuteistasis negalėjo numatyti, kad direktorė jai adresuotą laišką parodys nukentėjusiajai. Bylos duomenimis neįrodyta, kad nuteistasis žinojo, jog laiškas pasieks nukentėjusiąją, ir tai žinodamas šį išsiuntė, turėdamas tikslą pažeminti, paniekinti jos garbę ir orumą. Nenustatyta, kad laiškas buvo motyvuotas sąmoningas ketinimas pakenkti nukentėjusiajai D. J.. Taigi, kasatorės manymu, nuteistojo veikoje nėra tiesioginės tyčios įžeisti ar pažeminti būtent nukentėjusiąją D. J. požymių, nes jis kritikavo tik jos pasirašytą sprendimą.

BK 290 straipsnyje įtvirtinta teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009). Vertinant šią nusikalstamą veiką, svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2013).

Pagal EŽTT praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., CK 2.24 straipsnis) (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą (9 straipsnis) kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką.

Prokuroras nesutinka su skundo teiginiais, kad turėjo būti vertinama ne tik rašto semantinė atskirų žodžių prasmė, bet ir kontekstas, kuriame šie žodžiai buvo išsakyti; kad teismai nepagrįstai įvertino vertimo, o ne pirminio teksto rusų kalba analizę. Prokuroras nurodo, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta lietuvių kalba. Kasatorė nepateikė jokių duomenų, dėl ko, jos manymu, nagrinėjamas tekstas netinkamai išverstas į lietuvių kalbą. Kita vertus, 2013 m. rugsėjo 25 d. lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. 01-12-462 įvertinant atskirų žodžių įžeidžiančias ar blogo tono ir nemandagumo prasmes, yra duota galutinė išvada, kad analizei pateiktas tekstas yra įžeidžiančio pobūdžio.

Prokuroras nurodo, kad skunde ne vieną kartą akcentuojama teismo išvada, jog Tarnyba V. S. atžvilgiu veikė formaliai, tikėtina, gilindama konfliktą tarp jo ir valstybės institucijos, dėl to V. S. turėjo pagrindą kritikuoti Tarnybos veiksmus. Tačiau jau minėta, kad teismai padarė pagrįstą išvadą, kad V. S., išdėstydamas rašte minėtus teiginius, juos adresavo tiesiogiai D. J., o ne piktinosi Tarnybos darbu. Esant tam tikroms sąlygoms, valstybės tarnautojas dėl tarnybos pareigų neatlikimo ar jų netinkamo atlikimo gali atsakyti drausmine ar net baudžiamąja tvarka, tačiau V. S. rašte šia prasme įvertinti D. J. veiksmus neprašoma. Nuteistasis žinojo ir suprato, kad gali netinkamą, jo manymu, Tarnybos ar jos atskirų darbuotojų darbą vertinti drausmine tvarka (tai patvirtina jo rašte dėstomos mintys apie advokato J. Los atžvilgiu inicijuotiną drausminę bylą).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. S. gynėjos advokatės I. Abramavičiūtės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 290 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad V. S. veikai buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes teismai nenustatė būtinojo BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios.

BK 290 straipsnio kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21 straipsnyje įtvirtintos nuostatos užtikrina žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą. Tai viena svarbiausių kiekvieno asmens normalios ir būtinos socialinės integracijos sąlygų. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis); žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti, taigi ji gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios autoritetą (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis), apsaugoti žmogaus garbę ir orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis; Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalis). Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą.

BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-63/2014). Objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis – veika gali būti padaromas veiksmu, žodžiu ar raštu.

Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2013). Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu tai, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Paprastai įžeidimas padaromas kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Be to, ar pirmiau paminėti žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2011). BK 290 straipsnio prasme įžeidžiančiais žodžiais laikomi stiprią menkinamąją, niekinamąją prasmę turintys žodžiai, vulgarūs posakiai, viešojoje kalboje adresuoti konkrečiam asmeniui. Žodžiams įvertinti svarbu žinoti jų pavartojimo aplinkybes, kontekstą, adresato ir adresanto santykius. Kitaip tariant, svarbu įvertinti, ar pasisakymai yra asmenį įžeidžiančio pobūdžio. Be to, tie patys pasakymai gali būti skirtingai vertinami viešoje ir privačioje kalboje. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir panašiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342/2013).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. S. gavo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą teikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Tačiau su tokiu sprendimu jis nesutiko, nes antrinė teisinė pagalba jam buvo skirta tik 20 dienų ir galiojo iki pašalpos gavimo datos. Pažymėtina ir tai, kad V. S. turėjo teisę prasitęsti sprendimo galiojimo laiką, tačiau, norėdamas teisinės pagalbos metams, jis, kaip socialinės pašalpos gavėjas, privalėjo pateikti deklaraciją. Nesutikdamas su tokiu sprendimu V. S. parašė įžeidžiančio turinio naują prašymą, adresuotą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorei A. B.. Nors V. S. prašymas skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą buvo adresuotas tarnybos direktorei A. B., vis dėlto pačiame prašymo turinyje buvo išdėstyti ne bendro pobūdžio tarnybos darbu nepatenkinto asmens pasisakymai, o šios tarnybos darbuotojos D. J. atžvilgiu adresuoti konkretūs įžeidžiantys bei žeminatys teiginiai.

Pažymėtina dar ir tai, kad, nesutikdamas su dėl jo priimtu tarnybos sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos, V. S. turėjo galimybę sprendimą apskųsti, tačiau jo neskundė.

Kasaciniame skunde kasatorė taip pat teigia, kad laiškas buvo adresuotas ne nukentėjusiajai, bet Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorei A. B., todėl V. S. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios įžeisti ir pažeminti būtent nukentėjusiąją. Be to, pateikdamas D. J. pasirašyto sprendimo kritiką, šią kritiką V. S. adresavo ne D. J., o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtam sprendimui. Teismų praktikoje asmens kaltės forma nustatoma remiantis ne vien tik kaltinamojo parodymais, bet ir įvertinus juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad D. J. nukentėjusiąja tapo ne atsitiktinai, o dėl to, jog V. S. nustatė trumpesnį antrinės teisinės pagalbos teikimo terminą nei jis tikėjosi. Nukentėjusioji D. J. nusikaltimo darymo metu vykdė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus vedėjos pareigas. Pažymėtina tai, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus vedėjos pareigos yra prilygintos valstybės tarnautojo pareigoms. Pagrįsdami V. S. kaltę – tiesioginę tyčią, teismai visiškai pagrįstai nurodė, kad tokie teiginiai, kaip „protiškai ribotos“, „riboto proto“, „bjauraus charakterio, kvailos moteriškės, kurią per anksti ištiko senatvinis marazmas“, yra įžeidžiančio, žeminančio pobūdžio. V. S. suvokė, kad D. J. atlieka teisėtus veiksmus – priimdama sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos, vykdė savo pareigas, o savo prašyme išdėstydamas D. J. atžvilgiu dėl jos teisėtų veiksmų atlikimo įžeidžiančius žodžius, norėjo taip elgtis ir siekė ją įžeisti. V. S. tiesioginę tyčią įžeisti D. J. patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. D. J. parodė, kad V. S. yra nuolat nepatenkintas advokatų darbu, tačiau šis pareiškimas buvo labiausiai įžeidžiantis. Visa tai rodo, kad V. S. siekė, jog prašymas su įžeidžiančia informacija pasiektų būtent D. J.. Dėl šio įžeidimo D. J. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą. Po šio jos įžeidimo ji tapo uždaresnė, nes patyrė emocinį sukrėtimą; atsirado nepilnavertiškumo jausmas (nepasitikėjimas) prieš kolegas. Kolegų akyse jos, kaip vadovės, autoritetas buvo sumenkintas. D. J. jaučia nuolatinį diskomfortą, kuris kelia baimę ir paniką. Šis įžeidimas turės jai įtakos ir ateityje dirbant ir bendraujant su žmonėmis. Pažymėtina ir tai, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje yra bendras gautų dokumentų registras, todėl susipažinti su gautais dokumentais galėjo visi valstybės tarnautojai ir darbuotojai. Byloje taip pat nustatyta, kad tarnyboje šį įvykį visi aptarinėjo.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes Lietuvių kalbos instituto specialistas vertino ne originalų tekstą, parašytą rusų kalba, o jo vertimą. Toks kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Viena vertus, kasatorė nepateikė jokių duomenų, dėl ko, jos manymu, nagrinėjamas tekstas netinkamai išverstas į lietuvių kalbą, kita vertus, lietuvių kalbos specialisto 2013 m. rugsėjo 25 d. išvadoje Nr. 01-12-462 yra aiškiai konstatuojama, kad lietuvių kalbos specialisto analizei pateiktas tekstas yra įžeidžiančio pobūdžio (T. 3, b. l. 154).

Nepagrįstas kasatorės teiginys, kad teismai nukrypo nuo bendrųjų teisės principų, kuriais šiuo atveju būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymas bei nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos dėl saviraiškos laisvės ir jos įgyvendinimo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės teiginiai, jog V. S. išreiškė pagrįstą ir motyvuotą nepasitenkinimą valstybės institucijos darbu ją kritikuodamas, yra nepagrįsti. Saviraiškos laisvė, asmeninė nuomonė, kritika negali būti išreikšta valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimu. Pažymėtina, kad vieša kritika nurodytais aspektais gali būti reiškiama ir nevartojant užgaulių žodžių, keliančių pavojų sklandžiam valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų darbui, jų garbei bei orumui. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes ir įrodymų tyrimo ir vertinimo metu padarytas išvadas, V. S. veiksmai, juose nustačius visus nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties požymius, neturėjo ir negali būti teismų vertinami kaip jo saviraiškos laisvės įgyvendinimas, asmeninės nuomonės išreiškimas, kritika, nes V. S. pasirinko baudžiamojo įstatymo uždraustą, nusikalstamą savo tariamos kritikos išreiškimo būdą, t. y. padarė nusikalstamą veiką.

Teismų sprendimuose, vertinant visą bylos duomenų kontekstą, parašytų žodžių žeminanti ir užgauli prasmė ir jų įžeidžiama reikšmė nustatyta teisingai, faktinio pagrindo, kuris galėtų pateisinti tokio pobūdžio žodžių vartojimą ir nulemti kitokį jų teisinį vertinimą, nenustatyta. Taigi V. S. sąmoningai paskleista informacija apie nukentėjusiąją D. J., kaip valstybės tarnautoją, savo turiniu ir forma yra akivaizdžiai niekinančio ir įžeidžiančio pobūdžio, ja buvo siekiama viešai pažeminti jos autoritetą, sukelti abejonių jos kompetencija, griauti pasitikėjimą ja, o kartu ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos institucija, įžeisti jos garbę bei orumą. Tokie nuteistojo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, požymius.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinį skundą.