- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- I-10324-484/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 2400 EUR neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas (1-3 b. l.).
Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014-03-24 iki 2014-07-03 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas apie 7,38 m². Kamerose dažniausiai būdavo po 4 asmenis, todėl vienam asmeniui tekdavo maždaug nuo 1,3 iki 1,5 m² ploto, o tai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo karšto vandens, tualetas be unitazo, vanduo paprastai nenusileisdavo arba blogai nusileisdavo. Kadangi miegojo apie 1 m atstumu nuo tualeto, nesant įrengtos ventiliacijos, nuolat jautė blogą kvapą. Pareiškėjo teigimu, gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, nedžiūdavo išskalbti drabužiai. Kadangi kameros vėdinamos pro langą, šaltuoju metų laiku dėl uždaryto lango trūko oro. Kamerose stalas buvo pritvirtintas prie grindų, tarp lovų, nebuvo kėdžių, todėl valgydavo stovėdamas. Kamerų sienos supelijusios, tinkas nuo lubų byrėdavo tiesiog ant galvų ir į maistą. Grindų danga grubi, sunkiai valoma ir dezinfekuojama. Kamerų naktinis apšvietimas, pareiškėjo teigimu, nesiekė 5 lx, o dieninis – 150 lx.
Anot pareiškėjo, trumpalaikio sulaikymo patalpose sienos supelijusios, degdavo viena 10 W lemputė. Karantino patalpose veikė tik naktinis apšvietimas, stalo bei suolų nebuvo, todėl valgydavo stovėdamas.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, nežmoniškos, jo orumą žeminančios gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Pareiškėjas skundo reikalavimą grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad G. M. į Lukiškių TI-K atvyko 2014-03-31 ir su pertraukomis atitinkamose kamerose buvo laikomas iki 2014-07-02. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras, Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, nes privalo vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pripažįsta, kad tam tikrais atvejais kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytos ribos. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose 2014-03-31, 2014-05-19, 2014-05-21, 2014-06-16–2014-07-01 laikotarpiais pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Laikotarpiais 2014-04-07– 2014-04-14, 2014-06-09–2014-06-16 pareiškėjas iš Lukiškių TI-K buvo laikinai išvykęs, o 2014-07-02 jis iš Lukiškių TI-K buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, atsiradus galimybei suimtieji (nuteistieji) perkeliami į laisvesnes kameras.
Taip pat nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartis su atitinkamomis bendrovėmis, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir tusimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K teigimu, kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje nurodytų tardymo izoliatorių kamerų įrengimo reikalavimų. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui, higienos reikmenims sudėti. Pažymėjo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Sanitarinis mazgas įrengtas ir šaltas vanduo kamerose tiekiamas laikantis Lietuvos higienos normos HN 76“2010 21 punkto reikalavimų.
Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas neįrodė, kad tam tikri jo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo jo asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atkreipė dėmesį, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Mano, kad G. M. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Nesant nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos (CK 6.271 str.)., pareiškėjo reikalavimas turi būti atmestas (7-12 b. l.).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad G. M. 2014-03-31atvyko į Lukiškių TI-K ir jame su pertraukomis (pareiškėjas nuo 2014-04-07 iki 2014-04-14 ir nuo 2014-06-09 iki 2014-06-16 buvo išvykęs į Ukmergės areštinę) buvo laikomas iki 2014-07-02 šiose kamerose: 2014-03-31 kameroje Nr. 112 (plotas – 7,38 m²); 2014-04-01 iki 2014-04-07 Nr. 167 (plotas - 7,94 m²); 2014-04-14 kameroje Nr. 117 (plotas – 7,31 m²); nuo 2014-04-15 iki 2014-06-03 kameroje Nr. 151 (plotas - 7,48 m² ); nuo 2014-06-04 iki 2014-06-09 kameroje Nr. 178 ( 7,94 m²); 2014-06-16 kameroje Nr. 120 (plotas - 7,38 m²); nuo 2014-06-17 iki 2014-07-02 kameroje Nr. 256 (plotas – 23,32 m²) (7-8, 14-17 b. l.). Kartu su pareiškėju kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 6 asmenų.
Pareiškėjas kelia ginčą dėl Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimų atitinkančių laikymo sąlygų (vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje normos), ir iš to kilusios neturtinės žalos atlyginimo.
Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų- atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek m² turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą.
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime į skundą detalizuotais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais, nurodytais kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas plotais ir asmenų, buvusių kameroje kartu su pareiškėju skaičiumi, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-03-31 iki 2014-07-02 su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 79 dienas. Laikotarpiais nuo 2014-04-07 iki 2014-04-13 ir nuo 2014-06-09 iki 2014-06-15 jis buvo išvykęs į Ukmergės areštinę. Laikotarpiais nuo 2014-04-01 iki 2014-04-06, nuo 2014-04-14 iki 2014-05-18, 2014-05-20 ir nuo 2014-05-22 iki 2014-06-08 (iš viso 60 dienų) pareiškėjui teko apytiksliai nuo 1,83 iki 2,65 m² kameros ploto. Taigi, 60 dienų iš 79 pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 m² kameros ploto, buvo pažeista. Tai reiškia, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas valstybės atsakomybės nešalina ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsakovo atsakomybei kilti taip pat neturi įtakos tai, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo sąlygų, nes teisės į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.
Pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo, neturėjimo vietos pavalgyti, oro trūkumo, netinkamos sanitarinio mazgo ventiliacijos yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-424-575/2015), šiuos nusiskundimus vertina kaip šio pažeidimo dalį ir dėl jų atskirai nepasisako.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, patalpų drėgnumo lygio, sienų ir grindų būklės yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs.
Kaip atsiliepime nurodė Lukiškių TI-K, ši įkalinimo įstaiga pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais dėl laikymo sąlygų teismas neturi pagrindo. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat tikrina Lukiškių TI-K (18-73 b. l.), o pastarasis pagal turimas galimybes siekia gerinti laikymo sąlygas, šalina aptiktus neatitikimus higienos normoms. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų taip pat matyti, kad Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri, kaip matyti iš sutarties sąlygų, įsipareigojusi du kartus per kalendorinį mėnesį teikti kenkėjų kontrolės paslaugas, bei su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri įsipareigojusi lankyti objektą keturi kartus per mėnesį ir profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais, savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą (74-76, 78-80 b. l.).
Vertintina ir tai, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė (13 b. l.). Duomenų, kad dėl galimai netinkamų kamerų temperatūros, drėgmės lygio, apšvietimo trūkumo jam sutriko sveikata, byloje nėra. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28 ir 54 punktų reikalavimų (per žema patalpos oro temperatūra, per aukšta santykinė oro drėgmė, netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, pelėsis ant sienų, grindų danga sunkiai valoma) laikymosi, todėl šioje dalyje jai civilinė atsakomybė nekyla.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę (60 dienų su pertraukomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas), atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jau minėta, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti suma yra 250 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.
Pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Pažymėtina, kad teikdama prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis privalo pateikti patirtų išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokias išlaidas patyrė ir jų nepagrindė, todėl nėra pagrindo tenkinti jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjo G. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. M. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 250 (du šimtus penkiasdešimt) Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.