Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo AB „Rokiškio sūris“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-369/2009 pagal pareiškėjo AB „Rokiškio sūris“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo (tretysis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos finansų ministerija).

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I.

Pareiškėjas AB „Rokiškio sūris“ skundu (b. l. 3–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 1 997 943 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš atsakovo visų turėtų teismo išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad Vyriausybė 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 (toliau – ir Nutarimas) Lietuvos pieno perdirbėjus įpareigojo 2003 metų birželio–gruodžio mėnesiais pieno gamintojams mokėti 2002 metais tuo pačiu laiku mokėtas pieno supirkimo kainas. Šiuo nutarimu Žemės ūkio ministerija įpareigota suderinti su Finansų ministerija, parengti ir patvirtinti 56 mln. Lt paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles. Žemės ūkio ministras, suderinęs su Finansų ministerija, 2003 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 3D-236 patvirtino Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį kiekvienai įmonei lėšos buvo apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija. Remdamasis Nutarimo 1 punktu ir Taisyklių 3.1 punktu, pabrėžė, kad paramos gavimo sąlyga buvo tokia, jog pieno perdirbimo įmonės turėjo mokėti gamintojams už supirktą pieną 2002 metų atitinkamais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, t. y. ne vidutines Lietuvoje buvusias kainas, o kiekvienos konkrečios perdirbimo įmonės 2002 metais mokėtas pieno supirkimo kainas. Pagal tokį pieno supirkimo kainų nustatymo principą kiekviena pieno perdirbimo įmonė, siekdama pasinaudoti teise į paramą, turėjo mokėti pieno gamintojams ne tuo metu (2003 m. birželio–gruodžio mėn.) pieno rinkoje nusistovėjusias kainas, o kainas, kurias ta įmonė buvo mokėjusi 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Tai reiškė, kad įmonė, siekdama gauti paramą, turėjo pati padengti 2002 metų atitinkamais mėnesiais pieno gamintojams mokėtos kainos ir 2003 metų atitinkamais mėnesiais nusistovėjusios kainos skirtumą. Pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį 2003 metų antrąjį pusmetyje susiklostė situacija, kai įmonės gavo vienodą paramą (skaičiuojant paramos dydį už vieną toną supirkto pieno), tačiau turėjo padengti nevienodą 2002 metais mokėtos kainos ir 2003 metų rinkos kainos skirtumą, priklausomai nuo konkrečios įmonės 2002 metais mokėtos kainos dydžio. Pabrėžė, jog, patvirtinus paramos paskirstymo kiekvienai įmonei lentelę (Taisyklių priedas Nr. 1), ir neatsižvelgus į tai, kiek konkrečiai kiekviena perdirbimo įmonė vidutiniškai mokėjo gamintojams 2002 metų antrąjį pusmetį, įmonės, siekiančios pasinaudoti teise į paramą, atsidūrė nevienodoje padėtyje, kai kiekvienai įmonei teko skirtinga pieno gamintojams mokėtinos kainos dalis, kurią ši įmonė turėjo padengti iš savo lėšų. 2003 metų antrąjį pusmetį pareiškėjas, vykdydamas Taisyklių nuostatas, supirko iš gamintojų pieną ir sumokėjo už jį 2002 metų birželio–gruodžio mėnesių kainas, o dėl kainų skirtumo tarp pareiškėjo mokėtos kainos ir 2003 metais nusistovėjusios kainos bei neteisėtų Taisyklėse įtvirtintų sąlygų AB „Rokiškio sūris“, kaip ūkio subjektas, buvo diskriminuojamas ir dėl to patyrė tiesioginius bei netiesioginius nuostolius, kurių nekompensavo gauta parama. Jis iš nuosavų lėšų buvo priverstas mokėti pieno gamintojams 2003 metų birželio–gruodžio mėnesiais už supirktą rūšinio pieno toną vidutiniškai 6,84 Lt daugiau ir dėl to patyrė išlaidų, kurios sudaro 1 997 943 Lt tiesioginių nuostolių. Neteisėti Žemės ūkio ministerijos veiksmai (sprendimai dėl Taisyklių neteisėtų nuostatų įtvirtinimo) ir neveikimas (atsisakymas keisti Taisyklių nuostatas, nežiūrint į daugkartinius pieno perdirbėjų prašymus) pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.76 straipsnį bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Atkreipė dėmesį, kad tai pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendimu (byla Nr. I1-08/2004), kuriame nurodė, kad Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata prieštarauja CK 2.76 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Konstatavo, jog, pareiškėjui įvykdžius savo pareigas pagal Taisyklių nuostatas, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neteisėtomis, buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti teisingo dydžio paramą. Padaryta turtinė žala skaičiuojama atsižvelgus į tai, jog parama buvo suteikiama už 2003 metų birželio–gruodžio mėnesius ir vadovaujamasi 2003 metais padarytomis žemės ūkio prognozėmis dėl pieno supirkimo kainų numatomo sumažėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos, 1 997 943 Lt žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos, palūkanas skaičiuojant nuo 2006 m. birželio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas nustatė, kad Taisyklių 5 punkte bei priede Nr. 1 pateiktame lėšų paskirstymo apskaičiavime kiekvienai įmonei nustatytos nevienodos sąlygos pieno gamintojams. Remdamasis Taisyklių 5 punkto 1 dalimi ir 3.1 punktu, pažymėjo, jog įmonė, siekdama gauti paramą, turėjo pati padengti 2002 metų atitinkamais mėnesiais pieno gamintojams mokėtos kainos ir 2003 metų atitinkamais mėnesiais nusistovėjusios kainos skirtumą. Padarė išvadą, kad 2002 metų birželio–gruodžio mėnesiais įvairios pieno perdirbimo įmonės pieno gamintojams už pieną mokėjo skirtingai, nes pieno perdirbimo įmonės, kurių 2002 metais mokamos kainos buvo didesnės, ir toliau turėjo mokėti didesnes kainas pieno gamintojams atitinkamais 2003 metų mėnesiais, o kitų pieną superkančių ir perdirbančių įmonių vidutinė kaina kiekvienu paramos gavimo mėnesiu laikytina 2003 metais nusistovėjusi kaina. Pabrėžė, kad pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį gaunamos paramos dydis nepriklausė nuo kainos, kurią konkreti pieno perdirbimo įmonė turėjo mokėti pieno gamintojams, o buvo susietas su kiekvienos įmonės užimama rinkos dalimi, t. y. kokią visos 2002 metais eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) dalį sudarė tos įmonės produkcija, todėl 2003 metų antrajame pusmetyje susiklostė situacija, kai įmonės gavo vienodą paramą (skaičiuojant paramos dydį už vieną toną supirkto pieno), tačiau turėjo padengti nevienodą 2002 metais mokėtos kainos ir 2003 metų rinkos kainos skirtumą, priklausomai nuo konkrečios įmonės 2002 metais mokėtos kainos dydžio. Patvirtinus paramos paskirstymo kiekvienai įmonei lentelę (Taisyklių priedas Nr. 1), ir neatsižvelgus į tai, kiek konkrečiai kiekviena pieno perdirbimo įmonė vidutiniškai mokėjo gamintojams 2002 metų antrąjį pusmetį, įmonės, siekiančios pasinaudoti teise į paramą, atsidūrė nevienodoje padėtyje, kai kiekvienai įmonei teko skirtinga pieno gamintojams mokėtinos kainos dalis, kurią ši įmonė turėjo padengti iš savo lėšų. Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad 2003 metų antrąjį pusmetį pareiškėjas, vykdydamas Taisyklių nuostatas, supirko iš gamintojų pieną ir sumokėjo už jį 2002 metų birželio–gruodžio mėnesių kainas pagal rūšis ir kiekius, dėl to 2003 metų birželio–gruodžio mėnesiais patyrė 23 590 941 Lt išlaidų. Pareiškėjo pagal Taisykles gautos paramos dydis sudarė 21 592 998 Lt, o skirtumas tarp gautos paramos ir patirtų išlaidų – 1 997 943 Lt. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žalos padarymą kildina iš Taisyklių. Įvertinęs Taisyklių struktūrą, atsižvelgdamas į tai, kad Taisyklių 1 priedu pareiškėjui nustatytas konkretus teikiamos paramos dydis (21 639 000 Lt), faktu, kad Taisyklės įgyvendino Nutarimą ir iš esmės pakartojo jo 1 punkto nuostatą, priėjo prie išvados, kad Taisyklės kartu su priedais, kaip vientisas norminis teisės aktas, tiesiogiai nustatė pareiškėjo teisių ir pareigų apimtį teisiniame santykyje, nes iš vienos pusės pareiškėjui atsirado pareiga supirkti iš pieno gamintojų pieną bei sumokėti už jį 2002 metų birželio–gruodžio mėnesių kainas, iš kitos pusės pareiškėjui atsirado teisė už susidariusį kainų skirtumą tarp 2002 metų ir 2003 metų birželio–gruodžio mėnesių iš valstybės gauti 21 639 000 Lt dydžio paramą. Pabrėžė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebūtų įvykdęs savo pareigos – 2003 metais supirkti iš gamintojų pieną ir už jį sumokėti 2002 m. birželio–gruodžio mėnesių kainas, to neginčijo ir atsakovas bei tretysis suinteresuotas asmuo. Pareiškėjui įvykdžius savo pareigą ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus Taisyklių nuostatas dėl kriterijų, kuriais buvo nustatyta pareiškėjo teisė į 21 639 000 Lt paramą, neteisėtomis, teismas konstatavo, kad atsirado pagrįstas pagrindas manyti, jog pareiškėjui galėjo būti padaryta turtinė žala. Nurodė, kad praktikoje, kai norminis teisės aktas ar jo dalis yra panaikinami teismo sprendimu, toks teisės aktas kompetentingų institucijų keičiamas, ištaisant padarytas klaidas, tuo tarpu Taisyklėse atitinkamų pakeitimų padaryta nebuvo. Priėjo prie išvados, kad tai, jog skirstant paramą turėjo būti ir buvo atsižvelgta į kainos dydį, kurį konkreti pieno perdirbimo įmonė turėjo mokėti pieno gamintojams ir tai, kad kainų skirtumą tarp 2002 m. ir 2003 m. birželio–gruodžio mėnesių iš savo lėšų pieno gamintojams turėjo mokėti pieno perdirbimo įmonės, suponuoja išvadą, kad parama turėjo būti suteikta pieno perdirbimo įmonių išlaidoms kompensuoti, kurias jos patyrė, sumokėdamos minėtą kainų skirtumą pieno gamintojams. Akcentavo, jog nei Nutarime, nei Taisyklėse nebuvo nustatyta, kad pieno perdirbimo įmonėms teikiama parama yra dalinė, t. y. kad kainų skirtumas šioms įmonėms gali būti kompensuojamas tik iš dalies, nepadengiant visų šių įmonių patirtų išlaidų. Konstatavo, jog, pieno perdirbimo įmonei suteikus paramą, kuri kompensavo tik dalį įmonės patirtų išlaidų, nekompensuota išlaidų dalimi įmonei buvo padaryta žala (tiesioginiai nuostoliai). Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, CK 6.246-6.250, 6.271 straipsnių nuostatas, pabrėžė, kad esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pagal teisinį reglamentavimą tiek turtinė, tiek neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje Žemės ūkio ministerijos veiksmuose yra CK 6.271 straipsnyje nustatytų specialiųjų sąlygų, kurios būtinos atsakomybei už pareiškėjui padarytą žalą atsirasti. Padarė išvadą, jog Žemės ūkio ministerijos veiksmuose įrodytas neteisėtų veiksmų buvimas, įrodyta pareiškėjui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų be atsiradusios žalos, įrodyta, kad Žemės ūkio ministerija priėmė neteisėtą aktą (atskiros Taisyklių nuostatos), kurį vykdydamas pareiškėjas patyrė žalą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005 nustatė kriterijų, pagal kurį turi būti kompensuota žala, kurią įmonės patyrė dėl neteisėtų Taisyklių nuostatų vykdymo - „<...> parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama pagal kriterijų, t. y. tokiu būdu, jog būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus”. Padarė išvadą, jog, norint apskaičiuoti tam tikros įmonės patirtą žalą, reikalingi tokie duomenys: viso 2003 metais atitinkamais mėnesiais supirkto pieno kiekis; 2003 metų atitinkamų mėnesių vidutinės pieno supirkimo kainos su sąlyga, kad buvo tinkamai vykdomos Taisyklių nuostatos ir 2003 metais mokėtos 2002 metų vidutinės pieno kainos pagal rūšį ir kiekį.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Žemės ūkio ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 130-132) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. A8-1690/2005 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. I-2049-484/2008 nustatytų kriterijų. Paaiškino, kad minėtais sprendimais, apskaičiuojant paramą įmonėms, pritaikyti kriterijai, kurie paremti paramos poreikio apskaičiavimu pagal bendros šaliai prognozuotos 2003 metų supirkimo kainos ir konkrečios įmonės faktiškai 2002 metais mokėtos vidutinės kainos skirtumą. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu pritaikė kitokį kriterijų, kuris remiasi paramos poreikio apskaičiavimu pagal bendros šaliai prognozuotos 2003 metų supirkimo kainos ir konkrečios įmonės faktiškai 2003 metais mokėtos vidutinės kainos skirtumą. Nurodė, kad 2003 metais visų įmonių mokėta vidutinė pieno supirkimo kaina skiriasi nuo 2002 metų vidutinės kainos ne tik dėl pasiūlos ir paklausos santykio rinkoje, bet ir dėl nuolat kintančios pieno kokybės rodiklių bei besikeičiančių įvairių kategorijų pieno gamintojų teikiamo pieno proporcijų. Pažymėjo, kad to numatyti neįmanoma. Pabrėžė, jog Lietuvos valstybė skyrė fiksuotą sumą paramai teikti, t. y. 56 mln. Lt. Nurodė, jog, esant skirtingiems teismų sprendimų pagrindimo principams ir kriterijams, būtų sudarytos teisinės prielaidos privatiems ūkio subjektams reikalauti iš valstybės papildomos paramos skyrimo, todėl teisingas ir objektyvus atsakovo pateiktų argumentų vertinimas padėtų išvengti nepagrįstos žalos valstybei didinimo. Rėmėsi ABTĮ 86 ir 87 straipsniais ir pabrėžė, jog teismas, sutikdamas su pareiškėjo teiginiais, visiškai neanalizavo jo pateiktų įrodymų ir nenurodė, kodėl atmesti atsakovo pateikti įrodymai ir argumentai.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 138-140) prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo manymu, atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir argumentus grindžia Taisyklėse nustatytais kriterijais, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino prieštaraujančiais CK ir Konkurencijos įstatymui. Rėmėsi principu ex injuria ius non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) ir pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai bando skundą paremti įstatymams prieštaraujančiomis teisės aktų normomis. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu nustatė precedentinę galią turintį paramos teikimo kriterijų - parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama tokiu būdu, kad būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus. Pažymėjo, jog konkrečios žalos apskaičiavimas yra individualus ir iš esmės priklauso nuo pareiškėjo pateikiamų duomenų ir reikalavimų apimties, nuo to, kaip buvo vykdomos Taisyklių nuostatos, todėl nėra pagrindo teigti, kad individualioje byloje patirtos žalos skaičiavimu privaloma remtis ir nesusijusiems ūkio subjektams. Byloje esanti UAB „Audito standartas" auditoriaus išvada patvirtina, jog bendrovė 2003 metų birželio–gruodžio mėnesiais pieno gamintojams ir tarpininkams mokėjo 2002 metų atitinkamų mėnesių kainas pagal rūšis ir kiekius, taigi, pareiškėjas tinkamai vykdė Taisyklių nuostatas. Konkrečius pieno kainų supirkimo skirtumus pareiškėjas, vykdydamas Taisykles ir palaikydamas 2002 metų vidutinių pieno kainų lygį, mokėjo 2003 metais, todėl patirta žala konkrečiu atveju turi būti apskaičiuojama analizuojant 2003 metų duomenis, nes būtent tais metais ji ir susidarė.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu apeliacinį skundą patenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė CK 6.245-6.250, 6.271 straipsnio 1, 4 dalis ir pažymėjo, kad byloje nėra pateiktas joks objektyvus įrodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjas būtų prašęs atsakovo atstovo keisti kokias nors Taisyklių nuostatas. Vien tas faktas, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimo priėmimo Taisyklės nebuvo surašytos nauja redakcija ar kitaip pakeistos, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo veikoje neteisėto neveikimo, nes teismo sprendimo priėmimo dienai visa Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 paskirta 56 mln. Lt parama jau buvo išskirstyta pieno perdirbėjams, todėl nebuvo jokio poreikio priimti naujas šios paramos skirstymą reglamentuojančias taisykles. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad atsakovo veikoje nėra neteisėto neveikimo.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu pripažinta, kad Taisyklių 2, 3.1, 10 punktai ta apimtimi, kuria numatė pieno gamintojams teikti paramą tik už tokį patį supirkto pieno kiekį kaip ir 2002 metais, pridedant 3 procentų prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą, prieštarauja Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 725 preambulėje įtvirtintam tikslui ir 1 šio nutarimo punktui. Tai reiškia, jog dalyvaujančios paramos programoje pieno perdirbimo įmonės 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais galėjo pirkti iš gamintojų pieną, neatsižvelgdamos į 2002 metais supirkto pieno kiekį, t. y. neribotai daugiau nei supirko 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Konstatavo, kad fiksuota bendra paramos suma ir galimybė įmonėms supirkti neribotą kiekį pieno reiškia, jog skiriant paramą nebuvo numatyta, kad ši parama pilnai padengs papildomas pieno perdirbėjų išlaidas, taigi, buvo numatyta tik dalinė parama. Todėl pieno perdirbėjų dalyvavimas 56 mln. Lt paramos programoje, kaip nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime, buvo savanoriškas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo paskirta 56 mln. litų parama, bei Taisyklės, kurių 1-uoju priedu buvo paskirstyti 56 mln. litų paramos konkrečioms įmonėms, tame tarpe ir pareiškėjui paskirta 21 639 000 Lt parama, buvo priimti bei įsigaliojo 2003 metų birželio mėnesį. Pareiškėjui skiriama paramos dalis su pareiškėjo atstovu buvo suderinta raštu (b. l. 20). Laikotarpis, per kurį paramą norintys gauti pieno perdirbėjai turėjo supirkti pieną 2002 metų kainomis, buvo nuo 2003 metų birželio iki 2003 metų gruodžio. Konstatavo, kad kiekvienas paramos programoje dalyvaujantis pieno perdirbėjas, tame tarpe ir pareiškėjas, nuo pat pirmo programos mėnesio žinojo koks paramos dydis jam yra paskirtas, todėl, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, atitinkamai galėjo planuoti savo ūkinę veiklą, tame tarpe ir dalyvavimą paramos programoje, kad būtų išvengta galimų nuostolių.

Įvertinusi tai, kad Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 pieno perdirbėjams buvo skirta dalinė parama, kad dalyvavimas šioje paramos programoje buvo savanoriškas, taip pat įvertinusi tai, kad pieno perdirbėjai nuo pat pirmo dalyvavimo paramos programoje mėnesio žinojo apie paskirtą paramos dydį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo deklaruojamos žalos ir byloje konstatuotos neteisėtos atsakovo veikos.

Pažymėjo, kad konkreti paramos suma pareiškėjui buvo paskirta ne Taisyklių 5 punkto 1 dalimi, o Taisyklių 1-uoju priedu, kuriuo Lietuvos pieno perdirbimo įmonėms buvo išdalinta visa Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725 paskirta 56 mln. Lt parama. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. spalio 28 d. sprendime vertindamas Taisyklių 1-ąjį priedą nurodė, jog Tvarkos 1-as priedas toje apimtyje, kurioje nustato konkretų paramos dydį konkrečioms įmonėms, išreiškia individualų teisės aktą, t. y. vienkartinį teisės taikymo aktą, skirtą konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 14 d.). Pabrėžė, kad šis individualus teisės aktas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjo gautu paramos dydžiu. Pažymėjo, kad šis individualus teisės aktas yra galiojantis ir nei teismine, nei ne teismo tvarka nėra pripažintas neteisėtu ar negaliojančiu.

Vertindama pareiškėjo deklaruojamos patirtos žalos dydį (1 997 943 Lt) teisėjų kolegija pabrėžė, kad tiek Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 725, tiek Taisyklėmis pieno perdirbimo įmonėms buvo nurodyta 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais supirkti pieną pagal 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. Priėjo prie išvados, kad parama pieno perdirbimo įmonėms buvo numatyta teikti už pieno supirkimą 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais kainomis, kurios buvo ne mažesnės ir ne didesnės nei 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad pareiškėjas 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais už supirktą pieną mokėjo didesnes kainas nei 2002 metų atitinkamais mėnesiais (b. l. 8, 9, 30), dėl ko atitinkamai patyrė didesnes išlaidas. Nurodė, kad perskaičiavus pareiškėjo supirkto pieno kainą pagal 2002 metų kainas seka, jog jo išlaidos dėl dalyvavimo paramos programoje yra ne 23590941 Lt, o 20688716 Lt, o tai reiškia, kad pareiškėjas paramos gavo 904282 litais daugiau nei turėjo išlaidų (b. l. 30, 107). Pažymėjo, kad šių kolegijos išvadų pareiškėjo pateiktos auditoriaus išvados bei ataskaita nepaneigia, nes auditoriaus išvadoje nurodoma, jog yra pateikiama tik nuomonė, kad duomenys visais reikšmingais atžvilgiais tikrai ir teisingai parodo pareiškėjo 2002-2003 m. birželio-gruodžio mėnesių pieno supirkimo kainas. Tuo tarpu pati auditoriaus nuomonė nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

V.

Pareiškėjas AB „Rokiškio sūris“ kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą.

Analizuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. administracinę bylą Nr. A8-1690/2005 bei 2009 m. kovo 30 d. administracinę bylą Nr. A525-369/2009 ir konstatuoja, kad šios bylos yra analogiškos, nes jose ūkio subjektai prašo atlyginti žalą, padarytą tais pačiais neteisėtais valstybės veiksmais; žala yra kildinama iš Taisyklių, kurių tam tikros dalys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimu buvo pripažintos prieštaraujančios aukštesnės galios teisės aktams; ūkio subjektai abejose bylose civilinės atsakomybės sąlygas grindžia iš esmės vienodomis faktinėmis aplinkybėmis. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu nukrypo nuo šio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu suformuotos praktikos, kadangi priešingai nei nurodyta pastarajame sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendime buvo konstatuota, kad tiesioginio priežastinio ryšio tarp veikos ir žalos nėra. Be to, 2009 m. kovo 30 d. sprendimo išvada, kad ūkio subjektams buvo numatyta tik dalinė parama, prieštarauja tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimui, kuriame nurodyta, jog ūkio subjektams skirta parama nebuvo dalinė, tiek šio teismo 2004 m. spalio 28 d. sprendimo daliai, kurioje sprendžiamas Taisyklių 2 punkto dalies atitikimas aukštesnės galios teisės aktams.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

VI.

Prašymas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas Nr. A525–369/2009, dėl kurio prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjo 2009 m. kovo 30 d. AB „Rokiškio sūris“ prašymą atnaujinti procesą teismui išsiuntė 2009 m. birželio 30 d., t. y. nepraleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 3 mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Iš prašymo atnaujinti procesą matyti, kad UAB „Rokiškio sūris“ prašo atnaujinti procesą iš esmės teigdama, jog šioje administracinėje byloje priimtas teismo procesinis sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškoje byloje Nr. A8–1690–05 priimtam sprendimui, kuriame teismas netiesiogiai konstatavo, kad yra nustatytos visos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Tuo tarpu pareiškėjo atveju teismas administracinėje byloje Nr. A525–369/2009 padarė išvadą, jog nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjo deklaruojamos žalos ir jo nurodytos neteisėtos atsakovo veikos, taip pat nėra įrodyta pareiškėjo patirta žala, t. y. nėra visų būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjų dėmesį į tai, kad šiuo klausimu yra priimta nutartis ir kitoje analogiškoje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4–65/2007 pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastaruoju metu laikosi nuoseklios pozicijos, todėl nėra pagrindo tvirtinti, jog nagrinėjamu atveju praktika formuojama klaidinga linkme, neteisingai aiškinamos ir taikomos ginčo santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ir objektyviai būtina.

Įvertinusi pareiškėjų nurodytą administracinių teismų praktiką, išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu neatnaujintinas. Pareiškėjo prašyme nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis nesudaro pagrindo atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju tam, kad būtų užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525–369/2009 pagal pareiškėjo AB „Rokiškio sūris“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.