- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-03-06
- Bylos Nr.
- I-2049-484/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Petras Viščinis, Raimondas Blauzdžius
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija
- Advokatai
- Albertas Štopas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Blauzdžiaus ir Petro Viščinio, sekretoriaujant Aušrai Kartanienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Albertui Štopui, atsakovės atstovės atstovui Modestui Važnevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ skundą dėl žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Marijampolės pieno konservai“ kreipėsi į teismą su skundu ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės: 1 051 666 Lt padarytai žalai atlyginti; 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, apskaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; šioje byloje turėtas išlaidas.
Pareiškėja skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-06-04 priėmė nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio - gruodžio mėnesiais“ (toliau -Nutarimas), kuriuo įpareigojo pieną superkančias ir/ar perdirbančias įmones už 2003 m. birželio - gruodžio mėn. supirktą pieną pieno gamintojams mokėti 2002 m. birželio - gruodžio mėn. mokėtas pieno supirkimo kainas. Šiuo Nutarimu Vyriausybė taip pat įpareigojo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, suderinus su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, parengti ir patvirtinti 56 mln. litų paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles. Vykdydamas minėtą Nutarimą, žemės ūkio ministras 2003-06-16 priėmė įsakymą Nr. 3D-236, kuriuo patvirtino Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles (toliau - Taisyklės). Teigia, kad Taisyklės įtvirtino pareiškėjos pareigą supirkti iš pieno gamintojų rūšinį pieną 2003 m. birželio - gruodžio mėn. laikotarpiu, sumokant už jį 2002 m. tais pačiais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. Tvirtina, kad įvykdžius nurodytą pareigą, įgijo teisę gauti iš valstybės 1 997 000 Lt dydžio paramą už 2002 m. birželio - gruodžio mėn. ir 2003 m. birželio - gruodžio mėn. susidariusį pieno supirkimo kainų skirtumą. Tvirtina, kad atsižvelgdama į Nutarimo ir Taisyklių nuostatas, pareiškėja 2003 m. birželio-gruodžio mėn. iš pieno gamintojų supirko atitinkamą kiekį pieno, už jį sumokėdama 2002 m. birželio - gruodžio mėn. supirkimo kainomis. Pažymėjo, kad laiku atsiskaičiusi už supirktą pieną su pieno gamintojais, bendrovė, siekdama gauti paramą, Taisyklių nustatyta tvarka laiku pateikė Žemės ūkio ministerijai paraiškas ir kitus Taisyklėse išvardytus dokumentus.
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2004-10-28 priėmė sprendimą, kuriuo Taisyklių nuostatas, įtvirtinančias paramos skirstymo kriterijus ir nustatančias apribojimus pieno kiekiui, už kurį skiriama parama, pripažino prieštaraujančiomis LR Civilinio kodekso 2.76 str., LR Konkurencijos įstatymo 4 str. ir 4 str. 2 d. bei LR Vyriausybės 2003-06-03 nutarimo Nr. 725 l punktui. Dėl to, pareiškėjos nuomone, atsirado prielaidos deliktinei atsakomybei, numatytai CK 6.271 str., atsirasti.
Paaiškino, kad pagal Žemės ūkio ministerijos 2003 m. padarytas prognozes dėl pieno supirkimo kainų lygio sumažėjimo buvo numatoma, jog 2003 m. birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn. vidutinė pieno supirkimo kaina bus 316 Lt už vieną toną, o 2003 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. - 365 Lt už toną. Pažymėjo, kad pieno supirkimo kainų skirtumą, kurį, 2003 m. birželio - gruodžio mėn. supirkdama iš pieno gamintojų pieną ir mokėdama jiems 2002 m. birželio - gruodžio mėn. pieno supirkimo kainas, turėjo padengti iš savo lėšų pati. Teigia, kad atėmus iš už supirktą pieną sumokėtos sumos Lietuvos Respublikos valstybės gautos 1 997 000 paramos dydį, dėl neteisėtų atitinkamų Žemės ūkio ministerijos veiksmų, t.y. neteisėtų Taisyklių nuostatų pagrindu, jai buvo padaryta 1 051 666 Lt dydžio turtinė žala (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), kuri CK 6.251 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio pagrindu priteistina iš Lietuvos Respublikos valstybės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui patenkinus reikalavimą dėl 1 051 666 Lt padarytos žalos priteisimo, pareiškėjos teigimu, iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu taip pat turi būti priteistinos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, skaičiuojant jas nuo teismo priteistos sumos, už laikotarpį nuo administracinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo šioje byloje visiško įvykdymo.
Pareiškėja prašo teismo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje pagal pareiškėjos AB„Žemaitijos pienas“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Finansų ministerijai dėl žalos atlyginimo 2005-12-30 priimtu sprendimu, kadangi, pareiškėjos tvirtinimu, šioje byloje teismo nustatyti faktai ir jų teisinis vertinimas yra analogiški ar iš esmės panašūs į tas aplinkybes ir teisinius argumentus, kuriais yra grindžiami pareiškėjos skundo reikalavimai (b.l. 3-8).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LR žemės ūkio ministerijos (toliau – Ministerija), nesutinka su pareiškėjos skundu. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja netinkamai aiškina teises normas, reglamentuojančias deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, nenurodo visų būtinų elementų, reikalingų jai atsirasti, todėl nėra ir pagrindo Lietuvos Respublikos valstybės atžvilgiu taikyti šią atsakomybę. Paaiškino, kad pareiškėja savo skunde, remdamasi LR CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos valstybės pareigą atlyginti žalą sieja išimtinai su faktu, kad LVAT 2004-10-28 sprendimu tam tikras „Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių“, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2003-06-16 įsakymu Nr. 3D-236, normas pripažino prieštaraujančiomis aukštesnės galios teises aktams. Atsakovo manymu, toks vertinimas nėra pagrįstas, kadangi pirmiausia, pareiškėja turėjo nustatyti, ar valdžios institucijų pareigūnai tinkamai veikė pagal tuo metu taikytinus teisės aktus. Paaiškino, kad ginčijamu paramos teikimo laikotarpiu Žemės ūkio ministerija, vykdydama LR Vyriausybės 2003-06-04 nutarimo Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio-gruodžio mėnesiais“ įpareigojimą, perdirbimo įmonėms, tame tarpe ir pareiškėjai, nustatyto dydžio paramą teikė vadovaudamasi tuo laikotarpiu galiojusiu (nepripažintu neteisėtu) teisės aktu. Atsakovės atstovės nuomone, Taisyklės turėtų būti laikomos teisėtomis ir privalėjo būti taikomos tol, kol buvo konstatuotas jų prieštaravimas atitinkamo lygmens teisės aktui bei buvo oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs LVAT sprendimas, tai yra iki 2004-11-05, todėl tvirtina, kad nuo 2003 m. birželio iki 2004 m. lapkričio mėnesio Ministerija veikė teisėtai, kaip buvo įtvirtinta Taisyklėse, ir kitaip veikti neturėjo pagrindo. Atsakovės atstovė konstatavo, jog neteisėtų veiksmų nebuvo, todėl ir žalos, kurią reikėtų atlyginti, nebuvo padaryta.
Pažymėjo, kad faktas, jog pareiškėja tinkamai vykdė Taisyklių nustatytas sąlygas paramai gauti reiškia, kad ji tokiu būdu įgijo teisę reikalauti paramos Taisyklių nustatyta tvarka ir sąlygomis, tačiau tai nesudaro pagrindo reikalauti kokių nors išlaidų, žalos ar nuostolių atlyginimo. Paaiškino, kad pareiškėja savo tiesioginius nuostolius ir jų paskaičiavimą grindžia vienintele prielaida - jog paramai gauti turėjo mokėti ne daugiau nei kitos įmonės, t.y. vidutines kainas. Tokiu būdu pareiškėjos teiginys, Ministerijos manymu, prieštarauja jau minėtam LVAT 2004-10-28 sprendimui, kuriame nedviprasmiškai konstatuota, jog pieną superkančios ir perdirbančios įmonės, norinčios gauti LR Vyriausybės paramą, privalėjo ginčijamu 2003 m. laikotarpiu mokėti tokias kainas, kokias mokėjo ir 2002 m. tą patį laikotarpį, kitaip tariant, ne vidutines Lietuvoje tuo metu buvusias kainas.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipė dėmesį ir į tai, kad LVAT 2004-10-28 sprendimu nepanaikino Taisyklių 1 priedo. Teismas pripažino, kad tik Taisyklių 1 priedo elementas „Kitos įmonės“ prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Nurodė, kad pagal likusias galioti Taisyklių 1 priedo dalis pareiškėjai priklauso tik 1 997 000 litų dydžio parama, kurią ji ir gavo.
Atsakovė, remdamasi CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatomis, prašo teismą, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo, atsižvelgti į gautą naudą - 1 997 000 litų dydžio išmokėtą paramą ir į kitą su tuo susijusią naudą. Taip pat pažymėjo, kad Taisyklės, kurios apibrėžė paramos suteikimo sąlygas, nebuvo pareiškėjai privalomos, tai yra pareiškėja galėjo niekieno nevaržoma nuspręsti vadovautis Taisyklėmis, ar ne. Pareiškėja pati laisva valia nusprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama, todėl Ministerijos manymu, Lietuvos Respublikos valstybė nėra ir negali būti atsakinga už tokį pareiškėjos sprendimą. Atsižvelgiant į išdėstytas priežastis, pareiškėjos sprendimas dalyvauti paramos skirstyme ir pats dalyvavimas pieno supirkimo kainų programoje, pasak atsakovės atstovės, turėtų būti kvalifikuotas pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį kaip rizikos prisiėmimas ir nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žala, kas atleidžia Lietuvos Respublikos valstybę nuo bet kokios atsakomybės pareiškėjos atžvilgiu (CK 6.253 straipsnio 1 dalis).
Pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-04 nutarimas Nr. 725 oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ ir įsigaliojo nuo 2003-06-11. Šio nutarimo 2 punktu ministerija buvo įpareigota, suderinusi su Finansų ministerija, iki 2003-06-16 parengti ir patvirtinti 56 min. litų dydžio paramos teikimo pieną superkančioms ir/ar perdirbančioms įmonėms taisykles. Toks trumpas laiko tarpas, įstatyminės bazės ir Vyriausybės nurodymų dėl Taisyklių parengimo nebuvimas buvo sąlygotas nepalankiomis aplinkybėmis užsienio pieno sektoriuje ir sudėtingomis aplinkybėmis Lietuvos Respublikos valstybės pieno sektoriuje bei noru pagelbėti pieno sektoriui. Visa tai, Ministerijos nuomone, sudaro pagrindą bent jau iš dalies kvalifikuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės kartu su Žemės ir Finansų ministerijomis veiksmus kaip atliktus dėl būtino reikalingumo (CK 6.253 straipsnio 6 dalis), kas atleidžia Lietuvos Respublikos valstybę nuo bet kokios atsakomybės pareiškėjos atžvilgiu (b.l. 79-85).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo LR finansų ministerija, nesutinka su skundo reikalavimais. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad įgyvendinant LR Vyriausybės 2003-06-04 nutarimą Nr. 725 nebuvo siekiama kompensuoti visus pieno perdirbimo įmonių nuostolius, o tikslas buvo - palaikyti 2002 m. birželio-gruodžio mėn. kainų lygį, tokiu būdu siekiant paremti pieno gamintojus. Ši parama ribota, valstybės biudžete šiam tikslui buvo numatyta 56 mln. litų. Pažymėjo, kad LVAT 2004-10-28 sprendime konstatavo, kad Žemės ūkio ministerijos 2003-06-16 parengtos ir patvirtintos „Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklės“ neįpareigojo pieną perdirbančių įmonių mokėti tas kainas, kurias mokėjo atitinkamai tą patį laikotarpį ir 2002 m. Tai buvo viena iš sąlygų, kurią įvykdžius, buvo galimybė gauti minėtą paramą.
Pažymėjo, kad rengiant Taisykles, paramos teikimo kriterijai aptarti ir su pieno perdirbimo įmonėmis, pasiektas kompromisas, ir pieno perdirbimo įmonės (taip pat ir pareiškėja) savo atstovų parašais patvirtino paramos lėšų paskirstymo lentelę. Pagal Civilinio kodekso 6.253 straipsnį vienas iš atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų yra nukentėjusiojo asmens veiksmai. Tokiais veiksmais gali būti nukentėjusiojo asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Pažymėjo, kad pareiškėja pati laisva valia nusprendė pasinaudoti valstybės teikiama parama ir, įvertinusi valstybės paramos teikiamą naudą ir galimą riziką, prisiėmė riziką dėl nuostolių atsiradimo.
Nesutikdama su pareiškėjos nuomone, kad skiriant paramą jai turėjo būti kompensuojamas kainų skirtumas tarp prognozuotų 2003 metų birželio - gruodžio mėn. pieno supirkimo kainų ir pareiškėjos mokėtų 2002 m. birželio - gruodžio mėn. pieno supirkimo kainų, Finansų ministerija nurodė kad, toks paramos paskirstymas neužtikrintų vienodų konkurencijos sąlygų, prieštarautų Konkurencijos įstatymui ir iškraipytų rinką (b.l.75-76).
Šalies argumentai
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje prašė skundą tenkinti remdamasis jame nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovės atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą remdamasis atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad pareiškėja 2003 m. birželio-gruodžio mėnesiais iš pieno gamintojų supirko 33 916 t pieno, už kurį sumokėjo 3 048 666 Lt (b.l.35).
LR Vyriausybė 2003-06-04 priėmė nutarimą Nr. 725 „Dėl pieno supirkimo kainų 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais“. Šio nutarimo įžanginėje dalyje nurodoma, kad jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingas aplinkybes pieno sektoriuje siekiant 2003 metais palaikyti 2002 metų birželio – gruodžio mėnesiais buvusį kainų lygį. Nutarimo 1 punktu pieną superkančios ir / ar perdirbančios įmonės įpareigotos 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais mokėti pieno gamintojams 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas, o 2 punktu Žemės ūkio ministerija įpareigota suderinus su Finansų ministerija parengti ir patvirtinti 56 mln. litų paramos teikimo pieną superkančioms ir / ar perdirbančioms įmonėms taisykles.
Vykdydamas minėtą Nutarimą, žemės ūkio ministras 2003-06-16 priėmė įsakymą Nr. 3D-236, kuriuo patvirtino Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisykles.
Taisyklių 1 priedu UAB „Marijampolės pieno konservai“ buvo nustatytas konkretus teikiamos paramos dydis – 1 997 000 Lt.
LVAT 2004-10-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-08/04 pripažino, kad Taisyklių 5 punkto 1 dalies nuostata „kiekvienai įmonei lėšos apskaičiuojamos pagal jai skiriamą bendrą paramą, kuri nustatyta atsižvelgus į tai, kokią dalį visos 2002 m. eksportuotos ir vidaus rinkoje suvartotos produkcijos (skaičiuojant perdirbtu pienu) sudarė tos įmonės produkcija“ prieštarauja CK 2.76 straipsniui ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui; Taisyklių 2 punkto nuostata „[...] bei prognozuojamą superkamo pieno kiekio padidėjimą 3 proc. paramos teikimo laikotarpiu [...]“, Taisyklių 3.1 papunkčio nuostata „[...] pridedant prognozuojamą 3 proc. pieno supirkimo didėjimą [...] ir Taisyklių 10 punktas „už 2003 m. birželio - gruodžio mėn. supirktą ir perdirbtą pieną, viršijant 2002 m. atitinkamu laikotarpiu supirkto pieno kiekį pridėjus prognozuojamą 3 proc. supirkimo padidėjimą, atsiskaitoma sutartinėmis kainomis“ prieštarauja Nutarimo preambulėje įtvirtintam tikslui - palaikyti 2002 m. birželio - gruodžio mėn. pieno supirkimo kainų lygį - ir Nutarimo 1 punktui; Taisyklių 1-ojo priedo elementas „Kitos įmonės“ prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (b.l.41-56).
Reikalavimą atlyginti žalą pareiškėja kildina iš neteisėtų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003-06-16 įsakymu Nr.3D – 236 patvirtintų Paramos pieno supirkimo kainoms palaikyti teikimo perdirbimo įmonėms taisyklių.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Deliktinei valstybės atsakomybei atsirasti kaip ir kitais civilinės atsakomybės atvejais būtina tam tikrų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė ( LR CK 6.246 -6.249 straipsniai ). Nesant bent vienos iš sąlygų, civilinė atsakomybė, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, negalima. LR CK 6.247 straipsnis numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais ( veikimu, neveikimu ), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Iš Nutarimo 1 punkto matyti, kad būtina sąlyga paramai gauti yra tai, kad 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais pieną superkančios ir/ar perdirbančios įmonės turi mokėti gamintojams už supirktą pieną 2002 metų tais mėnesiais mokėtas pieno supirkimo kainas. Analogiškos nuostatos yra atkartotos ir Taisyklėse.
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjai įvykdžius pareigą supirkti iš pieno gamintojų pieną bei sumokėti už jį 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių kainas, ji įgyja teisę už susidariusį kainų skirtumą tarp 2002 metų ir 2003 metų birželio – gruodžio mėnesių iš valstybės gauti 1 997 000 Lt dydžio paramą.
Byloje duomenų, kad pareiškėja būtų neįvykdžiusi savo pareigos supirkti iš gamintojų pieną ir už jį sumokėti 2002 m. birželio – gruodžio mėnesių kainas, nėra. Tai, kad pareiškėja šią pareigą įvykdė tinkamai, neginčija ir atsakovas bei tretysis suinteresuotas asmuo.
Pareiškėjai įvykdžius savo pareigą, o Taisyklių nuostatas dėl kriterijų, kuriais buvo nustatyta pareiškėjos teisė į 1 997 000 Lt paramą, teismo sprendimu pripažinus neteisėtomis, yra pagrindas manyti, kad galėjo būti pažeista pareiškėjos teisė gauti teisingo dydžio paramą, o tuo pačiu, kad jai galėjo būti padaryta ir turtinė žala.
Kai norminis teisės aktas ar jo dalis yra panaikinami teismo sprendimu, šis aktas kompetentingų institucijų yra keičiamas, atitinkamai ištaisant padarytas klaidas. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad Taisyklėse padaryti atitinkami pakeitimai, nėra. Todėl, nesant galiojančių paramos skirstymo kriterijų ir norint nustatyti, kokio dydžio parama turėjo būti skirta pareiškėjai, būtina nustatyti kitus kriterijus, pagal kuriuos ši parama turėjo būti suteikiama.
Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-28 sprendime konstatuota, kad skirstant paramą nebuvo atsižvelgta į konkretaus dydžio kainą, kurią konkreti pieno perdirbimo įmonė turi mokėti pieno gamintojams, todėl Taisyklėse įtvirtintas paramos skirstymo kriterijus – įmonių užimama dalis rinkoje, yra neteisėtas.
Šiame teismo sprendime taip pat išaiškinta, kad pagal Nutarimo 1 punkte įtvirtintą „pieno supirkimo kainų nustatymo principą kiekviena pieno perdirbimo įmonė, siekdama pasinaudoti teise į paramą, turi mokėti pieno gamintojams ne tuo metu (2003 m. birželio – gruodžio mėn.) pieno rinkoje nusistovėjusias kainas, o kainas, kurios mokėtos 2002 metų atitinkamais mėnesiais. Tai reiškia, kad įmonė, siekdama gauti paramą, turi pati padengti 2002 metų atitinkamais mėnesiais pieno gamintojams mokėtos kainos ir 2003 metų atitinkamais mėnesiais nusistovėjusios kainos skirtumą“.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad parama turėjo būti suteikta pieno perdirbimo įmonių išlaidoms kompensuoti, kurias jos patyrė, sumokėdamos minėtą kainų skirtumą pieno gamintojams.
LVAT, nagrinėdamas analogišką administracinę bylą pagal UAB „Žemaitijos pienas“ skundą, 2005-12-30 sprendime atkreipė dėmesį taip pat į vieną svarbų aspektą šioje byloje, t.y. į tai, kad nei Nutarime, nei Taisyklėse nebuvo nustatyta, jog pieno perdirbimo įmonėms teikiama parama yra dalinė, t.y. kad kainų skirtumas šioms įmonėms gali būti kompensuojamas tik iš dalies, nepadengiant visų šių įmonių patirtų išlaidų. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad pagal Taisyklių 1 priedo pastabą, Nutarime numatyta 56 mln. Lt suma buvo paskirstyta su sąlyga, jei pieno supirkimo kiekiai viršys tik iki trijų procentų tuos kiekius, kurie buvo 2002 m. birželio – gruodžio mėnesiais. Tačiau, kaip buvo minėta, ši Taisyklių nuostata dėl pieno supirkimo kiekio augimo apribojimo iki trijų procentų, teismo sprendimu buvo pripažinta neteisėta. Tai reiškia, kad parama pieno perdirbimo įmonėms turėjo būti teikiama pagal kriterijų, t.y. tokiu būdu, jog būtų pilnai kompensuotos kiekvienos pieno perdirbimo įmonės išlaidos, kurias jos patyrė, sumokėdamos konkrečius pieno supirkimo kainų skirtumus pieno gamintojams.
Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pieno perdirbimo įmonei suteikus paramą, kuri kompensavo tik dalį įmonės patirtų išlaidų, ta nekompensuota išlaidų dalimi, įmonei buvo padaryta žala, t.y. ji patyrė tiesioginius nuostolius.
Minėta, kad pieno perdirbimo įmonės, gaunančios paramą, Taisyklėmis buvo įpareigotos pieno gamintojams mokėti ne 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais pieno rinkoje nusistovėjusias kainas, o kainas, kurios mokėtos 2002 metų atitinkamais mėnesiais.
Dėl šios priežasties, iškreipus 2003 m. birželio – gruodžio mėnesių pieno supirkimo rinkos kainas, nėra objektyvios galimybės nustatyti, pagal kokio dydžio rinkos kainas tuo laikotarpiu pareiškėjas galėjo supirkti pieną.
Atsižvelgus į tai bei įvertinus tą aplinkybę, kad parama turėjo būti suteikiama ne už praėjusį laikotarpį, o esamuoju pieno supirkimo metu, darytina išvada, jog nustatant 2003 m. birželio – gruodžio mėnesių pieno supirkimo rinkos kainas turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2003 m. padarytomis prognozėmis dėl pieno supirkimo kainų lygio numatomo sumažėjimo, kaip vieninteliu objektyviu kriterijumi. Pažymėtina, kad remiantis šiomis prognozėmis buvo priimtas Nutarimas bei Taisyklės, kuriais taip pat buvo nustatytas reikiamos paramos dydis.
Pagal šias prognozes buvo numatyta, kad 2003 metų birželio – rugsėjo mėnesiais vidutinė pieno supirkimo kaina bus 316 Lt už toną, o tų pačių metų spalio – gruodžio mėnesiais – 365 Lt už toną.
Kiti duomenys, kurie reikalingi faktiškam paramos dydžiui nustatyti, tai duomenys apie pareiškėjo 2002 metų birželio – gruodžio mėnesių vidutines pieno supirkimo kainas; 2003 metų birželio – gruodžio mėnesiais supirkto rūšinio pieno kiekius bei už jį sumokėtas lėšas, yra įrodyti pareiškėjo pateiktomis pažymomis, dėl kurių duomenų teisingumo ginčo tarp šalių (b.l.23-29).
Atsižvelgiant į šias pažymas bei į 2003 metų birželio-gruodžio mėnesių vidutinę pieno supirkimo kainą, pieno supirkimo kainų skirtumas, kurį, 2003 m. birželio - gruodžio mėn. supirkdama iš pieno gamintojų pieną ir mokėdama jiems 2002 m. birželio - gruodžio mėn. pieno supirkimo kainas, turėjo padengti iš savo lėšų pati Pareiškėja, sudarė: 2003 m. birželio mėn. - 101 Lt už vieną toną (417 Lt - 316 Lt), 2003 m. liepos mėn. - 96 Lt už vieną toną (412 Lt - 316 Lt), 2003 m. rugpjūčio mėn. - 75 Lt už vieną toną (391 Lt - 316 Lt), 2003 m. rugsėjo mėn. - 84 Lt už vieną toną (400 Lt - 316 Lt), 2003 m. spalio mėn. - 35 Lt už vieną toną (400 Lt - 365 Lt), 2003 m. lapkričio mėn. -129 Lt už vieną toną (494 Lt - 365 Lt), 2003 m. gruodžio mėn. - 133 Lt už vieną toną (498 Lt - 365 Lt).
Remiantis šiais duomenimis yra nustatoma, kad kainų skirtumas, kurį iš savo lėšų pieno gamintojams turėjo padengti pareiškėjas 2003 m. birželio – gruodžio mėnesiais sudarė:
- 2003 m. birželio mėn. - 507 121 Lt (101 Lt x 5 021 tonų supirkto pieno);
- 2003 m. liepos mėn. - 524 736 Lt (96 Lt x 5 466 tonų supirkto pieno);
- 2003 m. rugpjūčio mėn. - 435 150 Lt (75 Lt x 5 802 tonų supirkto pieno);
- 2003 m. rugsėjo mėn. - 451 416 Lt (84 Lt x 5 374 tonų supirkto pieno);
- 2003 m. spalio mėn. - 173 215 Lt (35 Lt x 4 949 tonų supirkto pieno);
- 2003 m. lapkričio mėn. - 464 529 Lt (129 Lt x 3 601 tonų supirkto pieno); -
- 2003 m. gruodžio mėn. - 492 499 Lt (133 Lt x 3 703 tonų supirkto pieno). Iš viso: 3 048 666 Lt.
Paramos dydis, gautas iš valstybės sudarė 1 997 000 Lt (b.l.34). Tokiu būdu pareiškėjai buvo padaryta 1 051 666 Lt žala ( 3048 666 Lt – 11433600 Lt).
Kaip jau buvo paminėta, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti viena iš būtinų sąlygų yra atitinkamos valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Atsakovo neteisėti veiksmai yra konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-10-28 sprendimu.
Atsakovės atstovės argumentas, kad Taisyklių atitinkamos nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjai buvo suteikta parama, iki 2004-10-28 LVAT sprendimo paskelbimo laikytinos teisėtomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Žemės ūkio ministerijos pareigūnų veiksmų, yra nepagrįstas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad norminis teisės aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
Aiškindamas šią teisės normą LVAT 2005-12-30 sprendime administracinėje byloje Nr. A8 – 1690 – 05 nurodė, kad šioje teisės normoje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas... “ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t.y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma. Tokia išimtis iš šios taisyklės ir yra tie atvejai kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas ryšium su teisme nagrinėjama individualia byla. Teismas taip pat nurodė, kad priešingu atveju, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai, norminio akto panaikinimas, neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu.
Žalos padarymo faktas atsakovo neteisėtais veiksmais bei tiesioginis priežastinis ryšys dėl žalos padarymo yra įrodyti anksčiau nurodytais argumentais. Todėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu pareiškėjai yra priteistina iš atsakovo padaryta 1 051 666 Lt žala.
Tenkintinas ir pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), nustatant mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėja taip pat pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės teismo išlaidas, susijusias su nagrinėjamu ginču. Pažymėtina, kad pareikšdama tokį prašymą pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jos turėtas išlaidas, susijusias su nagrinėjama byla (LR ABTĮ 45 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendė:
Uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ skundą tenkinti.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR žemės ūkio ministerijos, uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ naudai 1 051 666 (vieną milijoną penkiasdešimt vieną tūkstantį šešis šimtus šešiasdešimt šešis) litus turtinei žalai atlyginti ir 5 % (penkių procentų) dydžio metines palūkanas nuo šios sumos (1 051 666 Lt), palūkanas skaičiuojant nuo 2006 m. balandžio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.