Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, – R. G. bei jos gynėjai advokatei Simonai Augėnaitei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Valdemaro Mociškio kasacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutarties.

Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu R. G. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsnio pagrindu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir baudžiamoji byla nutraukta. R. G. perduota A. A. atsakomybei pagal laidavimą be užstato dvejų metų laikotarpiui. Pritaikius BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktą, jai paskirta 15 MGL (1950 Lt) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi atmestas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, R. G. ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. atleista pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymą. Nuosprendžiu nustatyta, kad 2010 m. kovo 7 d., apie 17 val., Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio pareigūnams A. Č. ir V. Ž. atvykus į techninį eismo įvykį Anykščių r., Kavarsko sen., II Svirnų k., ir R. G. nustačius 1,02 promilės girtumą, ji pareigūnams davė 1000 Lt kyšį, siekdama neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus, kad pareigūnai nusižengtų savo pareigoms ir nesurašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo.

Kasatoriaus manymu, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, duodamas ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, privalo teisingai nurodyti šios veikos padarymo aplinkybes. Tik visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis gali garantuoti asmens pataisymą netaikant jam bausmės. Šiuo atveju, nors kaltinamajame akte ir nebuvo įrašyta kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad R. G. padarė nusikalstamą veiką apsvaigusi nuo alkoholio, teismai visiškai nevertino tos aplinkybės, kad eismo įvykio metu R. G. buvo nustatytas 1,02 promilės girtumas, už tai Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nutarimu ji nubausta pagal ATPK 129 straipsnį 4000 Lt bauda, o automobilį vairavo, neturėdama specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę. Teismai nevertino ir to, kad R. G. neigė, jog prieš eismo įvykį vartojo alkoholinius gėrimus, ir teigė nesupratusi, jog nuo 2009 m. rugsėjo 18 d. teismo nutarimu dvejiems metams yra netekusi teisės vairuoti transporto priemonių. Teismas nevertino ir aplinkybių, kad R. G., neturėdama teisės vairuoti transporto priemonės, automobiliu iš Vilniaus važinėjo į Anykščius ir darbo reikalais susitikinėjo su laiduotoju A. A. Be to, R. G. proceso metu teigė, kad po įvykio vartojo širdies veiklą gerinančius vaistus, pagamintus spirito pagrindu – širdies lašus, tačiau savo nesutikimo su teismo sprendimu nubausti ją bauda neskundė. Taip R. G. buvo neatvira ir visuose teismo procesuose sakė netiesą, todėl pagrįstai kyla abejonių dėl jos nuoširdumo, visiško kaltės pripažinimo ir galimybės ja pasitikėti atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas manyti, kad R. G. laikysis įstatymų ir nebedarys naujų nusikalstamų veikų, formaliai nurodė, jog atsižvelgė į kaltinamosios asmenybę apibūdinančius duomenis ir padarytos veikos pavojingumą. Apeliacinėje teismo instancijoje pateikta medžiaga nepatvirtina fakto, kad R. G. padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė elgesio pasekmė, teismas privalėjo išskirti jos asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą (duomenys iki nusikalstamos veikos padarymo, ankstesnės nusikalstamos veikos ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, vertybinė orientacija, požiūris į šeimą, darbą, mokslą ir pan.), tačiau to nepadarė.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 40 straipsnio, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Apylinkės teismas, išanalizavęs byloje surinktus įrodymus (kaltinamosios R. G., liudytojų A. Č., V. Ž. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, blaivumo testą ir kt.), konstatavo, kad R. G. kaltė davus pareigūnams 1000 Lt kyšį siekiant neteisėto paperkamo valstybės tarnautojo veikimo vykdant įgaliojimus (kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus) visiškai įrodyta. Teismas nustatė, kad R. G. padarė apysunkį nusikaltimą, prisipažino kalta, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, neteista, prašė atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, prokuroras taip pat prašė taikyti BK 40 straipsnį, todėl teismas, pažymėjęs, kad turi pagrindo manyti, jog ji laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgdamas į laiduotojo A. A. asmenines savybes, veiklos pobūdį, padarė išvadą, kad R. G. taikytinos BK 40 straipsnio nuostatos.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, kad apylinkės teismo sprendimas pagrįstas, nes yra visos sąlygos R. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl baudžiamąjį įstatymą (BK 40 straipsnį) pirmosios instancijos teismas pritaikė tinkamai.

Prašymą skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka kasatorius grindžia teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, nevertino byloje surinktų įrodymų visumos, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalis reikalavimus, t. y. padarydamas esminių BPK reikalavimų pažeidimų, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 40 straipsnį.

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, jog prašymą skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliantas grindė tuo, kad, jo nuomone, baudžiamąjį įstatymą (BK 40 straipsnį) pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamai. Skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė argumentų, kodėl A. A. atitinka laiduotojui keliamus reikalavimus: nepatikrino jo asmenybės (neišreikalauti dokumentai, kuo laiduotojas dirbo policijoje, kokiu pagrindu buvo atleistas, kuo dirba šiuo metu, kokia veikla užsiima UAB „J.“, kaip ši bendrovė bendrauja su UAB „B.“, nes prie bylos yra pridėta tik viena sutartis, sudaryta tarp laiduotojo ir kaltinamosios vadovaujamų bendrovių). Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas tinkamai neištyrė laiduotojo galimybių daryti teigiamą įtaką kaltinamajai (skunde pažymima, kad, atsižvelgus į tai, jog laiduotojas gyvena Anykščiuose, o R. G. – Vilniuje, jo galimybės daryti nuolatinę teigiamą įtaką atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės abejotinos, todėl jis nelaikytinas teismo pasitikėjimo vertu asmeniu BK 40 straipsnio 3 dalies prasme), tinkamai neįvertino jos padarytos veikos pavojingumo, kaltinamosios asmenybės.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog prokuroras pagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas, ar laiduotojas iš tikrųjų turi realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkei, ar jis vertas teismo pasitikėjimo, atsižvelgė ne į visas reikšmingas aplinkybes, iš esmės formaliai vertino tarp R. G. ir A. A. vadovaujamų bendrovių sudarytą saugos paslaugų sutartį, nes neatsižvelgė į šios sutarties turinį, t. y. į tai, kad UAB „B.“, kuri sutartyje vadinama užsakovu, paveda UAB „J.“ atlikti techninę objektų apsaugą ir už atliktas paslaugas moka sulygto dydžio atlyginimą. Taigi nuo užsakovo perduodamų saugoti objektų skaičiaus iš dalies priklauso A. A. vadovaujamos UAB „J.“ veiklos stabilumas, finansinė padėtis. Tai duoda pagrindą teigti, kad A. A., kaip laiduotojas, iš esmės negali būti visiškai objektyvus vertindamas R. G., nuo kurios jis dėl sudarytos sutarties yra priklausomas, veiksmus. Taigi apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į laiduotojo, kaip UAB „J.“ vadovo, darbinės veiklos pobūdį, – tą padaryti reikalauja BK 40 straipsnio 3 dalies nuostatos. A. A. požiūrį į R. G. nusikalstamus veiksmus parodė apeliacinės instancijos teisme atlikta jo apklausa, kurios metu jis iš esmės nekritiškai vertino R. G. elgesį (teigė, kad ji įvykio metu buvo apsvaigusi ne nuo alkoholio, o nuo vaistų, aiškino, kad ikiteisminis tyrimas atnaujintas ne dėl R. G., o pagal faktą, dėl atnaujinto ikiteisminio tyrimo ji nekalta, nes kyšio davimo nebuvo ir kt.). Šios aplinkybės, kurios svarbios konstatuojant laiduotojo tinkamumą atlikti jam pavestas pareigas, taip pat liko apeliacinės instancijos teismo neįvertintos.

Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė pakankamai dėmesio ir į tai, ar laiduotojas iš tikrųjų turės realias galimybes daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, kai laiduotoją ir kaltininkę sieja tik pagal sutartį susiklostę santykiai, o jie gyvena ir dirba skirtingose vietovėse: A. A. – Anykščiuose, o R. G. – Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien A. A. ir R. G. aiškinimais, kad jie susitinka gana dažnai, bendrauja vieną–kelis kartus per savaitę, iš esmės tik formaliai pasisakė dėl šios svarbios aplinkybės.

Apeliantas skunde teigė ir tai, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (kėsinimosi dalykų vertingumą, konkrečias veikos padarymo aplinkybes, motyvus, kaltės formą ir rūšį) bei kaltininkės asmenybę. Dėl šio apelianto argumento apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad bylos aplinkybės (duoto kyšio dydis, kaltės forma) nerodo itin didelio veikos pavojingumo, o R. G. apibūdinama iš esmės teigiamai (darbovietės charakterizuojama teigiamai, po nusikaltimo prisipažino kalta ir nuoširdžiai gailėjosi). Nutartyje teismas nurodė, kad veikos padarymo metu ji buvo bausta administracine tvarka už KET pažeidimus (tačiau šios aplinkybės niekaip neįvertino, t. y. neatsižvelgė į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu R. G. turėjo dvi galiojančias administracines nuobaudas, vieną iš jų – už neblaivumo patikrinimo vengimą ir vėl padarė analogišką administracinį teisės pažeidimą – vairavo neblaivi), kad yra atnaujintas ikiteisminis tyrimas dėl jos veiksmų padarius veiką, numatytą BK 227 straipsnio 3 dalyje, tačiau šios veikos padarymo faktas dar neįrodytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad nusikalstamą veiką R. G. padarė, būdama apsvaigusi nuo alkoholio (už tai ji nubausta Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nutarimu pagal ATPK 129 straipsnį), kad 2009 m. rugsėjo 18 d. nutarimu jai dvejiems metams buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, o ji automobiliu važinėjo į Anykščius, susitikinėdavo ir su A. A. ir tai vykdavo gana dažnai, kad apklausų metu R. G. teigė, jog įvykio metu buvo apsvaigusi ne nuo alkoholio, bet po įvykio buvo vartojusi širdies lašų atitinka skundžiamos nutarties turinį bei kitą bylos medžiagą. Taigi pagrįstas kasatoriaus argumentas, kad, pagal bylos duomenis, kyla abejonių R. G. nuoširdumu prisipažįstant kalta ir galimybe ja pasitikėti atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo prokuroro apeliacinį skundą, tinkamai neatsakydamas į esminius jo argumentus, savo išvadas grindė ne visais ištirtais bylos duomenimis, neatsižvelgė į visas reikšmingas BK 40 straipsnio taikymui aplinkybes, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.