- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-01
- Bylos Nr.
- ATP-86-361/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 4-28-3-01497-2011-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Dalius Jocys
- Pažeidėjas
- K. L., Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos
- Kategorijos
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. L. ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau Valstybinės kelių transporto inspekcijos) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2011-09-13 Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos Kauno regiono departamento Marijampolės kontrolės skyriaus inspektorius surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr.115977, kuriame nurodė, kad Kalvarijos PKP (iš Lietuvos), 2011-09-13 apie 13.30val., buvo patikrinta keleivinė (M1 kategorijos) transporto priemonė „VW Caravelle“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri vežė 8 keleivius iš skirtingų Lietuvos vietų į Daniją. Keleiviai buvo vežami transporto priemone, kuri priklauso V. A., o automobilio vairuotojas K. L. patikrinimui nepateikė Bendrijos licencijos kopijos ar licencijos kortelės suteikiančios teisę vežti keleivius užsakomaisiais reisais tarptautiniais maršrutais bei iš anksto sudarytos keleivių vežimo sutarties ir keleivių vežimo lapo, t. y. vertėsi komercine, ūkine keleivių vežimo užsakomaisiais reisais veikla neturint bendrijos licencijos kopijos ar licencijos kortelės veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas). Tai yra vairuotojas K. L. pažeidė Kelių transporto kodekso 8 str. 1 d., 2 d., 3 p. ir 18 str. 4 d. reikalavimus bei Lietuvos Respublikos susiekimo ministro 2011-04-13 įsakymu Nr. 3-223 patvirtintų Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių II d. 15, 16, 17 ir 18 p. reikalavimus, tai yra padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 173 str. 1d. ir 142¹¹ str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011-11-05 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą dėl K. L. nubaudimo pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d. nutraukė, pagal ATPK 173 str. 1 d. K. L. pripažino padarius šį pažeidimą bei, pritaikius ATPK 30¹ str., paskyrė 1500 Lt baudą be transport priemonės “VW Caravelle”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu K. L. prašo nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad nesutinka su nutarimo dalimi, kuria nubaustas pagal ATPK 173 str. 1 d., pažeidimo nepadarė, keleivių vežimo veikla neužsiima, teismas netinkamai įvertino jo veiksmus. K. L. apeliaciniame skunde remiasi ATPK 250 str. 1 d. 1 p., 256 str. 2 d., 284 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau LVAT) 2001-04-23 konsultacija Nr. 62 „Dėl atsakomybės už keleivių vežimą neturint licencijos (leidimo)”, pažymi, jog nagrinėjant administracinę bylą, iškeltą pagal ATPK 173 str. 1 d., veiklos sistemingumas turi būti įrodinėjamas pagal bylos medžiagą, surenkant ir įvertinant įrodymus, patvirtinančius vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) tokiai veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas). Atkreipiamas dėmesys, jog pelnas yra suprantamas kaip turto padidėjimas, susidarantis iš gautų pajamų atėmus veiklos vykdymo išlaidas. K. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad sulaikymo metu vežė pažįstamus asmenis dirbti į Daniją, ten vyko dirbti ir pats. Kartu keliavę asmenys padengė dalį išlaidų kurui, tačiau jokio pelno negauta, be to, nagrinėjant bylą, nebuvo nustatytas veiklos sistemingumas, t. y. nuolatinis užsiėmimas keleivių pervežimu, todėl nėra ATPK 173 str. 1 d. sudėties.
K. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltė negali būti grindžiama prielaidomis, prieštaravimai ir abejonės vertinami kaltinamo asmens naudai, tokią savo poziciją grindžia LVAT 2003-02-11 nutartimi, Lietuvos aukščiausiojo teismo 2005-12-13 nutartimi Nr. 2K-7-544/2006. K. L. teigia, jog teismas, jo teiginius, kad vyko uždarbiauti į Daniją, neigia dėl rašytinių įrodymų, patvirtinančių darbą Danijoje nebuvimo,jo, K. L., nurodytų grįžimo datų neatitikimais. Tačiau teismo paminėtos aplinkybės neįrodo, kad siekiant pelno buvo sistemingai vykdoma keleivių pervežimo veikla. K. L. teigia, kad abejonės vertinamos jo nenaudai, jis negali pateikti rašytinių įrodymų apie darbą Danijoje, dėl buvimo laiko ten duodamas paaiškinimus suklydo, iš jo neturi būti reikalaujama įrodinėti savo nekaltumą, o priešingai, institucija, skirianti nuobaudą, privalo įrodyti jo kaltę.
Valstybinė kelių inspekcija patikslintu apeliaciniu skundu prašo panaikinti nutarimą bei priimti naują sprendimą, pripažįstant K. L. padarius administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d. ir ATPK 173 str. 1 d., pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d. skirti 375 Lt baudą, pagal ATPK 173 str. 1 d. paskirti 1500 Lt baudą be transporto priemonės konfiskavimo, paskirtas baudas subendrinti ir skirti galutinę 1500 Lt baudą be transporto priemonės konfiskavimo. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą pagal ATPK142¹¹ str. 1 d. Iš byloje esančių bei teisme ištirtų aplinkybių ir įrodymų buvo nustatyti visi požymiai būdingi užsakomajam vežimui. Teismas neteisingai teigia, kad ATPK142¹¹ str. 1 d. gali būti taikomas tik įmonėms. Pagal Kelių transporto kodekso 8 str. 1 d. įmone gali būti traktuojamas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad keleivių surinkimas iš skirtingų vietų, 2011-09-13 nuvežimas į Daniją ir netrukus, t. y. 2011-09-27 grįžimas atgal, keleivių vežimas be sutarties įrodo, jog transporto priemonė naudojama specialiai keleiviams vežti, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Vykdydamas keleivių vežimą, K. L. padarė tiek ATPK 142¹¹ str. 1 d., tiek ATPK 173 str. 1 d. pažeidimus, t. y. konstatuotina pažeidimų sutaptis, už kiekvieną iš pažeidimų skirtinos nuobaudos, kurios bendrintinos ATPK 33 str. tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo K. L. prašo Valstybinės kelių transporto inspekcijos apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011-11-05 nutarime pagrįstai teigia, jog ATPK 142¹¹ str. 1 d. numato atsakomybę už keleivių vežimo užsakomaisiais reisais tvarkos pažeidimą. Tačiau pagal šio straipsnio nuostatas administracinė atsakomybė yra numatyta įmonėms, vykdančioms užsakomuosius reisus, kurios turi licencijas vykdyti keleivių vežimo veiklą, tačiau pažeidžia įstatymų nustatytą vežimo tvarką. Institucijos apeliaciniame skunde nepateikiama pagrįstų motyvų, kodėl ATPK142¹¹ str. 1 d. nuostatos turėtų būti aiškinamos kitaip nei nutarime. Pagal administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis turėtų būti nubaustas už tai, kad nepateikė iš anksto sudarytos keleivių vežimo sutarties ir (ar) keleivių vežimo lapo. Institucijos manymu, asmuo, vežantis keleivius be privalomos šiai veiklai licencijos, vis tiek privalo užpildyti keleivių vežimo lapus, pasirašyti keleivių vežimo sutartis. Tačiau vadovaujantis ta pačia logika, toks asmuo taip pat privalo laikytis visų kitų keleivių ar krovinių vežimo reikalavimų ir už šių reikalavimų nevykdymą gali būti baudžiamas už kitus ATPK 142 - 142¹¹ str. numatytus pažeidimus, kas yra nelogiška ir nesuderinama su teisingumo principu, kadangi asmuo, neteisėtai vykdantis licencijuojamą veiklą, pakankamai griežtai nubaudžiamas pagal ATPK 173 str.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė kelių transporto inspekcija prašo K. L. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad tai, jog K. L. buvo nubaustas ne už vienkartinį veiksmą, o už tarpusavyje susietų veiksmų visumą, įrodo byloje nustatytos aplinkybės. Iš keleivių bei vairuotojo paaiškinimų buvo nustatyta, kad jis vežė keleivius už atlygį iš įvairių Lietuvos vietų. K. L. teiginys, kad jis susitarė, jog keleiviai apmokės už kurą ir kad tai yra ne atlygis, nepagrįstas. Daugelis keleivių nurodė, kad jie buvo vežami už atlygį. Kita vertus, net ir atlygis už kurą taip pat laikytinas vairuotojo pajamomis. Imdamas užmokestį, kad ir kaip jį pavadintų, vairuotojas vis tiek gauna finansinę naudą. Be to, svarbu ir tai, kad K. L. bylos nagrinėjimo metu nepateikė jo kelionės išlaidų dokumentų ar paskaičiavimų, nenurodė kiek kainavo kelionė. Tai tik patvirtina, kad jis keleivius vežė siekdamas pelno. Tarpusavyje susietų veiksmų visumą įrodo ir keleivių surinkimas iš skirtingų vietų, nuvežimas į Daniją, ir netrukus grįžimas atgal. Vadinasi transporto priemonė buvo naudojama specialiai keleiviams vežti. Tai, kad nepažįstami ir tarpusavyje nesusiję keleiviai buvo surinkti iš skirtingų Lietuvos vietų bei vežami į Daniją įrodo tokio keleivių vežimo organizuotumą, pastovumą, tęstinumą. Visi keleiviai žinojo iš anksto (iš draugų, pažįstamų, kolegų), kad K. L. gali juos nuvežti į užsienį. Jie žinojo, kaip iš anksto susisiekti su vairuotoju bei suderinti kelionės datą, maršrutą, paėmimo bei išleidimo vietą, pervežimo kainą. Toks keleivių vežimo būdas Lietuvoje plačiai paplitęs, vairuotojų telefono numerius bei skelbimus apie keleivių vežimą į įvairias užsienio šalis už patrauklią kainą galima lengvai rasti įvairiuose internetiniuose skelbimų portaluose ar laikraščių skelbimuose. Byloje įrodyta, kad K. L. į Daniją vyko su keleiviams vežti pritaikyta transporto priemone ne uždarbiauti. Pats paaiškino teismui, kad į Daniją važiuodavo ir anksčiau, t. y. kad tai nebuvo vienkartinis veiksmas. Į Lietuvą jis grįžo ne vienas, o taip pat su keleiviais, t. y. su dviem latvėm. Keleiviai buvo vežami už atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog jie atsiskaitė už kelionę, o K. L., siekdamas išvengti atsakomybės tvirtina, jog tas užmokestis tik už kurą, neva tai ne pelnas. Didelis vežtų keleivių į Daniją skaičius bei grįžimas į Lietuvą taip pat su keleiviais, patvirtina, jog K. L. siekdamas pajamų vykdė ne vienkartinį keleivių pervežimą neturėdamas tam reikalingos licencijos.
Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nesutinkama su K. L. motyvais, kad teismas priimdamas nutarimą rėmėsi prielaidomis ar pažeidė apelianto procesines teises. Teismas priimdamas sprendimą dėl apelianto nubaudimo pagal ATPK 173 str. 1 d. įrodymus įvertino kaip visumą, o apeliaciniame skunde apeliantas bando remtis atskiromis aplinkybėmis atskirdamas jas nuo nustatytų faktų visumos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl Valstybinės kelių transporto inspekcijos apeliacinio skundo
Kaip matyti iš Valstybinės transporto inspekcijos apeliacinio skundo, institucija nesutinka su apylinkės teismo nutarimo dalimi, kuria K. L. administracinė byla pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d. nutraukta.
ATPK 142¹¹ str. numato atsakomybę už keleivių vežimo užsakomaisiais reisais tvarkos pažeidimus. Valstybinė kelių transporto inspekcija apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, jog byloje buvo nustatyti užsakomajam reisui būdingi požymiai, o teismo išvada, kad šis straipsnis taikomas tik įmonėms, neteisinga, kadangi pagal Kelių transporto kodekso 8 str. 1 d., įmone gali būti laikomas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Tačiau apeliantė neteisingai interpretuoja apylinkės teismo nutarime nurodytus administracinės bylos pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d. K. L. nutraukimo motyvus. Akivaizdu, jog pagal Kelių transporto kodekso 8 str. 1 d. įmone gali būti laikomas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, tačiau ATPK 142¹¹ str. numatyto administracinio teisės pažeidimo subjektas yra įmonė (kuria, atsižvelgiant į Kelių transporto kodekse numatytus atvejus, gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo), turinti licenciją vykdyti keleivių vežimo veiklą bei vykdanti užsakomąjį reisą. ATPK 142¹¹ str. 1 d. numato, kad ne iš anksto sudarytos ir (ar) neturinčios bendro kelionės tikslo keleivių grupės rinkimas ar vežimas arba keleivių grupės vežimas nepateikus iš anksto sudarytos keleivių vežimo sutarties ir (ar) keleivių vežimo lapo ar pateikus neužpildytus dokumentus, užtraukia baudą vairuotojui nuo dviejų šimtų penkiasdešimties iki penkių šimtų litų arba įmonės vadovui ar jo įgaliotam asmeniui, kuriam pavesta vadovauti keleivių vežimo veiklai, - nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų. Kaip teisingai atkreipiamas dėmesys K. L. atsiliepime į apeliacinį skundą, nelogiška iš asmens, kuris veža keleivius neturėdamas nustatyta tvarka išduotos licencijos, t. y. vykdo neteisėtą veiklą, reikalauti, jog jis vis dėlto laikytųsi tos veiklos vykdymo tvarkos (su keleiviais iš anksto sudarinėtų vežimo sutartis, pildytų keleivių vežimo lapus). Taigi, jeigu įmonė neturi licencijos vykdyti keleivių vežimo veiklos, ji negali būti administracinės atsakomybės pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d. subjektas, tai buvo pažymėta ir skundžiamame apylinkės teismo nutarime, tokia poziciją teisme, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, išsakė ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos atstovas. Nutraukdamas administracinę bylą K. L. pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d., apylinkės teismas pažymėjo, jog iš bylos duomenų yra nustatyta, kad K. L. neturėjo licencijos verstis keleivių vežimu, todėl jo veikoje nėra ATPK 142¹¹ str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai K. L. nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 142¹¹ str. 1 d.
Dėl administracinėn atsakomybėn patraukto K. L. apeliacinio skundo
Kaip matyti iš K. L. apeliacinio skundo, jis nesutinka su apylinkės teismo nutarimo dalimi, kuria jis pripažintas padaręs ATPK 173 str. 1 d. numatytą administracinį pažeidimą.
ATPK 173 str. 1 d. numato atsakomybę už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu.
K. L. apeliaciniame skunde pažymi, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kaltę grindė prielaidomis, kadangi jis keleivių pervežimo veiklos nevykdė, pelno už tokią veiklą nesiekė ir negavo, nenustatytas jo veiklos sistemingumas, t. y., jog jis nuolat užsiima keleivių pervežimo veikla. Apeliantas teisingai remdamasis teismų praktika, nurodo, kad administracinei atsakomybei pagal ATPK 173 str. reikia nustatyti, kad veikla patenka į licencijuojamos ūkinės, komercinės, finansinės, profesinės sričių kategoriją, tokią veiklą vykdantis asmuo neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos bei veika pasireiškė ne vienkartiniu veiksmu, o sisteminga veikla, kuria siekiama gauti ar gauta pajamų. Tiek pažeidėjo apeliaciniame skunde, tiek Valstybinės kelių transporto inspekcijos atsiliepime į apeliacinį skundą sutinkama, jog keleivių vežimas yra licencijuojama veikla, byloje taip pat yra vienareikšmiai nustatyta, jog licencijos užsiimti keleivių vežimo veikla K. L. neturėjo, tačiau apeliantas ginčija veiklos versliškumą, teigdamas, jog vežė pažįstamus asmenis dirbti į Daniją, ten vyko dirbti ir pats, o kartu keliavę asmenys padengė dalį išlaidų kurui, tačiau jokio pelno nebuvo gauta. Tokie K. L. argumentai vertinami kaip siekimas išvengti atsakomybės.
Apygardos teismo nuomone, faktinės bylos aplinkybės leidžia pagrįstai pripažinti, kad K. L. veikla – 8 keleivių vežimas transporto priemone į Daniją, vis dėlto turi versliškumo požymių. Jau vien nemažas keleivių kiekis leidžia manyti, jog tokiu vežimu yra siekiama finansinės naudos. Važiavę asmenys tarpusavy nėra pažįstami arba žino tik atskirus keleivius, gyvena skirtingose vietovėse (Tauragėje, Plungėje, Šilutėje, netgi Latvijoje), buvo paimti taip pat iš skirtingų Lietuvos vietų (Gargždų, Kryžkalnio, Kauno). Visi keleiviai iš įvairių šaltinių (draugų, pažįstamų, kolegų) iš anksto žinojo, kad yra vairuotojas, kuris gali juos nuvežti į Daniją, akivaizdu, jog su vairuotoju buvo susisiekta iš anksto, aptarti kelionės data, maršrutas, paėmimo bei išleidimo vieta, kaina bei atsiskaitymo laikas. Paminėtos aplinkybės įrodo tokio keleivių vežimo organizuotumą, pastovumą, tęstinumą. Iš keleivių bei paties K. L. paaiškinimų nustatyta, jog buvo sutarta, kad keleiviai už kelionę atlygins, nors apeliantas teigia, kad tie pinigai skirti kurui, tačiau nepaisant to, už ką keleiviai K. L. mokėjo, jis gavo tam tikrą finansinę naudą. Be kita ko, Valstybinės kelių transporto inspekcijos atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebėta, jog toks keleivių vežimo į užsienį būdas Lietuvoje yra paplitęs, vairuotojų, vežančių į užsienį už patrauklią kainą telefonų numeriai skelbiami internetiniuose skelbimų portaluose, spaudoje. Taigi, apygardos teismo nuomone, bylos duomenų visuma patvirtina K. L. atliktą keleivių vežimą buvus ne atsitiktiniu, pavieniu, pažįstamų žmonių pervežimu, o sisteminga, organizuota veikla, kuria siekta gauti ir gauta pajamų. Tokie K. L. veiksmai apylinkės teismo pagrįstai buvo pripažinti kaip ATPK 173 str. 1 d. numatytas pažeidimas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
K. L. ir Valstybinės kelių transporto inspekcijos apeliacinių skundų netenkinti ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.